Žmogaus teisės ir krikščioniška etika

2008-12-08
Thomas K. Johnson
Nors didžiojoje pasaulio dalyje demokratija plečiasi, vis dar esama pagrindo labai rūpintis žmogaus teisių apsauga. Be terorizmo, susijusio su Viduriniųjų Rytų reikalais, genocido, siejamo su konfliktais Afrikoje, augančio, atrodytų, religinio persekiojimo kai kuriuose pasaulio regionuose bei plačiai paplitusių abortų pirmojo ir antrojo pasaulio šalyse, mūsų dėmesio verti du ypatingi klausimai, kadangi jie reprezentuoja panašius įvykius keliose pasaulio dalyse.

Pirmasis iš jų – Europos humanitarinių mokslų universitetas Minske, Baltarusijoje, puikus, atvirai prodemokratiškos orientacijos laisvųjų menų universitetas, diktatoriaus įsakymu jėga uždarytas 2004 metais. Tai buvo bendro smūgio žmonėms ar asmenų grupėms, siekiančioms politinės, ekonominės ar religinės laisvės, dalis, akivaizdus žodžio laisvės pažeidimas, turėjęs sukelti visų geros valios žmonių pasipiktinimą. Labai gaila, bet totalitarizmas postkomunistiniame pasaulyje dar gyvas.

Kitas dalykas, turintis kelti susirūpinimą, tai žmogaus teisių pažeidinėjimas, plečiantis tam tikrų islamo rūšių įtakai. Verta paminėti, kad olandų spauda, kurios dėmesį į šiuos klausimus atkreipė neseni įvykiai Olandijoje [T. van Gogh'o nužudymas 2004 m. lapkritį], itin domisi nauju islamiškojo Shariaho įstatymo pritaikymu Ontaryje, Kanadoje. Moterys iš Irano, kurios bėgo į Kanadą, ieškodamos vienodos moters teisių apsaugos, dabar nuogąstauja, kad Vakarų demokratijoje pritaikius Šaryją, jų teisės bus pažeistos. Viena musulmonė oratorė Ontaryje pasakė: "Moterys ir vaikai aukojami ant daugiakultūriškumo altoriaus". Jei daugiakultūriškumas reiškia, kad visos įstatymo sistemos, įskaitant ir tas, kurios žmogaus teisių nesaugo, Vakaruose dabar priimtinos, daugelio žmonių teisėms iškils didelis pavojus – net mūsų Vakarų demokratijose, kurios tvirtina besilaikančios įstatymų.

Tokių problemų neišspręs vien filosofinis aiškumas teisių teorijos klausimais – praktines problemas gali apsunkinti ir labai paplitusi sumaištis žmogaus teisių temoje, pastebima daugelio nūdienos etikų ir filosofų raštuose. O kadangi noras ginti žmogaus teises dažniausiai inspiruojamas krikščioniško judėjimo, aiški teisių teorija gali susiformuoti krikščionių bendruomenėje, o paskui pereiti į platesnę politinę kultūrą.

Vienas iš ankstyviausių krikščionių etikų, rašiusių apie žmogaus teises, buvo Tomas Akvinietis (1225–1274). Nors šia tema jis parašė nedaug, jo įžvalgi analizė yra labai konstruktyvus išeities taškas, kurį galima lengvai paaiškinti ir išplėsti, suvedant jį į dialogą su naujomis teorijomis bei klausimais. Šv. Tomas klausia: "Ar esame morališkai įpareigoti paklusti žmonių įstatymams?" Šis klausimas rodo, kad jis skyrė keturis įstatymų tipus: 1) amžinąjį įstatymą, egzistuojantį Dievo prote; 2) prigimtinį įstatymą, kuris atspindi amžinąjį įstatymą, per sukūrimą įrašytą žmogaus prote; 3) dieviškąjį įstatymą, kuris yra ypatingas Dievo apreiškimas Biblijoje ir 4) žmogiškąjį įstatymą, (kartais nepatikimas) taisykles, užrašytas ir privalomas kiekvienoje visuomenėje. Atsakymas, kurį Tomas pateikia į savo klausimą, labai įdomus.

"Potvarkiai, kuriuos leidžia žmonės, gali būti teisingi arba neteisingi. Jeigu jie teisingi, mūsų moralinė pareiga jiems paklusti, nes jie kyla iš Dievo amžinojo įstatymo… Potvarkis gali būti neteisingas dėl vienos iš dviejų priežasčių: pirma, jis gali prieštarauti žmonijos teisėms; antra, jis gali prieštarauti Dievo teisėms." (Summa Theologica, 96 kl., 4 str.)

Išvadoje, kurią Tomas padaro iš savo vertinimų, sakoma, kad žmonės nėra griežtai morališkai įpareigoti paklusti neteisingiems įstatymams, nors išmintis reikalauja didžiulio atsargumo, prieš nusprendžiant nepaklusti įstatymui. Vis dėlto tam tikrose situacijose žmogus gali būti morališkai įpareigotas nepaklusti akivaizdžiai neteisingam įstatymui, t. y. praktikuoti pilietinį nepaklusnumą.

1. Tinkamas žmogaus teisių funkcionavimas

Šis Akviniečio vertinimas pateikia mums klasikinį krikščionišką tinkamos žmogaus teisių funkcijos apibrėžimą: parodyti, jog vyriausybės veiksmai yra tokie siaubingai neteisingi, kad žmogus turi protestuoti ar nepaklusti. Egzistuoja kelios idėjos, susijusios su šiuo žmogaus teisių funkcijos apibrėžimu, kurias Akvinietis arba numano, arba aiškiai išreiškia. Jis numano, kad tinkama vyriausybės funkcija yra ginti žmogaus teises leidžiant teisingus įstatymus. Jis aiškiai moko, jog egzistuoja aukštesnis teisingumo standartas nei vyriausybės standartas, esantis amžinajame Dievo prote. Jis įsitikinęs, jog žmonės turi teises, nes yra sukurti pagal Dievo atvaizdą. Ir jis tvirtina, kad praktinis žmogaus protas, Dievo proto atspindys, iš esmės labai stengdamasis gali kurti įstatymus, kurie bus teisingesni už jo laikų įstatymus.

Šios klasikinės krikščioniškos žmogaus teisių teorijos svarba kur kas labiau paaiškėjo dvidešimtame amžiuje, ir tai įvyko dėl esminės, bet paprastos priežasties. Dvidešimtame amžiuje daugelis sunkiausių nusikaltimų buvo padaryti vyriausybių prieš savo piliečius arba prieš žmones, kurie jiems buvo pavaldūs. Galima paminėti nacistų holokaustą, Stalino valymus ir mirties stovyklas, žiaurumus Azijoje Antrojo pasaulinio karo metais, Pietų Afrikos apartheidą ir daugelį kitų įvykių, pelnytai priskiriamų prie košmarų. Kai žmonės žvelgdavo į valdžią, ieškodami užtarimo, jiems labiausiai reikėjo neteisios valdžios užtarimo – dažnai jų pačios valdžios. Dabar aišku, kodėl šv. Jonas apokalipsėje neteisią valdžią vaizduoja kaip visa niokojantį žvėrį. Helmutas Thielicke pasakė:

"Žmogus turi būti apsaugotas pats nuo savęs. Šios įžvalgos šviesoje buvo suformuluotos pagrindinės, arba žmogaus teisės. Nuo pat savo įgyvendinimo pradžios jos išreiškia protestą prieš valstybės polinkį į visagalybę." (Theological Ethics, Vol. 2)

2. Žmogaus teisių reikalavimų ontologinis statusas

Deja, klasikinė krikščioniškoji teisių filosofija dvidešimto amžiaus filosofijoje visuotinai buvo neigiama. Šią problemą galima suprasti keliant ontologinius klausimus "Ar žmogaus teisės tikrai egzistuoja?" ir "Koks žmogaus teisių šaltinis?" Atsakymai kelia nemažą nerimą – jeigu į juos žiūrima iš klasikinės krikščioniškos perspektyvos. Pavyzdžiui, Delosas McKownas rašo:
"Paveldimų prigimtinių žmogaus teisių koncepcija senais laikais geriausiu atveju tebuvo naudingas mitas, bet vis dėlto – mitas, su visu savo implikuojamu pažeidžiamumu. Vadinasi, idėja apie prigimtines žmogaus teises turi būti demitologizuota" (cit. iš D.A. Noebel "Understanding the Times"). Jei žmogaus teisės laikomos mitu, kurį reikia demitologizuoti, mūsų kultūra iš tiesų yra įpuolusi į metafizinę neviltį ir neturi valdymo ar teisingumo teorinio pagrindo.

Į klausimą "Iš kur kyla teisės?" galima atsakyti trejopai. Vienas atsakymas gali būti toks: žmogaus teisės kyla iš valstybės arba visuomenės. Variacijų šia tema galima rasti ir Vakarų demokratinėje filosofijoje, ir marksistinėje ar komunistinėje filosofijoje. Pavyzdžiui, sovietų vadovas Leonidas Brežnevas, neabejotinai laikęsis oficialios komunistinės minties kurso, rašė: "Piliečių teisės ir laisvės negali ir neturi būti naudojamos prieš mūsų socialinę sistemą", aiškiai turėdamas galvoje, kad teisės kyla iš valdžios ar komunistų partijos. Keista, bet tai nelabai skiriasi nuo to, ką galima įžvelgti kai kurių Vakarų humanistų veikaluose. Paulas Kurtzas rašė: "Teisės išsivystė iš dominavusių kultūrinių, ekonominių, politinių ir socialinių struktūrų" ("Forbidden Fruit"). Kitaip tariant, teisės kilo iš visuomenės ir / arba valdžios.

Akivaizdi kiekvienos teorijos, tvirtinančios, jog teisės kyla iš visuomenės ar valstybės, problema yra ta, kad valstybė duoda, valstybė gali ir atimti, sudarydama įspūdį, jog jie yra valstybės nuosavybė ir negali veiksmingai kalbėti apie esminį daugelio valstybių neteisumą. Jeigu kas nors tvirtina, kad teisės kyla iš valstybės ar visuomenės, diskusija apie žmogaus teises praranda savo pagrindinį tikslą bei funkcijas.

Antrasis atsakymas į klausimą, iš kur kyla žmogaus teisės, būtų tvirtinimas, jog jos kyla iš paties žmogaus. Šis atsakymas dažniausiai pasitaiko Vakarų liberalizme. Tipiškas jo atstovas filosofijoje Michaelis Tooley'us tvirtina, jog teisės pagrįstos individo interesais, o individo interesai pagrįsti to individo sąmoningumu bei troškimais. Toks individualizmas gali būti laikomas kraštutine kolektyvizmo priešingybe, teigiančia, jog teisės kyla iš valstybės ar visuomenės. Jis taip pat turi didelių filosofinių problemų. Viena vertus, jis veda į neribotus ir iracionalius teisių reikalavimus. Mat jeigu aš sakau, kad mano teisės kyla iš mano interesų ir troškimų, sunku nustatyti, kurie interesai bei troškimai neveda į teises. Gal aš turiu teisę į viską, ko trokštu? Kita vertus, jeigu aš neturiu jokių troškimų ir interesų, tai gal neturiu ir teisių? Štai kodėl Vakarų liberalizmas negali nuspręsti, ar mano teisės yra neribotos, ar aš išvis jų neturiu.

Reikia atkreipti dėmesį į dvi svarbias problemas, atsirandančias ir tuo atveju, kai tvirtinama, jog teisės kyla iš paties žmogaus, ir tuo, kai sakoma, jog jos kyla iš valstybės ar visuomenės. Pirmoji gali būti pavadinta "funkcine dehumanizacija". Ir kolektyvizmas, ir individualizmas gerokai linkę manyti, kad žmogaus vertė pagrįsta kokia nors funkcija ar gebėjimu. Vakarų liberalusis individualizmas linkęs manyti, jog žmogaus vertė yra įsišaknijusi funkcijoje, kuri yra gebėjimas bendrauti, gebėjimas mąstyti arba gebėjimas būti kūrybiškam. Kolektyvistinės teorijos žmogaus vertę laiko susijusia su visuomenės funkcija, kaip antai gebėjimu būti ekonomiškai produktyviam ar įnešti indėlį į tam tikrą visuomenės tipą. Šios dvi pozicijos panašios tuo, kad žmogaus vertė grindžiama kokia nors funkcija ar gebėjimu. Ir individualizmas, ir kolektyvizmas gana nuosekliai mano, jog žmogus, praradęs ar niekada neturėjęs kokios nors konkrečios funkcijos ar gebėjimo, yra kažkas žemiau už žmogų arba nėra asmenybė, todėl neturi jokių teisių. Tokiais atvejais žmonėmis, nesugebančiais funkcionuoti taip, kaip apibūdina toje visuomenėje viešpataujanti teorija, atsikratoma – per koncentracijos stovyklas, abortus, eutanaziją ar kitais būdais.

Antra svarbi problema, kylanti ir iš individualistinės, ir iš kolektyvistinės teorijos apie žmogaus teisių šaltinį ar ištakas yra ta, kad žmogaus teisės laikomos atimamomis. Tai glaudžiai susiję su aprašytąja funkcinės dehumanizacijos problema. Kai Amerikos nepriklausomybės deklaracijoje buvo paskelbta, kad Kūrėjas suteikė žmonėms neatimamas teises, tai buvo labai svarbus teiginys. Vadinasi, tam tikros pagrindinės teisės negali būti prarastos, o atimamos teisės gali būti prarastos arba jų gali būti atsisakyta. Kai kurie septyniolikto ir aštuoniolikto amžiaus filosofai individą laikė jo paties teisių šaltiniu ar savininku, tačiau šių teisių buvo galima atsisakyti mainais į saugumą, kadangi teisės buvo perleidžiamos. Kai šios teisės būdavo perleidžiamos aukščiausiai valdžiai – ar bent jau taip buvo tvirtinama, – individas nebeturėdavo jokių teisių prieš aukščiausią valdžią, o tai pradėjo dėti teorinius pagrindus totalitarizmui (žr., pvz., T. Hobbeso "Leviathan"). Štai kodėl tvirtinimas, jog kai kurios teisės yra neatimamos, labai svarbus.

Trečiasis atsakymas į klausimą apie žmogaus teisių kilmę yra tvirtinimas, kad šios teisės kyla iš Dievo. Tai, žinoma, klasikinis krikščioniškas didžiųjų krikščionybės mąstytojų požiūris, pagrįstas bibliniu pasakojimu, kad žmonės sukurti pagal Dievo atvaizdą. Be to, šį požiūrį daugiau ar mažiau palaikė ir daugelis Šviečiamojo laikotarpio mąstytojų deistų (pvz., T. Jeffersonas), kurie priėmė kai kurias klasikinės krikščionybės idėjas – tiek, kiek jos buvo susijusios su politine etika. Pagal šį požiūrį žmogaus teisės kyla iš Dievo, nepriklausomai nuo to, kokias funkcijas ar gebėjimus turi ar neturi žmogus, ir valstybė ar visuomenė negali atimti kai kurių pagrindinių teisių. Vadinasi, kiekvieno žmogaus gyvenimas yra absoliučiai vertingas; todėl užpulti žmogų yra tas pats, kas užpulti Dievą.

Klasikinę krikščionišką žmogaus gyvenimo vertės sampratą geriausia interpretuoti kaip dovaną, ateinančią iš Dievo, taigi išorinę žmogaus atžvilgiu, ir nesakyti, kad žmonės turi įgimtą ar paveldėtą orumą ir vertę. Helmutas Thielicke nukaldino terminą "svetimas orumas", kuriuo apibūdino tai, kaip krikščionys turėtų žiūrėti į kiekvieno žmogaus gyvenimo vertę. Šis terminas apima klasikinę Reformacijos teologiją apie išgelbėjimą, vartojusią terminą "svetimas teisumas"; šis terminas reiškia, kad Kristaus teisumas tikinčiajam yra kaip dovana, ateinanti iš išorės ir ta prasme svetima žmogaus kaip nusidėjėlio statusui. Analogiškai, kiekvieno žmogaus orumą mes laikome dovana, suteikiama tam žmogui dėl to, kaip Dievas į jį žiūri.

Istorija liudija, jog nebūtinai reikia būti krikščioniui ortodoksui, kad tvirtintum, jog žmogaus teisės kyla iš Dievo, nors įsitikinimas žmogaus orumu ir verte, diskusijoje apie žmogaus teises įgaunantis politinę išraišką, remiasi bibline tikėjimo sistema. Tai, kad Tomas Akvinietis nusprendė savąjį žmogaus teisių aptarimą įtraukti į savo natūralaus moralinio įstatymo aptarimą, rodo, jog jis nujautė, kad žinojimas apie žmonių vertę bei teises remiasi ir Dievo duotuoju praktiniu protu, ir bibliniu pasakojimu apie pasaulio sukūrimą. Žinojimą apie žmonių vertę bei teises, suteiktas natūraliai, sustiprina ir atnaujina gilesnis žinojimas apie žmonių vertę bei teises, suteiktas per malonę specialiajame apreiškime ir atpirkime. Dėl šios priežasties, siekiant geriau suprasti žmogaus teises ir jomis rūpintis, įmanoma peržengti tikinčiųjų bendruomenės ribas ir patekti į pasauliečių bendruomenę. Vis dėlto pilną vyrų ir moterų vertės bei teisių paaiškinimą pateikia tik biblinis pasakojimas apie pasaulio sukūrimą. Ir jeigu Vakarų kultūra yra metafizinės nevilties būsenoje, nieko nežinanti apie žmogaus orumą, vertę bei teises, galbūt pats metas tvirtai klasikine krikščioniška mintimi besiremiančiai teorijai apie žmogaus teises išplaukti į platesnius Vakarų kultūros vandenis.

3. Kokias teises žmonės turi iš tikrųjų?

Diskusija apie žmogaus teises pradeda darytis kur kas konkretesnė, iškėlus klausimą, kokias teises žmonės iš tikrųjų turi. Atsakymai į šį klausimą, regis, iš dalies priklauso nuo žmogaus teorijos apie tų teisių kilmę. Taigi autorius, manantis, jog teisės kyla iš valstybės ar visuomenės, bus linkęs manyti, kad žmonės turi tokias teises, kokias ir suteikia valstybė ar visuomenė, – vadinasi, žmogaus teisių sąrašas bus labai trumpas, ribotas. O autoriai, teigiantys, jog teisės kyla iš paties žmogaus, yra linkę aiškinti, kad mes turime tiek teisių, kiek tik norime, – vadinasi, tariamų teisių sąrašai būna pasakiškai ilgi, panašūs į kalėdinių vaiko norų sąrašus. Dėl šių dviejų priešingų tendencijų tam tikri žmogaus teisių reikalavimai gali atrodyti despotiški, todėl neverti rimto apsvarstymo.

Šios problemos pavyzdys gali būti Jungtinių Tautų "Visuotinė žmogaus teisių deklaracija". Kai kurias šio dokumento vietas verta panagrinėti atidžiau. 4 straipsnyje teigiama: " Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas: visų formų vergija ir prekyba vergais draudžiama." Norėtųsi tikėti, jog geros valios žmonės tam pritars – "taip, žinoma". Tačiau 25 straipsnyje sakoma: " Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį, kuris garantuotų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę, ir ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą ir būtiną socialinį aptarnavimą: jis turi teisę į aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės ar kitokio pragyvenimo šaltinių netekimo atveju dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių."

Tokie teiginiai kaip 25 straipsnis, gali lengvai diskredituoti daugelį pretenzijų į žmogaus teisių pažeidimus, nes staiga atrodo, tarsi būtų moralinis atitikmuo tarp valdžios, kuri neišmoka pašalpų, esant didžiuliam nedarbui, ir tarp valdžios, kuri pardavinėja žmones (ar leidžia juos parduoti) į vergiją. 25 straipsnis primena patenkintos visuomenės troškimų sąrašą, kylantį iš prielaidos, jog mes turime tiek teisių, kiek norime, nes teisės kyla iš paties žmogaus. Jis vis kartoja, kad tokios despotiškos pretenzijos į neribotas teises gali lengvai diskredituoti visas pastangas rimtai apsvarstyti žmogaus teises.

Geras būdas pradėti svarstyti, kokias teises žmonės turi, yra grįžti prie požiūrio į žmogų klasikinėje krikščioniškoje natūraliojo įstatymo teorijoje, kuria remiasi klasikinė žmogaus teisių teorija. Tomas Akvinietis ir kiti klasikiniai krikščionių etikai žiūrėjo į žmogų kaip į natūraliai sugyvenantį su daugybe moralinių įsipareigojimų, pagrįstų praktinio proto ir kasdieninio gyvenimo reikalavimais. Iš to galima lengvai daryti išvadą, kad žmonės turi teisę daryti tai, ką jie morališkai įpareigoti daryti. Mūsų teisės atitinka mūsų moralines pareigas. Tačiau būtent žmonės jaučia moralinę pareigą kalbėti, melstis, rinktis, dirbti, auginti šeimą, ugdyti savo vaikus ir t. t., o tai veda į teises tai daryti. Visi šie dalykai gali būti pavadinti mūsų "pirminėmis pozityviomis teisėmis". Kad apgintume tokias pirmines teises, turime turėti daug konkrečių teisinių potvarkių bei principų, kaip antai teisingi teismai ir tokie principai, kaip "kol kaltė neįrodyta, žmogus nekaltas". Jie gali būti pavadinti procedūrinėmis teisėmis, saugančiomis pirmines ir pagrindines teises. O terminas "pagrindinės teisės" gali būti vartojamas įvardyti tiems dalykams, kuriuos numato mūsų moralinės pareigos, kaip teisė į gyvenimą, laisvę ir laimės siekimą. Akivaizdu, jog siekiant leisti žmonėms pasinaudoti savo pirminėmis pozityviomis teisėmis, turi būti saugomos pagrindinės teisės.

Galbūt reikėtų pateikti daugiau pavyzdžių. Kalbant apie darbą, šio žmogaus teisių teorijos tipo rezultatas būtų toks. Išmintinga valdžia, žinoma, laikysis gerai apgalvotos ekonominės politikos, kuri skatins gerų darbo vietų kūrimą, tačiau, jeigu valdžia netrukdys žmogaus moralinei pareigai dirbti, iš esmės jokios neteisybės, jokio žmogaus teisių pažeidimo nebus. Kalbant apie švietimą: stabiliai valdžiai ir sveikai ekonomikai, žinoma, reikia gerai išsilavinusios visuomenės, tad valdžia yra pagrįstai suinteresuota ir pradiniu, ir viduriniu išsilavinimu. Tačiau individai, šeimos ir vietinės bendruomenės jaučia stiprią pareigą išreikšti savo nuomonę, praktikuoti savo religiją ir lavinti savo vaikus pagal savo įsitikinimus bei tikėjimą. Taigi jei kokia nors valdžia savo pareigas atlieka taip, kad trukdo individams ir šeimoms atlikti savąsias moralines pareigas, tai jau yra žmogaus teisių pažeidimas.

Apibendrinimas

Šis bendras požiūris į žmogaus teisių teoriją aiškiai remiasi krikščioniškąja etika, tačiau minėtas idėjas tikriausiai gali perimti ir žmonės, kurie nepritaria krikščioniškiems įsitikinimams. Šitaip kalbant apie žmogaus teises galima pereiti nuo krikščionių bendruomenės į platesnę politinę kultūrą ir įnešti papildomo aiškumo į vieną iš pagrindinių politikos problemų.


Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (liet.):
http://www.unhchr.ch/udhr/lang/lit.htm

Versta iš: "Human Rights and Christian Ethics", MBS Texte 54 (2005).
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt