Tėčiai, vaikai ir bažnyčia

2010-06-07
Holger Lahayne
Garsusis anglikonų teologas Johnas Stottas suformulavo "dvigubo klausymosi" sąvoką. Ja išreiškė įdėmų ir nuolankų Dievo žodžio klausymąsi bei taip pat įdėmų, tačiau kritišką klausymąsi pasaulio (žr. jo Šiuolaikinis krikščionis, Vilnius, 2009). Stotto nuomone, tai būtina dėl to, kad mes, tikintieji, patys ne tik kuo geriau pažintume amžinąsias Dievo tiesas bei pagal jas gyventume, bet ir sugebėtume jas perduoti ir paskleisti sudėtingame dabarties pasaulyje.

Tačiau dvigubas klausymasis gali ne tik pasitarnauti tikėjimo sklaidai, bet ir pridaryti 'žalos’. Neteisingai klausantis pasaulio, pavyzdžiui, lengvai priimant tariamai įrodytas mokslo tiesas (pvz., evoliucijos teoriją), galima pasidaryti ne Dievo žodžio skelbėju, o priešininku ir neigėju. Bet esama ir "naudingo pavojingumo". Kartais sekuliaraus mokslo rezultatai tikintiesiems gali priminti užmirštus reikšmingus tikėjimo dalykus: iš pirmo žvilgsnio atrodantys pavojingi, nes liečia mėgstamas tikėjimo klišes, pasaulio pastebėjimai išmuša iš mąstymo rutinos ir priverčia į save pažvelgti iš šono.

Štai pavyzdys: labai naudinga patyrinėti Šveicarijos statistikos departamento analitikų Wernerio Haugo ir Phillipe'ės Warnerio mokslines išvadas. Konkrečiai dokumento The Demographic Characteristics of National Minorities in Certain European States (Vol. 2 of Population Studies No. 31, sud. Werner Haug ir kt., leid. Europos Taryba [Directorate General III, Social Cohesion, Strasbourg], 2000 sausis) skyrių "The demographic characteristics of the linguistic and religious groups in Switzerland" (Šveicarijos kalbinių ir religinių grupių demografinis įvertinimas).

Tokie pavadinimai nėra tikinčiųjų dėmesio žadintojai. Bet išdrįsę nors šiek tiek už jų žvilgtelėti, nenusiviltume, nes skyriuje IV.4.6 rastume tokių dalykėlių, kurie bendruomenių gyvenimą galėtų apversti aukštyn kojomis. Būtina paminėti, kad į statistikų pateiktas tikrai stulbinančias išvadas pirmasis dėmesį atkreipė Britanijos anglikonų kunigas Robbie'is Low (Lou) straipsnyje "The Truth About Men & Church" ("New Directions magazine", 2003 06 ir "Touchstone", http://www.touchstonemag.com ), kurio mintimis toliau straipsnyje kai kur ir vadovausimės.

Be to, apskritai naudinga dažniau užmesti akį šveicarų pusėn ir patyrinėti jų senas tradicijas turinčią, labai kruopščiai surinktą bei patikimą statistiką. Be kitų tyrimų, šio Alpių krašto statistikai domisi ir gyventojų religine priklausomybe, praktika bei bažnyčios lankomumu. Todėl ši šalis turi unikalius ir gana tikslius tiesioginių gyventojų apklausų rezultatus.

Štai 1994 Šveicarijos statistikai nutarė pasidomėti, ar ateinančios kartos perima savo tėvų religiją? Ir dėl kokių priežasčių perima arba neperima? Apklausos rezultatai išryškino vieną labai svarbų faktorių – tėvo religinę praktiką. Būtent ji, išskirtinai iš visų kitų faktorių, lemia, ar jaunoji karta lankys bažnyčią.

Apie šio tyrimo rezultatus konkrečiau: jeigu abu tėvai reguliariai lanko bažnyčią, statistiškai tai darys trečdalis vaikų; visai vengs tik ketvirtadalis. Jeigu bažnyčią nuolat lanko mama, o tėvas tik retkarčiais, tai 3 proc. vaikų bus nuolatiniai lankytojai, o net 38 proc. visai nelankys. Jeigu mama lanko nuolat, o tėvas visai nelanko – nuolatiniais bažnyčios lankytojais taps 2 proc. vaikų, 37 proc. nenuolatiniais ir net 60 proc. į bažnyčią visai neis. Atvirkščiai, kai tėvas nuolat lanko, o mama eina tik kartais – nuolat į bažnyčią eis 38 proc. vaikų (daugiau negu abiem tėvams nuolat lankant bažnyčią!). Jeigu mama nepraktikuojanti, o tėtis yra nuolatinis bažnyčios lankytojas, tai tėvo pavyzdžiu paseks net 44 proc. vaikų. Net tada, jeigu mama nepraktikuojanti, o tėvas į bažnyčią nueina tik kartais, nuolatiniais pamaldų lankytojais taps 25 proc., o nenuolatiniais 23 proc. vaikų – net dvylika kartų daugiau nei atvirkštiniame variante! Jeigu abu tėvai nepraktikuojantys, jaunosios kartos nuolatinių bažnyčios lankytojų galima tikėtis tik 4 procentų.

Matome, kad lemiamas faktorius yra tėvo pavyzdys. Mamos aktyvumas 'tik’ prisideda, kad vaikai neatitoltų visiškai nuo bažnyčios. Liaudiškai tariant, "bažnytinės" mamos vienos pajėgios išugdyti tik proginius tikinčiuosius. Low apibendrindamas sako:

"Jeigu tėtis į bažnyčią visai neina, nesvarbu, kokia stropi tikinčioji yra mama, vaikų, nuolat lankančių bažnyčią, bus tik vienas iš dvidešimties. Bet jeigu tėtis eina nuolat, nepriklausomai nuo mamos elgesio, vaikų, (nuolat ar nenuolat) einančių į bažnyčią, galima laukti nuo dviejų trečdalių iki trijų ketvirtadalių. Net jei tėtis į bažnyčią nueina tik kartais, nepriklausomai nuo mamos atsidavimo, vaikų (nuolatinių ar nenuolatinių) bažnyčios lankytojų bus nuo dviejų trečdalių iki pusės."

Taigi iš visko, kas pasakyta, darytina viena išvada: tėvo pavyzdys turi išskirtinę reikšmę! Nes atrodo, kad ypač jaunystės metais vaikai savo pažiūras formuoja daugiau žiūrėdami į tėvą. Tėvo nėjimas į bažnyčią vaikams praneša: bažnyčia ne suaugusiems; bažnyčia nieko bendro neturi su gyvenimu; bažnyčia skirta moterims ir vaikams. Mama tik remia, patvirtina, stiprina, bet lemiamą įtaką pagrindiniams sprendimams savo pavyzdžiu padaro tėvas. Todėl, anot Low, jeigu bažnyčia praras vyrus, praras ir vaikus, taip netekdama natūralaus papildymo iš būsimos kartos.

Tėvo svarbos pastebėjimai moksle nėra naujiena. Jau gana daug tyrimų rodo, kad sveikam vaiko vystymuisi naudingiausias yra artimas ryšys su dviem skirtingos lyties asmenimis. Tame ryšyje būtent tėvo pavyzdys svariausiai prisideda prie vaiko Dievo sampratos formavimosi ir daro įtaką visam jo gyvenimui. Tačiau gyvenime įsitvirtinęs požiūris, kad šeima, vaikai ir auklėjimas yra moterų reikalas; tai pat ir religijos klausimais svarbiausiu laikomas motinos vaidmuo. Iš kur toks skirtumas? Motinos reikšmės iškėlimas į pirmą vietą vaiko vystymesi ir auklėjime yra ne mokslinio, o ideologinio pagrindo. Drauge ir visai nebibliško (išskyrus biologiškai nustatytą unikalią motinos svarbą nėštumo ir žindymo periodu, taigi pirmaisiais vaiko gyvenimo metais). Biblija visų pirma sako, kad abu tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą; kad vyras ir žmona turi vienodą autoritetą savo palikuonių atžvilgiu (Pat 1, 8: "Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo"; žr. Dievo įsakymą gerbti tėvą ir motiną), nors dažnai būtent tėvo atsakomybė labiau pabrėžiama (žr. R. Lahayne, "Kas šeimoje turi auklėti vaikus?", lksb.lt).

Šveicarų statistikų duomenys Dievo žodį tik patvirtina. Ypač jie naudingi tuo, kad aiškinosi ne tik religinę priklausomybę, bet ir faktinę praktiką. Pamaldų lankymas, žinoma, nėra pakankamas dėmuo žmogaus tikėjimui atspindėti, tačiau svarbus rodiklis, sakantis: kas retai ar visai nelanko bažnyčios, dažniausiai ir nėra tikintis. Ypač didžiosios Europos bažnyčios noriai puikuojasi oficialiais narių skaičiais ir džiaugiasi, jeigu jų "tikintieji" bažnyčiai bent jau ne visai nugarą atsuka. Todėl vien oficialūs skaičiai net nebūtų galėję atskleisti ką tik aprašytos dinamikos.

Statistikų išvados, be abejo, pateikia tik vidutinius duomenis – jie niekaip nelemia ateinančios kartos religinės praktikos. Nors daugiau nė viena Europos valstybė neturi tokių išvadų, atrodo, kad tendencijos daug nesiskirtų. Kad ir kokios pasirodytų procentinės išraiškos, esminis iššūkis bažnyčioms jau mestas.

Jeigu pasidairytume į bažnytinį gyvenimą, galėtume pamatyti, kad daugumai tikinčiųjų jų vaikai yra ypač svarbūs. Daug bažnyčių vykdo intensyvų jaunimo, ypač vaikų krikščioniško ugdymo darbą, kai kurios jį net laikydamos strategiškai vienu svarbiausių. Į šį darbą metamos kartais didžiulės lėšos, galybė intelektinio ir medžiaginio potencialo, daugybė laiko. Ir kai kurie džiaugiasi net visai neblogais rezultatais. Problema tik, kad perdėm sureikšminant šią veiklą, ji dažniausiai atiduodama į profesionalų rankas. Religinis vaikų auklėjimas atitraukiamas iš šeimos ir perduodamas vien specialiai parengtų bažnyčios tarnautojų žinion. Tokiu būdu paneigiama ir panaikinama pagrindinė tėvų atsakomybė – šeima atsiduria dėmesio rato paribyje.

Bet šiuo atžvilgiu šveicarų studija parodo, kad toks bažnyčios angažavimasis negali būti pakankamai produktyvus. Kad ir kokios vaikų klasės, pamokėlės ir mokytojos (o šios dažniausiai yra būtent vien moterys!) – galime persiplėšti besistengdami, ilgalaikėje perspektyvoje daug naudos nepajusime, jeigu į šį procesą nebus integruojami vyrai, jeigu tėčiai neis į bažnyčią. Todėl strateginės reikšmės atžvilgiu žvilgsnis turėtų krypti ne žemyn – į vaikus, o viršun – į didžiuosius, tėvus, tėčius, šeimą. Remdamiesi statistikų procentais, net galėtume tarti, kad ypatingos ir išskirtinės pajėgos turėtų būti metamos ne kur kitur, o būtent į vyrų darbą!

Bet tam jau daugiau nei šimtą metų skersai kelio stovi stipri bažnyčios ir teologijos feminizacija. S. J. Nicholsas knygoje Jesus Made in America rašo, kad kiekvienas laikotarpis ir kultūra teikia pirmenybę tam tikram Jėzaus įsivaizdavimui. Antai XIX a., rašoma, kad ".... paskutiniu mados šauksmu tapo feminizuoto, švelnaus, draugiško Jėzaus vaizdavimas. Transcendentiškasis Vienis buvo prijaukintas... Jėzus buvo pažabotas, sutramdytas, daugiau nebe Judo giminės aršusis liūtas ir nusidėjėlių draugas. Jis buvo aplipdytas moteriškais bruožais, pritaikytas jaukiems namams, paverstas harmoningos buities atvaizdu."

Ir britų rašytoja Dorothy Sayers (1893–1957) straipsnyje "The Dogma is the Drama" (1938) ironizuoja kičines Jėzaus įsivaizdavimo klišes: "Jis buvo ramus ir švelnus, skelbiantis paprastą meilės ir pacifizmo Evangeliją..." Dėl to rašytoja kviečia rampos šviesoje kuo greičiau statyti provokuojančią inkarnacijos "dieviškąją dramą", stengtis "šokiruoti pasaulį, kad atsirastų nors kokia reakcija... Jam [Kristui] nebus jokios garbės, jeigu nuleisime jį iki švelnutės asmenybės, nedrįsusios nė muselės nuskriausti."

Taip "minkštai išsiskalbę" Jėzų, kuriamės ir tam tikro minkštumo atmosferą visoje bendruomenėje. Todėl tik ir girdisi: būkime geranoriški, gailestingi, supratingi, jautrūs, atjaučiantys, lankstūs... Be abejo, niekas nepasakys, kad šios dorybės neskatintinos ar nereikalingos. Klausimas tik tas: ar tai jau viskas? Ar egzistuoja bent pėda vietos aršiam liūtui, šokiravimui, provokacijai, kietumui? Kaip jaustųsi mūsų bendruomenėse Senojo Testamento pranašai, buvę griežti, šiurkštūs, rūsčiai skelbę Viešpaties žodį? Kaip jaustųsi Jonas Krikštytojas, elgęsis ir kalbėjęs šitaip radikaliai, tiesmukiškai, visai nediplomatiškai? Kodėl gi karti ironija, sarkazmas ir pašaipa – tokios dažnos biblinės kalbos priemonės – šiandienos bažnyčiose paverstos visišku tabu?

Be perstojo rodydami vien į krikščionišką meilę ir dėl to negailestingai naikindami bet kokią aštresnę briauną, šiandien bažnyčiose turime susikūrę tikrai rimtą problemą. Ji veda prie tokių dalykų kaip selektyvus požiūris į Dievo žodį. Antai sudarant 2011-ųjų krikščionišką kalendorių, cituojama Įst 33, 27 – bet tik pirma eilutės dalis: "Dievas prieglobstis nuo seno, žemėje jo amžinos rankos", o antra dalis: "Nuvarė priešą tau nuo kelio ir tarė: 'Sunaikink!’" sąmoningai nutylima. Stojus tokį sprendimą kritikuoti, gautum atsakymą: šitokiems griežtiems žodžiams suvokti reikia istorinio konteksto! Suprask: švelniems žodžiams jokio istorinio konteksto nereikia! Todėl švelnūs skirti mums, o rūsčius teskaito istorikai ir teologai. Feminizuotas požiūris tiesiu taikymu veda prie Biblijos kritikos, net tarp pačių pamaldžiausiųjų. O tai galų gale vis labiau tolina nuo istorinių teologinių šaknų. Tarkime, reformacijos laikais buvo paplitęs visai kitoks kalbos stilius.

(Kalbant apie stiliaus minkštumą derėtų užsiminti apie stačiai fantastiško populiarumo sulaukusį W. P. Youngo romaną "Trobelė" [Alma littera 2010,The Shack], kuriame veikia visa šventoji Trejybė – Dievas, Jėzus, Dvasia, bet kurie vaizduojami kitaip, nei žinome iš Biblijos. Feminizuotas Dievas Tėvas (moteris, "Tėtė") yra neapsakomai mielas, malonus: "Man nereikia bausti žmonių už nuodėmes. Nuodėmė pati savaime yra bausmė, graužia tave iš vidaus. Mano tikslas nėra bausti; aš džiaugiuosi, kai galiu išgydyti". Vyrai daugelyje romano vietų pateikiami kaip didesnis blogio šaltinis, neigiamiau negu moterys. Romano Jėzus sako: "Daugeliu atvejų pasaulis būtų kur kas ramesnis ir švelnesnis, jeigu valdytų moterys. Kur kas mažiau vaikų būtų paaukota godumo ir galios dievams." Kadangi mūsų bažnyčios tokios feminizuotos, tai, be abejo, romanas labai populiarus ir tarp tikinčiųjų. Tokiu būdu jis pasitarnauja dar labiau įsukdamas feminizicacijos ratą, kuris vyrus – nors pats knygos autorius vyras – stumia toliau nuo bažnyčios durų.)

Kai bažnyčioje vyrauja minkšta ir švelni atmosfera, kai dirbtinai švelninamas Dievo žodis ir kai tai ima dominuoti, nėra ko stebėtis, kad vyrai bažnyčios vengia; kad vyrai tokia bažnyčia nesusivilioja; kad vyrai nenori tokio tikėjimo. O tie, kurie ateina, stumiami į dvejopą elgseną: bažnyčioje laikytis švelniai, maloniai, gražiai kalbėti – gyvenime, ypač profesiniame, galima varyti kaip tinkamam, net taip kietai, kad visai nekrikščioniškai.

Ką daryti? Reikėtų pasistengti neįpulti į du kraštutinumus. Pirma – nepradėti aklai pataikauti vyrams. Štai, pavyzdžiui, JAV atsiradusi mada į bažnyčias, net pamaldas integruoti įvairius kovų menus – taip sakant, vyriškas kietumas tesilieja laisvai. Vokietijoje viena evangelikų bendruomenė netoli Frankfurto pasistengė pabūti ypač seeker sensitive: surengti pamaldas seksualumo tema – tik vyrams. Nieko blogo. Problema tik ta, kad (net sunku patikėti) diskusijose nebuvo pasmerktas ne tik lankymasis pas prostitutes, bet pabaigoje vyrai dar ir po "Playboy" numerį dovanų gavo.

Antras kraštutinumas būtų vyrų veiklą kurdinti bendruomenės pakraštyje. Aiškiau tariant, burti savotišką krikščionišką vyrų getą, kuriame būtų įgyvendinami vyrų interesai ir išlaikyta krikščioniška etiketė. Tokiais atvejais tie, kurie poniškesni, organizuojasi į krikščioniškus Rotary klubus, o paprastesni apsiriboja tinkliniu ar žvejyba. Bet nei viena, nei kita problemų neišsprendžia. Jeigu vyrauja nuomonė, kad vyrams patinka veiklos konkretumas, o vaikščioti į pamaldas, Biblijos skaitymo vakarus yra "nekonkretu", tai ką padės sumanymas griebtis tokių "konkrečių" dalykų kaip socialinė pagalba (kad ir kokia svarbi), dirbtinai sukuriant vyrams paralelinį krikščionišką pasaulį? Vyrų grupės visoje bendruomenės veikloje yra geras dalykas, bet visų pirma vyrai turi lankyti bažnyčią. Tėčiai privalo ateiti ir dalyvauti pamaldose. Pamaldose, pamoksle ir kt. taip pat turi būti atsižvelgiama į vyrų reikmes, klausimus ir rūpesčius. Bažnyčioje turi ir vyrai gauti atsakymus į gyvenimo klausimus, net ir labai kietus, taigi konkretumo. Tai liečia ne tik teologiją, pamokslavimą, bet ir kalbos stilių bei bendrą elgseną.

Kaip rodo šveicarų statistika, rūpintis vyrais svarbu jau vien dėl jų vaikų. Low sako: "Nėra tėvo, nėra šeimos, nėra tikėjimo. Pasiekti vyrus ir išlaikyti juos bažnyčiose – tikėjimo bendruomenei yra svarbiausias dalykas, gyvybiškai svarbus visų plušančių mamų ir vaikų išganymui."
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt