Teizmas ir ateizmas

2008-08-29
Juozas Girnius
1. Teizmo ir ateizmo principinė priešybė.

Graikų minties įžiebta ir vėliau, Romos imperijai žlungant, krikščionybės "pakrikštyta" Vakarų kultūra savo pagrinde visą laiką buvo krikščioniškoji kultūra. Idėjinė įtampa visais ankstesniais amžiais daugiau ar mažiau reiškėsi toje pačioje krikščionybės plotmėje. Net ir naujaisiais amžiais, kai krikščioniškoji Dievo samprata pradėjo susilaukti kritikos, ši kritika vyko ne ateizmo vardu, o ieškant "racionalesnės" Dievo sampratos. Tik pereitame amžiuje ateizmas prasiveržė į viešumą ir nuo to laiko išaugo gyvenimo jėga, pamaži išplėtodamas ir savo filosofiją. Nūdien pagrindinis dvasių išsiskyrimas vyksta nebe tarp skirtingų teizmo pavidalų, o tiesiog tarp teizmo ir ateizmo. Tai ir sukelia mūsų amžiui yatingą įtampą.

Kreipdamiesi į žmogų be Dievo, tuo pačiu kreipiamės į šią pagrindinę mūsų amžiaus dvasinę įtampą. Tai įtampa, kuri visus angažuoja tuo būdu, kad niekas negali likti neutralus. Neutralumo pretenzija šiuo atveju būtų netikra. Autorius teistas negali būti abejingas ateizmui, paneigiančiam Dievą, kuris yra visos būties versmė ir žmogiškosios egzistencijos galutinė prasmė. Ne su abejinga smalsa kreipiuosi į žmogų be Dievo, o su giliu nerimu dėl besiplečiančio ateizmo. Žvelgiu į žmogų be Dievo, pragindiniu uždaviniu laikydamas ne psichologinę ateizmo analizę, o filosofinę jo kritiką.

Tačiau, antra vertus, nebūti neutraliam nereiškia nesirūpinti objektyvumu. Dalykinis objektyvumas yra pirmasis reikalavimas visais atvejais. Visur jis yra lygiai privalomas, nes visur jo stoka lieka beprasmiškas. Bet kurį nusistatymą vertinant, visų pirma tenka jį lojaliai suprasti, be iškreipimo ar "pažeminimo" tendencijos. Antraip, užuot pasiekus vertinamąjį nusistatymą, bus bergždžiai plakamasi nesusipratimuose. Be objektyvumo negalima nieko pasiekti. Todėl, domėdamasis, kaip save pasaulyje suvokia žmogus be Dievo, kiek galėdamas stengiuosi objektyviai išdėstyti ateistinį žvilgsnį ir lojaliai suprasti ateistinio apsisprendimo pagrindus. Žinoma, nebe man pačiam spręsti, kiek iš tiesų tai pavyksta, nes objektyvumas nėra lengvas dalykas net ir tada, kai esama nusistačius būti objektyviam.

Panasiai su neabejingumu. Nebūti abejingam nereiškia degti neapykantos, priešingai – tai sielotis ir dėl tų, kurie nėra tos pačios minties. Mylėti ar neapkęsti tikrąja prasme galima tik asmenis, o ne abstrakčias minties sistemas. Kada vienų ar kitų šaukiama nekęsti vienokios ar kitokios minties sistemos, faktiškai kurstoma nekęsti atitinkamos minties išpažintojų. Tačiau krikščioniškuoju žvilgiu jokia neapykanta nėra teisi, nes be žmogaus meilės nėra įmanoma nė tikra Dievo meilė. Kritinis bet kurios pasaulėžiūros vertinimas neturi būti verčiamas pačių žmonių nuvertinimu. Tai galioja ir ateizmui. Imuosi ateizmą kritiškai vertinti, neužmiršdamas žmogų be Dievo esant brolį to paties Dievo akivaizdoje, kurio jis neieško ar neranda. Todėl ir pačiai šiai knygai parenku antrašte ne abstraktų ateizmo žodį, o tiesiog – žmogų be Dievo. Leisiuosi į kritinę ateizmo analizę gilindamasis į žmogaus be Dievo problemas ar rūpesčius.

Bet kaip galima ateizmo kritika? Kiekviena kritika yra savo rūšies dialogas. O savo ruožtu dialogas nėra įmanomas be tam tikro bendro pagrindo. Koks bendras pagrindas gali būti teisto ir ateisto dialogui? Tai, ką pirmasis teigia, antrasis neigia, ir atvirkščiai. Tarp tikėjimo ir netikėjimo į Dievą taip pat nėra nieko bendra, kaip tarp būties ir nebūties. Arba tikime Dievą, arba netikime. Joks kompromisinis vidurio kelias čia neįmanomas. Nė abejonė neteikia čia vidurio kelio. Arba abejonė jau yra Dievo ieškojimas, ir tada ją iš tiesų gaivina tikėjimas, arba ji tėra paprastas abejingumas, ir tada ji tėra netikėjime sustingimas. Dievo klausimas nėra iš tų klausimų, kuriems galima likti abejingam ar kuriuos galima atidėti vėlesniam laikui. Niekada čia negali stokoti laiko, nes visada jau pačiu savo gyvenimu esame vienaip ar antraip apsisprendę. Žinoma, kaip tikėjimas, taip ir netikėjimas gali būti nelygaus intensyvumo. Yra tikėjimas, kuris iš tiesų yra Dievu gyvenimas, ir yra tikėjimas, kuris tėra "retkarčiais" Dievo prisiminimas. Panašiai ir netikėjimas vienuose gali būti tikra aistra, antruose – tik šaltas abejingumas. Bet tai visa nekeičia, kad visada gyvenama su Dievu ar be Dievo. Teizmo ir ateizmo priešybė yra pati absoliučiausia iš visų galimų skirtybių, nes čia išsiskiriama pačiu pagrindiniu klausimu – Absoliuto klausimu. [...]

Šiandien esame apsipratę su ateizmu, kasdien susidurdami su netinkinčiaisiais. Tačiau pabandykime įsijausti, su kokiu siaubu turėjo būti viešumoj sutikti pirmieji ateistai. Tokiu dideliu nusikaltimu atrodė kiekviena erezija, kad ji buvo baudžiama mirtimi (verčiau paaukoti vieno žmogaus gyvybę, negu daugelio sielas įstumti pavojun!). Nepalyginamai didesniu nusikaltimu atrodė ateizmas, kuris nebe tą ar kitą erezinę nuokrypą skelbė, o aplamai neigė ir Dievo buvimą, ir sielos išganymą. Todėl ateizmas ir turėjo savo kankinių, kaip anksčiau turėjo krikščionybė. Inkviziciją ginti nėra pagrindo, ir niekas jos iš tiesų nebegina. Bet kada visą laiką svaidomasi inkvizicija, tenka atsakyti, kad seniai jau vėl kankinių turi ne bedievybė, o krikščionybė. Ir ne kelis, o tūkstančius! Laisvamaniams sunku pamiršti inkvizicją po kelių šimtmečių. Tinkintieji negali nesijaudinti dėl šiandien pat tebevykstančio teroro komunistinio ateizmo kraštuose, ypač matydami laisvųjų kraštų ateistus paprastai nekeliančius balso prieš šį terorą, o greičiau savo tyla su juo sąmokslininkaujančius. Todėl net ir tuose kraštuose, kuriuose bendromis pastangomis grindžiamas sąžinės laisvės ir idėjinės pakantos principais, vis tiek tebesama gilaus vienų antrais nepasitikėjimo. Ateistai baiminasi, kad krikščionių tolerancija tėra nuoširdi tol, kol šie pakankamai neįsistiprinę. Savo ruožtu krikščionys turi prieš akis, kokia mažai patikima buvo ateistinė tolerancija nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos ligi ispanų pilietinio karo, neminint komunizmo.

Principinė teizmo ir ateizmo priešybė, dar pabrėžta visų istorinių nesusipratimų, yra lyg praraja, per kurią neįmanoma permesti tilto. Pagal tai teisto ir ateisto santykį būtų galima vaizduoti neperžengiamos prarajos atskirtais žmonėmis, kurie gali vienas su antru susišaukti tik iš tolo. Tokioje padėtyje neįmanoma ramiai kalbėtis, o tenka šaukti. O šauksmas turi ypatingą logiką. Užuot nuosekliai mintį plėtojus, čia tenka ją sutelkti į atskirus šūkius. Tai suteikia minčiai ryškumo, bet drauge ir aštrumo, kuris ypač žeidžia, kai labiau šaukiama apie kitų klaidas, negu pačia tiesa sielojamasi. Kadangi niekas sąmoningai nesirenka klaidos ir nesijaučia klystąs, kiekvienam jo įsitikinimų paneigimas yra skaudus, ypač tuo atveju, kai drauge implikuojamas ir paties žmogaus nuvertinimas. Pakanka "tuo pačiu" atsilyginti, ir poleminiame įkarštyje tiesos rūpestį nustelbia savitarpinis vienas antro teismas. Pasipiktinimas neteisėtu savinimusi teisės žmogui teisti žmogų ilgainiui virsta karčiu nusivylimu ir abipusiu pagarbos netekimu. Kai pirma buvo norėta tiesą šaukti net "priešui", tai dabar, pavargus, klausiama, ar apskritai buvo prasmės "mesti perlus kiaulėms".

Tokie paprastai santykiai tarp tų, kuriuos skiria teizmo ir ateizmo principinė priešybė: arba kovojama poleminiu įkraščiu, arba atvėstama ligi visiško nebesidomėjimo pagarbos netekusiu priešininku. Daug poleminių veikalų, kuriuose abi šalys skaičiuoja viena antros istorines kaltes. Bet labai reta veikalų, skirtų principiniam priešingos šalies pažinimui. Todėl poleminėse kovose praradus savitarpio pagarbą, ir imama vienų antrais baisėtis. Ateistui baisi tikinčiųjų "tamsa" (kaip galima taip užsispyrusiai laikytis "prietarų" mokslo amžiuje?), teistui baisi netikinčiųjų išdidybė (kaip galima taip aklai užmiršti savo sielą dėl techninių laimėjimų?).

Negalima normaliu santykiu laikyti nei poleminės kovos, nei paniekos paliaubų tarp jų, kuriuos išskiria teizmo ir ateizmo priešybė. Abiem atvejais pamirštama, kad teizmo ir ateizmo priešybė neturi būti paverčiama pačių tikinčiųjų ir netikinčiųjų priešybe. Teizmą ir ateizmą iš tiesų skiria neužgrindžiama praraja. Tačiau subjektyviai net šios pačios absoliučiausios priešybės atveju yra bendra žmogiška jungtis. Tai tiesos rūpestis. Tikima Dievą ar netikima, abiem atvejais tai remiama tiesa. Tiesos rūpestis jungia draugėn tikinčiuosius ir netikinčiuosius, apeliuodamas kovą dėl Dievo suvokti idėjine kova, kurioj bendrai visų rungiamasi už tiesą, o ne vienų prieš kitus.

Principinė teizmo ir ateizmo priešybė savaime reiškia nepaliaujamą kovą. Ir kadangi čia kovojama dėl paties Absoliuto, tai yra nelygstama kova. Kovoj dėl Dievo neįmanoma nei likti neutraliam, nei ieškoti vidurio kelio, nei svajoti sambūvio santarą. Teizmas ir ateizmas yra principiškai nesutaikomi. Tačiau dėl to netenka nesutaikomais priešais tapti savo tarpe tikintiesiems ir netikintiesiems. Esminio žmonių broliškumo nepaneigia nei skirtingas tikėjimas, nei pats netikėjimas. Priešais žmones padaro ne pati idėjinė (minties) kova, o tik šios kovos iškreipimas priemonėmis, nesutaikomomis su kovos už tiesą prigimtimi.

Kadangi tiesa gali būti tik paties žmogaus įsisavinama ir šia prasme tik laisvai atskleidžiama, tai visų pirma idėjinę kovą iškreipia bet kokia, fizinė ar dvasinė, prievarta. Kiekvienas sąžinės prievartavimas yra brutalus žmogaus išniekinimas, kuriuo pasiekiamas tik išorinei jėgai nusilenkimas, o ne vidinis žmogaus tiesai laimėjimas. Užuot laimėjus žmogų tiesai, tik įžiebiama jame neapykanta sau patiems ir savo prievarta primetamai minčiai. Istorinė patirtis aiškiai rodo, kokia nelemta buvo pagunda naudotis jėga "tiesos tarnybai". Idėjinėj kovoj naudotis jėga – tai ne tiesai tarnauti, o ją išniekinti. Kada tariamai tiesos vardan griebiamasi prievartos, faktiškai kovojama nebe dėl tiesos, o dėl valdžios. Tariama tiesa šiuo atveju tėra priedanga politiniams tikslams. Kur tikima pačia tiesa, ten tikima ir laisve. Teroro ideologijos kuriamos tik netikint pačia tiesa.

Po skaudžios istorinės patirties demokratinėse visuomenėse jau įsisąmoninta, kad idėjinėj kovoj privalu prievartos atsisakyti. Tačiau visą laiką lieka kitas pavojus. Tai savo tikimos tiesos poleminis gynimas priešininkų puolimu. Vadinu tai idėjinės kovos pavojumi dėl to, kad poleminiame įkarštyje labiau rūpinamasi priešininko teisimu negu pačia tiesa. Tačiau priešininko neteisumu nieko iš tiesų neįrodoma, ir visa prokurorinė polemika lieka bergždžia.

Poleminės aistros nelemtis būdingai iškyla principinius klausimus pakeičiant istorinių kalčių medžiokle. Labai retai ateistų domimasi Kristaus asmeniu ir mokslu, bet užtat nuolat prisimenama visa, kas kada krikščionių istorijoje pasitaikė tamsu. Nors daugiausia Apaštalų Soste sėdėjo taurios ar net šventos asmenybės, vis iš karsto keliamas Aleksandras VI ir keli kiti panašūs. Ignoruojamas kultūrinis krikščionių įnašas, bet visą laiką prikaišiojama inkvizicija, nors visiškai nesijaudinama dėl žymiai vėlesnių ir nepalyginamai masiškesnių persekiojimų, kurių aukos buvo (ar tebėra) krikščionys.

Savo asmeniškumu ir vienašališkumu neteisi polemika nejučiomis kursto ir antrąją šalį atsakyti panašiais istorinių bei asmeninių kalčių radiniais. Kaip inkvizicija daroma priekaištu visiems krikščionims, taip komunistinio teroro atsakomybė perkeliama visiems bedieviams. Užuot principiškai ateizmo poziciją vertinus, ieškoma pavyzdžių, kad "netikėliai" yra ir nedorėliai, turėję tokių ar tokių ydų, baigę gyvenimą tokia ar kitokia liga, patekę į pamišėlių namus etc. Be abejo, tokia vienos ar antros šalies polemika sukelia tik pasipiktinimą ir sunaikina sau patiems pagarbą. Galima tokią kaltinamąją polemiką tęsti be galo ir nepažengti nė vieno žingsnio į esminį klausimą. Dievo klausimu nieko nereiškia tikinčiųjų ar netikinčiųjų dorumo ar nedorumo atvejai. Jei aleksandrų VI būtų sėdėję Apaštalų Soste kelis kartus gausiau ar jei inkvzicijos nelemtis būtų buvusi pamatyta dar po kelių šimtmečių, tai vis tiek nepaneigtų teistinių Dievo buvimo įrodymų. Tas pats ir atvirkščiai: jei ir visi ateistai būtų doriausiai gyvenę, tai vis tiek nepatvirtintų Dievo ateistinio neigimo. Nėra nieko akivaizdžiau, bet drauge nėra nieko labiau užmirštama poleminėj kovoj, kad tiesa ne iš žmonių gali būti sprendžiama.

Praregėjus poleminės kovos beprasmiškumą ir bergždumą, metamasi į antrą kraštutinybę – visiškai nesidomėti priešinga šalimi. Tokia getinė išdidybė lygiai gali vilioti abi šalis. Kam kalbėtis su tikinčiaisiais? Kokia kalba įmanoma su tais, kurie iš anksto manosi turį visą tiesą! Klausimų jiems nėra, nes iš anksto turi viskam atsakymus. Tikėjimas yra aklas ir dėl to nepalaužiamas. Reikia kantriai pasitikėti, kad mokslinė pažanga savaime pamažu išblėsins mitinę mąstyseną. Tesmilksta tikintieji savo tamsoje, o mes leiskimės į laisvą tiesos ieškojimą! Šitokiu samprotavimu daugelis ateistų atsisako domėtis religiniais "prietarais" ir teistine filosofija.

Panaši "taikos" pagunda gali kilti ir tikinčiuosiuose. Kam kalbėtis su netikėliais? Vis tiek nieko iš jų nepasimokysime! Nėra ko laiką gaišinti tiems, kurie atkakliai laikosi savo klaidų: leisdamiesi į kalbas su netikinčiaisiais, tik sudarysime įspūdį, kad savo tiesą lygiomis statome su jų klaidomis. Teklaidžiojie netikintiejo savo išdidybėje, o mes saugokime tiesą!

Abiem atvejais panašus abejingumas priešingai šaliai, su šalta panieka paliekamai skendėti savo "tamsoje" ar "išdidybėje". Tačiau abejingumas priešingai šaliai drauge liudija abejingumą tiesai. Kas nėra abejingas pačiai tiesai, tas negali abejingai užsidaryti "savuosiuose". Nepatarnaujama tiesai tokiu apaštalavimu, kuris tėra priešininkų teismas. Bet užsidarant nuo "svetimųjų", apskritai atsisakoma tiesai tarnauti. Tiesos prigimtyje slypi reikalavimas, kad jos būtų ne tik ieškoma ir ji saugoma, bet ir skleidžiama. Todėl, nors ir kaip būtų sunku kalbėti per tą prarają, kuri skiria teizmą ir ateizmą, privalu ryžtis komunikacijai. Ne poleminė teismo aistra ir ne šalta užsidarymo panieka, o komunikacijos ryžtis yra tas principas, kuris tiesos meilę sulydo su žmogaus meile.

Komunikacijos principas formaliai galioja tiek teistui, tiek ateistui. Be abejo, tiesa negali būti abiejų pusėje, nes tai, ką pirmasis teigia, antrasis neigia. Tačiau subjektyviai tikima savo tiesa ir tada, kai objektyviai klystama. Kaip teistas įsitikinęs Dievo buvimu, taip ateistas – Dievo nebuvimu.

Koks reikalas domėtis teizmu ateistui, įsitikinusiam, kad Dievo iš tikrųjų nėra, kad Dievas tėra mitinis įvaizdis? Dievo neigimą klausimo ženklan stato tai, kad tikėjimas Dievą nėra tik praeities dalykas. Ir dabar Dievas išpažįstamas ne tik "masių", bet ir daugelio mokslinės pažangos pionierių. Be naivios arogancijos negalima tikėjimą į Dievą aiškinti tik "tamsa" ir neišsilaisvinimu iš mitinės mąstysenos. Tikima Dievą ne aklai, o su racionaliu pagrindu. Greičiau aklai netikima, kai apsisprendžiama už ateizmą be sąžiningo susipažinimo su tais pagrindais, kuriais remiasi teizmas. Šiuos pagrindus pažinti būtina ir ateistui. Antra, ir neigiant Dievą tenka pripažinti, kad tas metafizinis rūpestis, kuris gaivina tikėjimą į Dievą, nėra beprasmiškas. Priešingai, Dievo klausimu visada drauge sprendžiama ir paties žmogaus galutinė prasmė. Nebesidomėti Dievo klausimu galutinai žmogui reiškia nebesidomėti ir savimi pačiu. Be metafizinio rūpesčio ateizmas virsta tuo sekliu pozityvizmu, kuris stebina techninę ir socialinę pažangą, bet išblėsina asmens rūpestį savo žmogiškąja prasme. Kiekvienu atveju, kada iš anksto sustingstama ateistinio neigimo pozicijoje, "laisvas tiesos ieškojimas", kuriuo didžiuojamasi, pasidaro tariamas. Ieškant tiesos, ir ateistui tenka visą laiką stovėti prieš Dievo klausimą ir todėl ne ignoruoti teistinę filosofiją, o su ja "grumtis".

Koks reikalas domėtis ateizmu teistui, radusiam Dievą kaip Nelygstamąją Tiesą? Be abejo, kas rado Dievą, neturi ko ateizme berasti. Tačiau ir teistui tenka domėtis ateizmu, kad suprastų žmogų be Dievo. Būtu fariziejiška netikėjimą į Dievą laikyti tik piktos valios užsikirtimu, tik šėtoniška išdidybe. Ne dėl to paprastai netikima į Dievą, kad norima jį tiesiog paneigti, o dėl to, kad atsidaužiama į vienokius ar kitokius sunkumus prieiti Dievą. Ypač kietai tenka atsidaužti į blogio klausimą. Visus šiuos sunkumus turi nugalėti ir teistas, kad jo tikėjimas į Dievą neliktų tik rutinine tradicija. Domėtis ateizmu taip pat žadina ir rūpestis, kaip rasti kelią į žmogų be Dievo. Kas nugręžia žmogų nuo savo Kūrėjo? Koks žvilgis į gyvenimą be amžinybės vilties? Kaip suneraminti žmogų be Dievo? Jei šie klausimai būtų laikomi tuščia domėjimosi klaidomis gaištimi, tektų atsakyti: tai domesys ne klaidomis, o žmogumi, ir jokia siela rūpintis nėra tuščia.

Greičiau reikia stebėtis, kad iš tikrųjų per mažai rūpinamės šiais klausimais. Ateizmo išplitimas yra skaudus klausimas tikinčiųjų sąžinei, kaip netikėjimas galėjo taip plačiai išsikleisti krikščionių tarpe? Naivu ramintis kiekviena giedresne prošvaistėle ir lengvatikiškai skelbti "atgimimus", kai tikrovėj ateizmas vis plačiau ir giliau plečiasi. Turi mus neraminti ateizmas, kad savo ruožtu neramintume žmogų be Dievo. Tikima, kad be Dievo žmogui atsikleidžia laisvė visur tiesos ieškoti. Bet ar šis "visur" ieškojimas nelieka pasmerktas sizifiniam bergždumui, kol šis ieškojimas iš anksto grindžiamas gręžimusi nuo Nelygstamosios Tiesos? Įvairiais keliais ieškoma įprasminti savo žmogiškąją egzistenciją. Bet ar visi šie įprasminimai nelieka iliuzinis guodimasis, kol iš anksto neigiama Nebaigiamoji Būtis, kuri yra pati Amžiniybė? Ar galima žmogui nurimti be Dievo, prievartiškai neužgniaužiant savo vidinio ilgesio?

Juozas Girnius, "Žmogus be Dievo" / Raštai, t. II (Vilnius, 1994, p. 11–19)
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt