Perspektyviausia profesija

2009-02-27
Holger Lahayne
Geros ateities gali tikėtis tik tokia visuomenė, kuri nepanaikinamu prioritetu iškels jaunosios kartos sielos sveikatą – savo vaikų laimę. Christa Meves

"Lietuvos visuomenė rimtai serga", – žurnale "Psichologija tau" (2009/1–2) konstatuoja psichologas G. Chomentauskas ir psichiatras D. Pūras. Abu ekspertai savo straipsnyje analizuoja garsiąją juodąją šalies statistiką – didžiulį savižudybių bei mirčių "nuo išorinių priežasčių" skaičių. Nurodo "tendenciją žaloti save" kaip "šios keistos epidemijos sukėlėją". Ir jų išvadoms neįmanoma nepritarti. Bet ką daryti, klausia jie savo analizės pabaigoje. Ir atsako, kad būtinai reikia vizijos, atsakomybės ir "kaip vandens kasdien reikia greta esančių sėkmės istorijų, didvyrių. Kad galėtume turėti pavyzdį..."

Iki čia viskas neblogai. Tačiau toliau, pateikdami būtinųjų priemonių sąrašą, autoriai vienu pirmųjų punktų įtraukia teiginį: "Didžiulė atsakomybė tenka valdžiai..." Anot jų, "Valdžia turi suprasti, kad... savo sprendimais keičia žmonių gyvenimus: įkvepia, suteikia energijos ir pasitikėjimo, vienija ar skaldo, ramina ar varo į neviltį." Be abejo, teisinga reikalauti, kad valdžios veikla orientuotųsi ne vien į ekonomiką, bet ir į "laimės bei bendrumo jausmų" skatinimą. Tačiau šitokiais ir panašiais sakiniais valdžia ir vėl daroma už viską atsakinga, visagale mašina. Bet ar ne būtent dėl jos atsirado pradžioje minėtoji problema? Gal pagaliau laikas griauti socialistinį įtikėjimą į valstybę?

Kur žmogus pirmąsyk išmoksta solidarumo, nežaloti savęs (ir kitų)? Valstybinėse įstaigose? Ar valstybė yra auklėtojas nr. 1 (iš Chomentausko su Pūru teksto beveik galima taip suprasti)? Ne, ne valstybė, o šeima! (Jos straipsnio pabaigoje autoriai net nesiteikia paminėti). Tiesiog būtina atrasti ryšį tarp visuomenės sveikatos ir jaunosios kartos auklėjimo. Vokiečių psichiatrė C. Meves rašo: "Nuo to, kaip ir ar apskritai funkcionuoja šeima, priklauso jaunosios kartos sielos sveikata ar nesveikata, t. y. visuomenės ateitis. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai aiškiai sako: kuo stabilesnė šeima, tuo stabilesnė būsimoji visuomenė."

Koks šiame kontekste galimas krikščionių įnašas? Pagal kokius principus auklėti savo atžalas, kad visuomenė taptų sveikesnė?

Mokslas

Kaip auklėti vaikus? Gal užtektų remtis vien Biblija? Neužtektų! Biblija, pavyzdžiui, nieko smulkiai nesako apie vaikų ligas ir kaip jas gydyti, nenurodo, kada vaikams tinkamiau eiti miegoti, kiek skirti kišenpinigių ar kada geriau pradėti leisti į mokyklą.

Biblija ne receptų knyga ir ne auklėjimo vadovėlis tikrąja prasme. Biblija pateikia pagrindinius principus ir tik kai kuriuos konkrečius nurodymus (reikalavimą paklusti, kitiems skelbti Dievo tiesą ir t. t.) Vadinasi, kad ir auklėjime, kaip apskritai etikoje, privalome remtis savo patirtimi, mokslinių tyrimų duomenimis, tradicijomis bei atkreipti dėmesį į esamą situaciją. Kiek ir kokio amžiaus vaikams naudinga žiūrėti televizorių? Kiek laiko krūtimi maitinti kūdikį? – daug atsakymų galime gauti iš mokslo (apie mokslo vaidmenį taip pat žr. C. Meves "Gyventi dėl vaikų", lksb.lt).

Taip pat galime ir turime naudotis praėjusių kartų teisingomis žmogaus sampratomis bei patirtimi. Turime atsižvelgti į savo krašto tradicijas bei kultūrą. Tačiau neužmirškime, kad pats aukščiausias autoritetas yra ir turi išlikti Dievo žodis. Jis taiso tradicijas ir keičia kultūrą. Jis aukščiau už mokslo išvadas, filosofines žmogaus sampratas, gerbiamus papročius bei kitus vertinamus dalykus.

Orumas

Vaikai yra žmonės – žmonės, turintys orumą, kadangi sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tai galioja ir kalbant apie naujagimius bei dar negimusius vaikus. Kas šiandien kai kuriems skamba banalokai, istoriniu požiūriu toli gražu nebuvo savaime suprantama.

Graikų kultūroje vaikas žmogumi tapdavo palaipsniui. Naujagimis apie penkias dienas nebuvo laikomas asmeniu, kol tėvas jam tam tikrose apeigose to asmeniškumo "nesuteikdavo". Dėl įvairių priežasčių (lyties, per didelio vaikų skaičiaus, prastos ekonominės padėties) buvo labai daug pamestinukų. Juos dažniasiai surankiodavo vergų prekeiviai ir išaugindavo vergais.

Nei graikai, nei romėnai vaiko nužudymo ar aborto nelaikė žmogžudyste. Prieš keletą metų Aškelone, graikų kultūros mieste Rytų Viduržemio jūros pakrantėje, archeologai atkasė daugybę kaulų iš pirmojo šimtmečio, iš pradžių palaikytų vištų griaučių liekanomis. Tačiau po tyrimų paaiškėjo, kad tai kauleliai šimtų vaikų, pražudytų viešosios pirties (viešnamio) tualete. Nepageidaujami prostitučių naujagimiai bei negimę vaikai buvo be gailesčio sunaikinami.

Romėnų šeimos galva, paterfamilias, turėjo beveik neribotas galias savo vaikų atžvilgiu, net teisę spręsti dėl jų mirties ar gyvybės – teisę, kuri buvo panaikinta tik imperatoriaus Konstantino laikais.

Antikoje vien žydai laikė savo vaikus iš principo saugotinomis būtybėmis. Iš 22, 21–23 aiškiai akcentuojama našlaičių apsauga. Ps 68, 6 Dievas pristatomas kaip "našlaičių tėvas ir našlių gynėjas". Vaikai kartu su suaugusiais, su visa tauta buvo įtraukti į sandorą su Dievu; todėl reikalavimas paklusti galiojo ir vaikams, o tai byloja apie vaikų svarbą atsakomybės atžvilgiu bei jų orumą (žr. Įst 6, 2; 29, 9s).

Krikščionys tęsė šią tradiciją ir nuo pat pradžių pamestinukus bei našlaičius laikė ypatingai globotinais. Todėl nuo seniausių laikų egzistuoja ir krikščioniškos našlaičių prieglaudos. Žinomiausios iš jų įsteigtos A. H. Francke'ės Halėje (1695), J. H. Wicherno Hamburge ("Rauhe Haus", 1833) arba G. Müllerio (1836, Bristolyje) – visos įstaigos atsiradusios dėl įkūrėjų krikščioniškų įsitikinimų.

Ar našlaitis, ar savas vaikas – kiekvieno turi būti paisoma su derama pagarba, nepažeidžiant orumo.

Svarba

Neįmanoma pervertinti šeimos reikšmės visuomenei, ekonomikai ir Bažnyčiai. Šeimą galima pavadinti pasitikėjimo ir socialinio kapitalo 'gamykla’; joje išmokstama saugumo, palaikymo, meilės; joje skleidžiamos ir diegiamos pagrindinės vertybės. Kur kitur vaikui išmokti dėmesingumo, atodairos, įgauti gebėjimų pavydą suvaldyti, pačiam sulaukti pagalbos ir padėti kitam, užjausti silpnesnįjį, būti mandagiam, mylėti ir rūpintis gamta, jei ne namuose, iš savo tėvų, šeimos. Britų politologas N. Ashfordas taip pat pastebi:

"Iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia, ko gero, yra šeima. Jos, kaip vaikų auklėtojos, aprūpintojos ir augintojos vaidmeniui neprilygsta jokia kita institucija. Šeima yra išskirtinis moralinių vertybių šaltinis... Šeima yra toji vieta, kur būsimi piliečiai mokosi atskirti gėrį nuo blogio" ("Laisvos visuomenės principai").

Šeima labai reikšminga ir Bažnyčiai bei Dievo žodžio sklaidai. Tikėjimo tiesų ir praktikos perdavimas visų pirma vyksta ir turi vykti šeimoje, – tai ne sykį pažymėta Senajame ir Naujajame Testamente (žr. Įst 6, 6s; Ef 6,4; 2 Tim 3,14–15). Vaikų gimimas, gausėjimas ir krikščioniškas auklėjimas yra pirmoji priemonė plėstis Dievo karalystei. Iki atsirandant pirmiesiems tikinčiųjų susirinkimams ir organizuotam kultui, jau egzistavo 'pirmoji bažnyčia’, kuri buvo šeima (pvz., visi ST patriarchai nuo Nojaus). Tad bažnytinis šeimų darbas glaudžiai susijęs su misionieriška veikla ir evangelizacija.

Šeima yra valstybės, ekonomikos ir Bažnyčios pamatas. Tačiau ką mes šiandien jauniems žmonėms patariame, kai jie klausia: kuo man gyvenime užsiimti? Mūsų kultūroje atsakoma: mokykis, įgyk gerą specialybę, susirask pelningą darbą, ieškok, kur gali atsiskleisti. Bet bibliškas atsakymas būtų kitoks: kurk šeimą! Susirask tikintį partnerį, susituok, susilaukite vaikų ir patys juos išauklėkite; tam, be abejo, reikia pinigų, uždarbio, veiklos. Pirminis ir svarbiausias mūsų kaip krikščionių pašaukimas yra kurti šeimas ir auklėti savo atžalas! (Gyvenimas vienam, be šeimos, irgi yra įmanomas dalykas, taip pat yra pašaukimas, bet vis dėlto taisyklės išimtis.)

Kokios specialybės laikomos prestižinėmis dabarties universitetuose? Ką šiandien renkasi geriausi mokyklų absolventai? Be abejo, "perspektyvias profesijas" (žurnalo "Veidas" viršelio antraštė, 2009, nr. 7) kaip biotechnologija, odontologija, verslas, vadyba, ekonomika, teisė, politika ir kt. O kuris dešimtukininkas renkasi pedagogiką? O dar vyras? Šiandien pedagogikos klausimai beveik nelaikomi svarbiais visuomenės ateičiai. Tačiau jei auklėjimas (šeimoje ar mokykloje) toks svarbus, tai tėvystė turėtų būti pats perspektyviausas užsiėmimas, o pedagogika pati geidžiamiausia akademinė specialybė; tuomet patys geriausi ir darbingiausi gyvenimo metai turėtų būti skiriami vaikų auklėjimui; tuomet universitetams turėtų būti garbė varžytis dėl geriausių pedagogikos programų, o patiems geriausiems absolventams tokia pati garbė jas rinktis ir studijuoti. Kultūros kritikas N. Postmanas (1931–2003) provokuojančiai teigia:

"Nieko nėra blogiau už nemokšiškumą pedagogikoje. Nepakanka vien žinoti, kas yra intelektas, reikia išmanyti ir kaip jį skatinti; nepakanka tik žinoti, kokia informacija vertinga, bet ir kaip jos gauti; ne tik išmanyti, kas yra teisingas gyvenimas, bet ir kaip jam pasiruošti. Jokia kita disciplina – net ir pati filosofija – tiek daug neaprėpia, kaip ir jokia kita disciplina nereikalauja iš savo profesorių tiek genialumo ir išminties." ("Conscientious Objections")

Darbas

Žmogus kaip Dievo atvaizdas yra pašauktas dirbti (Pr 1, 27–28). Darbas šakojasi į dvi puses: viena šaka yra žemės gėrybių valdymas ir produktų gamyba, kita – vaikų auginimas. Taigi vaikų auginimas irgi yra darbas, nes tikrai yra darbas. Beveik visas labai sunkus ir reikalaujantis begalės pastangų. Tie, kurie jį idealizuoja, neturi supratimo, apie ką kalba.

Tačiau, deja, aplinkybės susiklostė taip, kad darbu laikoma tik profesinė veikla, už kurią gaunamas piniginis atlygis. Ir karjeros nepadarysi niekur kitur, kaip tik profesinėje veikloje, nes tik joje uždirbami pinigai. Žurnalistė ir knygų autorė E. Herman šitokį mąstymą kritikuoja knygoje "Ievos principas": "Įtarinėjama, kad moterys, kurios yra tik namų šeimininkės, kiauras dienas geria kavutę ir lakuojasi nagučius". Autorė taip pat pateikia tokius populiarius klausimus kaip "Ak, jūs visai nedirbate? Nejaugi jūsų vaikas nelanko darželio? Tai ką gi jūs tuomet veikiate per visą dieną?" Kas pats augina ir auklėja savo vaikus, tikrai ne "sėdi" (namuose ar tarp keturių sienų, ar dar kur nors). Jei kas ir "sėdi", tai galbūt biuruose prie kompiuterio ekrano...

Todėl šitaip susiformavęs požiūris į darbą nėra bibliškas. Biblija darbą laiko geru ir vertingu ne dėl pinigų ir galimybės gauti didesnį atlyginimą. Pagal ją ir nemokamas darbas, kaip namų šeimininkės, Bažnyčios tarnautojo, visuomeninės organizacijos savanorio, yra svarbus ir garbingas. Kitaip tariant, Biblija visiškai prieštarauja šiandieninei gyvenimo monetarizacijai.

Istorijoje buvę daug garsių asmenų, kurie menkino namų šeimininkės ir vaikų auklėtojos darbą. Viena iš tokių prancūzė feministė Simone de Beauvoir (1908–1986), kuri savo knygoje "Antroji lytis" (1949), pavadintoje "feminizmo biblija", smarkiai diskredituoja namų ruošą, vadindama ją Sizifo darbais. Štai ji rašo:

"Namų šeimininkė išsenka trypčiodama vietoje; ji nieko nepadaro, ji tik įamžina dabartį; ji niekada nesijaučia užkariaujanti pozityvų Gėrį, o kovojanti ne¬pabaigiamą kovą su Blogiu... Skalbti, lyginti, šluoti, traukioti iš po spintų tamsos dulkių gumulus – reiškia atitolinti mirtį ir sykiu neigti gyvenimą... moteris nepašaukta kurti geresnio pasaulio... Tačiau nuolat atremti prie¬šą, užuot būti atsigręžus į pozityvius tikslus – liūdna dalia".

Be abejo, profesinė veikla ir uždarbis yra svarbu. Tik problema ta, kad norime visko ir iš karto, kuo greičiau čia ir dabar. Dabarties jaunimas gali tikėtis ilgo amžiaus, vidutiniškai išgyventi iki 90 metų. (gal net dar ilgiau). Tačiau viską siekiama sugrūsti į porą dešimtmečių tarp 20-ųjų ir 40-ųjų gyvenimo metų: išsilavinimą, įsidarbinimą, karjerą, gerą uždarbį, partnerio paieškas ir vaikus. Vis dėlto viskas į tuos porą dešimtmečių tilpti negali arba jei ir sutalpinama, tai nėra taisyklė. Mūsų biologiniai laikrodžiai tiksi. Moteris negali ilgam atidėlioti vaikų gimdymo, dėl to prasmingiau būtų atidėti karjerą. Juolab kad ir po 40-ies dar laukia ne vienas darbo dešimtmetis. Bet ne. Kultūra stačiai verste verčia kuo greičiau uždirbti kuo daugiau pinigų. Tam privalo darbuotis abu partneriai. Kaip tuo metu jaučiasi jų vaikai (jeigu jų išvis yra), niekas neklausia.

Tėvai

Vaikų auklėjimas – abiejų tėvų reikalas (Įst 6, 7.20–25; 11, 18–21). Tiesa, pirmaisiais vaiko gyvenimo metais ypatingas vaidmuo tenka mamai (visų pirma dėl maitinimo). Bet tai nereiškia, kad auklėjimas yra vien jos pareiga. Praktiškai visose Biblijos eilutėse, kuriose kalbama apie auklėjimą, kreipiamasi į abu tėvus arba netgi vien į tėvą (Įst 8, 5; Ps 78, 4–7; Pat 1, 8; 4, 1–13; 20, 20; 23, 25; Ef 6, 4; žr. ir 1 Sam 3, 13). Abiejų tėvų atsakomybė akcentuojama ir per tai, kad vaikai turi mokėti rodyti vienodą paklusnumą ir pagarbą abiem tėvams (Iš 20, 12; Pat 20, 20; Ef 6, 1–3; Kol 3, 20). Net ir šiuolaikinės tėvystės tyrinėjimų išvados patvirtina, koks svarbus yra tėvo vaidmuo tolimesniam vaiko vystymuisi ir kad vaikui jo reikia tiek pat, kiek ir motinos.

Deja, Lietuvoje tėčiai dažnai šalinasi savo atsakomybės. Štai "Atgimime" (2007, nr. 3) žurnalistė D. Donauskaitė rašo:

"Pernai Socialinių tyrimų instituto atlikto tyrimo duomenimis, daugiau nei pusė mūsų šalies vyrų ir beveik pusė 20–64 metų moterų mano, kad vyro pareiga uždirbti pinigus, o moters – rūpintis namais ir šeima. 'Mes iškrentame iš kitų šalių konteksto. Nė vienoje iš tyrime dalyvavusių 14 Europos šalių nėra taip – daugiausia už namus ir šeimą atsakingais įvardijami abu partneriai. Gerokai skiriamės net nuo estų. Mūsų visuomenė dar nesuprato, kad ne tik moters, bet ir vyro pareiga yra įsitraukti į šeimą’, – 'Atgimimui’ komentavo V. Stankenienė."

Auklėjimas plačiąja prasme pavestas visų pirma tėvams. Jie atsakingi už vaiko būdo formavimą, jo švietimą bei tikėjimo ugdymą. Kitos institucijos kaip mokykla ir Bažnyčia šeimai padeda visa tai įgyvendinti. Problema, kad kasdien kalama ir kalama, jog tėvai neturi laiko auklėti savo vaikų; tėvai nesugeba auklėti savo vaikų; tėvai nemoka tinkamai paruošti savo vaikų mokyklai; tėvai nemoka šio, tėvai nemoka ano... Dėl to kuo greičiau būtina vaikus atiduoti į "mokančiųjų", į profesionalų rankas.

Psichiatrė C. Meves pataria priešingai, iki trečiųjų vaiko gyvenimo metų neatiduoti jo ilgesniam laikui į svetimas rankas. Taip pat primena, kad per ankstyvas vaikų kolektyvinis auklėjimas kaip tik slopina vaikų galimybę jungtis į bendruomenę bei ją aktyviai kurti. "Daugelis mažamečių, per anksti integruojami į kolektyvą dėl amžiaus nulemtų psichologinių faktorių tampa tokie egoistiški ir egocentriški, kad pagaliau neatitinka pagrindinio kolektyvizacijos tikslo – nesugeba įsitraukti į grupę ir veikti joje." Ir Vokietijos psichanalitikų sąjunga memorandume (2007 12 12) apie vaikų lopšelių tinklo plėtimą Vokietijoje pabrėžia:

"Per pirmuosius trejus žmogaus gyvenimo metus dedamas pamatas sielos sveikatai. Šiuo jautriu vystymosi laikotarpiu nuolatinis visos dienos atskyrimas nuo tėvų vaikams yra ypatinga psichinė našta." Kitoje vietoje priduria: "Mokslo ir patirties tyrimai (ne ideologija) rodo, kad vaiko saugumo jausmo formavimuisi, jo asmenybės vystymuisi bei sielos sveikatai reikalingas patikimas ryšys su tėvais. Ypač per pirmuosius trejus gyvenimo metus motinos ir tėvo skiriamas laikas vaikui ir emocinis ryšys su juo turi labai didelę reikšmę." ( http://www.dpv-psa.de )

Dėl to nepatartina mažus vaikus skubotai atiduoti auklėms ar leisti į lopšelius. Kolektyvinio auklėjimo įstaigos sukurtos tik būtinam reikalui (pvz., globos namai) arba tęstiniam ugdymui (mokyklos), bet nėra idealas. Be to, išlikime ištikimi taip populiariam ir mėgstamam šūkiui "šeima man svarbiausia". Nes didžiausias turtas, kurį galime padovanoti savo vaikams, tai kartu praleistas laikas. Laikas žaidžiant, skaitant, kartu gaminant valgį; laikas gamtoje, žaidimų aikštelėje, muziejuje, bibliotekoje...

Autoritetas

Tėvų (bei visų auklėtojų) padėtis vaikų atžvilgiu yra aukštesnė. Jie vaikams yra autoritetai. Atrodo, tai savaime suprantama, bet tikrovėje to daug kur nėra. Autoritetų, tiesa, neatsisakoma visiškai, tačiau daug kur į juos jau žiūrima labai skeptiškai. Vokiečių paauglių psichiatras M. Winterhoffas savo knygoje "Warum unsere Kinder Tyrannen werden" (Kodėl mūsų vaikai tampa tironais) taikliai pastebi: "Vis dažnesnėje šeimoje vaikai auklėja savo tėvus". Vaikai laikomi ne vaikais, o lygiaverčiais partneriais.

Tačiau, anot psichiatro, vaikams reikia stiprių ir brandžių tėvų, gebančių suteikti saugumo bei nurodyti ribas. Kadangi dabartinėse šeimose tėvų autoritetas vaikams smarkiai apnykęs, nėra asmenų, kurie tas ribas nurodytų. To rezultatas – savimylos vaikai, manantys, jog jie yra pasaulio centras. Tuo tarpu nemažai tėvų to net problema nelaiko. Net priešingai: narcisizmas bei socialinio prisitaikymo stoka pavadinama pasitikėjimu savimi.

Ši tendencija netiesiogiai atsispindi ir Lietuvos statistikoje. "Vaiko savybės, kurias išugdome šeimoje" yra visų pirma darbštumas, paskui savarankiškumas ir atsakomybės jausmas (85, 75 ir 75 proc. tėvų svarbu) – populiarios dorybės. O vaikų paklusnumas "svarbu" tik 19,3 proc. tėvų; 80 proc. paklusnumo nelaiko auklėjimo tikslu! ("Europa ir mes", 1999 m. duomenys).

Bet modernioji vaikų psichologija vėl atrado ribų temą. Mat ribos yra gerai. Būtent tai tūkstantmečius deklaravo ir Biblija. Nuo pat pradžių Dievas žmonėms nurodė ribas, savo įsakymais atskyrė leidžiamą nuo draudžiamo. O tarp ribų paliko visišką laisvę gyvenimo gerovei kurtis. Todėl Jokūbas ir kalba apie "Laisvės įstatymą" (Jok 1, 25) – nes už ribų laisvė tėra tik iliuzija.

Todėl paklusnumas kiekviename auklėjimo procese turėtų būti vienu iš svarbiausių tikslų. Nes paklusnumas autoritetams yra ne įgimstamas, o išmokstamas dalykas (net Jėzus mokėsi paklusnumo, žr. Hbr 5, 8).

Dievas kaip aukščiausias autoritetas reikalauja paklusnumo, pavyzdžiui, per dešimtį įsakymų. Štai ketvirtasis (arba penktasis) iš jų liepia: "Gerbk savo tėvą ir motiną..." Heidelbergo katekizmas (104 kl.) šį paliepimą gerai paaiškina: "Kad aš savo tėvui ir motinai bei visiems, kurie yra už mane atsakingi, rodyčiau pagarbą, meilę ir ištikimybę, ir visokį gerą mokymą bei nuobaudą priimčiau su deramu klusnumu, taip pat būčiau pakantus jų trūkumams, nes Dievas nori mus valdyti per jų rankas".

Paaiškinime galime pastebėti kelis svarbius dalykus: pirma, kad paklusnumas suprantamas platesniame kontekste, įtraukiant ir pagarbą, meilę bei ištikimybę, kitaip tariant, gerus santykius. Disciplinos ir paklusnumo reikalavimas turi būti perpintas pasitikėjimu ir supratimu.

Antras minimas dalykas – bausmė. Šiandien jau reikia drąsos pasakyti, kad auklėjimo elementai taip pat yra ir sankcijos, nuoseklios priemonės bei bausmės. Nemažai krikščionių kaip A. Saulaitis SJ tai ignoruoja skleisdami nesąmones: "Mums sako psichologai, ir jau seniai sako ir aiškiai yra įrodyta, kad bausmė – ar mokykloj, ar namuose, – auklėjimui niekuo nepadeda" ("Piktas Dievas yra miręs").
Trečioji paaiškinimo pastaba – tėvų atsakomybė. Kadangi įsakymas nėra skirtas vien vaikams. Tėvai turi teisingai auklėti vaikus. M. Lutheris "Didžiajame katekizme" rašo:
"Elgiamės taip, tarsi Dievas mums duotų vaikų mūsų malonumui ir pramogai... Jei norime matyti stropių, sumanių žmonių ir pasaulietinėje, ir dvasinėje valdžioje, iš tiesų neturime gailėti stropumo, triūso ir lėšų savo vaikams mokyti bei auklėti, idant jie galėtų Dievui ir pasauliui tarnauti, tačiau negalime galvoti vien apie tai, kaip jiems sukaupti pinigų ir turto". Tėvai privalo "savo vaikus išauklėti pirmiausia Dievo baimei ir Dievo pažinimui..."

Ir ketvirta, įsakyme kalbama apie pagarbą visiems autoritetams. Lutheris, Calvinas bei ypač Vestminsterio katekizmai gerai paaiškina, kad įsakyme įtraukta ir pagarba valstybei, darbdaviui bei Bažnyčiai. Bet pirmiausiai pagarbos turi būti mokomasi šeimoje. Tai labai svarbu ir tikėjimui: kas nenori paklusti tėvams, kuriuos mato šalia savęs, kaip paklus nematomam Tėvui danguje?

Pagaliau būtina pabrėžti, kad visas žmonių autoritetas ateina iš Dievo. Dievas valdo mus "per tėvų rankas", o tai reiškia, kad Dievas tėvams uždeda tam tikrus rėmus, nustato tvarką, nubrėžia ribas. Todėl tėvų autoritetas nors ir labai didelis, nėra beribis. Net ir fizinės bausmės, nors leistinos, tačiau net Senojo Testamento laikais Izraelyje nebuvo vykdomos taip kaip Romoje; pagal Bibliją tėvai neturėjo ir neturi teisėjo galių (Įst 21, 18–18; žr. ir Mt 15, 4).

Dievo autoritetas viršija žmogaus autoritetą ir yra jo pagrindas. Dievo autoritetas yra pavyzdys žmogiškajam. Norėdami žinoti, kaip teisingai naudotis savo autoritetu, turime orientuotis į Dievą. O kai taip nesielgiame, tai ir kyla visos šiandieninės minėtos problemos – mums paprasčiausiai trūksta pavyzdžio. Todėl ir palinkstame, kur vėjas pučia: arba į autoritetų ignoravimą, arba į autoritarizmą.

Pavyzdys

Kodėl šeima kaip institucija tokia svarbi? Kad yra geriausia vieta mokytis. Todėl, kad joje visi mokslai susiję su gyvenimu ir su pavyzdžiu. Biblinis mokymas taip pat dažniausiai yra mokymas iš pavyzdžių. Tie pavyzdžiai yra Dievas (Ef 5, 1; Mt 5, 45.48), Jėzus (Jn 13, 15–16; 1 Tes 1, 6; 1 Kor 11, 1; Ef 4, 32; Kol 3, 10), apaštalai (Fil 3, 17; 1 Tes 1, 6–7; 2 Tes 3, 7.9; 1 Tim 1, 16), vyresnieji (Tit 2, 7; 1 Pt 5, 3), kitos bendruomenės (1 Tes 2, 14; 1 Tes 1, 7).

Imkime ir plačiau pakalbėkime, pavyzdžiui, apie Jėzų. Jis išsirinko nedidelę mokinių grupę (Lk 6, 13), kad su jais galėtų gyventi, intensyviai bendrauti, duoti pavyzdį (Mk 3, 14). Jo tikslas buvo, kad mokiniai pasidarytų tokie kaip mokytojas (Lk 6, 40 Mt 10, 25).

Mokydamas Jėzus laikėsi lygiai tų pačių principų, kurie Mozės įstatyme duoti tėvams (pvz., Įst 6). Mokymo esmę sudaro žinių pateikimas (supažindinimas su įstatymu, Evangelija) ir gyvenimo pavyzdys. Kadangi bibliniame tikėjime šie du aspektai yra neatskiriami, tai mokymas vyksta nepertraukiamai dieną ir naktį, taigi nuolat. Iš tėvų pavyzdžio vaikai mato, kaip mokomos tiesos funkcionuoja gyvenime; ką Dievo įsakymai konkrečiai reiškia kasdienybėje.

Ką reiškia pradžioje minėti pasakymai "solidarumas", "nežaloti savęs ir kitų"? Ogi tą, ką vaikai nuo mažens mato savo artimiausioje aplinkoje. Jeigu tėvai verčia šiukšles miškelyje už miesto arba nerūšiuoja jų, tai darželis ar mokykla veltui stengsis to išmokyti. Jeigu tėvas važinėja neprisisegęs saugos diržo, nuolat viršydamas greitį, tai nėra ko stebėtis, kai jo aštuoniolikmetis sūnus tai pakartoja, tik dar labiau pasistengdamas. Jeigu vaikai nemato, kaip tėvai vienas kito atsiprašo, guodžia, pradžiugina, rodo švelnumą, vienas kitu rūpinasi, tai ko stebėtis, kad vaikuose to nėra. Nei darželis, nei mokykla to neįdiegs.

Kad galėtum parodyti pavyzdį, reikia vietos ir laiko. Tam reikia būti kartu su savo vaiku. Bet būtent to šiandien trūksta, kadangi beveik visą produktyviausią laiką suryja profesinė veikla. Ypač tragiška, kad vaikai per mažai mato vyriško pavyzdžio. Šeimose tėčiai šalinasi, darželiuose ir mokyklose vyrų nėra arba labai mažai. 90 proc. pedagogų yra moterys. Ką daryti vaikams? Kur ieškotis tų pavyzdžių? Tai ir tampa jais visokie šapranauskai ir saulėnai...

Valstybė negali būti gera auklėtoja, nes negali duoti pavyzdžio. Kiekviena kolektyvinio auklėjimo forma turi vieną didelį trūkumą: mokytojas daug gali pasakoti apie aplinkos apsaugą, bet jis to negali parodyti savo gyvenime. Vaikai nežino ir negali patikrinti, ar jis tikrai pats laikosi to, ko moko.

Savarankiškumas

Vaikai yra daugiau ar mažiau priklausomi nuo tėvų bei pavaldūs jų autoritetui. O auklėjimo tikslas yra išmokyti juos savarankiškumo. Kūdikystėje priklausomybė yra labai didelė, net visiška; bėgant metams ji mažėja, kol pagaliau vaikų paklusnumo tėvams įsipareigojimas visiškai išnyksta ir jie gali patys savarankiškai priimti sprendimus bei atsakomybę. Tėvų valdžios jiems jau nebereikia, nes moka ‚susivaldyti' patys.

"Suvaldyti save" yra ir pagrindinė Naujojo Testamento graikiško žodžio egkrateia reikšmė. Dažniausiai vartojami vertimai "susivaldymas" (Gal 5, 23; 2 Pt 1, 6) "susitvardymas, susitvardyti" (Tit 1, 8). Suaugusios, brandžios asmenybės nevaldo nuotaikų kaita, nes asmenybė geba suvaldyti savo nuotaikas. Turi įsitikinimus ir jų laikosi, turi tvirtą charakterį ir gali priimti išmintingus sprendimus. Ef 4, 14 Paulius perspėja, "kad nebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius."

Visose nurodytose NT vietose kalbama visų pirma ne apie vaikus. Juk ir ne vien tik vaikai mokosi. Mokomės ir mes, suaugę. Ir suaugusiųjų mokymosi tikslas toks pat – savarankiškumas. Mokiniai, suaugę vyrai, keletą metų vaikščiojo kartu su Jėzumi, kad iš jo pavyzdžio ir patarimų išmoktų savarankiškai skelbti Evangeliją. Todėl ir mokymo bažnyčiose siekis toks pat kaip ir šeimose, kad žmonės būtų savarankiški ir susivaldantys pagal Dievą ir jo įstatymą.

Savarankiški ne kaip kitaip, o pagal Dievą, jo pavaldume. Savarankiškumas nėra autonomija. Vaikai (kaip ir suaugusieji) turi gebėti savarankiškai mylėti Dievą, bet būti jam paklusnūs; turi išmokti gyventi Dievo nustatytose ribose. Vaikai (be abejo, pagal amžių ir gabumus) turi mokėti suprasti Dievo įsakymus (Įst 4, 9–10; 6, 4–9; 11, 18–21; 31, 12–13; 32, 7), žinoti, kaip juos praktiškai pritaikyti. Šitokį savarankiškumo lygį Biblija vadina išmintimi (Pat 4, 5). Konkretus pavyzdys: vaikų apsiėjimas su pinigais. Nuo mažens vaikai turi būti pratinami naudotis pinigais, mokomi suvokti jų vertę, taupyti, skolinti ar paaukoti. Tik šitaip vėliau jie galės daryti atsakingus ir išmintingus finansinius sprendimus.

Nepaisant pavyzdžio svarbos, vaikai neturėtų būti verčiami aklai kopijuoti savo tėvų ir auklėtojų, bet pratinami formuotis savo nuomonę, stilių, kad vėliau taptų pajėgūs kurtis savitą šeimos kultūrą. Auklėjimo tikslu neturėtų būti siekis perteikti viską lygiai taip, kaip yra tėvų namuose. Tikslas turėtų būti, kad vaikas išmoktų visko, kas yra gera ir naudinga, kad paskui būtų "pasirengęs kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3, 17). Dievas mums nustatė ribas ir tarp jų leidžia veikti visiškoje laisvėje. Todėl auklėjimo tikslas yra vaikų parengimas paleisti juos į laisvę – į laisvę nepriklausyti nuo tėvų, bet priklausyti nuo Dievo.

Įvairovė

Viena iš didelių auklėjimo klaidų yra vaikų skirtingumo nepaisymas ir neįvertinimas. Net broliai ir seserys, turintys gana panašius genus ir visiškai vienodą augimo aplinką, yra ir vystosi kai kuriais atžvilgiais labai skirtingai. Tai ne žemuogės, dailiai sumautos ant smilgos. Be abejo, nei šeimoje, nei juo labiau darželyje ar mokykloje visko neišskirstysi. Bus ir turi būti tam tikrų vienodų dalykų, galiojančių visiems. Bet geriausių auklėjimo rezultatų pasiekiama tuomet, kai kuo daugiau dėmesio skiriama kiekvienam.

Kad tai nėra paprasta, puikiausiai įrodo, pavyzdžiui, darželiai. Štai nustatyta, kad dvimetis jau neturėtų mūvėti sauskelnių. Ir taškas. Ir nemūvės. Kaipmat bus pripratintas sėdėti ant puodo; nustatyta, kad visi vaikai turi miegoti pietų, ir miegos, jokių diskusijų; ketverių metų vaikas turi mokėti tą, o penkerių jau aną. Jeigu nemoka, vadinasi, blogai. Bet juk ne visi moka?.. Net daug kas daug ko nemoka – nes vaikai yra skirtingi. Todėl šeima yra geriausia vieta atsižvelgti į kiekvieno poreikius pirmiausia jau vien dėl to, kad joje vaikų yra ne dvidešimt, o gal tik du.

Kodėl taip yra? Žmonija sudaro vienovę, nes visi kilę iš Adomo ir Ievos. Bet žmonija yra skirtinga, nes egzistuoja skirtingos tautos, kultūros, kalbos, tradicijos bei pašaukimai. Taip norėjo Dievas. Jis nori, kad kiekvienas atrastų savo gabumus ir juos vystytų. O kadangi gabumai dažniausiai būna skirtingi, tai reikia skirtingų ugdymo priemonių bei metodų.

Vienovė ir įvairovė – abi būdingos auklėjimui. Visiems bandome diegti vienodas vertybes ir tikslus, bet tai padarome skirtingais būdais. Pavyzdžiui, valgymo stilius: mano mamai pokariu teko patirti pabėgėlio dalią, nepriteklių ir nuolatinį maisto trūkumą. Todėl susiformavo tam tikras jos elgesio su maistu ir valgymo stilius – būtinai suvalgys viską ir taip švariai, rodos, lėkštėje nieko nebūtų buvę. Ar to ji turėjo ir iš mūsų reikalauti? Žinoma, ne. Bet ji turėjo reikalauti ir reikalavo, kad su maistu būtų elgiamasi pagarbiai. To būtina išmokti net pačiai sočiausiai kartai.

Pusiausvyra tarp vienovės ir įvairovės pagrįsta pačiame Dieve. Nes Dievas yra vienas, bet trijuose asmenyse. Pusiausvyra yra didžiulis iššūkis ne tik auklėjime, bet ir apskritai etikoje: bažnyčiose mums kuo skubiau reiktų išmokti atskirti, kur Dievas per aiškius įsakymus iš visų krikščionių reikalauja vienodų dalykų, kur palieka laisvę arba net reikalauja įvairovės, kur lygiava jam atgrasi.

Klaidos

Šiandien jau beveik mada tapęs perfekcionistinis požiūris į auklėjimą. Būtinai reikia rasti vaikui patį geriausią darželį, paskui mokyklą, kuri "garantuoja vaikų sėkmę" (kaip sako savaitraščio "Veidas" specialiojo numerio antraštė), o vėliau, žinoma, būtinai surasti kur studijuoti gerą specialybę. Ir kad tik nesuklysti, kad tik viską teisingai parinkti, kad tik pakankamai pinigų į vaiką sukišti – juk tai gyvenimo investicija!

Bet šitoks sėkmės vaikymasis yra nebibliškas. Nes jis paneigia Dievo suverenumą. Taip elgdamasis žmogus jaučiasi lyg būtų savo (ir savo šeimos) gyvenimo valdovas, lyg viskas būtų jo rankose. O juk ne viskas žmogaus rankose! Atrodo, viską teisingai padarei, o vaikas pasuko prastais keliais. Aprūpinai viskuo, bet vaikui kažkodėl iki pilnos laimės dar pritrūko narkotikų. Davei puikius namus, o jis kažkodėl išėjo ir susidėjo su valkatomis. Samdei tiek korepetitorių, o jis ėmė ir pasirinko kažkokią kvailą profesiją. Jam nesiseka gyvenime, nors, atrodo, tiek investuota į sėkmingo gyvenimo pamokas...

Taip atsitinka todėl, kad vaikas ne molis, iš kurio nulipdytum tobulą indą. O ir mūsų, tėvų, galios nėra beribės, nes daugumą dalykų vaikas atsineša gimdamas, savo genuose, kurių nepertvarkysi. Kartelę išsikeliame iki padebesių ir neriamės iš kailio stengdamiesi ją peršokti. Nors tegalime tik kvailumą šiek tiek sumažinti, tik pyktį kiek apriboti ir pabandyti išvengti pačių grubiausių klaidų.

Net žvilgsnis į Bibliją atveria labai žemišką vaizdą. Patys didžiausi tikėjimo didvyriai nebuvo nei geriausi tėvai, nei geriausi sutuoktiniai. Ypač Jokūbui, atrodo, nepavyko išvengti didelių klaidų santykiuose su savo vaikais, kai vienus mylėjo ir lepino, o kitus apleido. Tokią šeimą šiandien galėtume pavadinti problemine arba rizikos šeima. Net didysis Izraelio karalius Dovydas buvo gal tik labai geras psalmių kūrėjas, bet ne savo sūnų auklėtojas (prisiminkime Abšalomą).

Biblija nė vienoje vietoje neduoda net mažiausios užuominos, kad galime būti tobuli vaikų auklėtojai. Nes visi, net patys pavyzdingiausi krikščionys gyvena po nuopuolio ir grumiasi su jo padariniais. Tobulai auklėjamo vaiko mitas yra Švietimo epochos bei įvairių ateistinių filosofijų produktas.

Visi auklėtojai daro klaidų ir atsimuša į savo fizinių ir psichinių galimybių ribas. Dėl šios priežasties šeima, kaip sakė didelės šeimos tėvas M. Lutheris, yra tikėjimo mokykla nr. 1. Kadangi patys sutrinkame ir nežinome ko griebtis, šaukiamės Dievo pagalbos; kadangi patys nusidedame, prašome Dievo atleidimo. O kas išaugs iš mums Dievo patikėtų vaikų, galų gale priklauso nuo paties Dievo.


Bet nepaminėjau dar vieno svarbaus, net paties svarbiausiojo principo – meilės. Kaip Paulius meilę pavadino "tobulumo raiščiu" (Kol 3, 14), taip išties meilė kaip raištis driekiasi per visus minėtuosius principus, surišdamas juos į vieną puokštę. Kitoje vietoje apaštalas rašo, kad visokio skelbimo / auklėjimo tikslas yra "meilė iš tyros širdies..." (1 Tim 1, 5).

Meilė ieško visokeriopos vaiko gerovės ugdymo. Kas myli vaiką, tas pasitelkia mokslo pasiekimus; tas gerbia savo vaiką ir nežemina jo orumo; tas supranta auklėjimo svarbą ir paskiria kiek galėdamas daugiau savo gyvenimo laiko; tas nevengia nustatyti vaikui ribų ir moko paklusnumo. Tas, kuris savo vaiką myli, seka Dievo pavyzdžiu ir pats duoda gerą pavyzdį; tas moko ir veda vaiką į savarankiškumą, gebėjimą naudotis laisve, kurią suteikia paklusnumas Dievui; tas gilinasi į savo vaiko ypatumus, skiria dėmesio jo individualybei. Kuris myli savo vaiką, nebijo padaryti klaidų, patirti nusivylimo ir nesėkmių.

Nes ir čia Dievas yra mums geriausias pavyzdys: jis, mūsų Tėvas danguje, visada su mumis, jis visada pasirengęs mums padėti. Jis net savo gyvybę paaukojo už mus. Paulius giria Jėzų Kristų, "kuris atidavė save už mūsų nuodėmes..." (Gal 1, 4). Būti su vaiku, dalytis su juo savo gyvenimu – apie šitokią meilę rašo du britai R. Macaulay ir J. Barrs:

"Svarbiausia turėti norą dalytis su vaikais savo gyvenimu, o ne vien tik aprūpinti juos maistu, rūbais, pastoge ir išsilavinimu. Tėvai turi būti pasiruošę dalytis savimi, duoti ir atsiduoti savo vaikams. Pagaliau juk vyrai ir moterys aukojasi dėl verslo sumanymų ir politinių kampanijų, tad kodėl tėvai negali aukotis dėl savo vaikų? Kodėl jis negali atiduoti jiems savo laiko ir fizinės energijos, dalytis su jais gyvenimu? Vyras turi aukotis dėl žmonos, žmona – dėl vyro, o abu – dėl savo vaikų." ("Būti žmogumi")
Komentarai (1)
Sigi_s
2009-03-02 22:20:30
Perskaičiau. Ačiū. Pritariu.

Pasirašau: pedagogas palei pašaukimą ir iš to duoną valgau(auklė). Deja, išsiskyręs. Brolis Kristuje Jėzuje, Sigitas Šypsena
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt