Mokyti visą tautą (II)

2010-02-08
Holger Lahayne
Kalvino pamokos šiandienai

Kalvinas buvo ir tebėra didis krikščionijos mokytojas. Šiandien būtų naudinga jo pamokomis pasinaudoti daugeliui, ypač tiems, kurie moko kitus. Išskirtini septyni Kalvino "pedagoginės minties" bruožai.

Praktiškumas ir artumas gyvenimui

Nepaisant Kalvino minčių gylio ir analizių aštrumo, jis visų pirma buvo praktikos žmogus. Jis nei rašė, nei šnekėjo užsidaręs teologų rateliuose ar universiteto auloje. Viską darė gyvenimui, konkrečiai kasdienybei. Todėl Kalvinas dažnai peikia "nereikalingus minčių žaidimus", "toli siekiančias spėliones"; jam daug svarbiau "širdies nuostata": mūsų žinojimas privalo būti "ne vienadienis, o duoti vaisių", "būti įsišaknijęs širdyje"; svarbu, kad "širdis būtų kuo stipriau paveikta" (Inst. I,5,9). Visi mokslai turi būti paskata rastis naujam mąstymui bei konkretiems gyvenimo pasikeitimams.

Kalbos ir suprantamo dėstymo svarba

Kalvinas buvo labai puikiai įvaldęs savo gimtąją kalbą. Greta Montaigne'o, jis net laikomas moderniosios prancūzų kalbos formuotoju. Reformatorius labai vertino antikos literatūrą, ypač poetus ir retorikos meistrus, dėl to jo "Institutio" rastume citatų iš Cicerono, Homero, Vergilijaus, Plutarcho, Senekos, Horacijaus, Juvenalio, Ovidijaus (mažiau iš antikos filosofų). "Jeigu nebūtų kalbos", svarsto Kalvinas, "kas mus, žmones, nuo laukinių gyvūnų beskirtų?" (kom. Jer 5,15).

Ir reformatų mokyklose LDK daugiausiai valandų skirta lotynų kalbai ir antikos literatūrai (bent iki XVIII a.). V. Vaitkevičienė rašo: "Penkios savaitinės pamokos buvo skiriamos retorikai. Išmokyti mokinius oratorinio meno – kalbėti logiškai, aiškiai, įtikinamai, argumentuotai – buvo itin svarbu skleidžiant reformacijos idėjas Lietuvoje" (Kėdainių gimnazijos istorija). Kėdainių gimnazijoje buvo mokama net aštuonių kalbų: lotynų, graikų, rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, hebrajų.

Teologijos studijose Kalvinas taip pat akcentavo antikos kalbų svarbą, jeigu norima kuo giliau ir geriau suvokti Biblijos tekstus. O ir pats buvo itin kruopštus Biblijos interpretatorius, šią knygą mėgęs skaityti ne tik kaip Dievo žodį, bet ir kaip literatūros kūrinį. Greta Augustino labai vertino vieną iš bažnyčios tėvų – Joną Auksaburnį dėl jo perdėm paprasto ir aiškiai suprantamo Rašto aiškinimo bei kalbos paprastumo akcentavimo. Kalvinas buvo įsitikinęs, kad kalba yra pajėgi išreikšti tiesą, atskleisti tikrovę bei skleisti idėjas – kad ir netobulai.

Kalvinas labai stengėsi būti suprastas žmonių. Dėl to daugelio jo raštų esama po du variantus – vienas lotyniškai dėl "mokytojų" bei tarptautiniam sluoksniui, o kitas – ta kalba, kuria bus skaitomas to krašto paprastų žmonių. Visur savo svarbiausias filosofines ir teologines mintis stengėsi reikšti ‚normalia' kalba, paprastomis formuluotėmis, grįsti logiškais argumentais. "Nė vienos Rašto vietos žinodamas nei iškraipiau, nei klaidingai išaiškinau. Jeigu būčiau norėjęs pasirodyti labai gudrus, savo proto aštrumą būčiau gebėjęs įrodyti. Bet man tai nebuvo svarbu, nes visą laiką stengiausi kalbėti paprastai", rašo reformatorius savo atsisveikinimo kalboje 1564 m. Todėl ir šiandien, beveik po 500 metų, jo tekstus visai nesunku suprasti. Pas Kalviną nė iš tolo nerastume tokio tipo leksinių "abrakadabrų" kaip "transorgiastiškumas", "martirologinės rokiruotės paklaida", "multialoginės erotinių pulsacijų veikmės", "agonizuojantys prelibidinio ciklo dėsniai", kurios į neviltį varo vos ne kas antrame lietuvių šviesuolių tekste. Visokiausias žodžių mandrybes Kalvinas niekino. Pats būdamas, be abejonės, didis intelektualas, savo pastangomis išvengė "intelektualų nuodėmės prieš Šventąją Dvasią" (K.R. Popperis) – komplikuotų ir nesuprantamų plepalų; Kalvino kalba perdėm elegantiška, bet be "elegantiškų nesąmonių" (A. Sokalis).

Visa tiesa

Kalvinas buvo stebėtinai plataus dvasinio horizonto. Be abejo, pirmiausiai dėl klasikinės literatūros gero išmanymo, bet ir dėl didesnės nei Liuteriui, humanizmo įtakos. "Prietaringais" vadino visus tuos, "kurie iš pagonių autorių nenori nieko nei perimti, nei išmokti. Visa tiesa yra Dievo tiesa. Iš to išeina, kad negalime nieko atmesti, ką blogi žmonės teisingo ir gero yra pasakę; nes tai kilę iš Dievo" (kom. Tit 1,12). Savo "Institutio" rašo:

"Kiek beskaitytume pagonių raštus, iš jų mums nuostabiai šviečia tiesos šviesa. Iš to suprantame, kad nors žmogaus dvasia ir netekusi savo pirminio tyrumo bei sugadinta, vis tik net ir tokia yra apdovanota ir išpuošta nuostabiomis Dievo dovanomis. Tad pagalvokime, jei Dievas yra vienintelis tiesos šaltinis, tada tiesos, kad ir kur su ja susidurtume, negalime nei atmesti, nei niekinti" (Inst. II,2,15).

Į tai dėmesį kreipė daugelis reformatų, kaip antai puritonas Williamas Amesas (1576–1633) savo veikale Technometria. Anot jo, mes neturėtume leistis niekieno pavergiami, visuomet "kautis po laisvosios tiesos vėliava", t. y. paskui tiesą "visada drąsiai eiti ten, kur ji veda ir šaukia". Kadangi visi žmonės sukurti pagal Dievo atvaizdą, tai turėtume viską tikrinti, o kas gera, pasilaikyti. Dėl to Amesas ragina: "Laikyk draugu Platoną, laikyk draugu Aristotelį, bet užvis labiau draugu laikyk tiesą" (tezė nr. 77). Neužmirškime, taip sako ne kas nors kitas, o siaurakaktiškumu, užsispyrimu ir dogmatiškumu kaltinamas puritonas. Todėl tokiems kaltintojams, puritonizmo niekintojams tebūnie tai ženklas apie, pirma, jų pačių visišką puritonizmo raštų neišmanymą, o antra, apie mąstymą niekuo nepagrįstomis klišėmis bei akiračio siaurumą, daug didesnį už metamą patiems kalvinistams.

Kova su klaidomis

Bene didžiausia reformatų tikėjimo stiprybė – tikroviškas žmogaus, gyvenančio po nuopuolio, suvokimas. Nuodėmė pakenkė visiems mūsų gebėjimams. Žemai puolęs yra ir mūsų protas (žr. Inst. II,1,9; 2,25). Dėl to kiekvienas žmogus yra pilnas trūkumų ir paklydimų. Ten, kur Kalvinas rašo apie "mus gaubiantį paklydimo rūką" (Inst. III,2,4) ir konstatuoja, kad "mūsų protas mindomas įvairiausios apgaulės, pasidavęs galybei paklydimų, įsipainiojęs į daugybę kliūčių, sukaustytas visokių baimių, kad apie jį kaip patikimą vadovą negali būti nė kalbos" (Inst. II,2,25), tai omeny turi ne kokius nors ypatingus netikėlius, o tikinčiuosius. "Mums visiems mūsų neišprusimas yra papiktinimas", ir šis "mūsų neišprusimas yra priežastis, dėl ko mes visi nuolatos turėtume mokytis" (Inst. III,20). Todėl tiek mokiniui, tiek mokytojui derėtų visų pirma suprasti ir pripažinti šiuos trūkumus ir tapti nuolankesniems – nėra nė vieno iš mūsų, kuris būtų pasiekęs tobuląją pažinimo viršūnę, visi tebesigrumiame su klaidomis ir paklydimais.

Ši mintis labai svarbi mokymo ir mokymosi procesui. Nes pagrindinis dalykas ne galvas informacijos ir faktų prisigrūsti, o išmokti analizuoti ir rasti savo bei kitų klaidas ir trūkumus. Mokytojų užduotis pateikti mokiniams mąstymo metodų pavyzdžių, duoti analizės, kritikos ir savikritikos pradmenų. Medijų ekspertas N. Postmanas (1931–2003) sako, kad mokiniams pirmiausiai turi būti išugdytas gebėjimas kelti teisingus klausimus (o ne duoti teisingus atsakymus!). Lietuvoje, regis, iki to dar gana toli. Dar žymiai per daug akcentuojamas kuo tikslesnis duomenų atkartojimas, tuo smarkiai palaikant pamokų kalimo praktiką (tas pats, lyg liepti perskaityti telefonų knygą ir ją išmokti mintinai; žr. F. Schirrmacherio "Payback"). O juk mokyti faktų šiais moderniais technologijų laikais jau visai ir nereikia. Reikia pateikti žinių apie esamą informaciją ir išmokyti atsirinkti vertingą nuo nevertingos; teisingą ir gerai pagrįstą nuo klaidingos ir dar labiau paklaidinančios.

Kalimo metodas jau XVII a. kritikuojamas. "Reformatai suprato, kad toks mokymo metodas nėra efektyvus", rašo V. Vaitkevičienė apie Kėdainių gimnaziją. Buvo tęsiama scholastikos disputų tradicija: "Mokytojai pateikdavo mokslo teiginius, kuriems vieni mokiniai ieškodavo argumentų pagrįsti, kiti – paneigti. Disputų metu mokiniai ginčydavosi, reikšdavo savo nuomonę, įgytas žinias taikydavo praktiškai, todėl šis metodas buvo populiarus. Disputams mokiniai ruošdavosi dukart per savaitę."

Ne pirmūnų garbinimas, o pagalba silpnesniesiems

Lietuvoje labai pastebimas išskirtinis dėmesys ir ypatinga pagarba mokslo pirmūnams; daugelyje mokyklų kabo pirmūnų garbės lentos (visai kaip sovietmečiu) ir net rengiamos pirmūnų šventės. O geriausia mokykla yra ta, kuri daugiausiai "priugdo" olimpiadų nugalėtojų (dar nė sykio neteko girdėti, kad būtų pagerbta mokykla, kuri turi mažiausiai atsiliekančiųjų). Iš dalies tai suprantama, nes mokykla būtent yra ta vieta, kur mokoma ir dėl to logiškai norima, kad mokinys ko išmoktų. Be to, nieko blogo džiaugtis, kad esama mokinių, kurie yra apdovanoti ypatingais gebėjimais. Tik klausimas, ar dėl to verta visus laurus krautis tėvams, mokytojams ir visai mokyklai? Kur jų indėlis į sėkmę, kuri leistų taip didžiuotis? Elitinės gimnazijos įtaisiusios filtrą – stojamuosius egzaminus – ir ne tokie gabūs į jas tiesiog nepatenka. Ypatingi gebėjimai išties yra puikus dalykas ir nė kiek nesmerktinas – bet jie yra Dievo dovana. Visi žmogaus gebėjimai ateina iš Dievo, net ir tie, kurie niekad gyvenime ant jokios garbės lentos neužkels – praktiškieji, amato gebėjimai. Vaikai, kurie domisi žemės ūkio technika, mėgsta gaminti maistą ar turi gabumų socialinei veiklai, mokyklose tiesiog sistemiškai diskriminuojami.

Kalvinas niekad nemenkino ir neneigė proto, nes ir pats buvo juo išskirtinai apdovanotas. Tačiau jam Dievas davė pastebėti, kad tikrojo protingumo mūsų gyvenime "tik menki trupiniai tesimato" (Inst. II,2,12). Mat nuodėmė neaplenkė nė šios mūsų dalies. O kad protas, visas mąstymas jos pakenktas, geriausiai matosi iš mūsų neteisingo išdidumo. Nuolankumas, priešingai, kaip tik yra toji dorybė, kuri šiuo atveju labiausiai tinkama, ji yra ir "pirmasis krikščionių religijos ženklas" (Inst. II,2,11). Kalvinas net primena, kad ir Dievas nori, jog mes patys "save laikytume kvailais ir vaikiškais", idant išsaugotume pamokymui lanksčią dvasią (kom. Ps 19, 7). Todėl užvis labiau vertėtų išlaikyti pusiausvyrą: mes džiaugiamės, kad turime puikių gebėjimų; mes džiaugiamės, kad šitaip mus apdovanojo Dievas. Bet sistemingai išskirtinai kelti ir aukštinti protą ar jo pasiekimus yra ne krikščioniškas dalykas, o labiau atėjęs iš graikų filosofijos. Kartais verta suprasti, kad visi pirmūnai tik truputį mažiau neprotingi negu visi kiti; ir užvis kvailesni, jeigu užmiršta, kam už savo protingumą turėtų dėkoti.

Mokytojas mokosi, mokinys moko

Kalvinas suprato, kad mokymasis yra viso gyvenimo veikla. Pažangos mes galime ir turime siekti visais atžvilgiais ir nuolat: "Nesvarbu, kokią pažangą padarėme pažindami Evangeliją, turime suprasti, kad privalome ją nuolat didinti... Turime kasdien nuo savo proto varyti nežinojimo debesis, gadinančius Evangelijos šviesą." (kom. Jn 8, 32). Todėl ir visi mokytojai savotiškai lieka mokiniais: "Nė vienas negali būti geras Žodžio tarnas, jeigu pirmiau pats nestudijuoja". Tai turi pasekmių mokytojo santykiams su mokiniu: ir mokytojas / pamokslininkas "neturėtų atsisėsti ir kitiems žarstyti nurodymų, bet pats su kitais [mokiniais] eiti kaip jų palydovas" (43 pam. apie Įst; kom. Iz 2, 3).

Ir atvirkščiai, kiekvienas mokinys pagal savo tikėjimo ir pažinimo saiką turėtų savo žiniomis dalytis su kitais, t. y. kitus mokyti. Kalvinas apie save rašo: "Dar nė metų [po atsivertimo] nebuvo praėję, jie jau ateidavo, tie, kurie troško tikrojo mokslo, pas mane, pradedantįjį ir naujoką, kad pasimokytų" (Psalmių komentaro pratarmė). Kalvinas pats tebūdamas mokinys, jau ėmė dėstyti, o nė trisdešimties nesulaukęs, parašė pirmąjį savo "Institutio" leidimą. Beje, šis bene didžiausias (greta Tomo Akviniečio) antrojo tūkstantmečio teologas neįgijo jokio aukštesnio akademinio laipsnio, netgi nebuvo kaip reikiant studijavęs ir pačios teologijos. Laipsnis šen, laipsnis ten, – jam visada svarbiausias buvo teisingas požiūris į mąstymą ir mokymąsi. Dabartiniais jau ne tik bakalauro, bet ir magistro laipsnio psichozinio geismo laikais iš Kalvino būtų ko pasimokyti.

Prisitaikymas prie mokinių

Dievas nusižemino ir pats atėjo į pasaulį tarp žmonių; jis kalbėjo taip, kad jo žodžiai buvo suprantami paprastiems klausytojams; kalbėjo "vaikiškai", "kaip žindyvės kad su savo vaikeliais daro" (Inst. I,13,1); Kalvinas net sako, kad Dievas "lemeno". Dievo tikslas "ateiti ne vien pas mokytus dvasininkus ar kitus protingus mąstytojus, lankiusius aukštąsias mokyklas, ir juos pamokyti; jo noras buvo prisitaikyti prie paprastų ir kasdieniškų žmonių" (4 pam. apie Jobą).

Ir šių dienų mokytojams yra ko iš šių pavyzdžių pasimokyti. Kaip Jėzus Kristus prie savo klausytojų derinosi rinkdamas palyginimus iš jų aplinkos, taip ir dabar galioja: "Išmintingas mokytojas taikosi prie mąstymo tų, kuriuos jis moko. Silpnųjų ir nežinančiųjų pamokyme jis pradeda nuo pagrindinių principų, negalėdamas kilti aukščiau negu jie supranta" (kom. 1 Kor 3, 2). Todėl mokytojui svarbu nepaliaujamai sekti laiko ir kultūros, mokinių ir reikalavimų pasikeitimus.

Kalvinui mokymasis nėra savitikslis dalykas. Mokytojui neužtenka vien gerai išmanyti savo dalyką, dar būtina mokėti jį pateikti, įtikinti jo nauda. Tiek Dievo žodžio pamokslininkas, tiek bet kurių kitų žinių skleidėjas turi suprasti, kad ne dėl savęs stengiasi, o dėl klausytojų, mokinių ir jų pažangos. Kalvinas pamokslavimą lygina su vaistų davimu: "Juk vaistus reikia pritaikyti tiems, kuriems jų reikia" (95 pam. apie Jobą).

Minėjome Kalvino patarimą, kad mokinys neturėtų būti paverstas įsakymų priėmėju, o jaustis bendrakeleiviu, palydovu. Bet Kalvinas taip pat nesiekė ir visiškos lygiavos. Jis tik akcentavo, kad mokinys nėra įpareigotas iš pamokslininko ar mokytojo viską perimti – tik dėl to, kad jis taip sako. Dėl Bažnyčios mokymo: "Visi, kurie yra [dvasinėje] tarnyboje, nuo didžiausio iki mažiausio, priklauso mums [bendruomenės nariams], taigi esame laisvi jų mokslo nepriimti tol, kol jie neįrodys, kad jis kilęs iš Kristaus".

Bažnyčioje ar mokykloje – visų pareiga "klausti, kas yra tiesa". Todėl mes neprivalome "klausyti visko, ką mums sako, nesuprasdami kas ir kodėl; priešingai, visko, kas pasakyta, turime stropiai tikrinti teisingumą". Pagal Kalviną, visiškai "normali kiekvieno pastoriaus padėtis būti savo bendruomenės įvertintam" (kom. 1 Kor 3, 22; 4, 3; 26 pam. apie Jobą). Tai ne kokio maištininko hipio, o XVI a. žmogaus žodžiai! Žinoma, Kalvinas jokiu būdu nesiekė sukelti revoliuciją ir įvesti mokinių diktatūrą. Jo siekis buvo tik keisti mokytojo padėtį, skatinant jo kuklumą bei, nepažeidžaint tam tikrų ribų, atvirumą mokinių įvertinimui.


Kalvinui buvo savaime suprantama, kad mokymas ir mokymasis yra sunkus darbas ir neegzistuoja joks "lengvas būdas" įgyti žinių – nei mokiniams, nei studentams. Bet, kadangi nuo Kalvino laikų daug vandens nutekėjo, tai dabar savaime suprantamais dalykais spėjo tapti visiškos priešingybės. Priviso ne tik įvairiausių "lengvų būdų", bet ir daug pagundos jais pasinaudoti – darbą išsitraukti iš interneto arba nusipirkti. Dalis studentų šiandien taip ir netampa studentais (nes žodis "studentas" kilęs nuo lot. studere – uoliai dirbti), o lieka uoliais kopijuokliais. Kaip ir daliai pamokslininkų, mokytojų ir docentų teišeina tik nuolat sukti seną plokštelę, neatsižvelgiant nei į laiko aktualijas, nei į studentų poreikius – nes visa tai labai sunkus darbas.

Kalvinas pabrėžė, kad mes esame "sukurti būti aktyvūs"; neturime teisės "nugrimzti į tinginystę" (kom. Mt 20, 1). Bet ir nepulti į hiperaktyvumą išbandant viską, kas tik egzistuoja pasaulyje. Sveikiausia paisyti ribų: veikti savo pašaukimo ir gebėjimų rėmuose, realistiškai vertinti galimybes, nebandyti per daug vienu kąsniu apžioti, ir mokytis pasiskirstyti užduotis. O visų laikų darboholikams Kalvinas paliko tokią mintį: "labai daug žmonių, dirbdami be saiko ir sustojimo, pasidarė pačių savęs budeliai" (2 pam. apie 1 Kor). Tikriausiai čia turėdamas omeny ir pats save. Nes šis didis mokytojas Ženevos periodu taip išsieikvojo, kad mirė vos penkiasdešimtį perkopęs. Bet, ačiū Dievui, savo darbo vaisių palikdamas tiek, kad iki šios dienos iš jų gausybės tebemintame.

I dalis:
http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-626.htm
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt