„Paslapties“ blogoji naujiena

2009-11-28
Holger Lahayne
Kartais naudinga pirma perskaityti knygos pabaigą. Šiuo atveju taip pat išsyk galima sužinoti, apie ką visas kūrinys:

"Žemė sukasi dėl Tavęs. Vandenynai tvinsta ir slūgsta dėl Tavęs. Paukščiai čiulba Tau. Saulė teka ir leidžiasi dėl Tavęs. Žvaigždės spindi Tau. Visos grožybės, kurias regi, visos gėrybės, kurias gauni, skirtos Tau. Apsižvalgyk. Be Tavęs niekas neegzistuotų. Nesvarbu, kas manai esąs, dabar žinai tiesą apie save. Tu esi Visatos šeimininkas. Tu esi karalystės paveldėtojas. Tu esi gyvybės tobulybė. Ir dabar tu žinai Paslaptį."

Geras krikščionis galėtų pagalvoti: ar tik ne apie Dievą? Gal kokia psalmė arba modernus himnas? Tokiam krikščioniui būtų galima atsakyti: taip ir ne. Knyga tikrai apie dievą, tik, deja, ne Biblijos. Knyga apie dievą, kuris yra pats žmogus. Apie sudievintą žmogų.

Cituotieji groteskiški sakiniai yra iš Rhondos Byrne knygos "The Secret" – "Paslaptis" pabaigos. Ši australų rašytoja bei filmų prodiuserė pagal interviu su 55 autoriais (pasak jos, didžiaisiais JAV mokytojais) prieš keletą metų sukūrė tokio pat kaip ir knyga pavadinimo filmą. Filmas pasirodė nepaprastai sėkmingas bei įtakingas, net darantis stebuklus ("Filmui keliaujant, užplūdo stebuklų kupinos istorijos"), tai paskatino autorę išsyk po jo parašyti ir minėtąją knygą. Joje Byrne prakalbina 24 iš savo "ekspertų", kurie "visi kalba kaip vienas" (Lietuvoje žinomi John Gray ir N.D. Walsch). Šitaip ir knyga patiria panašią sėkmę kaip filmas, daugelyje Europos šalių (Lietuvoje taip pat) pasiekdama skaitomiausiųjų sąrašo viršūnes.

Trauka – "Paslapties" esmė

Byrne į literatūros sceną įžengia lyg savotiška pranašė, kartu su savo "ekspertais" apreiškianti amžinai egzistavusią, bet mažai kieno žinotą "Paslaptį". Knygoje pasakojama apie pažinimą didžio įstatymo, kuris esąs "pats galingiausias Visatoje", "begalinė jėga". Visi sėkmingieji ir turtingieji, "sąmoningai ar ne", šį įstatymą žinojo. Tai paliudytų ir krikščionybė. Byrne su savo komanda pažada daug: "Sužinosi, kaip turėti tai, ką trokšti turėti, kaip būti tuo, kuo trokšti būti, ir kaip daryti tai, ką trokšti daryti."

Vienas iš ekspertų, B. Proctoras, atskleidžia "Paslapties" esmę, kuri esanti "traukos dėsnis" – "panašus traukia panašų". "Viską, kas tavo gyvenime nutinka, prisitrauki pats, savo mintyse turėdamas virtinę vaizdinių. Būtent tai, ką galvoji, tai, apie ką mąstai, sau ir pritrauki". Šitaip Byrne pratęsia pozityviojo mąstymo tradiciją, pagal kurią "mintys tampa tikrove" ar J. Assarafo žodžiais: "Tampi tuo, apie ką daugiausia galvoji".

Mokslo išprievartavimas

Byrne su savo komanda traukos dėsnį pagrindžia moksliškai, bent jau patys mano tai darantys. Anot jų, pradžia yra žinojimas, kad "viskas Visatoje sudaryta iš energijos" (B. Johnson), dėl to "viskas sudaro vieną energijos lauką" (J. Assarafas). Byrne nuosekliai išdėsto, kaip "energetiniame lygmenyje" galima suprasti Paslaptį:

"Energija vibruoja tam tikru dažniu. Kadangi susidedi iš energijos, tu taip pat vibruoji tam tikru dažniu, kurį salygoja tavo mintys ir jausmai. Viskas, ko trokšti, sudaryta iš energijos. Viskas yra energija. Visa esmė slypi štai kur. Kai galvoji apie tai, ko trokšti, išspinduliuoji tam tikrą dažnį, ir to, ko trokšti, energija ima vibruoti tuo pačiu dažniu, kad tavo noras išsipildytų!"

Mintys yra magnetinės ir jos turi dažnį. "Mąstant mintys siunčiamos į Visatą ir jos kaip magnetai pritraukia visus panašius dalykus, turinčius vienodą dažnį. Viskas, kas išsiunčiama, grįžta į šaltinį. O tas šaltinis esi Tu." Todėl žmogaus protas esąs "galingiausias perdavimo bokštas Visatoje" su šimtaprocentine garantija: "Esi pats galingiausias magnetas Visatoje".

Tiesa, kad žmogaus smegenyse vyksta elektromagnetiniai procesai ("smegenų bangas" galima išmatuoti elektroencefalografu, EEG). Bet kad viena vienintelė mintis jau turi savo dažnį, skleidžiamą į visatą bei sukeliantį atsakomąją reakciją – moksliniu požiūriu yra visiška nesąmonė.

Kaip ir daugelis New Age ideologų, pradedant nuo F. Capra'os, visa ko pagrindimo šaltiniu autorė padaro menkai pažintą, dėl to galimą lengvai manipuliuoti kvantinę fiziką. "Kvantinės fizikos specialistai tvirtina, kad visa Visata atsirado iš minties!" Arba: "Kvantinės fizikos specialistai ir Einsteinas teigia, jog viskas vyksta vienu metu", o mes esą turime suprasti, "kad laiko nėra", ir tada "pamatysi, kad visa tai, ko trokšti ateityje, jau egzistuoja". Laiko bei erdvės reliatyvumas paverčiamas tiesiog neegzistuojančiu. Todėl ką galvoti apie tokį "kvantinės fizikos specialistą" kaip J. Hagelinas, kuris sako, kad "mūsų kūnas yra mūsų minčių produktas"?

Teiginys, kad "kvatinės fizikos ir kitų mokslų atradimai visiškai [!] sutampa su Paslapties mokymu..." yra niekas kitas, kaip tik grynas akių dūmimas. Nieko nekeičia net daugkartinis bandymas remtis didžiuoju XX a. mokslininku Albertu Einsteinu ("Einsteinas daug žinojo apie Paslaptį..."). Tokie ir panašūs teiginiai tėra niekuo nepagrįstos, niekaip neįrodytos, visiškai tuščios frazės.

Čia dar ne viskas. Byrne negaili ir drąsesnių pavyzdžių: "Mokykloje aš nemėgau fizikos ir kitų gamtos mokslų, bet skaitydama sudėtingas kvantinės fizikos knygas puikiai jas supratau, nes norėjau jas suprasti." Argi ne nuostabu?! Ir kaip paprasta! Dabar aišku, iš kur tokios geros Byrne fizikos žinios. Bei taip pat pagaliau pasirodė, kad dauguma aukštųjų mokyklų studentų visai be reikalo vargsta per naktis kaldami savo mokslus. Juk pakanka tik viską suprasti "energetiškai"! Tad pirmyn išbandyti praktikoje!

Eikime prie rimtesnių dalykų: vienas iš Byrne (kaip ir kitų pozityviojo mąstymo atstovų) sėkmės receptų yra tai, kad ji savo keistąsias teorijas transliuoja turėdama savotišką užnugarį – vienur kitur išdėstytas tikras ir įrodytas tiesas (kad ir banalias). Štai kelissyk savo tezėms pagrįsti Byrne mini placebo efektą. Medicinoje jis yra tikrai gerai pagrįstas (taikant placebo efektą gydyme, naudojami vaistai be veikliosios medžiagos arba atliekamos tariamos intervencijos, o veikia vien paciento tikėjimas gydymu). Amerikiečių kardiologas B. Olshanky spėja, kad placebo efektas sudaro apie 30–40 proc. išgijimo sėkmės. Ir atvirkštinis reiškinys – nocebo efektas – ištiriamas vis geriau (kai skausmą ar ligą sukelia vien jos laukimas).

Tad išties galima sakyti, kad yra ryšys tarp mentalinių procesų ir mūsų kūno. Tačiau visa tai, ir tai svarbiausia, nėra viskas. Mūsų racionalios pastangos negali suvaldyti visko, kaip ir nėra atsakingos už viską. O Byrne manymu, pakanka vienintelės tiesos, bent iš dalies paaiškinančios kai kuriuos fenomenus, ir jau galima išvesti visa aprėpiantį principą. Lygiai kaip tvirtina kitas populiarus autorius J. Murphy: argi pasąmonė nėra svarbi? Žinoma, svarbi! Argi ji ne visagalė, kaip jis mano? Žinoma, kad ne!

Tikėjimo išprievartavimas

Kaip panaudoti dėsnį? Atsakydama į šį klausimą, Byrne "Paslaptis" suskamba gana bibliškai. Autorė kviečia ir ragina tikėti, prašyti ir dėkoti. Ji netgi cituoja Naująjį Testamentą: Mt 21, 22 ("Visa, ko tikėdami melsite, – gausite") ir Mk 11,24 ("ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus"). Tik kad su Biblijos dvasia autorės praktika neturi nė lašelio bendra. Prašyti jai yra "siųsti Visatai užsakymą", tikėti yra "tikėjimas, kad jau turi", o dėkingumas skirtas visai ne dangiškajam Asmeniui. Ji cituoja W. Wattleso "Mokslas kaip praturtėti": "Kasdieninis dėkojimas – vienas iš kelių, kuriuo tave pasieks turtas." Tikėjimas, dėkingumas, meilė, vizualizacija ir t.t. – visa tai yra dėl to taip gerai, kadangi funkcionuoja. Minėtieji religiniai aspektai įvardijami kaip "galingi" ir paverčiami psichotechnikomis. Todėl jautresniam krikščioniui vertėtų smarkiai pasisaugoti, kad tie bibliniai suskambėjimai nenuviliotų į šunkelius. Mat Byrne "tikėjimas" su bibliniu neturi visiškai nieko bendro.

Visatos ir žmogaus sudievinimas

Traukos dėsnis yra galingas, net visagalis, nes "nustato visą Visatos tvarką, nulemia kiekvieną tavo gyvenimo akimirksnį". Jam suteikti dieviški bruožai, atsispindintys tokiose formuluotėse kaip "jis visada buvo ir visuomet bus". Skirtumas tik toks, kad "jis beasmenis". Taigi atseit esame valdomi kažkokios beasmenės jėgos.

Tuo pat metu apie visatą kalbama tarsi apie asmenį. Byrne sako: "žinojau, kad Visata manimi pasirūpins", todėl kviečia: "Pasitikėk Visata". Autorei pritaria jos "ekspertas" M. Dolley, sakydamas, kad visata "visada žino trumpiausią, greičiausią, harmoningiausią kelią tarp tavęs ir tavo svajonės." Tik kyla klausimas, kaip beasmenė būtybė gali ką nors žinoti ir dar pasirūpinti kitu? Ir kaip nustatyti, kad tikrai yra prasminga tokia būtybe pasikliauti? Čia, kaip ir kitose panašaus sukirpimo nekrikščioniškose pasaulėžiūrose, susikurtoji beasmenė ir šalta būtybė apkaišoma žydų–krikščionių tikėjimo skiautėmis, kad būtų suteikta jai nors trupinėlis tos šilumos ir tikrumo, kuriuo turtingas tų religijų Dievas.

Kai susikurtasis dievas nei šioks, nei toks, tai jam būtinai reikia papildo. Kodėl juo nepasidarius pačiam žmogui?! Ši problema yra daug didesnė negu naujojo dievo "apreiškimas". Žmogaus susidievinimo procesas jam pačiam daug patrauklesnis ir mielesnis, kadangi dieviškųjų bruožų apkaišais dabinasi jis pats: "Sveikas atvykęs į gyvenimo magiją, į savo paties nuostabumą!" Tu esi pasaulio centras ir viskas sukasi aplink tave: "Tu esi Visatos šeimininkas, ir [Aladino] Džinas turi tarnauti Tau". Net ir "Visatos galia", tasai minėtasis tuščiaviduris dievas, taip pat raitojasi rankoves tavo paslaugoms. Visiška ir niekaip nepaneigiama tiesa, kad "Tu nusipelnai visų tų gerų dalykų..." Nes žmogus – kaip ir Dievas – turi "prigimtine teisę" į viską.

Žmogus yra amžinas ("Tu – amžina energija"), visagalis ("žmogaus galios yra beribės") ir neribotas (M.B. Beckwith: "Mes esame neribotos būtybės"), žmogus yra tobulas (C. Haanelis: " yra tobulas ir jam nieko netrūksta; tikrasis yra dvasinis ir todėl gali būti tik tobulas"), ir jis yra kūrėjas ("esame savo Visatos kūrėjai"). O pati Byrne viską apibendrina: "Tu esi Dievas fziniame kūne. Tu esi Dievas kūne. Tu esi Amžinas Gyvenimas. Tu esi kosminė būtybė. Tu esi visa galia. Tu esi visa išmintis. Tu esi visos žinios. Tu esi tobulybė. Tu esi didybė. Tu esi kūrėjas ir šioje planetoje kuri save."

Apie fatališką žmogaus pervertinimą kalbėsime ir toliau. Pradžioje norisi paklausti, kaip atsiranda šitokie radikalūs įsivaizdavimai? Atsiranda iš monistinės pasaulėžiūros, pagal kurią esą egzistuojąs galutinis visa ko vienis. Yra "vienas Visuotinis Protas", viskas susiję su tuo vieniu, kuris yra visur, "jis yra ir Tavyje!" Taigi jeigu visatoje egzistuoja tik viena vienintelė realybė, jeigu "Mes – Vienis", o visa tai yra dievas, tai, žinoma, ir mes esame dievai. Monistinės pasaulėžiūros prisotintos visos New Age, New Thought (Naujosios minties) tikėjimų sistemos, taip pat ir Rytų religijos, nes visos neigia pamatinę žydų–krikščionių perskyrą tarp Kūrėjo ir kūrinio.

Šaknys – "Naujoji mintis"

R. Byrne bei jos ekspertų idėjos nėra naujos. Autorė tik toliau tęsia New Thought (Naujoji mintis) tradiciją, prasidėjusią apie XIX a. vid. JAV. Šiai srovei priklauso arba iš jos kilę tokie judėjimai kaip Christian Science, Divine Science, Religious Science, Mental Science, Unity, Higher Thought, Mind Cure ir kt. (Scientology kad ir tiesiogiai čia nepriklauso, tačiau šaknys, be abejo, kyla būtent iš New Thought).

New Thought judėjimo krikštatėviu laikomas Phineas Parkhurstas Quimby (1802–1866), kuris pagrindė transcendentalizmą. Tai jis ligas laikė vien mentaline problema, jis išvystė "Gydymo mokslą". Prieš daugiau negu šimtmetį JAV pasirodė tokios knygos kaip "In Tune with the Infinite: Fullness of Peace, Power and Plenty" (Santarvėje su begalybe: ramybės, galios ir turto pilnatvė; 1897), parašyta Ralpho Waldo Trine'o (1866–1958) – savotiškas racionaliosios magijos vadovėlis. Joje autorius aprašo vizualizacijos metodus, esą idėjas įmanoma tiesiogiai paversti materialia tikrove, nes "idėjos turinčios okultinių galių". Trine stipriai sureikšmino ir net sudievino protą.

Bene įtakingiausiu tarp ankstyvųjų New Thought judėjimo atstovų laikomas Ralphas Waldo Emersonas (1803–1882), nuo 1835-ųjų iki 1870 vienas populiariausių ir autoritetingiausių JAV religinių mokytojų bei knygų autorių. Emersonas mokė, kad pagrindinis religijos elementas yra individuali sąmonė, o ne doktrina, dogmos ar papročiai. Todėl istorinį krikščionių mokymą jis vertino labai nepalankiai. Bene nuosekliausiai neigė mintis apie sukūrimą, tuo išsyk atmesdamas skirtį tarp kūrinio ir Kūrėjo. Dievą jis suvokė visiškai panteistiškai, nelaikydamas jo nei dangiškuoju tėvu, nei teisėju, o vien tik fiziniuose objektuose esančia dvasia. Žmonės jam buvo dieviškos būtybės, kadangi žmogus yra "gabalėlis Dievo, mažytė dalelė". Emersonas laikėsi monistinių pažiūrų.Savo esė "The Over-soul" (Aukštesnioji siela) jis teigia: "Mes esame seka, dalijamės, skirstomės, mes gyvename dalimis". Tačiau iš tiesų "matymo aktas, matomas daiktas, matantysis ir regimas vaizdas, subjektas ir objektas yra viena", galų gale viskas yra "amžinasis vienis", universalioji siela.

Kiekvienas savo prigimtimi yra viena su Dievu. Jokio ojektyvaus atskirai egzistuojančio Dievo nėra. Kertine visų New Thought šalininkų dogma iki šios dienos laikoma: "Mano AŠ yra dievas" (J. Murphy). Todėl bet koks išsigelbėjimas ar išganymas ateina iš mūsų pačių. Emersonas sako: "Niekas neatneš tau ramybės, kaip tik tu pats". Tikėti ir pasitikėti reikia vien pačiu savimi. New Thought buvo pirmasis Vakaruose naujųjų laikų judėjimas, šitaip radikaliai skleidęs žmogaus asmens garbinimo religiją.

Knygoje "Paslaptis" Emersonas cituojamas mažai. Dažniau žodį gauna kitas New Thought ideologas Charlesas F. Haanelis (1866–1949), knygos "The Master Key System" (Pagrindinių raktų sistema, 1912/17) autorius. Bet pati R. Byrne tikruoju savo įkvėpėju laiko Wallace'ą D. Wattlesą (1860–1911) ir jo knygą "The Science of Getting Rich". Dėl to šiais metais, ant "Paslapties" sėkmės bangos atplaukė ir savotiškas naujas Wattleso knygos leidimas "Naujasis mokslas apie turtą", ("Obuolys", 2009).

Ar aš Mikelandželas? Tikrovės išprievartavimas

Skaitant "Paslaptį" nė akimirkai nenyksta nuojauta, jog autorė siekia savo skaitytojui padovanoti gėrį, gerą žinią. "Iki pat dabar tikriausiai manei, kad gyvenimas sunkus, kad gyvenimas – kova, tad, pagal traukos dėsnį, tu ir gyveni sunkų, į kovą panašų gyvenimą. Dabar išrėk į Visatą: "Gyvenimas toks lengvas!.." Kuo labiau esą artėji prie paslapties, tuo aiškiau supranti, kad "gali viską pakeisti". Ir tai nėra sudėtingas procesas, nes "gali IŠMĄSTYTI savo gyvenimą".

Pagrindinė Byrne žinia paprasta ir aiški: "Tavo gyvenimas Tavo rankose", nes "Tavo gyvenimas – tai Tavo galvoje įsitvirtinusių minčių veidrodis". Be abejo, čia yra ir dalis tiesos. Mes tikrai esame labai atsakingi už savo gyvenimą. Bet Byrne omenyje turi daugiau: už savo gyvenimą, už viską, kas per jį nutinka (nelaimės, nesėkmės, skolos), esame atsakingi vien tik mes. (Šią temą gvildena ir daugybė kitų autorių kaip N. Hillas "Tavo sėkmė – tavo rankose"; arba A. Kurpatovas "Laimė tavo rankose".)

Byrne duoda galimybę: "Dabar gali rinktis: ar nori tikėti, jog viską nulemia atsitiktinumas ir blogi dalykai gali nutikti bet kuriuo metu. O gal nori tikėti ir žinai, kad tavo gyvenimas yra tavo rankose..." Bet tai visiškai netinkamos ir klaidingos alternatyvos. Sveikos nuovokos žmogus sakytų: iš dalies mano gyvenimas tikrai mano rankose; bet aš nesu visagalis, todėl priverstas susitaikyti, kad bet kurią akimirką gali nutikti ir negerų dalykų. O krikščionis dar pridėtų: daug dalykų man atrodo paprasčiausi atsitiktinumai, bet aš galiu būti tikras, kad viskas yra Dievo rankose, jo nustatoma ir sutvarkoma.

Byrne, be abejo, supranta, kad sveika nuovoka jos tiesoms priešinsis. Todėl knygoje pilna pakartojimų, kantraus kalimo į skaitytojo smegenis, kaip tai daro jos "ekspertas" C. D. Carsonas. Kad nekiltų abejonės, reikia nuolat kartoti, kartoti tol, kol įtikėsi, kad mintis tavo: "Aš žinau, kad dabar gaunu".

Be manipuliacijų skaitytojo viltimi, Byrne elgiasi ir gana ciniškai. Daugsyk ji aiškiai pasako, kokie esame nevykėliai, kadangi prisikuriame sau šitiek problemų. Tai mes, vien tik mes atsakingi dėl to, kad patenkame į sunkumus, kad užgriūva nelaimės, nuskurstame. Kadangi "tavo turtai laukia tavęs nematomybėje", todėl ir "Vienintelė [!] priežastis, kodėl žmonės neturi pakankamai pinigų, yra ta, kad jie savo mintimis blokuoja pinigų atėjimą" – ką bepridėti?.. Nežinia, kodėl A. Kubilius su savo ministrais dar laukia ir neskaito "Paslapties"? Skaitykite greičiau, kaipmat pripildytumėt biudžetą ir SoDrą! Kubilius kaip fizikas bent jau į "gamtos dėsnius" galėtų orientuotis... O E. Mildažytė savo "Bėdų turguje" tiesiai Byrne knygas galėtų dalyti...

Rašytojas J. Vitale šią mintį aprengia dailia metafora: "Pats esi gyvenimo Mikelandželas". Kad taip būtų... Bet taip nėra. Tai iš esmės absoliučiai klaidinga ir bloga žinia. Mikelandželas buvo tobulas menininkas, bet kažin ar tokia tobula asmenybė. O jei aš nesu nei tobulas menininkas, nei tobulas savo gyvenimo kalvis? Jei aš apskritai nesu tobulas? Byrne mums krauna žymiai per sunkią naštą. Mes, nė vienas iš mūsų, nesame nei titanai, nei savo gyvenimo bei likimo valdovai, nei dievai ar pusdieviai. Skaitydami "Paslaptį", beveik kiekviename puslapyje galime pasijusti nepamatuotai apsunkinti. O kur veda nuolatinis apsunkinimas? Į griūtį. Bet Byrne ir tam vėl turi receptą.

"Tu esi savo likimo kalvis. Tu esi jo autorius. Tu rašai savo istoriją. Rašiklis tavo rankose" (L. Nichols), kas turėtų reikšti, kad "Savo gyvenimo lentoje gali prirašyti ką tik panorėjęs". Taigi visokiausių margumynų, tiesių ir kreivių – visko. Tik ar šitaip kada pavyks tapti tuo Mikelandželu?..

Populiarus autorius J.R.R. Tolkienas trilogijoje "Žiedų valdovas" duoda kitokį atsakymą. Antros dalies ("Dvi tvirtovės") pabaigoje ištikimasis hobitas Semas savo bendražygiui Frodui sako: "Laimingų pasakų ne visada įdomu klausytis, bet visada norisi į jas patekti. Įdomu, kokioje pasakoje atsidūrėme mes." Semą apninka jausmas, kad jie tik veikiantieji asmenys vienoje didelėje pasakoje (angl. story), o Frodas tai patvirtina: jei mes aktoriai, tai egzistuoja ir istorija, tik jos pabaigos mes nežinome: mes personažai, aktoriai, vaidinantys savo vaidmenis viename dideliame spektaklyje, kuris vienaip ar kitaip jau seniai užbaigtas ir kontroliuojamas iš išorės ar "iš viršaus". Semas smalsauja: "Dar norėčiau sužinoti, ar pateksime į kokią nors dainą arba sakmę. Tai yra mes jau į ją patekome, bet man įdomu, ar kas nors po daugelio metų pasakos ją vakare prie židinio..." Frodas mintį pratęsia: "Semai, klausydamas tavęs aš pagalvojau, jog pasaka jau parašyta... Esame užstrigę pačioje bjauriausioje pasakos vietoje ir, ko gero, vaikai tuoj ims prašyti: "Tėti, užversk knygą, mes daugiau nebenorime!" Abu suvokia, kad tėra tik aktoriai; kad egzistuoja kažkas daugiau, dar kažkoks kitas lygmuo. Tačiau būtina pabrėžti, kad nors Frodas su Semu ir jaučiasi istorijos veikėjai, jie nėra pasyvios ir bevalės marionetės. Frodas ir Semas elgiasi laisvai ir drąsiai. Per visą trilogiją ypač akcentuojami jų iniciatyva ir veiklumas.

Kadangi mes esame veikėjai, tai mūsų veikla turi prasmę. Bet veikėjai istorijos, kurios autorius ne mes patys. Tai Dievas yra jos autorius. Žmonės gali atlikti didvyriškų žygdarbių. Bet suvokimas, kad ne vien nuo jų viskas priklauso, didvyrius daro nuolankius. Semas su Frodu todėl tokie simpatiški, kad yra kuklūs didvyriai. Didvyriai, kurie suvokia savo ribas ir silpnumą, neieško nei rašiklių, nei gyvenimo lentų ir nesistengia rašyti savo didingų istorijų. Tiesiog yra tie, kurie tinkamu laiku atlieka tai, ką reikia. Ir viskas.

Tikras žmogaus ir Dievo pažinimas

Byrne ambicijos, akivaizdu, gana nemenkos: atskleisti tiesą apie žmogaus būtį. Ji tą tiesą žino; ji žino ir dar daugiau – tiesą apie visą visatą, apie jos prigimtį. Bet bent jau tai, kas pasakyta šiame straipsnyje, galėtų sukelti abejonę tuo jos žinojimu. Ar tai tikra tiesa, tikras žinojimas, tikras mokymas? Autoriaus nuomone, tikrumo nė kvapo! Tik kyla klausimas, kaip šitiek "ekspertų" įsivėlė į tokį absurdišką žaidimą?

Šiuose svarstymuose galėtų būti naudingos teologijos "mikelandželo" J. Calvino įžvalgos. Šis didis reformatorius savo pagrindinį veikalą Institutio (1559) pradeda genialia mintimi (dalimis randama ir pas jo mokytoją Augustiną): Dievo pažinimas ir savęs pažinimas artimai susiję dalykai. Žmogus regi "savyje varganą būtį", šis "savo pražūtingos būklės suvokimas" jį gena linkui Dievo pažinimo: "Mes juntame savo neišmanymą, puikybę, skurdumą, silpnumą, savo blogį ir sugedimą – ir šitaip suprantame, kad tikroji išminties šviesa, tikroji jėga bei dora, neišmatuojami gėrio turtai ir tikrasis teisingumas esti vien Viešpatyje. Būtent mūsų varganumas ir atveda prie Dievo turtų..." (I,1,1)

Antrosios dalies pradžioje Kalvinas smulkiau išdėsto mintis apie savęs pažinimą. Jis pabrėžia, kad, pirma, mes turėtume neužmiršti ir savo garbingumo, "pirmykštės didybės, skirtos mūsų protėviui Adomui"; privalome prisiminti, "kokiam tikslui buvo sukurtas žmogus ir kokios didžiai vertingos dovanos jam buvo suteiktos". Bet, antra, "mes privalome akis akin susitikti su savo vargana būtimi, atsiradusia po Adomo nuopuolio", "tos pirmykštės didybės galime visai ir neprisiminti, jeigu kuo skubiau nesuvoksime savo liūdno nusidėjimų ir gėdos vaizdo." (II,1,3)

Bet didelė problema ta, kad mums daug mieliau toks mokymas, kuris "kviečia prisiminti savo gerumą", "nes žmogui nėra nieko maloniau už gerinimąsi ir pataikavimą sau pačiam"; "visiems žmonėms būdinga įgimta daugiau nei akla savimeilė" (II,1,2). O aklam žmogui savo varganos būklės nė neįmanoma pamatyti. Tikrasis savęs pažinimas veda pas Dievą – bet nepažinę Dievo, neturėsime ir savęs pažinimo! I dalyje Calvinas sako:

"Bet kita vertus, žmogus jokiu būdu neįstengs tikrai pažinti savęs, jeigu prieš tai nebus pažvelgęs į Dievą, o po to tik žvilgsnį permetęs į save. Mat mums būdinga tiesiog įgimta didžiulė puikybė, dėl kurios sau atrodome visai nepeiktini, išmintingi bei šventi, kol apčiuopiami įrodymai nepaliudija mūsų neteisingumo, nuodėmingumo, kvailybės ir netyrumo, ir šitaip neįrodo mūsų kaltės... Jeigu nepakeliame akių nuo žemės, pasiliekame visiškai patenkinti savo teisumu, išmintimi ir dora, šitaip sau baisiausiai pasigerindami – tetrūksta tik pusdieviais pasivadinti! Bet jeigu imame ir savo mintis nukreipiame viršun į Dievą, jeigu susimąstome, kas jis per Dievas, jei pasveriame jo teisumo, išminties bei doros griežtą tobulumą, į kurį ir patys turėtume lygiuotis..." (I,1,2) – tada tik pamatome ir atpažįstame patys save.

Byrne pataikauja žmonėms, visomis išgalėmis kurstydama jų savimeilę, puikybę, vadindama juos ne tik pusdieviais, bet ir pačiais dievais. Nė menkiausio krislelio "pražūtingos būklės suvokimo", tad logiška, kad ir jokio savęs suvokimo. Bei, nepaisant visų tauškalų apie dvasingumą, ir jokio Dievo supratimo. O juk skaitėme, kad neturintis supratimo apie tikrąjį Dievą, niekada tikrai nesupras nei savęs, nei kito.

Dievo pažinimas ir žmogaus pažinimas sudaro uždarą ratą. Abu nėra tapatūs, tačiau sąlygoja bei papildo vienas kitą. Ir atvirkščiai: Dievo nepažinimas ir žmogaus nepažinimas irgi sudaro ratą. Ir šitame Byrne su savo ekspertais yra įkalinti. Tokią žmonių būklę Calvinas vadina klaidžiojimu po labirintą. 1 Pr 1, 14 ir 18 komentare sako: "Ten, kur nėra Dievo pažinimo, viešpatauja tamsa, klaidos, beprasmybė, ten nėra šviesos nei gyvybės... Kadangi Dievo karalystė yra šviesos karalystė, tai visi, kurie nuo jos atitolę, yra neišvengiamai akli bei klaidžioja labirinte... Visas žmogaus gyvenimas iki įtikėjimo į Kristų yra apgriuvęs klaidžiojimų labirintas."

Todėl pabaigoje belieka tik paraginti nesileisti suvedžiojamiems Byrne bei kitų "pozityvaus mąstymo" pranašų saldžialiežuvavimo. Jie ne tik nepadės savęs atrasti, bet dar toliau nukreips, nuklaidins į šunkelius. Per tokius nepajusi ne tik jokio savęs dieviškumo, bet net apskritai nesužinosi, kas tas dieviškumas. Tai trauka į apačią, gilyn į labirintą, tai stuktelėjimas į nugarą stovint ant skardžio krašto. Todėl tos lektūros pamaina tebūna bent šis išmintingas sakinys:

"Bet kad ir koks didžiulis būtų žmogaus garbės išaukštinimas, mokantis jį tenkintis pačiu savimi – dėl savo žavesio tesukuria vien smagumą, o savo įtikinėjimais pasiekia tik tiek, kad pritariančiuosius pabaigoje nustumia į visišką sugedimą... Jeigu klausomės tokių mokymų, kurie įkalbinėja prisiminti vien savo gerumą, tai pasiekiame ne savęs pažinimą, o įsmunkame į patį baisiausią savęs nepažinimą." (Calvin, Institutio, II,1,2)

Žr. ir autoriaus "The bad news of positive thinking",
http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-604.htm
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt