Dievo išmintis ir mūsų išmintis

2009-08-31
James I. Packer
Jei nori gyventi išmintingai, turi būti aiškiai regintis ir negailestingai sau realistiškas, stebėdamas gyvenimą tokį, koks jis yra. Išmintis nepasiduoda guodžiančioms iliuzijoms, netikriems sentimentams ar rožinių akinių vaizdams. Dauguma mūsų gyvena svajonių pasaulyje, ir mūsų galvos yra debesyse, o kojos stovi ant žemės; mes niekada nematome pasaulio, ir savo gyvenimo jame tokio, koks jis iš tikrųjų yra. Šis mumyse giliai įsisenėjęs, nuodėme alsuojantis netikroviškumas yra viena iš priežasčių, kodėl daugelis mūsų, net patys tikriausieji krikščionys, turime tiek nedaug išminties.

Kai senieji Reformacijos teologai diskutavo apie Dievo savybes, jie jas suskirstė į dvi dalis: neperteikiamos ir perteikiamos.

Pirmajai jie priskyrė savybes, kurios pabrėžia Dievo transcendenciją ir parodo, kiek skiriasi Dievas kaip būtybė nuo mūsų, Jo kūrinių. Šiame sąraše buvo Dievo nepriklausomumas (esatis iš savęs ir savarankiškumas); Jo nekintamumas (Dievas nepriklauso nuo jokių pokyčių Jį supančioje aplinkoje, jo poelgiai yra visiškai nuoseklūs); Jo begalybė (Jo neriboja nei laikas, nei erdvė, reiškia Jis yra amžinas ir visur esantis); ir Jo paprastumas (Jame nėra konfliktuojančių elementų, Jis ne toks kaip mes, Jo neblaško į skirtingas puses besikeičiančios mintys ir troškimai). Teologai šias Dievo savybes pavadino neperteikiamomis, nes jos būdingos tik Dievui; žmogus, nes jis yra žmogus, o ne Dievas, nė vienos iš jų negali turėti ir negali jų perteikti kitam.

Antrai grupei teologai priskyrė tokias savybes kaip Dievo dvasingumas, laisvė ir visagalystė, kartu su Jo dorovinėmis savybėmis – gerumu, tiesa, šventumu, teisumu ir t.t. Kokiu pagrindu jie šias savybes taip skirstė? Jų nuomone, kai Dievas padarė žmogų, jis tam tikru mastu jam perteikė šias savybes. Biblijoje sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą (Pr 1,26-27), ir tai reiškia, kad Dievas žmogų padarė laisvą dvasingą būtybę, moraliai atsakingą asmenybę, turinčią galių rinktis ir atitinkamai elgtis, galinčią bendrauti su Juo ir atsiliepti Jam, ir iš prigimties gerą, teisingą, šventą, teisų žmogų (Mok 7,29), žodžiu dievotą.

Moralinės savybės, kilusios iš dieviškojo panašumo, žuvo per nuopuolį; Dievo atvaizdas žmoguje buvo visiškai sudarkytas, nes visa žmonija vienaip ar kitaip įpuolė į bedievystę. Tačiau Biblija sako, kad dabar, vykdydamas savąjį Atpirkimo planą, Dievas veikia krikščionis tikinčiuosius, siekdamas sutvarkyti pražuvusį atvaizdą iš naujo jį atgaivindamas. Šventasis Raštas sako, kad krikščionys atnaujinami per panašumą į Kristaus atvaizdą (2 Kor 3,18) ir į Dievo paveikslą (Kol 3,10).

Šalia šių perteikiamų savybių, teologai prideda išmintį. Kaip Dievas savo esatyje yra išmintingas, taip Jis suteikia išminties ir savo kūriniams.

Biblija daug pasakoja apie dieviškąją išminties dovaną. Pirmieji devyni Patarlių knygos skyriai yra nuolatinis raginimas ieškoti šios dovanos. "Štai išminties pradžia: įgyk išminties, įgyk supratimo, nors tai kainuotų visa, ką turi... Laikykis mano pamokymo, neužmiršk jo, brangink jį, nes tai tavo gyvybė" (Pat 4,7.13). Išmintis yra suasmeninta ir jai yra duota kalbėti savarankiškai: "Laimingas žmogus, kuris manęs klauso, ateidamas kasdien anksti prie mano vartų, budėdamas prie mano durų. Juk kas randa mane, tas randa gyvenimą ir gauna malonę iš VIEŠPATIES. Bet kas prasilenkia su manimi, tas daro sau žalą. Visi, kurie manęs nekenčia, myli mirtį" (Pat 8,34-36).

Išmintis kaip šeimininkė kviečiasi stokojančius į savo puotą: "Teateina čionai neišmanėliai!" (Pat 9,4). Biblijoje nuolatos pabrėžiama, kad Dievas yra pasirengęs suteikti išminties visiems (pati išmintis atsiduoda), kurie šios dovanos trokšta ir žengs reikalingus žingsnius jos pasiimti. Panašiai kalbama ir Naujajame Testamente. Iš krikščionių reikalaujama išminties: "Žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi... Nebūkite neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia" (Ef 5,15-17); "Išmintingai elkitės su svetimaisiais" (Kol 4,5). Maldoje prašoma, kad Dievas duotų išminties: "Nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu" (Kol 1,9). Jokūbas Dievo vardu skelbia pažadą: "Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta" (Jok 1,5).

Kur mes galime rasti išminties? Ką reikia žmogui daryti, kad gautų šią dovaną? Pagal Šventąjį Raštą yra dvi būtinos sąlygos.

1. Mes turime išmokti gerbti Dievą. "Pagarbi VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia" (Ps 111,10; Pat 9,10; Job 28,28; Pat 1,7; 15,33). Negalime gauti Dieviškos išminties, kol dar nesame tapę nuolankūs ir imlūs Jo mokymui, kol nepajuntame pagarbios baimės prieš Dievo šventumą ir didingumą ("Didingas ir šiurpą keliantis Dievas". Neh 1,5; plg. 4,14; 9,32; Įst 7,21; 10,17; Ps 99,3; Jer 20,11), pripažindami savo menkumą, nepasitikėdami savo mintimis ir pasiryžę perversti savo mąstymą. Baugu, kad daugelis krikščionių visą gyvenimą būna per daug nenuolankūs ir pasipūtę, kad išvystų Dievo išmintį. Neatsitiktinai Šventasis Raštas sako: "Pas kukliuosius ateina išmintis" (Pat 11,2).

2. Mes turime išmokti priimti Dievo žodį. Išmintis Dievo valia įsikūnija tuose žmonėse, ir tik tuose, kurie ieško, siekia dieviškojo apreiškimo. "Tavo įsakymas padaro mane išmintingesnį už priešus", teigia psalmininkas; "...Įgijau daugiau įžvalgos už savo mokytojus", – kodėl? "– nes Tavo įsakai – mano užsiėmimas" (Ps 119,98-99).

Panašiai Paulius ragina kolosiečius: "Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai" (Kol 3,16). Kaip tai galime įgyvendinti mūsų laikais? Pasineriant į šventuosius Raštus, kaip Paulius mokė Timotiejų (tuo metu jis turėjo galvoje Senąjį Testamentą!), "galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi" ir prisidėti, kad būtum "pasirengęs kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3,15-17).

Ir visgi, ko gera, dauguma, kurie šiandien išpažįsta Kristų, niekada neišmoks išminties, nes jiems nesiseka įsiklausyti į užrašytą Dievo Žodį. Kranmerio (Cranmer) maldynas (kurio anglikonai turėtų laikytis), yra sudarytas taip, kad skaitydamas jį kiekvienais metais vieną kartą perskaitysi Senąjį Testamentą ir du kartus Naująjį Testamentą. Puritonas Viljamas Gaudžias (William Gouge) kasdien reguliariai skaitydavo penkiolika skyrių. Arkidiakonas T. C. Hamondas (Hammond) visą Bibliją perskaitydavo kiekvieną metų ketvirtį. O kada jūs paskutinį kartą perskaitėte visą Bibliją? Ar jūs kasdien daugiau laiko praleidžiate skaitydami spaudą ar Bibliją? Kokie kvailiai kartais esame! – ir liekame kvailiai visą savo gyvenimą, nes nesivarginame atlikti to, ko reikia, kad gautume išminties – nieko nekainuojančios Dievo dovanos.

Kas nėra išmintis?

Kas gi ta Dievo dovana – išmintis? Kokį poveikį ji daro žmogui? Štai čia daugelis ir suklysta. Šios klaidos prigimtį galima pailiustruoti šiuo pavyzdžiu.

Stovėdami Jorko stoties platformos pabaigoje, stebėsite nuolatinį begalės traukinių judėjimą. Jei mėgstate traukinius, būsite tiesiog pakerėti. Tačiau iš to išorinio įspūdžio menkai tesuvoksite visą sudėtingą mechanizmą, kuris lemia darnų traukinių grafiką: visi veiksmai numatyti ir surašyti tvarkaraštyje minutės tikslumu, o jei reikės, viskas skubiai pakeičiama vėl minučių tikslumu, atsižvelgiant į faktinį traukinių judėjimą.

Jei jums būtų leista pakilti aukščiau, kur yra budėtojų postas priešais 7 ir 8 platformas, pamatytumėte ilgiausią sieną, kurioje yra pavaizduotas viso traukinių tinklo planas po aštuonis kilometrus į kiekvieną traukinių stoties pusę. Čia išilgai daugybės plano takelių keliauja spalvotos šviesos figūrėlės, rodančios, kur tuo metu yra kiekvienas judantis traukinys. Iš tos vietos galima apžvelgti visą situaciją, kurią valdo traukinių judėjimo specialistai. Tada suprastumėte, kodėl vieną traukinį jie nusprendė sustabdyti, kodėl kitas buvo nukreiptas į kitą kelią, o dar vienas užlaikytas. Viskas darosi suprantama, kai pasižiūri į visa tai iš viršaus.

Pagrindinė, dažniausia mūsų klaida, tai manyti, kad Dievas, duodamas išmintį, mums padeda štai taip matyti vykstančius dalykus. Išmintis, mūsų nuomone, yra gilesnė įžvalga į iš anksto nuspręstus dalykus, prasmės įžvalga aplink mus vykstančiuose įvykiuose, mūsų geba matyti, kodėl Dievas tai daro tam tikru laiku, ir ką Jis darys vėliau. Žmonės mano, kad jei jie gyvens tikrai arti Dievo, tuomet Dievas jiems suteiks išmintį, ir jie, pagal tą mūsų pavyzdį, stebės gyvenimą iš budėtojų posto. Tada jie supras viso to, kas aplink juos vyksta, tikrąjį tikslą, ir jiems kaskart bus aišku, kaip Dievas viską galutinai suderina. Tokie žmonės gaišta laiką gilindamiesi į tai, kas iš anksto nulemta, svarstydami, kodėl Dievas leido atsitikti tam ar kitam įvykiui, jie svarsto, gal tai ženklas jiems liautis kažką darius ir imtis ko nors kito, kokią iš to daryti išvadą. Jeigu jie sutrinka, tuomet dažniausiai bėdą suverčia savo dvasingumo stokai.

Krikščionys, kurie kenčia nuo fizinės, protinės ar dvasinės depresijos (pastebėkite, kad tai trys skirtingi dalykai!), gali save išvaryti iš proto tokiu bergždžiu blusinėjimusi. Tai iš tiesų bergždžia – neabejokite. Tiesa, jei Dievas mums padeda pritaikyti savo principus, paprastai Jis patvirtina tai neįprasta įžvalga, ir mes tai iškart atpažįstame kaip Jo patvirtinančius ženklus. Tačiau tai labai skiriasi nuo mėginimų perskaityti Dievo paslaptis iš kiekvieno keisto įvykio, kuris mums atsitinka. Mums Dievo išminties dovana nėra pakankama, kad galėtume prasiskverbti į Dievo užmačias, tačiau, atvirkščiai, tikroji išmintis pripažįsta mūsų sąmonės bejėgiškumą tai įžvelgti.

Realumo stygius

Klausiame vėl: ką reiškia iš Dievo gauti išmintį? Kokia yra ši dovana? Pritaikykime kitą iliustraciją – mokymąsi vairuoti transporto priemonę. Vairuojant yra svarbu, esant skirtingam greičiui reaguoti į įvairiausius kelyje vykstančius dalykus ir teisingai spręsti apie tavo akiratyje vykstančius įvykius. Važiuodamas savęs neklausinėji, kodėl kelias yra siauras arba vingiuotas, kodėl vienas automobilis pastatytas toje, o ne kitoje vietoje, arba kodėl priekyje vairuotojas važiuoja prisispaudęs prie kelkraščio; vairuodamas paprasčiausiai stengiesi visa tai matyti ir elgtis teisingai kiekvienoje situacijoje. Dievo išminties poveikis įgalina tave ir mane elgtis štai taip teisingai realiose mūsų gyvenimo situacijose.

Norėdamas gerai vairuoti privalai būti akylas ir stebėti visa, kas dedasi tau prieš akis. Jei nori gyventi išmintingai, turi būti aiškiai regintis ir negailestingai sau realistiškas, stebėdamas gyvenimą tokį, koks jis yra. Išmintis nepasiduoda guodžiančioms iliuzijoms, netikriems sentimentams ar rožinių akinių vaizdams. Dauguma mūsų gyvena svajonių pasaulyje, ir mūsų galvos yra debesyse, o kojos stovi ant žemės; mes niekada nematome pasaulio, ir savo gyvenimo jame tokio, koks jis iš tikrųjų yra. Šis mumyse giliai įsisenėjęs, nuodėme alsuojantis netikroviškumas yra viena iš priežasčių, kodėl daugelis mūsų, net patys tikriausieji krikščionys, turime tiek nedaug išminties. Atsižadėti netikroviškosios apgaulės yra daug sunkiau, negu būti tikrais tikinčiaisiais. Biblijoje yra Mokytojo (arba Ekleziasto) knyga, kurios paskirtis – padaryti iš mūsų realistus. Taigi atkreipkime didesnį dėmesį į jos žinią.

Ko mus moko Mokytojas?

Graikišką žodį Ekleziastas arba jo hebrajišką atitikmenį Koheletas galima versti ne tik mokytoju, bet ir pamokslininku, ir tą knygą galime laikyti pamokslu, kuriame pateikiama pagrindinė mintis – "miglų migla" (Mok 1,2;12,8), jos plėtojimas (Mok 1–10) ir išvados (Mok 11,1–12,7). Didžiąją plėtotės dalį sudaro autobiografija. Mokytojas apie save sako: "Mokytojo, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus, žodžiai" (Mok 1,1). Ar tai reiškia, kad šis pamokslininkas yra pats Saliamonas, o gal pamokslininkas Saliamonui leido išdėstyti savo pamokslą kaip didaktinę priemonę, kaip bandė aiškintis konservatyvieji Šventojo Rašto tyrinėtojai Hengstenbergas ir E. J. Jangas (Young). Bet ar mums dabar tai svarbu? Tam tikra prasme pamokslas yra saliamoniškas, nes dėsto tokias pamokas, kurioms išmokti Saliamonas turėjo unikalias sąlygas.

"Miglų migla! – sako Mokytojas. Miglų migla! Viskas migla!" Su kokia nuostata ir kokiu tikslu pamokslininkas dėsto šią mintį? Ar tai išpažintis apkartusio ciniko, "savanaudžio ir surambėjusio senio, kuris galų gale pasaulyje nerado nieko, tik skaudų nusivylimą" (W. H. Elliot), kuris dabar nori pasidalyti su mumis savo gyvenimo pigumu ir šlykštumu? Arba jis yra kaip evangelistas, kuris nori įtikinti netikintįjį, kad neįmanoma atrasti džiaugsmo "po Saule", jei neini su Dievu. Atsakymui netinka nė vienas siūlymas, nors antrasis turi gilesnę įžvalgą nei pirmasis.

Autorius kalba kaip subrendęs mokytojas, kuris jaunam mokiniui perteikia savo ilgos patirties vaisius ir apmąstymus (Mok 11,9; 12,1.12). Jis nori šį jauną tikintį žmogų vesti išminties keliais ir nori apsaugoti, kad šis nekartotų "Jorko stoties" klaidų. Akivaizdu, kad šis jaunuolis (kaip vėliau ir daugelis kitų), buvo linkęs sutapatinti išmintį su išsamiu pažinimu, ir manė, kad žmogus išmintį gauna dėmesingai mokydamasis iš knygų (Mok 12,12). Jis manė, kad išmintis, kai jis jos įgys, jam padės suprasti Dievo įvairiausių darbų priežastis ir gyvenimo lemties kursą. Pamokslininkas nori jam parodyti, kad tikrieji išminties pamatai – nuoširdus pripažinimas, kad pasaulio keliai yra mįslingi, ir daug to, kas įvyksta, mes negalime paaiškinti, ir daugiausia įvykiai, vykstantys "po Saule", visiškai neturi jokio išorinio ženklo, rodančio, kad juos vykdė racionalus ir moralus Dievas. Iš pamokslo matyti, kad pagrindinė mintis – tai perspėjimas apie klaidingai suprastą ieškojimą; jame desperatiškai parodoma, prie ko veda toks ieškojimas. Šio pamokslo žinią galime suformuluoti taip:

Pažiūrėk (sako pamokslininkas) į pasaulį, kuriame mes gyvename. Nusiimk savo rožinius akinius, pasitrink akis ir žiūrėk į pasaulį ilgai ir kritiškai. Ką matai? Tu matai monotonišką ir betikslę gamtos ciklų kaitą (Mok 1,4-7). Supranti, kad mūsų gyvenimą valdo laikas ir aplinkybės, kurioms mes neturime jokios įtakos (Mok 3,1-8; 9,11-12). Regi, kaip neišvengiamai ateina mirtis ir atneša visai neužtarnautą atlygį (Mok 7,15;8,8). Žmonės miršta kaip ir gyvūnai (Mok 3,19-20), miršta geri ir blogi, išmintingi ir kvaili (Mok 2,14.16; 9,2-3). Tu matai, kaip šėlsta blogis (Mok 3,16; 4,1; 5,8; 8,11; 9,3); blogieji klesti, o gerieji ne (Mok 8,14). Matydamas visa tai, tu pradedi suprasti, kad Dievo tvarka yra nesuprantama; ir kad ir kaip norėtum, kad viskas atsistotų į teisingas vėžias, to padaryti tau nepavyksta (Mok 3,11; 7,13-14; 8,17; 11,5). Kuo labiau bandai suprasti dievišką tikslą paprastuose gyvenimo lemties įvykiuose, tuo labiau tampi apsėstas ir prislėgtas, nebematydamas jokio tikslo visame kame, ir tu vis labiau gundaisi daryti išvadą, kad gyvenimas iš tikrųjų, kaip tai ir atrodo, yra betikslis.

Kada nusprendi, kad gyvenimo reikaluose nėra nei priežasties, nei darnos, kokia "nauda", kuo gali būti naudingas stengimasis siekti vertės, pelno, esminių dalykų, tikslų? (Mok 1,3; 2,11.22; 3,9; 5,16). Jei gyvenimas beprasmis, tuomet jis yra ir bevertis; ir kam tada stengtis kurti daiktus, vystyti verslą, uždirbti pinigus, netgi ieškoti išminties, jei nė vienas šių dalykų tau nedaro nieko gero (Mok 2,15-16.22-23; 5,11); besistengdamas tik kitiems sukelsi pavydą (Mok 4,4); nieko iš šių dalykų su savimi neišsineši (Mok 2,18-21; 4,8; 5,15-16); o tai, ką paliksi, greičiausia bus lengvai iššvaistyta (Mok 2,19). Koks tuomet tikslas prakaituoti ir apskritai stengtis? Ar nebus mūsų darbų galutinis įvertinimas "migla [tuštybė, nusivylimas] ir vėjų vaikymasis" (Mok 1,14)? – veikla, kurios tuomet mes negalėsime pateisinti, nes ji nebuvo mums nei naudinga, nei verta dėmesio?

Štai prie tokios pesimistinės išvados, sako pamokslininkas, atves tave optimistinis lūkestis rasti visame kame dievišką tikslą (Mok 1,17-18). Iš tiesų, jis teisus. Nes gyvename tokiame pasaulyje, kokį jis aprašė. Dievas, kuris jį valdo, slepiasi. Šiame pasaulyje sunku įžvelgti, kad palanki Apvaizda jam vadovautų. Virš visų įvykių retai kada išvysi valdančią protingą galią. Dažnai tai, kas yra bevertis, išlieka, o tai, kas vertinga, pražūna. Pamokslininkas sako: būk realistas, pažvelk faktams į akis, matyk gyvenimą tokį, koks jis yra. Tu neturėsi tikrosios išminties, kol to nesuprasi.

Daugeliui mūsų reikia tokio įtikinimo. Mes įklimpome ne tik tuo, kaip, Jorko stoties budėtojų posto pavyzdžiu, suvokiame, o gal tiksliau klaidingai suvokiame, kas tai yra išmintis. Mes jaučiame, kad dėl Dievo baimės, o taip pat (nors to ir nesakome) norėdami palaikyti savo kaip dvasingų krikščionių reputaciją, turime pripažintiti, jog jau esame tame "budėtojų poste", kur tučtuojau suvokiame vidinę informaciją, kodėl Dievas daro taip ar kitaip. Toks paguodžiantis apsimetimas tampa mūsų dalimi. Mes jaučiamės tikri, kad Dievas įgalino mus suprasti Jo kelius, ir manome, kad ir toliau būsime pajėgūs įžvelgti priežastis visko, kas mums nutiks ateityje.

Tuomet staiga atsitinka kažkas tokio skausmingo ir visiškai nepaaiškinamo, ir mūsų visos džiaugsmingos iliuzijos, kad esame slapti Dievo tarybos nariai, subliukšta. Mūsų išdidumas užgautas, jaučiame, kad Dievas pasielgė nepagarbiai su mumis; ir jei tuomet nepulsime atgailauti ir nenusižeminsime dėl mūsų ankstesnių įsitikinimų, mūsų paskesnis dvasinis gyvenimas gali sužlugti.

Viduramžiais į septynių mirtinų nuodėmių sąrašą buvo įtraukta tinginystė, dykinėjimas – nesikeičianti, bedžiaugsmė dvasios apatija. Šiandien ji plačiai reiškiasi tarp krikščionių; jos simptomai yra asmeninis dvasinis nepaslankumas, ciniškas Bažnyčių kritikavimas ir arogantiškas piktinimasis kitų krikščionių iniciatyvomis, veiklumu.

Po šia liguista, bukinančia būsena dažnai slypi sužeistas išdidumas žmogaus, kuris manė, kad viską žino apie Dievo Apvaizdos kelius, tačiau karti ir gluminanti patirtis prikišo jam, kad jis nieko nežinojo. Taip atsitinka, kai nekreipiame dėmesio į Mokytojo patarimus. Iš tiesų, Dievas išmintingai nuslėpė beveik viską, ką norėtume žinoti apie numatomus Jo tikslus, kuriuos Jis vykdo Bažnyčiose ir mūsų gyvenime, tam, kad būtume nuolankūs ir išmoktume gyventi tikėjimu. "Kaip nežinai, kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas į kaulus motinos įsčiose, taip nežinai, kaip Dievas elgiasi Visatoje" (Mok 11,5).

Tuomet kas yra išmintis? Pamokslininkas padėjo mums suvokti, kas nėra išmintis, nejaugi jis nieko nesako apie pačią išmintį?

Žinoma, sako – bent jau bendrais bruožais. "Bijok Dievo ir laikykis Jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją" (Mok 12,13); pasitikėk Juo, paklusk Jam, gerbk ir garbink Jį, būk Jam nuolankus; kai meldiesi Jam, niekada nežadėk daugiau, nei manai galėsiąs įvykdyti (Mok 5,1-7); daryk gera (Mok 3,12); visada atmink, kad Dievas vieną dieną pareikalaus ataskaitos (Mok 11,9;12,14), taigi susilaikyk nuo dalykų, netgi slaptomis daromų, kurių tu gėdysies, kai jie išaiškės Dievo Teisme (Mok 12,14). Gyvenk dabartyje, ir mėgaukis ja kiek gali (Mok 7,14; 9,7-10; 11,9-10); dabartiniai malonumai yra Dievo gerosios dovanos. Nors Mokytojas smerkia lengvabūdiškumą (plg. Mok 7,4-6), tačiau jis akivaizdžiai negaišta laiko perdėtam dvasingumui, kuris yra pernelyg išdidus ir pernelyg šventeiviškas, iš kurio galima pasijuokti, pasišaipyti. Prašyk Dievo malonės stropiam darbui, kad atliktum viską, kam šiame gyvenime esi pašauktas (Mok 9,10), ir džiaukis dirbdamas savo darbą (Mok 2,24; 3,12-13; 5,18-20; 8,15). Darbo pasekmes palik Dievui, tegul Jis vertina tavo darbą; tau telieka išnaudoti savo gerą supratimą ir tau pavestą užduotį, pasinaudojant susidariusiomis galimybėmis (Mok 11,1-6).

Toks yra išminties kelias. Akivaizdu, kad tai tik vienas gyvenimo tikėjime aspektas. Iš ko jis susidaro ir kas jį palaiko? Įsitikinimas, kad neperprantamas ir viską nulemiantis Dievas yra išmintingas ir maloningas kūrinijos ir atpirkimo Dievas. Mes galime būti tikri, kad Dievas, kuris sukūrė šią nuostabią ir sudėtingą Pasaulio tvarką, kuris iš Egipto išpirko tautą, kuris dar vėliau išpirko iš nuodėmės ir šėtono, žino, ką Jis daro, ir viską, ką Jis daro, daro gerai, nors kartais ir slepia savo valią. Mes galime Juo pasitikėti ir džiūgauti su Juo, net ir tada, kai neįžiūrime Jo tako. Tokią pamokslininko sampratą apie išmintį atspindi Ričardo Baksterio (Richard Baxter) giesmė:

Šventieji, darbus dirbdami
Dangaus Karalių gerbkit,
Visur kur eidami,
Džiaugsmingai Jam giedokit.
Priimkit viską, ką Jis duos,
Dabar ir amžinai,
Jam garbę skirkit nuolatos,
Kai gera ar blogai.

Išminties vaisiai

Tokia yra išmintis, kurios pagalba Dievas daro mus išmintingus. Analizuodami tą išmintį suvokiame ją mums duodančio Dievo išmintį. Mes kalbėjome apie tai, kad išmintis padeda pasirinkti geriausią būdą geriausiam rezultatui pasiekti. Dievas, duodamas išmintį, galvoja apie galutinį tikslą – atkurti ir ištobulinti santykius tarp savęs ir žmonių – santykius, kuriems Jis ir sukūrė žmones. Kam ta išmintis, kurią Jis duoda? Kaip matėme, išmintis nesuteikia žmogui visiško Dievo žinojimo, o tik nuostatą išpažinti, kad Dievas yra išmintingas, atsiduoti Jam ir gyventi Jam prie Jo prisiglaudus visais laikais Jo Žodžio šviesoje ir varge, ir džiaugsme.

Taigi Dievo išminties dovana mums skirta, kad taptume nuolankesni, džiaugsmingesni, dievobaimingesni, greičiau įžvelgtume Jo valią, ryžtingiau pasiduotume jai ir mažiau pergyventume (būtume ne mažiau jautrūs, bet mažiau sumišę) nei tada, kai gyvenome tamsoje ir patyrėme skausmingų gyvenimo potyrių, kurių nupuolusiame pasaulyje yra labai daug. Naujajame Testamente sakoma, kad išminties vaisius yra panašėjimas į Kristų – Jo taikingumu, nuolankumu ir meile (plg. Jok 3,17) o išminties šaknis yra tikėjimas Kristumi (plg. 1 Kor 3,18; 2 Tim 3,13), kuris yra apreikšta Dievo išmintis (1 Kor 1,24.30). Taigi išmintis, kurią Dievas suteiks tiems, kurie Jo prašo, yra išmintis, kuri mus pririša prie Jo, išmintis, kuri pasireiškia tikėjimo dvasia ir ištikimybe. Todėl ir mes, ieškodami išminties siekime šių savybių ir neatmeskime išmintingų Dievo tikslų, atsižadėdami tikėjimo ir klusnumo Dievui, beprasmiškai mėgindami sužinoti tai, ko mums neduota pažinti šiame pasaulyje.

Šaltinis: "Pažinti Dievą" (Apyaušris, 2009)
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt