Apie tikėjimą

2009-08-03
Jonas Kalvinas
Tikėjimas kaip pažinimas

Tikėjimą visų pirma galime apibrėžti kaip pažinimą. Tai reiškia ne vien supratimą, priklausantį nuo aplinkybių ir patiriamą juslėmis. Šis pažinimas aukštesnis, ir todėl žmogaus dvasia, kad jį pasiektų, turi pakilti aukščiau savęs, save pačią palikti. Taip žmogus pasiekia tvirtą įsitikinimą tuo, ko jis negali suprasti ir kaip objekto suvokti. Šio įsitikinimo tikrumą mes suprantame labiau nei savo supratimo sugebėjimais permatome žmogiškuosius daiktus. Paulius tai aprašo taip: "Kad jūs... galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą" (Ef 3,18–19). Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti, kad tikrovė, kurią tikėjimu suvokia mūsų protas, yra begalinė bet kuria kryptimi ir kad šis pažinimo būdas yra daug pranašesnis už visą supratimą.

Vis dėlto visai pagrįsta, kad tikėjimas Šventajame Rašte nuolat apibrėžiamas kaip pažinimas. Nes Viešpats savo šventiesiems apreiškė savo valios paslaptį, "kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms" (Kol 1,26; 2,2). Jonas tikėjimą vadina net žinojimu: tikintieji žino, kad jie yra Dievo vaikai (1 Jn 3,2). Tai iš tiesų žinojimas, bet protu grįstais pamokymais jis per daug nesiremia. Žinojimas daugiau laikosi tikrumu, atsiradusiu įsitikinus dieviškąja tiesa. Tai pasakyta ir Pauliaus žodžiais: "Kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu" (2 Kor 5,6–7). Jis aiškiai sako, kad tai, ką mes suprantame tikėjimu, vis dėlto yra giliai paslėpta nuo mūsų ir mūsų regėjimo. Galime tvirtai teigti, kad tikėjimo pažinimas remiasi daugiau įsitikinimu, o mažiau supratimu.

Tikėjimas kaip tvirtas pasitikėjimas

Podraug tikėjimo pažinimą galime pavadinti tvirtu ir tikru. Tuo būdu stipriau išreiškiame įsitikinimo pastovumą. Nes tikėjimui nepakanka nežinojimo ir abejojančios nuomonės arba migloto ir sujaukto požiūrio. Jis reikalauja tokio visiško ir tvirto tikrumo, koks atsiranda dalykus išbandžius ir patikrinus. Liežuviu, tiesa, išpažįsta visi: Dievas yra ištikimas. Tačiau netikėjimas glūdi labai giliai širdyje ir taip giliai yra suleidęs ten savo šaknis, o mūsų polinkis į jį toks didelis, kad be aršios kovos šio įsitikinimo nepasiekia nė vienas. Ypač tada, kai susiduria skirtingos nuomonės, mes visi imame abejoti ir atidengiame tą trūkumą, kuris tūnojo širdyje.

Tad ne veltui Šventoji Dvasia akcentuoja Dievo žodžio autoritetą tokiais šlovingais garbinimo žodžiais. Ji nori pagydyti ligą, kurią ką tik aprašiau, kad Dievo pažadams dovanotume visišką tikėjimą. "Viešpaties žodžiai tyri, lyg sidabras, grynintas lydykloje, septynis kartus valytas" (Ps 12,7), – sako Dovydas. Beveik tokiais pat žodžiais tai patvirtina ir Saliamonas: "Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas" (Pat 30,5). Kadangi 119 psalmė skirta beveik vien šiai temai, todėl pateikti dar ir kitų Šventojo Rašto vietų būtų per daug. Kiekvieną kartą, kai Dievas tokiu būdu šlovina savo žodį, jis, be kita ko, priekaištauja dėl mūsų netikėjimo. Nes jis nesiekia nieko kito, kaip tik su šaknimis išrauti piktą abejonę iš mūsų širdžių.

Nors daugelis ir naudojasi Dievo gailestingumu, bet tai daro taip, kad iš to paguodos susilaukia labai mažai. Taip yra todėl, kad jie tuo pat metu yra susipainioję pasigailėjimo vertoje baimėje ir abejoja: ar Dievas man ir ateityje bus gailestingas? Dievo gerumą, kuriuo mano esą visiškai įsitikinę, apriboja ankštais rėmais. Nors jie ir tiki, kad šis gerumas yra didelis ir gausus, visiems prieinamas ir paruoštas, tačiau jie vis vien mano, kad lieka neaišku, ar gerumas prasiskverbs ir į juos – arba net taip: ar jie irgi galėtų skverbtis į šį gerumą. Tokia mintis, toks tikėjimas, įstrigęs pusiaukelėje, yra pusinis. Todėl mūsų dvasią pasitikinčiąja ramybe jis tik vos vos palaiko. Jis mums kelia nerimą savo svyruojančiomis abejonėmis.

Visai kitoks yra visiškas pasitikėjimas, kuris Šventajame Rašte visada lydi tikėjimą. Jis Dievo gerumą, kuris mums yra toks akivaizdus, palieka anapus visų abejonių. Jei turime tokį visišką pasitikėjimą, tai tikrai patiriame ir jaučiame savyje Dievo gerumo saldybę. Todėl apaštalas Paulius iš "tikėjimo" išvesdina visišką "pasitikėjimą", "tikrumą" (fiducia), o iš jų – "drąsą", "ryžtingą džiaugsmingumą" (audacia). Nes jis sako: "Jį tikėdami, mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo" (Ef 3,12). Šiais žodžiais nurodoma, kad tikėjimas tikras yra tiktai tada, kai mes ramiomis širdimis drįstame pasirodyti Dievo akivaizdoje. Ši džiaugsminga drąsa – audacia ateina vien iš pasitikėjimo, kad Dievas yra geras ir kad jis sukūrė mūsų išganymą. Tai yra taip tikra, kad "tikėjimas" dažnai pakeičiamas žodžiu "pasitikėjimas".

Taika ir tikrumas

Tikėjime visų pirma laikomės Dievo mums duotų pažadų, ir ne taip, tarsi jie būtų tikri tik už mūsų, bet veikiau juos priimame vidujai ir taip padarome mūsų pačių nuosavybe. Iš to išauga toks pasitikėjimas, kokį Paulius vienoje vietoje vadina "taika" (Rom 5,1). Ši taika yra saugumas, kuris dieviškojo Teismo akivaizdoje nuramina ir džiugina mūsų sąžines. Be šio saugumo mūsų sąžinė neišvengiamai kankinsis gąsdinama ir draskoma – nebent užmirštume Dievą ir save pačius ir taip tam tikrą laiką užmigtume. Tačiau šiuo užsimiršimu neilgai teks mėgautis, priešingai: labai greitai mintis apie Dievo Teismą sugrįš ir ims negailestingai kankinti sąžinė.

Viskas podraug: tikrai tikintis yra tik toks žmogus, kuris su tvirtu tikrumu yra įsitikinęs, kad Dievas yra maloningas ir jam gera linkintis Tėvas; toks, kuris visko laukia iš Dievo gerumo; ir toks, kuris pasitiki jam skirtais Dievo pažadais ir todėl pasitikėdamas, laisvas nuo abejonių, laukia palaimos. Tokius žmones apaštalas Paulius apibūdina žodžiais: "Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, – tik išlaikykime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą" (Hbr 3,14). Tik čia jis mato tikrą viltį Viešpačiu, kai pasitikinčiai didžiuojamasi tapus dangaus karalystės paveldėtoju. Taigi tikintysis yra tas, kuris tikras savuoju išganymu, yra ramus ir drąsus ir kuris nepaiso mirties ir velnio. Tai žinome iš Pauliaus skelbiamų žodžių: "Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės... nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje" (Rom 8,38–39).

Tikėjimas kovoje su pagundomis

Bet tūlas turbūt pasakys: tai, ką mes kaip tikintieji patiriame, yra visai kas kita! Kai žmonės susimąsto apie dieviškąją malonę, juos apninka nerimas ir širdį suvirpina išgąstis – tada pagundos jėga, kuri ketina suklaidinti tikinčiųjų širdis, gali tapti nepaprastai galinga! Ir tikėjimui išlaikyti, atrodo, niekas nebetinka! Todėl turime dėti nemažai pastangų, kad išsaugotume gilaus tikėjimo mokymą.

Kai mokome, kad tikėjimas turi būti neabejotinas ir tikras, tai tuo suprantame ne tokį įsitikinimą, kurio daugiau nejaudina jokia abejonė, ne saugumą, kuris daugiau nebebus kankinamas rūpesčių ir baimės. Ne, mes norime pabrėžti, kad tikintieji nuolat kovoja su savo pasitikėjimo stoka. Jų sąžinė nesiilsi tokioje ramybėje, kur negali būti jokios kalbos apie sukrėtimą. Tačiau net ir tuomet, kai tikintieji kovoja su daugybe rūpesčių ir klausimų, – mes esame tikri, kad nuo pasitikėjimo Dievo gailestingumu jų neatitrauks niekas.

Gražiausias tikėjimo pavyzdys Biblijoje yra Dovydas. Pažvelgę į visą jo gyvenimą pastebime, kad ir jis ne visada buvo ramaus būdo. Apie tai liudija daugelis skundų, kurių tik keletą paliesime. Jis skundžiasi smarkiu savo sielos nerimu ir tai daro ne kitaip, kaip irzdamas dėl savo paties netikėjimo: "Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti krūtinėje? Turėk viltį Dieve!" (Ps 42,5. 12; 43,5). Šis vidinis sukrėtimas, šis jausmas, kad esi Dievo apleistas, tikriausiai buvo pasitikėjimo stokos ženklas. Dar atviresnį išpažinimą galime perskaityti Ps 31: "Nes aš skubotai tariau: "Esu atskirtas nuo tavo akių" (eil. 22). O kitoje vietoje skaitome, kaip jis blaškosi išsigandęs, dejuodamas ir pasimetęs: "Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?" (Ps 77,9). Toliau dar griežčiau: "Aš sakiau: "Man skaudu, kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitusi" (eil. 10). Dovydas čia netekęs vilties. Taip jis ne tik išpažįsta, kad abejonė jį mėto šen bei ten, jis net mano, jog jam neliko jokios išeities – kovoje jis jau pralaimėjo. Dievas palikęs jį, ir jo ranka, kuri jam visuomet padėdavusi, dabar stumia jį į pražūtį. Ne be pagrindo jis šaukia savo sielai: "Nurimk, mano siela..." (Ps 116,7). Dovydas pats patyrė, kaip pagautas abejonių bangų jis buvo mėtomas į visas puses.

Tačiau įvyksta nuostabus dalykas: visuose šiuose sukrėtimuose tikinčiojo širdį išsaugo tikėjimas. Jis tikrai kaip palmė – iš po visų naštų atsitiesia ir kyla aukštyn. Taip ir Dovydas – prispaustas abejonės naštos, pats save išpeikęs, nepaliauja gręžtis į Dievą. Tas, kuris grumdamasis su silpnybe ir baimindamasis ieško prieglaudos tikėjime, – tas kovą jau beveik laimėjo. Tai galima pailiustruoti kad ir tokia eilute: "Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir jis sutvirtins tavo širdį. Lauk Viešpaties!" (Ps 27,14). Dovydas skundžiasi savo paties baime ir pakartojęs sau skirtą padrąsinimą ("pasitikėk Viešpačiu!") prisipažįsta, kad pats buvo palaužtas ne vienos pagundos. Tačiau jis jokiu būdu nesitaiksto su savimi ir savo padėtimi, bet atkakliai siekia pagerėjimo.

Palyginkime tokį tikintįjį kaip Dovydas su jo įpėdiniu karaliumi Achazu. Čia pastebėsime didelį skirtumą! Pranašas Izaijas buvo pasiųstas, kad šiam bedieviui veidmainiui karaliui praneštų žinią: "Stebėk ir būk ramus; nebijok ir tavo širdis teneišsigąsta..." (Iz 7,4). O kaip elgėsi Achazas? Jis liko toks, koks buvo: "Karaliaus... širdis taip drebėjo, kaip dreba nuo vėjo miško medžiai" (Iz 7,2). Pažadas, kurį išgirdo, jo nepaveikė ir jis niekaip nesileido perkalbamas nuo savo baimės. Tai yra tikrasis atlygis, tikroji bausmė už netikėjimą: kas neieško tikėjime prieglaudos ir jam neatsiveria, tas taip baisiai dreba, kad gundomas nusigręžia nuo Dievo! Tikintieji – priešingai: sulinkę nuo pagundų naštos ir beveik prispausti prie žemės, vis tiek, nors ir ne be vargo ir keblumų, atsitiesia. Žinodami savo pačių silpnybes, jie meldžiasi kartu su psalmių kūrėju: "Neatimk iš manęs tiesos žodžio..." (Ps 119,43).

Ko mes galime iš viso to pasimokyti? Tikintieji kartais netenka žado, tarsi jų tikėjimas būtų partrenktas ant žemės. Vis dėlto jie nenusigręžia nuo tikėjimo ir nesprunka, tačiau tęsia savo kovą. Maldose jie smarkiai priešinasi savo neveiklumui, kad per didelį pakantumą patys nepasidarytų abejingi.

Kova tikinčiojo širdyje

Norint visa tai teisingai suprasti, reikia įvertinti skirtumus tarp "kūno" ir "dvasios". Tikinti širdis jaučia savyje šias dvi skirtingas puses: viena vertus, ji jaučia, kaip teka šilta Dievo gerumo pažinimo srovė, antra vertus, dėl nuosavų bėdų kyla baimė; ji remiasi Evangelijos duotais pažadais ir vėlgi dreba žinodama savo pačios neteisumą; ji labai džiaugiasi, galėdama turėti gyvenimą, bet išsigąsta mirties! Ši įtampa atsiranda dėl neišvengiamo tikėjimo netobulumo. Nes per visą savo gyvenimą mes niekada nebūsime nuo savo pasitikėjimo deficito ligos išgydyti, mūsų tikėjimas niekuomet nebus absoliutus.

Bet jei tikinčiojo tikrumas visada yra persipynęs su abejone, ar turime iš to daryti išvadą, kad tikėjimas taip pat yra netvirtas ir neaiškus, kad jis yra tik tamsus, pakrikas Dievo valios pažinimas? Jokiu būdu! Nes jei mūsų galvoje sukasi visokiausių minčių, vien tai mūsų nuo tikėjimo dar neatplėšia. O jei mus nuolat kankina pasitikėjimo stoka, tai dėl to netikėjimo bedugnė mūsų dar nepraryja. Būdami sukrėsti, vis dėlto dar netampame netikinčiaisiais. Kova nuolat vyksta taip, kad tikėjimas galiausiai pergalingai įveikia vargus ir pagundas.

Silpnas tikėjimas irgi yra tikras tikėjimas

Svarbiausia yra štai kas: kai tik mūsų širdyse atsiranda nors mažiausias tikėjimo lašelis, mes imame atpažinti Dievą kaip švelnų, draugišką ir maloningą. Galbūt jis mums atrodo esantis dar labai toli, bet mes žinome: nepatekome į jokias pinkles. Dievo pažinimas mūsų tikėjimo pradžioje yra tarsi apvilktas dideliu nežinojimu. Tikėjimo vedami toliau, vis labiau priartėjame prie Dievo ir išmokstame geriau jį suprasti – Dievas tampa mums artimesnis, o mūsų tikėjimas sutvirtėja. Didelis nežinojimas ir tiršta tamsa nekliudo mūsų dvasiai jau dabar gėrėtis dieviškosios valios pažinimu – o tikėjime tai ir yra visų svarbiausia!

Iliustruokime tai tokiu palyginimu: kažkoks žmogus kalinamas vienutėje ir šviesą mato vien pro siaurą langą. Jis negali tiesiai pamatyti saulės, tačiau tai, ką jis mato savo akimis, yra tikras šviesos spindesys. Mes lygiai taip pat savo žemiškame kūne esame sukaustyti ir uždaryti, apgaubti tamsos ir šešėlių. Bet kai tik iki mūsų prasiskverbia truputis Dievo šviesos, pamatome jo gailestingumą. Mes gauname tiek apšvietimo, kiek jo reikia tvirtam įsitikinimui.

Tikėjimo silpnumas ir jėga

Abu, tiek silpnumą, tiek ir tikėjimo jėgą, apaštalas Paulius aiškina įvairiose vietose. "Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės... Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu..." (1 Kor 13,9. 12). Čia jis mums parodo, kiek mažai šiame gyvenime žinome apie dieviškąją išmintį. Paulius nori pasakyti ne vien tai, kad mūsų tikėjimas bus netobulas tol, kol mus slėgs nuodėmingos prigimties našta. Jis nurodo daugiau į tai, kad turėdami netobulą tikėjimą, jį privalome išlavinti mokymu. Visgi yra taip: savo žmogiška vaizduote ir savo ribotumu negalime išmanyti to, kas yra savyje begalinis. Todėl Paulius skelbia visai Bažnyčiai: visiems mums, norintiems priartėti prie Dievo, ribotas pažinimas yra atsitrenkimo akmuo ir kliūtis.

Net ir mažiausias tikėjimo lašelis leidžia pamatyti tikrąjį Dievą. Tai Paulius paliudija kitoje vietoje, pabrėždamas: per Evangeliją mes žvelgiame į Dievo garbę "atidengtu veidu", be jokio apdangalo, su tokia jėga, kad "daromės panašūs į jo atvaizdą" (2 Kor 3,18). Kadangi mūsų tamsumas toks didelis, būtinai atsiranda daugybė abejonių ir neryžtingumo. Tai yra visų pirma dėl to, kad mūsų širdis iš prigimties linkusi į netikėjimą. Prie to dar prisideda nesibaigiančios ir įvairiausios pagundos, kaip pasiutę be paliovos mus puolančios. Pati mūsų sąžinė yra labai prislėgta nuodėmių naštos. Čia ji skundžiasi ir aimanuoja, čia kaltina save, kitą kartą niurna patyliukais, dar kitą atvirai niršta. Jei tik sąžinė suranda savyje pagrindą pykti ant Dievo, tai netikėjimas iškart tuo pasinaudoja: iš šių sąžinės rūpesčių jis pasidaro šovinių ir kitokių ginklų, kad parblokštų mūsų tikėjimą ant žemės. Visi šie išpuoliai nukreipti į vieną tikslą – priversti mus galvoti, kad Dievas einąs prieš mus ir kad jis pykstąs ant mūsų. Galiausiai iš Dievo mes nebesitikime daugiau jokios pagalbos ir imame bijoti jo kaip mirtino priešo!

Dievo žodis kaip tikėjimo skydas

Nuo tokių išpuolių tikėjimas ginasi Viešpaties žodžiu. Jei užpuola pagundos ir bandoma mums parodyti, kad Dievas neva mūsų piktas priešas, tai tikėjimas atsiliepia: Dievas yra gailestingas net ir tada, kai mus drausmina. Jis drausmina mus iš meilės, bet ne iš rūstybės. Minčiai, kad Dievas yra keršytojas už mūsų neteisingumą, tikėjimas prieštarauja teigdamas, kad už visus nusižengimus yra paruoštas atleidimas. Kaip nusidėjėliai, turime ieškoti prieglaudos vien tik Dievo gerume. Galime būti labai smarkiai puolami ir kankinami – tačiau neturime leisti, kad iš rankų būtų išmuštas pasitikėjimas Dievo gailestingumu. Ne, visos kovos, kurios mus kankina ir vargina, galiausiai vis tiek turi atvesti į įsitikinimą.

Įrodyti tai galima taip: tikintieji, manydami, kad jie smarkiausiai puolami Dievo keršto, vis dėlto savo skunduose kreipiasi į jį, ir kai jiems atrodo, kad jis apskritai net nenorįs jų išklausyti, vis dėlto šaukiasi jo. Ar skundai galėtų padėti, jei išsakomi tam, iš kurio negali tikėtis sulaukti beveik jokios paguodos? Tikintieji vien tik dėl tikėjimo kreipiasi į Dievą: jie tiki, kad jis turi jiems paruošęs kokią nors pagalbą. Todėl mokiniai šaukė: "Viešpatie, gelbėk, žūvame" (Mt 8,25), – jie juk maldavo jo pagalbos. Tada Viešpats jiems papriekaištavo dėl jų mažatikystės, bet juk už tai jis neišvarė jų iš savo būrio. Jis nepalaikė jų netikinčiais, bet ragino atmesti netikėjimą.

Mes dar kartą akcentuojame tai, ką jau anksčiau minėjome. Tikėjimo šaknis nebus išrauta iš tikinčios širdies. Nors ji atrodytų labai pažeista – giliai viduje ji išlieka tvirta. Tikėjimo šviesa nebus taip stipriai užtemdyta arba užgesinta, kad nustotų žibėti po pelenais. Tai rodo, kad Dievo žodis, kaip nepragaištanti sėkla, išaugina ypatingą vaisių, kurio atžala niekad visiškai nenudžius ir nesunyks. Žinoma, tikintieji turi pakankamai priežasčių abejoti, jei jie jaučia tariamai naikinančią Dievo ranką. Tačiau Jobo viltis siekia taip toli, kad Viešpačiu jis pasitikėtų net tada, jeigu jis Jobą ir nužudytų! (Job 13,15).

Iš tiesų taip ir yra: netikėjimas valdo ne iš vidaus, ne tikinčiojo širdyje, bet griebia jį iš išorės. Jis gali jį užpulti, savo strėlėmis sužeisti, bet ne mirtinai. Nes tikėjimas, kaip sako Paulius, yra mūsų skydas (Ef 6,16). Jeigu prisidengiame juo nuo priešo šūvių, jis atrems jų smarkumą – galbūt pavienis šūvis dar pataikys, bet grėsmės mūsų gyvybei nesukels. Galiausiai įsivaizduokime tikintįjį kaip stipriai įsitvirtinusį karį. Smarkaus puolimo spaudžiamas jis praranda tvirtas pozicijas ir turi šiek tiek atsitraukti. Taip ir su tikėjimu. Be to, kario skydas nuo stipraus smūgio gali įtrūkti, bet ne tiek, kad subyrėtų, – taip atsitinka, kai sužeidžiamas tikėjimas.

Tikinti širdis kartu su Dovydu gali tarti: "Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi" (Ps 23,4). Iš tiesų baisu vaikščioti mirties tamsybėse. Suprantama, tikintieji išsigąsta ir todėl turi būti stiprinami. Viršų paima mintis, kad šalia yra Dievas, kuris rūpinasi jų išganymu. Taip gilus, užtikrintas tikėjimas įveiks baimę. Augustinas sakė: "Velnias norėdamas gali mus akmenimis apsvaidyti, bet jis vis tiek bus nugalėtas, nes nevaldo širdies, kurioje gyvena tikėjimas!"

Taigi galima padaryti išvadą, kad tikintieji iš kiekvienos kovos išeina sveiki. Greitai jie vėl būna pasiruošę su naujomis jėgomis stoti į mūšio lauką. Tokiu būdu išsipildo tai, apie ką Jonas rašo savo Pirmajame laiške: "Štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas" (1 Jn 5,4). Tikėjimas turėtų nugalėti ne vien atskirose kovose, bet įveikti visą pasaulį – tegul ir iš visų pusių būtų puolamas tūkstančiais būdų.

Šaltinis: "Institutio Christianae Religionis" (Krikščionių tikėjimo pamokymas), III, 2, 14–21 (sutrumpinta)
Komentarai (1)
Liberalas
2009-08-04 15:55:32
Dėkui už Kalvino institutų dalies vertimą. Tikrai reikėtų pamąstyti ir kąžką nuveikti, kad ,,Institutai" pasirodytų lietuvių kalba, bent sutrumpintas vertimas.
Su šiuo vertimu yra problema ta, kad nematome, iš kur yra verstas tekstas: ar iš prancūzų kalbos originalo, ar iš lotynų kalbos originalo, ar iš kokio nors angliško vertimo. Mano galva, versta iš angliško H. Beveridge vertimo (spėju pagal struktūrą). Pat Beveridge vertimas yra pasenęs, jau niekas jo nebenaudoja dėl archajinės anglų kalbos.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt