Protestantiškosios etikos dvasia ir pasaulio ekonomikos krizė

2009-06-29
Thomas K. Johnson
Prasidėjusi 2008-aisiais, pasaulio ekonomikos krizė skausmingai palietė daugelį mūsų. Garsus čekų ekonomistas Tomašas Sedlačekas šį skausmą prilygino ypač sunkioms pagirioms po ilgo naktinio šventimo, kai išsivysčiusių šalių ekonomikos neatsakingai ir per ilgai gėrė itin prastos kokybės alkoholį, todėl dabar būtini kur kas rimtesni pokyčiai nei tik išgerti tabletę aspirino ar nusipirkti geresnės degtinės. Tik nedaugeliui iš mūsų pavyko išvengti vienokių ar kitokių krizės padarinių; dauguma išgyveno rimtų nusivylimų ir finansinių sunkumų, tuo pat metu matydami tikrą griūtį aplinkinių žmonių gyvenime. Be abejonės, daugeliui kilo nevilties kupinų minčių. Turėtume būti dėkingi už tai, kad Vakarų pasaulyje šis nerimas dėl ateities ne tiek jau daug žmonių pastūmėjo į savižudybę, tačiau baiminuosi, kad jo padariniai bus kur kas skausmingesni milijonams besivystančiose šalyse arba tose valstybėse, kurių ekonomikos jau keletą metų vos ne vos funkcionavo.

Vien pats faktas, kad mane pakvietė skaityti šią ypatingą paskaitą, patvirtina mano teiginį, jog turime gerai apmąstyti savo moralines vertybes bei etinius įsitikinimus, kuriais vadovaujamės ekonominėje savo gyvenimo sferoje ir kurie jai daro įtaką. Moksliškai tai vadinasi "ekonomikos kultūros studijos". O Protestantų bažnyčioje, šiuo metu švenčiančioje 500-ąsias Jono Kalvino gimimo metines, yra priimta, jog akstiną tokiems samprotavimams suteikia nuodugnus kalvinizmo vaidmens ir ypač protestantiškosios darbo etikos apsvarstymas kapitalizmo ir šiuolaikinės ekonomikos raidoje. Neketinu čia išsamiai analizuoti Maxo Weberio (1864–1920, žr. nuotr.) teiginių, išsakytų jo stulbinamame, daugiau nei prieš šimtą metų pasirodžiusiame darbe "Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia" (Die protestantische Ethik und der "Geist" des Kapitalismus, 1904/05), pranašumų bei trūkumų. Tačiau trumpas Weberio iškeltų hipotezių aptarimas perkeltų šią mūsų analizę, tyrinėjančią sąsajas tarp tikėjimo, moralės / kultūros vertybių ir ekonominės veiklos, į kur kas aukštesnį lygį ir padėtų mums iš naujo suformuluoti protestantiškosios darbo etikos koncepciją – kaip reikšmingą alternatyvą komunistiniam ar vartotojiškam požiūriui į verslą bei darbą. Tokia protestantiška nuostata į darbo ir verslo etiką yra ne tik vertybių, kertinių tiesų bei įsitikinimų sistema, bet ir tam tikrų taisyklių rinkinys ar ypatingas moralės kodeksas. Todėl, apibrėžiant visa tai kaip "protestantiškosios darbo etikos dvasią", mums gerokai pagelbėtų Weberio vartotos sąvokos.

Maxas Weberis ir šiuolaikinio kapitalizmo dvasia

Svarbiausias Weberio atlikto tyrimo klausimas – kodėl kai kurios Vakarų civilizacijai priskiriamos valstybės sukūrė tam tikrą ypatingą vystymosi modelį, visiškai nebūdingą daugeliui kitų kultūrų bei civilizacijų. Egzistuoja tam tikra "dvasia", mąstė jis, kitaip apibrėžianti racionalumą ir pasireiškianti šiuolaikinėje šiaurės Europoje; dvasia, paskatinusi savito tipo mokslo raidą ir savitą kapitalistinį požiūrį į darbą bei verslą. (Čia turime pastebėti, jog tai, ką asmuo ar grupė asmenų laiko ekonominiu racionalumu, priklauso nuo vertybių ir tam tikrų prielaidų apie gyvenimą, kurias jie perkelia į darbo bei ekonomikos sferą. Darbas – tai būtinybė, nuo pat sukūrimo duota visiems žmonėms; tai, kaip mes dirbame, labai priklauso nuo bendros mūsų gyvenimo filosofijos.)

Godumas, pasak Weberio, jokiais būdais nėra išskirtinai būdingas kapitalizmui, todėl negali būti laikomas nei kapitalizmo priežastimi, nei produktu ar rezultatu. Žmonės visuomet buvo godūs. Iš tiesų išskirtinis šiuolaikinio kapitalizmo bruožas (kitaip nei tik godumas arba kitaip nei kitose, ankstesnėse kapitalizmo formose) yra pelno siekimas (ypač nuolat atsinaujinančio pelno) nepertraukiamo, racionalaus verslumo priemonėmis. Šiuolaikinis kapitalizmas turi tris išskirtinius išorinius požymius, kurie yra: 1. racionalus darbo organizavimas (tai neapima rizikingų galimybių vaikymosi, kaip tai daro kapitalistai – avantiūristai); 2. verslo atskyrimas nuo namų ūkio; 3. racionalios buhalterinės apskaitos naudojimas.

Bet vien šie, išoriniai, požymiai nenusako šiuolaikinio kapitalizmo; jį taip pat charakterizuoja vidinė etika, teigianti, kad žmonės per darbą gali atrasti prasmę. Weberis teigė, kad prasmės sistemų šaknys paprastai glūdi religijoje, net ir tais atvejais, kai žmonės tiesiog pamiršta savo prasmės religines šaknis. Net ir tie, kurie sąmoningai nėra religingi, neretai toliau gyvena, mąsto, reaguoja ir reiškia emocijas tokiais būdais, kuriuos jie patys laiko "racionaliais" arba "natūraliais", tačiau šie "natūralūs" ar "racionalūs" būdai istoriškai siejami su tam tikromis religinėmis tradicijomis, visai nebūdingomis daugeliui kitų pasaulio gyventojų. Taigi tikrajam šiuolaikiniam kapitalizmui būdinga vidinė etika, teigianti, jog žmonės atranda prasmę iš dalies aukodamiesi (pasaulietiškasis asketizmas) savo darbe. Ši pasiaukojimu, atsidavimu pagrįsta modernaus kapitalizmo darbo etika daugelį svarbiausių bruožų perėmė iš kalvinistinės darbo etikos, įsiliejusios į ją ir toliau perteikiamos supasaulietintu būdu.

Weberis taip pat matė itin svarbias šiuolaikinės darbo etikos prielaidas Martino Lutherio pašaukimo doktrinoje (vok. Beruf). Maža to, Weberis manė, jog tai iš tiesų visiškai nauja idėja Vakarų kultūros istorijoje – kad kiekvieno žmogaus kasdieniai darbai ir pareigų vykdymas gali turėti gilią religinę prasmę. Jei žmonės iš tiesų tikėtų, kad Dievui svarbūs ir jų kasdieniai darbai, ir kad bet kuris, Jo Žodžiui neprieštaraujantis pašaukimas vienodai svarbus Dievui bei turi būti vykdomas Jo garbei, visa tai turėtų reikšmingą poveikį ekonomikai.

Weberis tikėjo, kad ši etika geriausiai perteikiama visuomenei per pamokslus bažnyčioje. Vienas geriausių tokių pamokslininkų pavyzdžių yra Richardas Baxteris. Turtą jis laikė viena pavojingiausių pagundų, tačiau dar didesnį pavojų, anot jo, kelia atsipalaidavimas ir tinginystė, tuščias brangaus laiko, kurį būtų galima panaudoti Dievo tarnystei pagal Jo pašaukimą, švaistymas. Todėl ir turtas pavojingas, nes lengvai gali atvesti į tinginystę. Baxterio pamoksluose darbas iškeliamas kaip viena vertingiausių asketizmo ar dvasinės drausmės priemonių, kurią kiekvienas turėtų panaudoti Dievo garbei. Toks požiūris į gyvenimą visiškai prieštaravo spontaniškiems malonumų ieškojimams, drauge buvo ir savotiška atsvara nesąžiningumui bei godumui. Sąmoningas turtų siekimas buvo laikomas amoraliu, tačiau, jei Dievas turtais laimina sunkiai ir nuosekliai dirbančius, tai turi būti priimama kaip Jo dovana.

Visa tai, pasak Weberio, ir yra šiuolaikinio kapitalizmo dvasia. Jos šaknys giliai religinės, iš tiesų kalvinistinės, pasaulietinio asketizmo požiūriu labai asketiškos. Tačiau jis manė, jog šiai moderniojo kapitalizmo dvasiai įsitvirtinus visuomenėje, jos asketiškos religinės šaknys tampa nebereikalingos. Tai tiesiog yra daugelio žmonių gyvenimo būdas, kurį jie laiko paprasčiausiai racionaliu.

Savo komentaruose apie Joną Kalviną ir Weberio Kalvino doktrinos aiškinimą Johnas T. McNeillas pateikia išties puikią protestantiškos darbo etikos santrauką:

"Gyvenime nėra tokios sferos, kuri būtų atleista nuo pareigos tarnauti Dievui ir žmogui... Pasauliečio pašaukimas iš tiesų nėra pasaulietiškas ar visiškai nesusijęs su religija. Juk mes nepriklausome sau patiems: kiekvienas krikščionis turi gyventi atsidavusį gyvenimą... Nuolankumą, bet kokio savo pranašumo bei meilės sau atsisakymą Kalvinas laiko kiekvieno krikščionio elgesio pagrindu. Su dėkingumu atsakydami į Dievo meilę, mes mylime savo artimą ir tarnaujame jam, kuris, nesvarbu, geras ar blogas, patrauklus ar atstumiantis, yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą... Kalvinas ragina mus atsisakyti bet kokios materialinės gerovės, jei ji skirta tik mums patiems. Kad ir kokie šio pasaulio turtai mums būtų patikėti, turime su jais elgtis kaip išmintingi valdytojai. Nes kartu su visa nuosavybe mes priklausome Dievui. Šis požiūris apima ir kiekvieno žmogaus atsidavimą savo pašaukimui, kurį privalome ištikimai vykdyti.
Ironiška, tačiau žmogaus įtaka istorijoje dažnai nesutampa su sąmoningai pasirinktais jo paties tikslais. Kalvino primygtinai akcentuotas darbštumas ir taupumas, jo baisėjimasis laiko ir daiktų švaistymu, jo leistinas dėmesys pinigams, tik jei griežtai laikomasi teisingumo bei dosnumo principų, taip pat panašiai jo suteiktas atsargus leidimas keisti pašaukimą [profesiją], pelnytai yra laikomi nemenkai prisidėjusiais prie kapitalizmo pramonės bei verslo plėtros."

Dar vieną tikslų kalvinizmo įtakos ekonomikai įvertinimą randame Gerhardo Simono darbuose. Šis autorius taikliai pastebėjo, kad Kalvino etika nėra būdinga brutaliajam vėlyvesnės, industrializacijos epochos kapitalizmui; tačiau "Kalvino siekis šioje srityje išskirtinai buvo susijęs su pagalba skurstantiems." ("Bibel und Börse: Die Religiösen Wurzeln des Kapitalismus", Archiv für Kulturgeschichte 66 (1984)) Kalvinas tikėjo, kad geriausiai padėti šiems žmonėms galima klestinčios ekonomikos sąlygomis. (Siekdami iki galo įvertinti šią Kalvino mintį, turėtume prisiminti, kad jo dienomis dauguma Europos gyventojų gyveno nepakeliamame, mums nė neįsivaizduojamame skurde, ir net pasinaudojus visais aukštesniųjų klasių sukauptais turtais, menkai tebūtų buvę įmanoma jiems pagelbėti. Būtent šioje šviesoje Kalvinas aiškino Biblijos eilutes, pavyzdžiui, 1 Tes 4,11 ("...stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir dirbti savo rankomis.") ar Ef. 4,28 ("Kas vogdavo, tegu daugiau nebevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.") ir darė išvadą, kad vienintelis įmanomas būdas skurdui įveikti – dar sistemingiau ir išmintingiau dirbti. Vienintelį šios skurdo problemos sprendimą jis matė naujoje, turtingesnėje kartoje.)

Kurdamas savo ekonomikos etiką, Kalvinas atmetė nekintamos "teisingos" prekių kainos idėją (nes, jo manymu, tai trukdytų rinkos jėgoms veikti kainų mažėjimą iki tokio lygio, kurį pasiekus ir neturtingi žmonės galėtų sau leisti patenkinti savo kasdienius poreikius), leido palūkanų mokėjimą verslo paskoloms, laikantis griežtų taisyklių (tokiu būdu paskatindamas naujo verslo atsiradimą), ir mokė, kad žmonės turėtų dirbti nuolat ir sunkiai, nepradėdami daugiau vartoti ar geisti prabangos, taip užtikrindami santaupas ir investicijas būsimam verslui. Tai buvo toks ženklus krikščioniško verslo ir darbo etikos supratimo pokytis, kad, kaip teigia Simonas, čia "net galima kalbėti apie tikrą Vakarų minties ir kultūros raidos lūžį." Taigi nenuostabu, kad "Kalvino įsakymas dirbti, taupyti ir investuoti tuo pat metu ilgainiui tapo naujosios ekonominės sistemos pagrindu."

Nors McNeillas bei Simonas ir nesutinka su kai kuriais Weberio pateiktais Kalvino teiginių aiškinimais, jie visi sutaria dėl vieno, išties fundamentalaus dalyko: tai, kaip mes žiūrime į darbą bei verslą ir kaip jį atliekame, labai priklauso nuo moralinių bei kultūrinių veiksnių, tarp kurių esminiai yra religiniai įsitikinimai. Tačiau ši mintis visiškai prieštarauja Karlui Marxui, teigusiam, kad religija, etika bei kultūrinės vertybės yra ekonominių veiksnių padarinys, o ne juos lemiantis faktorius.

Ar tikrai Karlas Marxas buvo neteisus?

Taigi kaip minėjau, Weberio supratimas apie moralinių vertybių ir ekonominės tikrovės sąryšį iš esmės prieštarauja Karlo Marxo mokymui. Tačiau ar tikrai verta tam skirti tiek dėmesio?

Marksizmo teorija skelbia, kad ekonominiai ir turtiniai santykiai sudaro žmogaus gyvenimo pagrindą arba pamatą, ant kurio tarsi antstatas statomos įvairios žmogaus mąstymo (ar sąmoningos veiklos) konstrukcijos. Tai reiškia, kad įvairūs jausmai, iliuzijos, vertybės, gyvenimo filosofijos, įvairių visuomenės grupių religijos ir sudaro šias antstato "konstrukcijas". Maža to, šios "konstrukcijos" (arba sąmoningas žmogaus požiūris į gyvenimą), kurias tam tikras asmuo ar grupė išpažįsta, visiškai priklauso nuo to asmens ar grupės ekonominio statuso. Moralinės vertybės, etikos kodeksas ar religiniai įsitikinimai – visa tai sudaro ekonominio pamato antstatą, arba, kitaip sakant, yra ekonominių veiksnių pasekmė; būtent ekonominiai veiksniai yra esminė mūsų įsitikinimų, vertybių ir moralės priežastis. Pasak Marxo, mūsų gyvenimo filosofiją visiškai sąlygoja mūsų ekonominė padėtis, taigi pažiūros, kuriomis vadovaujamės savo darbe ar versle, iš esmės nėra nepriklausomos.

Čia itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, nagrinėdami ryšį tarp ekonomikos ir moralinės / kultūrinės / religinės žmogaus gyvenimo sferos, Weberis ir Marxas stovi visiškai priešingose barikadų pusėse. Weberis (ir mano minėti draugiški jo kritikai) teigia, kad religiniai bei moraliniai įsitikinimai, gyvenimo filosofija tampa tam tikromis kultūrinėmis jėgomis, lemiančiomis vieną ar kitą ekonominę sistemą, taip pat istorinius šių sistemų pokyčius. Marxas savo ruožtu mokė, kad religijos, etika ir filosofijos nėra ekonominių veiksnių priežastis, o jų rezultatas. Aišku, Weberio šalininkai neneigtų, kad ekonominiai veiksniai gali turėti tam tikros įtakos filosofiniam, religiniam ar moraliniam žmonių mąstymui, tačiau jie įsitikinę, kad kultūriniai veiksniai, tarp kurių ypač svarbi moralines vertybes įtakojanti religija, egzistuoja savarankiškai ir yra nepaprastai svarbi, ekonomines sistemas, pokyčius bei sprendimus lemianti priežastis.

Prisiminkime, kaip marksizmo idėjos kito istorijoje. Sakyčiau, kad marksizmo bei komunizmo padariniai žmonijai buvo išties tragiški. Tačiau kas galėtų paneigti, kad marksizmo idėjų įtaka iš tikrųjų buvo milžiniška? Tad, jei iš esmės klaidingos marksistinės idėjos padarė tokią įtaką istorijai ir net pakeitė XX a. eigą, tuomet ir bet kuri kita filosofija, religija ar vertybių sistema gali veikti istoriją. Priimdami šį teiginį sutinkame su Weberiu ir prieštaraujame Marxui itin svarbiu moralinių / kultūrinių vertybių įtakos ekonomikai bei politikai klausimu. Vis dėlto ironiškiausia yra tai, kad marksizmo istorija tik patvirtina Weberio teiginius apie itin svarbų idėjų, įsitikinimų bei moralinių vertybių vaidmenį visuomenėje ir, aišku, visiškai prieštarauja kai kuriems kertiniams paties Marxo teiginiams.

Šios visuomenės ir žmogaus prigimties įžvalgos yra ypač svarbios siekiat deramai įvertinti pasaulio ekonomikos krizę. Jei nesugebėsime iš naujo peržiūrėti, kaip pagrindinės vertybės ir gyvenimo filosofijos prisideda prie sveiko ekonomikos augimo arba prie jos krizės, tai reikš, kad mes aklai sekame Marxu, vienu kontroversiškiausių jo filosofijos klausimų, net ir tuo atveju, jei laikysimės demokratinio politikos kurso bei rinkos ekonomikos. Net ir demokratinis kapitalizmas, besivadovaujantis Marxo žmogiškosios prigimties teorija, rizikuoja sulaukti komunizmą ištikusios lemties. Jei ignoruosime vertybių, pažiūrų ir įsitikinimų klausimus, turėjusius įtakos šiai ekonominei krizei atsirasti, būsime panašūs į žmogų, manantį, kad kelios tabletės aspirino rytą yra geriausias vaistas nuo baisių pagirių. Turime išdrįsti pažvelgti į šią problemą giliau, o tam reikia tam tikros intelektinės drąsos.

Kultūros, ekonomikos ir politikos tarpusavio ryšys

Olandų reformatų teologas Abrahamas Kuyperis (1837–1920) daug padarė, kurdamas "gyvenimo sferų suverenumo" (sphere sovereignty) teoriją. Mūsų draugai iš Romos katalikų bažnyčios toliau plėtojo šią idėją, na, o aš vėl norėčiau ją pasiskolinti. (Žr., pvz., Richard John Neuhaus, "Doing Well and Doing Good: The Challenge to the Christian Capitalist")

Bent trys šiuolaikinės visuomenės sferos arba socialinės sistemos – ekonomikos, politikos ir moralės (kultūros) – nuolat sąveikauja tarpusavyje. Kiekviena iš jų yra labai priklausoma nuo kitų dviejų sistemų darnaus funkcionavimo. Tai tarpusavio priklausomybė. Sveika ekonomika priklauso nuo darnaus kultūros ir teisinės (politinės) sistemų funkcionavimo. Ar bus sveika teisinė (politinė) sistema, priklauso nuo kultūros ir ekonomikos "sveikatos". O kultūros sveikumas taip pat priklauso nuo sveikų ekonomikos ir politikos sistemų. Kadangi Evangelijos skelbimas yra vienas svarbiausių bažnyčios uždavinių, būdama krikščioniškosios žinios nešėja, bažnyčia taip pat vaidina, ar bent jau turėtų vaidinti, svarbų vaidmenį moralės (kultūros) sistemoje. Juk kultūra visuomet susijusi su siekiais apibrėžti žmogaus prigimtį bei lemtį, o šiuo klausimu bažnyčia išties turi ką pasakyti, nors istoriškai nuolat varžosi su įvairiomis filosofijomis, pavyzdžiui, marksizmu, liberalizmu ar konsumerizmu. Išoriškai politikos ir ekonomikos sferos neatrodo labai susijusios su kultūra, bet vis dėlto plėtodami bet kokią veiklą jose žmonės visada vadovaujasi suvokimu, ką reiškia būti žmogumi. Šia prasme politinis ir ekonominis gyvenimas yra priklausomas nuo kultūros sferos, kuri nustato kryptį ir jam vadovauja.

Moralės (kultūros) sfera visuomenėje niekada nebūna iš tikrųjų tuščia; ją visuomet užpildo tam tikras moralinis (kultūrinis) turinys, tam tikras mėginimas apibrėžti žmogaus prigimtį bei lemtį. Didžiausia problema ta, kad šios moralės (kultūros) sferos turinys ne visada pasirenkamas tinkamai, kartais priimant, pavyzdžiui, savižudiškas, destruktyvias vertybes ar mėginant klaidingai apibrėžti žmogaus prigimtį bei lemtį, t.y. nutolstant nuo to, kas mes iš tikrųjų esame. Tokia klaida moralės (kultūros) sferoje visada turės pražūtingų padarinių ir politikai bei ekonomikai. Turime nepamiršti, kad moralės (kultūros) vertybių ir žmogaus prigimties suvokimas tuo pat metu yra ir filosofinis, ir religinis klausimas. Antraeilių kultūros (moralės) klausimų supratimas (apie žmogaus prigimtį bei lemtį) visuomet yra kompleksiniais ryšiais susijęs su mūsų supratimu apie svarbiausią dalyką – aukščiausios Dievo būties prigimtį ir mūsų santykius su amžinybe. Tai sudaro kertinius ryšius tarp religijos, kultūros ir ekonomikos.

O kaipgi krizė?

Dabar, kai esame akistatoje su krize, būtų iš tiesų naudinga identifikuoti tam tikras klaidas, atvedusias į ją. Žinoma, akivaizdžiausiai tokios klaidos matomos ekonomikos sferoje. Jos apima ir neetiškus, kartais net kvailus atskirų individų sprendimus, taip pat neetiškus, neišmintingus didelių ir mažų įmonių, įskaitant bankus bei kitas finansines institucijas, sprendimus. Buvo padaryta akivaizdžių klaidų ir teisinėje (politinėje) sferoje. Tarp jų būtų galima paminėti negebėjimą laikytis tam tikrų taisyklių bei reikalavimų, kurie būtų padėję sumažinti problemos mastą, negebėjimą priimti pasaulinei ekonomikai bei finansų rinkoms pritaikytų įstatymų bei reglamentuojamųjų sistemų, taip pat nepagrįstą kai kurių vyriausybių ir centrinių bankų kišimąsi į ekonomikos sferą, kuris galėjo gerokai prisidėti prie krizės. (Visiškai pritariu tiems kritikams, daugiausiai austrų ir Čikagos makroekonomikos mokyklų atstovams, kurie teigia, kad dirvą daugumai esamų problemų išpureno neatsakingas vyriausybės ir centrinio banko kišimasis į finansinę ir nekilnojamojo turto rinkas prieš penkerius ar net dešimtį metų.)

Tačiau, be šių klaidų, padarytų ekonomikos ir politiniame sektoriuose, matome, kad moralės (kultūros) sferoje akivaizdžiai nebuvo tinkamo prasmės bei vadovavimo konteksto, nebuvo pateiktas visuomenei tikslus žmogaus prigimties bei lemties apibrėžimas, kuriuo vadovaudamiesi atskiri individai ir įmonės būtų galėję priimti išmintingus ekonominius sprendimus. Gan tiesmukai pasakius, klaidingos vertybės, klaidingas dorybių supratimas, klaidingi moraliniai įpročiai bei lūkesčiai, taisyklės, klaidingas žmogaus prigimties traktavimas, be to, viso to sąsajos su klaidingu moralės bei patirties vertinimu ir rėmimasis juo išpureno dirvą didžiausiai ekonominei krizei ir suirutei nuo pat Didžiosios depresijos bei Antrojo pasaulinio karo laikų.

Šis tvirtinimas išties labai radikalus; be abejonės, bus manančių, jog tokio radikalaus teiginio niekaip nesugebėsiu pagrįsti. Tačiau šis teiginys tiesiogiai išplaukia iš mūsų dialogo su Weberiu ir Marxu. Jei Weberis teisus, teigdamas, kad krikščioniškos religijos etika suformavo pasaulio istoriją, tuomet ir norėdami iki galo suprasti mūsų šiandienos situaciją, turime žvelgti į bent jau iš dalies su religija ir morale susijusius dalykus. Nebent jūs pritariate pagrindinėms marksizmo mokymo apie žmogaus prigimtį idėjoms, tada turėtumėte šio klausimo vengti. Leiskite pateikti keletą pavyzdžių iš to, ką aš laikau žlungančia moralės (kultūros) sistema Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Dabar mano teiginiai iš tiesų labiau primins pamokslininko, o ne filosofo teiginius.

Vakarų pasaulį pastaruoju metu yra visiškai užvaldęs vartojimas, pramogų, malonumų ir prabangos siekimas, ir visa tai sparčiai plinta bei reiškiasi ypač individualistiniu būdu. Toks individualistinis vartotojiškumas šiuo metu jau apėmęs ir kultūrinę gyvenimo sferą: žmonės mano, kad vartotojiškas požiūris į gyvenimą užtikrina laimę, pilnatvę ir net yra sėkmės rodiklis. Remdamiesi plačiai paplitusia prielaida, kad didelis namas – tai raktas į laimę, žmonės perka tokius namus, už kuriuos niekada negalės sumokėti arba kurie jiems tiesiog yra per dideli. Toks mąstymas daugybę žmonių ir net kai kuriuos didžiuosius bankus atvedė prie finansinio žlugimo. Tačiau dar niekada neteko išgirsti, jog būtų kokių nors šios prielaidos – "didelis namas padarys tave laimingą" – įrodymų. Remdamiesi panašia prielaida, kad nauji daiktai padeda pasijusti laimingam, žmonės perka automobilius, drabužius, pramogoms skirtą įrangą ir rengia vakarėlius, neretai išleisdami daugiau negu uždirba arba net bus pajėgūs uždirbti artimiausiu metu. Tačiau jie niekada neužduoda sau klausimo, ar ši prielaida yra teisinga. Ir ši klaidinga, tačiau itin plačiai paplitusi banali mintis (kad įsigijus naujų daiktų galima pasijusti laimingam) ir atveda žmones, net ištisas valstybes į bankrotą.

Remdamiesi kita labai populiaria, tačiau, deja, irgi klaidinga prielaida, kad gyvenimas, laimė, pilnatvė tai perdėm asmeniški, su santykiais nesusiję dalykai, žmonės skiriasi, nustoja rūpintis savo vaikais; o skyrybos ir vieniša motinystė (ar tėvystė) tampa viena svarbiausių asmeninio skurdo priežasčių. Šių problemų socialiniai, psichologiniai padariniai, taip pat įtaka švietimo bei sveikatos priežiūros sistemoms kainuoja taip brangiai, jog kelia finansinių sunkumų visai visuomenei. Pernelyg retai mes suabejojame šiomis prielaidomis, pernelyg retai stengiamės sužinoti, kas iš tiesų galėtų užtikrinti ilgalaikį pasitenkinimą bei gerovę. Todėl turime iš esmės keisti savo vertybes ir kultūrines prielaidas. Visų pirma turime siekti geriau pažinti pačius save, tik tada sugebėsime užtikrinti geresnį šiuolaikinės visuomenės moralinės (kultūrinės) sferos turinį.

Naujoji protestantiškoji darbo etika

Kalbėdami apie moralinę (kultūrinę) gyvenimo sferą, niekada neturėtume pamiršti įvairialypio tikėjimo ir kultūros ryšio. Krikščioniškas tikėjimas turėtų palaikyti deramus santykius su kultūra, būti pasiruošęs pateikti atsakymus į sudėtingiausias kiekvienos kultūros problemas. Tačiau krikščioniško tikėjimo ir bažnyčios santykiai su kiekviena kultūra turėtų būti ir pakankamai kritiški, siekiant parodyti, jog jie atstovauja Aukščiausiajam tos kultūros Kritikui. Be to, krikščioniškas tikėjimas turėtų stengtis praturtinti bet kurią kultūrą, kurioje egzistuoja bažnyčia, aiškiai kalbėdamas apie tikrąją žmogaus prigimtį bei lemtį, ir tai turėtų tapti vyraujančia nuostata toje moralės (kultūros) sistemoje. Tik prisidėdami prie moralinės (kultūrinės) sferos visuomenėje, kurioje gyvename, formavimo, mes, krikščionys, galime tinkamai perteikti kitiems esminius dalykus iš Dievo mums duoto Biblijos mokymo ar krikščioniškosios etikos. Ir tai neatsiejama nuo mūsų tikėjimo.

Kita vertus, kai šios idėjos yra tinkamai paaiškinamos, jos neretai tampa autoritetu daugeliui žmonių, netgi tokių, kurie nelaiko savęs krikščionimis. Kitaip sakant, krikščioniški moraliniai (kultūriniai) principai gali turėti milžiniškos įtakos visai visuomenei, net nekrikščioniškai jos daliai, kuri kartais nebeprisimena savo moralinių įsitikinimų kilmės. Ši mintis buvo svarbiausia ir Weberio pastebėjimuose apie protestantiškosios darbo etikos istorinę įtaką bei reikšmę. Kalbant teologiniais terminais, taip yra dėl to, kad Dievas maloningas visai žmonijai ir nuolat reiškiasi per gamtą; mes tikime, kad Dievas veikia per savo kūriniją, komunikuodamas humaniškus ir kartu reiklius moralinius principus, kuriais siekia apsaugoti visų žmonių gerovę. Visa tai suformuoja tam tikrą terpę, kurioje dauguma krikščioniškosios moralės įsitikinimų gali būti tiesiog intuityviai priimami, arba, priešingu atveju, gali būti veiksmingai racionaliai ar moksliškai pagrindžiami. Kai kam šis moralinis turinys gali atrodyti kažkaip atsietas nuo asmeninio tikėjimo, tačiau taip yra ne dėl to, kad Dievas nesvarbus. Taip yra todėl, kad Dievas veikia dvejopai: per atpirkimą tikėjimu tikinčių žmonių gyvenime ir visame pasaulyje, kaip visa ko Palaikytojas ir Valdovas.

Jei norime, kad ekonomika pasveiktų, tiesiog būtina atnaujinti moralinę (kultūrinę) visuomenės gyvenimo sferą, ypač jos santykius su verslu, ekonomika ir darbo etika. Todėl siūlyčiau šias dvidešimt tezių, kurios galėtų būti įtrauktos į šios sferos turinį. Man pačiam jos tiesiog neatsiejamai susijusios su krikščionišku tikėjimu arba kyla iš jo. Daugelio, o gal ir visų šių idėjų šaknys glūdi Biblijoje, tačiau pačios jos tiesiogiai nekalba apie Dievą ar išganymą, taigi gali būti priimtinos net ateistams ar kitų religijų atstovams. Šios dvidešimt toliau išvardintų tezių visų pirma kalba apie žmogaus prigimtį bei lemtį, kartu perteikia svarbius moralės principus, atitinkančius krikščionišką požiūrį į žmogaus prigimtį. Kiekvieną jų būtų galima ilgai komentuoti, bet šiuo metu tai tiesiog neįmanoma.

1. Kiekvienas žmogus apdovanotas tam tikru kūrybiniu potencialu; jis galėtų ir turėtų imtis iniciatyvos atlikti ką nors reikšminga, panaudodamas šį potencialą. Išmintingai tvarkomos verslo ir ekonominės struktūros turėtų siekti padėti žmonėms atskleisti šį savo potencialą.

2. Godumo, tinginystės ir nesąžiningumo šaknys glūdi nuodėmingoje mūsų prigimtyje, taigi kur kas giliau nei ekonominė sistema ar susidariusi padėtis. Verslas ir visuomenė turėtų suformuoti tam tikras struktūras, skirtas šioms ydoms apriboti, panaudoti jas geriems tikslams ar sumažinti jų destruktyvų poveikį.

3. Mylėti savo artimą kaip save patį – tai nuostata, puikiai pritaikoma ir darbe bei versle. Tai reiškia, kad savo poreikių patenkinimo turėtume siekti nuoširdžiai stengdamiesi patenkinti aplinkinių poreikius.

4. Vien keisdami ekonomiką neįveiksime atitolimo, susvetimėjimo, negatyvaus požiūrio į save, į aplinkinius ir į tai, ką darome, taip iškalbingai aprašytų mūsų draugų marksistų. Išmintingai tvarkomos verslo struktūros turėtų stengtis mažinti visa tai, pradėdamos nuo kiekvienos darbo vietos.

5. Mūsų gyvenimus sąlygoja ne kažkoks neapibrėžtas, beasmenis Likimas. Dievo suverenumas nereiškia, jog mes turėtume visą atsakomybę palikti ateičiai. Nesvarbu, ar esame krikščionys, ateistai ar bet kurios kitos religijos sekėjai, mes privalome dabar prisiimti atsakomybę dėl mūsų visuomenės ateities, taip pat ekonomikos.

6. Istorija nėra kažkokia nesibaigianti ciklų seka. Ji juda į priekį, jos pažanga priklauso nuo kiekvieno iš mūsų iniciatyvos ir kūrybiškumo, iš kurių sukuriamas tam tikras, pasaulyje Dievo apvaizda pritaikomas potencialas.

7. Materialusis pasaulis yra realus ir savaime geras, tai vieta, kurioje galime atrasti prasmę iš dalies ir per tai, ką darome. Tikintieji šią prasmę atranda, be kitų dalykų, garbindami Dievą.

8. Teiginys, kad turtai gali padaryti mus laimingus, yra klaidingas. Laimę galima rasti santykiuose su kitais žmonėmis, darbe, laisvalaikio užsiėmimuose, šeimoje, bendruomeninėse organizacijose, taip pat Dievo garbinime.

9. Daugiau pasitenkiname, kai pinigus panaudojame siekdami padėti stokojantiems, o ne įsigydami ką nors sau.

10. Pramogos ir vartojimas niekada nepatenkins mūsų vidinio poreikio rasti aukščiausią prasmę.

11. Materialūs daiktai nepriklauso man asmeniškai; jie priklauso man kaip tam tikros šeimos nariui, mano vaikams ir anūkams. Atsakingi ekonominiai sprendimai turėtų atspindėti šį ne vienos kartos požiūrį į gyvenimą.

12. Visuomet verta būti sąžiningam. Net vien todėl, kad sąžiningumo iš mūsų tikisi Dievas; jis – būtina žmonijos gerovės prielaida.

13. Darbo vietų užtikrinimas kitiems žmonėms prilygsta bet kuriam kitam meilės veiksmui, pavyzdžiui, humanitarinei pagalbai, nes per tai žmonėms suteikiama galimybė realizuoti savo potencialą.

14. Sąžiningas pirkimas ir pardavimas paprastai naudingas abiem pusėms; sąžiningi finansiniai sandoriai nėra išnaudotojiški.

15. Nors dažniausiai įmanoma atpažinti nesąžiningas, išnaudotojiškas kainas, šiandien neįmanoma identifikuoti ilgalaikių "teisingų kainų", panašiai kaip tai darydavo viduramžių krikščionys.

16. Nors ir ne visos, tačiau kai kurios paskolos yra nedoros, daugelis paskolų suteikiama neišmintingai ir neatneša naudos nei skolininkams, nei patiems skolintojams. Skolintis yra moraliai labai rimtas įsipareigojimas, kurį būtina rimtai apsvarstyti.

17. Tinginystė yra rimta yda, žlugdanti verslą, ekonomiką, ardanti šeimas ir bendruomenes.

18. Sveika šeima yra svarbi siekiamybė ne tik dėl pačios šeimos, bet ir dėl itin svarbaus jos vaidmens ekonomikai bei užtikrinant visos visuomenės gerovę. Šeimų irimas kelia daugybę ekonominių problemų.

19. Ir įmonių vadovai, ir darbuotojai turėtų paisyti tam tikros rinkos disciplinos, reikalaujančios nuolat gerinti prekių bei paslaugų kokybę ir mažinti jų kainą.

20. Paprastai žmonės apie tai, kas gera ir kas bloga, supranta daugiau nei mes linkę pripažinti. Verslui galioja tie patys moraliniai nuostatai, kaip ir bet kuriai kitai gyvenimo sričiai.

Dėl nedalomos minties ir veiksmo vienybės žmogaus gyvenime, visos idėjos turi savo pasekmes. Gerų idėjų pasekmės geros, o blogų – blogos, tas pats pasakytina ir apie ekonomikos sektorių. Šios dvidešimt tezių yra tam tikros gairės, kaip vadovautis istorinėmis protestantiškomis darbštumo, sąžiningumo, ištikimybės šeimai, kūrybingumo ir taupumo vertybėmis. Jei vadovausimės šiomis vertybėmis, bus galima tikėtis moralinės (kultūrinės) visuomenės gyvenimo sferos atnaujinimo, o ši savo ruožtu padės atsigauti ekonomikai ir palaikyti ją sveiką. Krikščionys turėtų taikyti šias vertybes savo gyvenime ir laikyti jas Dievo šlovinimo dalimi. Jomis turėtų vadovautis ir visi likusieji visuomenės nariai, laikydami jas tam tikra praktine išmintimi, nepamiršdami apsvarstyti iš tiesų krikščioniško teiginio, jog būtent Dievas nori, kad mes taip gyventume.

Pranešimas skaitytas per Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios (LERB) Generalinio Sinodo posėdį (Vilnius, birželio 20 d.), minint J. Kalvino 500 gimimo metines.

Vertė Jurgita Grunskienė
Komentarai (1)
Gyti
2009-06-29 19:51:33
Šis autorius yra labai korektiškas. Jis mums atsargiai sako, kad mūsų mastymas vis dar sovietinis. Jei bus tokia Dievo malonė ir atsiras daugiau darbininkų, kurie skleis šias idėjas, tuomet mes pajudėsime link Vakarų ir išsikapstysime iš duobės. Reformos reikalingos milžiniškos.

Juk šiuo metu daugelis žmonių į darbą eina kaip į katorgą (jei tokį dar turi ) ir be jokio ūpo darbuojasi artimo labui ir "Dievui ant garbės".
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt