Mokymasis karo metu

2008-10-16
C.S. Lewis
Universitetas yra mokslo siekimo bendruomenė. Iš tavęs, kaip studento, bus tikimasi, kad tapsi ar imsi darytis tuo, kas viduramžiais buvo vadinama klerku: filosofu, mokslininku, kritiku ar istoriku. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad keista siekti tokių dalykų didelio karo metu. Koks tikslas pradėti užduotį, kurią užbaigti mes turime tiek nedaug šansų? Arba net jei nebūtume pertraukti mirties ar karinės tarnybos, kodėl mes – netgi kaip mes galėtume – išlaikyti savo susidomėjimą šiuose ramiuose užsiėmimuose, kai mūsų draugų gyvenimai ir Europos laisvė yra kitoje svarstyklių pusėje? Ar tai nėra panašu į švilpavimą degant Romai?
Man atrodo, kad mes nesugebėsime atsakyti į tuos klausimus, kol nepriartinsime jų prie kitų klausimų, kurių kiekvienas krikščionis turėjo paklausti savęs taikos metu. Ką tik kalbėjau apie švilpiniavimą Romai degant. Bet krikščioniui tikroji Nerono tragedija turėtų būti ne tai, kad jis švilpavo, liepsnojant miestui, bet kad jis švilpavo ant pragaro slenksčio. Jūs man atleiskite už tokį šiurkštų žodį. Žinau, kad daug išmintingesnių ir geresnių krikščionių šiandien nemėgsta kalbėti apie rojų ir pragarą netgi iš sakyklos. Taip pat žinau, kad beveik visos vietos apie šį subjektą Naujajame Testamente ateina iš vienintelio šaltinio. Bet tas šaltinis yra pats mūsų Viešpats. Žmonės kalba, kad tai yra šv. Paulius, bet tai netiesa. Šios triuškinančios doktrinos yra dominuojančios. Jos neatskiriamos nuo Kristaus ar Jo bažnyčios mokymo. Jei mes jomis netikime, tai mūsų buvimas bažnyčioje yra didžiausia kvailystė. Jei tikime, tai retkarčiais turime nugalėti savo perdėtą dvasinį drovumą ir paminėti jas. Kai mes tai padarome, galime suprasti, kad kiekvienas krikščionis, kuris ateina į universitetą, privalo visada susigrumti su klausimu, kuris padaro karo keliamus klausimus sąlygiškai nesvarbius. Jis turėtų paklausti savęs, kaip gali būti teisinga ar netgi psichologiškai įmanoma kūriniams, kurie kiekvienu duotuoju momentu yra tarp dangaus ir pragaro, praleisti kad ir mažiausią jiems duoto trumpo laiko šiame pasaulyje dalelytę iš esmės nereikšmingoms smulkmenoms kaip literatūra ar menas, matematika ar biologija. Jei žmonių kultūra gali atremti tokius dalykus, ji gali atremti viską. Pripažinti, kad galime išlaikyti savo susidomėjimą mokymusi šių amžinųjų problemų šešėlyje, bet ne Europinio karo šešėlyje, reikštų pripažinti, kad mūsų ausys yra užkimštos proto balsui ir netgi labai atviros nervų balsui ir masių emocijoms.

Tai, reikia pripažinti, yra kiekvieno iš mūsų atvejis: tikrai tai mano atvejis. Dėl šios priežasties, manau, labai svarbu pasistengti pamatyti katastrofą tikroje perspektyvoje. Karas nesukuria jokios absoliučiai naujos situacijos: jis paprasčiausiai apsunkina esamą žmonijos situaciją tiek, kad mes negalim jos daugiau ignoruoti. Žmonijos kultūra visada turėjo egzistuoti šešėlyje kažko, kas yra be galo svarbiau už pačią kultūrą. Jei žmogus būtų stengęsis atidėti žinių ir grožio paieškas, kolei jos taptų saugios, tos paieškos niekada nebūtų prasidėjusios. Mes klystame priešstatydami karą "normaliam gyvenimui". Gyvenimas niekada nebuvo normalus. Netgi tie periodai, kurie, mūsų manymu, yra patys ramiausi, kaip kad devynioliktas amžius, atidžiai patyrinėjus pasirodo besąs kupinas verksmų, įspėjimų, sunkumų, avarijų. Niekada netrūkdavo sveiko proto atidėti paprasčiausiai kultūrinius užsiėmimus, kol grėsmė nepraeidavo ar rėksminga neteisybė nebūdavo išspręsta. Bet žmonija jau seniai pasirinko ignoruoti sveiką protą. Jie norėjo pažinimo ir grožio dabar ir nelaukė tinkamo momento, kuris niekada taip ir neatėjo. Periklio Atėnai paliko mums ne tik Partenoną, bet, mūsų nuostabai, ir laidotuvių oraciją. Vabalai pasirinko kitą kelią. Jie visų pirma ieškojo materialinės gerovės ir savo kolonijų saugumo ir, tikėtina, gavo atlygį už tai. Žmonės yra kitokie. Jie svarsto matematines teoremas apgultuose miestuose, kuria metafizinius argumentus mirtininkų kamerose, juokauja kartuvėse, postringauja apie naujausią poemą atakuodami Kvebeko sienas ir šukuojasi plaukus Termopilyje [perėja Rytų Graikijoje tarp Oetos kalno ir jūros; šioje vietoje 480 m. pr. Kr. persai sumušė spartiečius – vert. past.]. Tai nėra išskirtinumas – tokia mūsų prigimtis.

Bet kadangi esame nusidėję kūriniai, pasiteisinimas, kad tokia mūsų prigimtis, savaime dar neįrodo, kad tai yra teisinga ar racionalu. Mes turime išsiaiškinti, ar yra kokia nors teisinga vieta mokslininko veiklai tokiame pasaulyje kaip šis. Tai yra, mes visada privalome atsakyti į klausimą: "Kaip galima būti tokiam lengvabūdžiui ir savanaudžiui, kad galvotumei dar apie ką nors, išskyrus žmogaus sielos išgelbėjimą?" Tuo pačiu ypu turime atsakyti ir į kitą klausimą: "Kaip gali būti toks lengvabūdis ir savanaudis, jei galvoji dar apie ką nors, išskyrus karą?" Dalis atsakymo bus tokia pat abiem klausimams. Kai kuriems savaime suprantama, kad mūsų gyvenimas gali ir turi tapti išskirtinai ir aiškiai religinis; kitiems – kad jis gali ir turi tapti išskirtinai visuomeninis ir nacionalinis. Tikiu, kad mūsų gyvenimas gali ir, žinoma, privalo tapti religinis tokiu atžvilgiu, apie kokį vėliau kalbėsiu. Bet jei tai reiškia, kad visi mūsų užsiėmimai turi būti tokio pobūdžio, kuris gali būti vadinamas "šventu", o sąryšiai tokie, kad juos būtų galima pavadinti "šventais" ir oponuojančius "sekuliariais", tada aš tegalėčiau pateikti vieną atsakymą abiem įsivaizduojamiems priešininkams. Aš pasakyčiau: "Turi tai įvykti ar ne, dalykas, kurį tu rekomenduoji, neįvyks".

Nemanau, kad prieš tapdamas krikščioniu suvokiau, jog gyvenimas po atsivertimo neišvengiamai susidės praktiškai iš tų pačių darbų, kuriuos kiekvienas darė ir prieš tai. Galima tikėtis, kad naujoje dvasioje, bet visgi tie patys dalykai. Prieš eidamas į buvusį karą [Pirmąjį pasaulinį karą – vert. past.], aiškiai tikėjausi, kad mano gyvenimas apkasuose kažkokiu mistiniu būdu bus vien tik karas. Iš tikrųjų suvokiau, jog kuo arčiau fronto linija, tuo mažiau visi kalba ir mąsto apie bendrą sąjungininkų tikslą ir kampanijos progresą. Labai nudžiugau aptikęs, kad ir Tolstojus geriausioje kada nors parašytoje knygoje apie karą pastebi lygiai tą patį dalyką; tą patį, savotišku būdu, daro ir Iliada. Nei atsivertimas, nei tarnavimas armijoje nenutrina mūsų žmogiško gyvenimo. Krikščionys ir kareiviai vis dar yra žmonės: netikinčio idėja apie išskirtinai religinį gyvenimą ir civilio idėja apie išskirtinai tarnautojo gyvenimą yra fantastinė. Bet kuriuo iš šių atvejų, pasistengus užgniaužti visą savo intelektą ir estetinę veiklą, geresnį kultūrinį gyvenimą iškeisi į blogesnį. Tai nereiškia, kad nustosi visai skaityti, ar būtumei bažnyčioje, ar rikiuotėje: jei neskaitai gerų knygų, skaitysi blogas. Jei nemąstysi racionaliai, mąstysi iracionaliai. Jei atmesi estetinį pasitenkinimą, įpulsi į jausminį pasitenkinimą. Todėl yra analogija tarp mūsų religijos teiginių ir karo teiginių: daugeliui mūsų nė vienas iš jų paprasčiausiai nenubrauks ar nenutrins nuo lentos kasdieninio žmogiško gyvenimo, kurį mes gyvenome prieš tai. Karas nesugebės absorbuoti mūsų viso dėmesio, nes tai baigtinis objektas, dėl to savo esme nepajėgus pagauti visą žmogaus sielos dėmesį.

Kad išvengčiau nesusipratimų, turiu padaryti keletą perskyrų. Tikiu, kad mūsų tikslai, kiek jie gali būti žmogiški tikslai, yra labai teisingi, ir tikiu, kad dalyvauti kare yra pareiga. O kiekviena pareiga yra religinga pareiga ir todėl mūsų priedermė atlikti kiekvieną pareigą yra absoliuti. Taigi mūsų pareiga gali būti išgelbėti skęstantį ir galbūt, jei tik gyvename šalia pavojingo kranto, išmokti gelbėjimo pagrindų, kad būtume pasiruošę pagelbėti bet kuriam skenduoliui, kai tik taip atsitiks. Tai netgi gali būti mūsų pareiga prarasti savo gyvybę begelbstint kito. Bet jei kas nors paaukojo savo gyvenimą kitiems gelbėti ta prasme, kad sukoncentruoja visą savo dėmesį į šį užsiėmimą taip, jog negalvoja ir nekalba apie nieką kitą ir apleidžia visus kitus žmogiškus užsiėmimus, kol kiekvienas išmoksta plaukioti, tas yra maniakas. Skęstančiojo gelbėjimas yra pareiga, dėl kurios verta mirti, bet visai neverta gyventi. Man atrodo, kad visos politinės pareigos (į kurias įtraukiu ir karines pareigas) yra tos pačios rūšies. Žmogus gali mirti už savo šalį, bet nė vienas žmogus neprivalo, bet kuria išskirtine prasme, gyventi dėl savo šalies. Tas, kuris be išlygų atsiduoda laikinoms tautos ar partijos, ar klasės pretenzijoms, atiduoda Cezariui tai, kas, labiau nei kitkas, empatiškai priklauso Dievui – patį save.

Taigi dėl labai skirtingos priežasties religija negali okupuoti viso mūsų gyvenimo ta prasme, kad išstumtų visus mūsų natūralius užsiėmimus. Tačiau, žinoma, tam tikra prasme tai turi okupuoti visą mūsų gyvenimą. Negali būti jokių kompromisų tarp Dievo reikalavimų ir kultūros, politikos ar bet ko kito pretenzijų. Dievo reikalavimai yra begaliniai ir nepermaldaujami. Gali atmesti tai arba gali pradėti naudotis tuo. Nėra vidurio kelio. Nepaisant to aišku, kad krikščionybė neatmeta nė vieno ir eilinių žmogaus užsiėmimų. Šv. Paulius moko žmones dirbti savo darbus. Jis netgi mano, kad krikščionys gali eiti į puotas – netgi pagonių surengtas puotas. Mūsų Viešpats lankosi vestuvėse ir parūpina stebuklingo vyno. Jo Bažnyčios apsaugoje ir per daugelį krikščioniškų amžių mokslas ir menai klesti.

Šio paradokso sprendimas, žinoma, yra gerai jums žinomas. "Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei." Visi mūsų žmogiški užsiėmimai bus priimtini, jei tik jie aukojami Dievui, netgi patys nuolankiausi; ir visi, netgi patys kilniausi, bus nuodėmingi, jei nebus atiduodami Dievui. Krikščionybė nepakeičia mūsų prigimtinio gyvenimo į naują, greičiau jau tai yra naujas organizavimas, kuris panaudoja tas prigimtines medžiagas savam, antgamtiniam tikslui. Nėra abejonių, esamoje situacijoje tai reikalauja atsisakyti kai kurių ar netgi visų mūsų žmogiškų siekimų – geriau būti išgelbėtam su viena akimi, nei kad turint abi būti išmestam į Geheną. Bet tai atsitinka, tam tikra prasme, per accidens – nes šiose ypatingose aplinkybėse pasidarė neįmanoma praktikuoti šį ar aną užsiėmimą Dievo šlovei. Nėra esminio prieštaravimo tarp dvasinio gyvenimo ir žmogiškųjų užsiėmimų kaipo tokių. Taigi visuotinis paklusimas Dievui krikščionio gyvenime yra, tam tikra prasme, analogiškas Dievo visur buvimui visatoje. Dievas neužpildo erdvės kaip kad kūnas užpildo ją, tarsi jo atskiros dalys būtų skirtinguose erdvės galuose, atskiriantys kitus objektus nuo savęs. Tačiau jis yra visur – totaliai esantis kiekviename erdvės taške: taip sako geri teologai.

Dabar mes jau esame pasiruošę atsakyti į nuostatą, kad žmonijos kultūra yra nepateisinamas lengvabūdiškumas tokių kaip mes kūrinių, kuriems yra pavesta tokia didinga atsakomybė. Aš iš karto atmetu tą idėją, kuri tvyro kai kurių modernių žmonių galvose, jog kultūrinė veikla pati iš savęs yra dvasinga ir pagirtina – lyg kad mokslo žmonės ir poetai savaime labiau patiktų Dievui nei kad "bomžai" ar batų valytojai.

Manau, kad Mathew Arnold buvo pirmasis, pavartojęs žodį "dvasinis" ta pačia prasme kaip vokiškas "geistlich", tokiu būdu davęs pradžią pavojingiausiai ir antikrikščioniškiausiai klaidai. Ištrinkime tai iš savo atminties amžiams. Tiek Bethoveno, tiek kambarinės darbas tampa dvasiniu dėl lygiai tos pačios sąlygos: jei jis yra aukojamas Dievui – nuolankai atliekamas "kaip Viešpačiui". Žinoma, tai nereiškia, kad pasirinkimas yra tarp kambarių tvarkymo ar simfonijų kūrimo. Kurmis turi raustis Dievo šlovei, o gaidys kukariekuoti. Mes esame vieno kūno nariai, bet diferencijuoti nariai – kiekvienas turi savo užsiėmimą. Žmogaus auklėjimas, jo talentai, aplinkybės dažniausiai yra pakankamas jo užsiėmimo rodiklis. Jei mūsų tėvai išsiuntė mus į Oksfordą ir jei mūsų šalis leidžia mums ten pasilikti, tai yra prima facie įrodymas, kad geriausias gyvenimo būdas Dievo šlovei esamu momentu yra mokslo gyvenimas.

Kalbėdamas apie gyvenimą Dievo šlovei, žinoma, neturiu ambicijų mūsų intelektinius ieškojimus panaudoti pamokomom išvadom. Bacono žodžiais tariant, tai reikštų pasiūlyti tiesos autoriui nešvarią melo auką. Aš turiu galvoje pažinimo ir grožio siekimą tam tikra prasme kaip savaiminį tikslą, tačiau ta prasme, kuri neatmeta jų egzistavimo Dievo labui. Apetitas šiems dalykams gyvuoja žmonių protuose, o Dievas juk nesukuria nė vieno apetito veltui. Todėl galime siekti pažinimo ir grožio kaip tikslo, būdami visiškai tikri, jog tai darydami mes arba patys augame Dievo pažinime, arba netiesiogiai padedame kitiems. Nuolankumas, ne ką mažiau nei apetitas, skatina mus susikaupti ties pažinimu ar grožiu, pernelyg nesukant galvos dėl jų galutinio ryšio su Dievo pažinimu. Šis ryšys nebūtinai skirtas mums, tačiau gal mūsų dalininkams – žmonėms, kurie ateis po mūsų ir aptiks dvasinį tikslingumą ten, kur mes kapstėmės aklai, bet nuolankiai paklusdami savo pašaukimui. Yra toks teologinis argumentas, jog impulso ir gebėjimų egzistavimas įrodo, kad jie turi turėti prideramą vietą Dievo plane; besiremdamas šiuo argumentu Tomas Akvinietis ištiria, kad seksualumas būtų egzistavęs netgi be nuopuolio. Argumento patikimumas, kiek tai liečia kultūrą, įrodomas eksperimentiškai. Intelektinis gyvenimas nėra vienintelis kelias pas Dievą, nei tai yra saugiausias kelias, tačiau visgi tai yra kelias ir gali būti, kad jis skirtas mums. Žinoma, jis išliks toks tik tuo atveju, jei mes išlaikysime impulsą tyrą ir naudosime nesavanaudiškai. Tai yra labai sunku. Theologia Germanica autorius pastebi, kad mes galime pamilti pažinimą – žinojimą – labiau nei kad pažinimo objektą. Džiaugtis ne savo talentų panaudojimu, bet pačiu faktu, jog jie yra mūsų, ar neigti reputaciją, kurią jie mums atneša. Kiekvienas laimėjimas mokslininko gyvenime didina šio pavojaus tikimybę. Jei tam nebeįmanoma atsispirti, jis privalo mesti savo mokslininko užsiėmimą. Atėjo laikas išlupti dešiniąją akį.

Taip aš suprantu mokslingo gyvenimo prigimtį. Tačiau jis turi netiesioginę vertę, kuri ypač svarbi šiandien. Jei visas pasaulis būtų krikščioniškas, ko gero, būtų nesvarbus visų išsilavinimas. Bet dabartinėje situacijoje kultūrinis gyvenimas už bažnyčios ribų egzistuos neatsižvelgiant į tai, ar jis egzistuos ir bažnyčios viduje, ar ne. Būti nemokšiškam ir naiviam dabar – nesugebėti susigrumti su priešu jų pačių sąlygom – reikštų išmesti savus ginklus ir išduoti savo neišsilavinusius brolius, kurie neturi jokių kitų apsaugų, parūpintų iš Dievo, išskyrus mus, kad apsisaugotų nuo stabmeldžių atakų. Gera filosofija privalo egzistuoti vien tik todėl, kad blogai filosofijai riekia duoti atsaką. Šaltakraujis intelektas turi veikti ne tik prieš šaltakraujį intelektą kitoje barikadų pusėje, bet taip pat prieš miglotą stabmeldišką misticizmą, kuris apskritai neigia intelektą.

Turbūt labiausiai mums reikia gero praeities žinojimo. Ir visai ne todėl, kad praeitis yra kažkuo stebuklinga, bet todėl, kad mes negalime studijuoti ateities, o vis dėlto turime kažką priešstatyti šiandienai, kas primintų mums, kad laikotarpiai ir tai, kas atrodo neabejotina neišsilavinusiems, tėra tik laikina mada. Žmogus, kuris yra gyvenęs įvairiose vietose, tikriausiai nebus apgautas savo gimtojo kaimo vietinių klaidų: mokslo žmonės gyveno įvairiais laikotarpiais ir todėl turi sąlyginį imunitetą didžiajai kataraktai nesąmonių, plūstančių iš jo paties amžiaus spaudos ir mikrofono.

Tad mokslingas gyvenimas kai kuriems yra pareiga. Šiuo metu atrodo, kad tai lyg yra mūsų pareiga. Aš gerai suprantu, kad čia, atrodo, yra beveik komiškas prieštaravimas tarp didžiųjų problemų, apie kurias mes kalbėjome, ir neatidėliotinų užduočių, kurios yra paskirtos jums, kaip kad anglosaksų garso įstatymai ar chemijos formuliaras. Bet labai panašus šokas laukia mūsų bet kurioje profesijoje – jaunas kunigas įsisuka į choro narių vaišinimą, o jaunesnysis karininkas į uogienių stiklainių skaičiavimą. Visai normalu, kad taip turi būti. Tai išrauna tuštybę, nepastovius žmones ir išskiria tuos, kurie yra nuolankūs ir ištvermingi. Šitokiems sunkumams nereikia švaistyti savo užuojautos.

Tačiau šis neįprastas sunkumas, karo užkrautas ant jūsų pečių, yra kitas reikalas. Dėl to aš vėl kartoju tai, ką kalbėjau nuo pat pradžių vienokiu ar kitokiu būdu – neleiskite nervams ir emocijoms įteigti, kad jūsų dabartinė kebli patirtis yra nenormalesnė, nei kad ji iš tikrųjų yra. Gal būtų naudinga paminėti tris protinius pratimus, galinčius padėti apsiginti nuo trijų priešų, kuriuos karas pagimdo kovai su mokslo žmonėmis. Pirmasis priešas yra jaudulys – polinkis mąstyti apie karą ir išgyventi dėl jo, nors mes ketinome mąstyti apie mūsų darbą. Geriausia gynyba yra suvokti, kad šioje situacijoje, kaip ir bet kurioje kitoje, karas nepagimdė jokių naujų priešų, tik įerzino seną. Mūsų darbui visada yra begalės priešų. Mes visada įsimylime arba baramės, ieškome darbų arba bijome juos prarasti, susergame ir sveikstame sekdami visuomenės įvykius. Jei tik leisimės, visada lauksime, kol kokie nors trukdžiai ar dar kas kita pasitrauks tam, kad galėtume pradėti savo darbą. Vieninteliai žmonės kurie pasiekia daug yra tie, kurie trokšta pažinimo taip stipriai, jog siekia jo netgi tada, kai sąlygos vis dar yra nepalankios. Palankios sąlygos niekada neateina. Žinoma, kartais jaudulys yra toks didelis, kad jokia antžmogiška disciplina negali atsispirti jai. Bet taip atsitinka tiek karo, tiek ir taikos laiku. Privalome padaryti geriausia, ką galime.

Antrasis priešas yra frustracija – jausmas, kad niekada neturėsime laiko pabaigti. Jei pasakyčiau jums, kad niekas neturi pakankamai laiko pabaigti, kad ilgiausias žmogaus gyvenimas palieka žmogų, nepriklausomai nuo mokslo srities, tik pirmoką, gali atrodyti, kad aš sakau kažką labai akademiško ir teoriško. Būtumėte labai nustebinti, jei tik žinotumėte, kaip greitai pajaučiamas virvės trumpumas: kiek daug dalykų netgi gyvenimo viduryje apleidžiame sakydami: "tam nėra laiko", "jau per vėlu" arba "tai ne man". Bet pati prigimtis neleidžia netgi mąstyti taip. Krikščioniškesnis požiūris, kuris gali būti pasiektas bet kuriame amžiuje, yra nuostata palikti ateitį Dievo rankose. Tai mes galime padaryti, nes Dievas tikrai tai išlaikys nepriklausomai nuo to, paliekame Jam tai ar ne. Niekada, nei taikos, nei karo metu, nepalikite savo veiklos ir džiaugsmo ateičiai. Džiaugsmingas darbas geriausiai padaromas to žmogaus, kuris žiūri į savo ateities planus su tam tikru nerimtumu, bet dirba iš dienos į dieną "kaip Viešpačiui". Mes skatinami prašyti tik kasdienės mūsų duonos. Dabartis tėra vienintelis laikas, kuriame bet kokia pareiga gali būti atliekama arba malonė gaunama.

Trečiasis priešas yra baimė. Karas grasina mums mirtimi ir kančia. Nė vienas žmogus – ypač krikščionis, kuris atmena Getsemanę – neturi bandyti būti stoiškai abejingas šių dalykų atžvilgiu, tačiau mes galime apsaugoti save nuo įsivaizdavimo iliuzijų. Kai galvojame apie Varšuvos gatves, supriešiname ten matytas mirtis su abstrakcija, vadinama Gyvenimu. Bet nė vienam iš mūsų tai nėra mirties ar gyvenimo klausimas; tai tėra šitokios ar kitokios mirties klausimas – automato kulka dabar arba vėžys po keturiasdešimt metų. Ką karas padaro su mirtimi? Visai aišku, kad jis mirties nepadaro dažnesnės: 100 procentų mūsų miršta ir šis procentas negali augti. Jis paankstina keletą mirčių; sunku daryti prielaidą, kad tai yra tai, ko mes bijome. Aišku, kad kai ateis ta akimirka, nebus didelio skirtumo, koks metų skaičius stovi už mūsų. Ar tai padidina skausmingos mirties galimybę? Aš abejoju. Tiek, kiek aš pastebiu, – ką mes vadiname natūralia mirtimi, paprastai ateina po kančios. O karo laukas yra viena iš keleto vietų, kur yra pakankama tikimybė mirti visai nepatyrus kančios. Ar tai sumažina mūsų galimybes mirti ramybėje su Dievu? Aš negaliu tuo tikėti. Jei aktyvi kasdieninė veikla neįtikina žmogaus pasiruošti mirčiai, tai kokia suvokiama aplinkybių koncentracija gali tai padaryti? Tačiau karas kažką padaro mirčiai. Jis priverčia mus prisiminti mirtį. Vienintelė priežastis, kodėl vėžys, kai tau šešiasdešimt, ar paralyžius, kai tau septyniasdešimt penkeri, nejaudina mūsų, yra ta, kad mes pamirštame juos. Karas padaro mirtį realybe: didiesiems praeities krikščionims tai būtų suvokiama kaip vienas iš karo teikiamų palaiminimų. Jie manė, kad mums yra gerai visada suvokti mūsų mirtingumą. Aš linkęs manyti, kad jie buvo teisūs.

Visas mūsų gyvūniškas gyvenimas, visos laimės schemos, kurios egzistavo šiame pasaulyje, visada buvo pasmerktos galutiniam nusivylimui. Tik išmintingas žmogus gali suvokti tai eiliniu laikotarpiu. O dabar net bukiausias iš mūsų tai žino. Dabar mes tiksliai matome, kokiame pasaulyje visi gyvenome, ir turime susitaikyti su tuo. Jei turėjome kvailas nekrikščioniškas viltis dėl žmonijos kultūros, dabar jos sudaužytos. Jei manėme, kad kuriame rojų žemėje, jei ieškojome kažko, kas perkeistų esamą pasaulį iš piligriminės kelionės vietos į amžinąjį miestą, patenkinantį sielą, mūsų iliuzijos sugriautos, ir nė akimirka ne per anksti. Bet jei mąstėme, kad kai kurioms sieloms, kai kuriais amžiais mokslo gyvenimas, nuolankiai paaukotas Dievui, buvo, kad ir labai nereikšmingu būdu, vienu iš paskirtų kelių į Dievo tikrovę ir grožį, kuriuo mes viliamės mėgautis po mirties, mes ir toliau taip galime mąstyti.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt