Ar tikintis gali tuoktis su netikinčiu?

2003-02-10
Holger Lahayne
Norėčiau pakalbėti apie aktualią problemą krikščionių bendruomenėse. Apie šią problemą iki šiol nepateikiama beveik jokių atsakymų. Tai partnerio pasirinkimo problema: su kuo tuoktis man kaip krikščioniui, arba su kuo artimai draugauti? Šiuose klausimuose glūdi nemažai aspektų. Bet aš kalbėsiu tik apie svarbiausią: ar gerai, kai krikščionis pasirenka partnerį iš netikinčiųjų, iš nekrikščionių?
Praktikoje didžiausių keblumų dažniausiai iškyla moterims ir panelėms. Nes kaip ir beveik visur pasaulyje, o Lietuvoje ypač, bažnyčiose daug daugiau moterų negu vyrų. Todėl moterims pasirinkimas daug mažesnis, ir dėl to kyla noras partnerio ieškotis tarp nekrikščionių.
Taigi partnerio pasirinkimas yra labai svarbus dalykas. Nepaisant to, daugumoje bažnyčių apie tai nekalbama, nepamokslaujama, nemokoma. Savo bažnyčioje, pavyzdžiui, dar niekada negirdėjau nė vieno pamokslo, kuris patartų ir padėtų atsakyti į klausimą: ką daryti, kaip tokiu atveju reikia elgtis? Todėl bendruomenėse paprasčiausiai perimamos visuomenės normos ir laikoma, kad jos nebūtinai turi būti blogos: svarbiausia, kad narės busimasis gyvenimo draugas tvarkingas, negirtuoklis ir gerai.
Beveik visi pastoriai ir vyresnieji, žinoma, aiškiai supranta, kad tikėjimas renkantis partnerį yra svarbus kriterijus. Tačiau praktiškai dažniausiai būna taip: būtų geriau, kad jis arba ji "bent jau truputį" būtų tikintis, t.y. nors kai kada ateitų į bažnyčią arba bent jau neprieštarautų tikėjimui.


Naujas evangelizacijos metodas?

Be abejo, yra ir tokių, kurie čia nemato jokios problemos. Jeigu žmogus tvarkingai gyvena, kartais ateina į bažnyčią, tai ko dar norėti? O be to, gal dar ir įtikės! Štai ir pasipildys bendruomenė!
Man toks evangelizacijos metodas visiškai nepatinka. Pirmiausia jis yra naivus: vyrai dėl moterų padarytų viską, jeigu reikės, įtikės ir dešimt kartų. Antra: nebibliškas. Tokio metodo Biblijoje nėra. Trečia: šis metodas dažnai yra pasiteisinimas, kai santykiai pažengæ jau gana toli. Dažnai du žmonės pirmiausia iki ausų įsimyli, o paskui susirūpinama kaip tą santykį sukrikščioninti.
Gudresni broliai ir seserys tikinčio santuoką su netikinčiu pateisina eilute iš 1 Kor 7, 14: "Mat netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą." Aš nenoriu dabar leistis į šios eilutės tyrinėjimus, aiškintis, ką reiškia tas žodis "pašventinti". Viena tik aišku, kad šioje eilutėje jokio pateisinimo tikinčio santuokai su netikinčiu nėra, nes kontekstas yra aiškus. Keturioliktoje eilutėje tvirtinama, kad tikintis partneris jau buvo susituokęs, kai įtikėjo. Todėl negali skirtis, nebent jei to nori netikintis partneris. Ir apskritai ši eilutė skirta sutuoktiniams, o ne ieškantiems partnerio; apie jo pasirinkimą čia visai nekalbama.


Ką sako Biblija?

Pirmiausia daugelio nusivylimui turiu pasakyti, kad Biblijoje nėra nė vienos eilutės, kurioje būtų aiškiai pasakyta: "tu, krikščione moterie, ieškok sau vyro tik tikinčiųjų bendruomenėje". Tačiau tvirtai tikiu, kad visos Biblijos teiginys yra būtent toks. Esu įsitikinęs, kad Biblija sako, jog krikščionis sau partnerį turėtų pasirinkti tik iš krikščionių rato ir tuoktis tik su krikščioniu.
Žinoma, būtų daug lengviau, jeigu Biblijoje kiekvienu klausimu galėtume rasti po aiškią eilutę. Bet jei taip nėra, tai, matyt, nebūtinai reikia. Pakanka žinoti pagrindinius biblinius principus tuo klausimu ir padaryti išvadas. Pavyzdžiui, Biblijoje nėra nė vienos eilutės, kuri aiškiai moko apie Trejybę. Bet Biblija apie tai kalba pakankamai.

Pateiksiu keletą biblinių teiginių mūsų tema.

Laisvė
Nepaisant visų apribojimų, esančių Biblijoje, partnerio pasirinkimo klausimu ji palieka labai daug laisvės. Be keleto vietų Senajame Testamente (ten partneris kartais jau buvo parinktas), Biblija jokių reikalavimų nekelia. Kiekvienas krikščionis sau partnerį gali pasirinkti laisvai. Naujajame Testamente nėra jokių tautinių, profesinių, turtinių ar amžiaus apribojimų. Galima apsispręsti ir pasilikti nevedusiam, netekėjusiai, tai nėra nei savaime blogiau ar geriau.
Bet reiktų pastebėti, kad būtent ši didžiulė laisvė ir sukelia pagrindines problemas. Seniau jauniems žmonėms nereikėdavo sukti galvos dėl partnerio pasirinkimo, nes jis būdavo parenkamas. Šiandien kitaip. Šiandien reikia pačiam, kartais visai vienam susirasti gyvenimo draugą – niekas nenori likti nei senberniu, nei senmerge.

Jokios bendrystės su pagonimis! (Senojo Testamento teiginys)
Paskaitykime Pakartoto įstatymo septinto skyriaus 1–6a eil.
"Kai Viešpats, tavo Dievas, bus tave įvedęs į kraštą, kurio paveldėti eini, ir bus išvaręs daug tautų..., kai Viešpats, tavo Dievas, bus tau juos atidavęs, ir tu juos nugalėsi, turėsi juos skirti sunaikinti. Nesudaryk su jais sandoros ir nepasigailėk jų. Nesimaišyk su jais vedybomis, atiduodamas savo dukteris jų sūnums ar imdamas jų dukteris savo sūnums, nes tai nugręš tavo vaikus nuo manęs tarnauti kitiems dievams. Tuomet Viešpats įniršis suliepsnos ant tavęs, ir jis nedelsdamas tave sunaikins. Jūs turite su jais šitaip pasielgti: sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų šventuosius akmenis, iškirskite jų stulpus ir sudeginkite jų stabus ugnyje, nes tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta."

Šios eilutės yra labai griežtos. Kodėl?
Mintis čia aiški: įėjus į Kanaano žemę, Izraelio tautai draudžiama maišytis su ten gyvenančiomis pagonių tautomis. Ypač Dievas perspėja dėl santuokos. Kodėl taip griežtai? Negi izraelitai buvo kokie rasistai ar nacionalistai? Visai ne! Su atėjūnais ir vergais izraelitai elgėsi humaniškai, apie tai liudija kiti šios knygos skyriai. 4 ir 5 eilutės rodo, kad tokie įstatymai turėjo religinį pagrindą. Mišriose santuokose glūdi didžiulis pavojus, kad netikintis partneris gali sugundyti stabmeldystei.
Biblija šioje vietoje labai realistiška ir netgi jau numato ateitį. Kitose Senojo Testamento knygose galime pasiskaityti apie mišrių santuokų rezultatus. Kai kuriems Izraelio karaliams ryšys su pagonėmis moterimis atnešė pražūtingų padarinių (Saliamonas, Ahabas).
Kas nors galėtų paprieštarauti, kad Senasis Testamentas paneigia pats save: juk štai argi ne visa knyga pavadinta pagonės moters Rūtos vardu. Ji juk buvo ištekėjusi už izraelitų?! Tam tikra prasme tai tiesa. Rūta buvo moabietė. Naomės sūnūs Moabo žemėje vedė vietines merginas. Šis poelgis knygoje nekomentuojamas. Tačiau situacija suprantama: Naomės šeima atkeliavo į Moabą dėl badmečio Izraelyje. Gali būti, kad Naomės sūnums nebuvo jokio kito pasirinkimo. Biblija jų santuokos niekaip nevertina. Tačiau čia svarbiausia yra tai, kad po savo vyro mirties Rūta su anyta sugrįžta į Izraelį, tuo patvirtindama savo ištikimybę Izraelio Dievui. Taigi religine prasme ji nebe pagonė, ir Boazui nesusidaro jokių problemų ją vesti. Čia matome, kad atskirumo pagrindas yra ne rasistinis, bet religinis – pagonis gali tapti žydu ir tikinčiuoju, ir atskirumas išnyksta.
Dar būtų galima diskutuoti apie kelis atvejus: Mozės ir jo žmonos, karalienės Esteros ir kitus. Tačiau pagrindinis argumentas, kuriuo paaiškinami visi problemiški atvejai, yra šis: jokių mišrių santuokų. Tai patvirtina ir Nehemijo knyga, pasakojanti apie poegzilinius laikus (tarp 500–400 metų pr. Kr., Neh 13, 23–27, Es 9 ir 10).

Jokios bendrystės su pasauliu! (Naujojo Testamento teiginys)
Kaip jau minėjau, Naujasis Testamentas mūsų klausimu tiesiogiai nepasisako. Tam yra paprasta priežastis: beveik visas NT yra parašytas žydų ir skirtas žydams. Tokių bendruomenių, kurias sudarytų tik atsivertę pagonys, praktiškai nebuvo dar ilgą laiką. O žydams ir krikščionims žydams buvo visiškai aišku, kad jokių mišrių santuokų būti negali. Jėzaus laikais žydai buvo ypač atsiriboję nuo pagonių. Pavyzdys: buvo draudžiama užeiti į romėnų namus. O ką jau kalbėti apie santuoką su jų dukromis! Tada žydai buvo daug griežtesni negu karalių laikais.
Tačiau dažniausiai krikščionių bendruomenės susidėdavo iš atsivertusių žydų ir pagonių. Ko gero, jie ir tuokdavosi tarpusavyje. Be to, juk naujosios Sandoros bendruomenėje nebuvo jokio reikalo atsiriboti nuo pagonių. Pagonys taip pat turėjo bendrystę su Dievu ir buvo lygiaverčiai krikščionių bendruomenės nariai. Taigi žydai ir pagonys tuoktis tarpusavyje
galėjo, kiek tik norėjo, nes senosios Sandoros įstatymai nebegaliojo.
Tačiau būtina pridurti: tie draudimai tiesiogine prasme negalioja. Siena, skyrusi pagonis ir žydus nugriauta. Tačiau atsiranda nauja "siena", būtent siena tarp bažnyčios ir pasaulio, siena tarp tikinčių ir netikinčių.
Čia galima paminėti daugybę Rašto vietų: krikščionis neturi mėgdžioti šio pasaulio; krikščionis nėra iš šio pasaulio; krikščionis privalo būti pasaulio šviesa ir druska; krikščionys turi ne pasaulio dvasią; jie negali gyventi kaip pasaulis; pasaulis mūsų, krikščionių, nepažįsta; neturime leistis pavergiami pasaulio geidulių.
Naujasis Testamentas čia nereikalauja atsiriboti nuo pasaulio, nereikalauja nekęsti kultūros, mokslo ir t.t. Fronto linija praeina ne ten, kur dažnai įsivaizduoja ją kai kurie konservatyvūs krikščionys (sako, kad į kiną eiti nekrikščioniška). Pasaulis "blogas", nes netiki. Tai pagrindinis kriterijus, pateiktas dar Senajame Testamente. Greta to kalbama apie moralæ ir etiką. Aš laisvai galiu dalyvauti pasaulietinėje veikloje, kaip krikščionis netgi privalau, bet neturiu pamiršti krikščionybės pagrindų, ypač krikščioniškos etikos reikalavimų.
Taigi iš viso to jau paaiškėja, kad krikščioniui susieti save gilios bendrystės – santuokos ryšiu su nekrikščioniu visiškai neįmanomas dalykas. Tarp krikščionio ir nekrikščionio (žiūrint iš tikėjimo perspektyvos) glūdi neperžengiama praraja. Tai kaip gali įvykti santuoka, tvirčiausias dviejų žmonių ryšys žemėje tarp tokių asmenų esant tai prarajai?!
Be jokios abejonės, Senojo Testamento principus pirmieji krikščionys perėmė naujiems skirtumams pažymėti: senosios Sandoros laikais nebuvo galima susimaišyti su pagonių tautomis, o esant naujajai Sandorai, draudžiama susimaišyti su netikinčiu pasauliu. Tuo metu tai buvo taip aišku, kad net nereikėjo diskutuoti apie tikinčio santuoką su netikinčiu. To draudimo priežastis tokia pat kaip ir Senajame Testamente: netikintis partneris per ilgesnį ar trumpesnį laiką nukreips savo tikintį partnerį nuo tikėjimo. Senajame Testamente, žinoma, buvo išimčių, jų yra ir šiandien, tačiau principas išlieka tas, kurį minėjau.

Apie keletą vietų iš laiškų korintiečiams
Panagrinėkime dvi eilutes. Pirmoji iš 2 Kor 6, 14–17, ji aiškiausiai pagrindžia mano aptartą principą.
"Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru [velnio pavadinimas] arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventykla su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievo pasakyta: 'Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; aš busiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.’ Todėl: 'Išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite netyrų daiktų...’"
Čia Paulius kalba labai aiškiai. Negali būti jokios tikinčio su netikinčiu artimos bendrystės. Tokį teiginį greitai galima suprasti ir visai neteisingai: vadinasi negalima nedraugauti su netikinčiais, visas esama draugystes kuo greičiau nutraukti. Šitaip iš tikro mano Jehovos liudytojai ir kitos į šią panašios sektos. Tačiau Paulius teigia ne tai. Pagal kontekstą matome, kad čia liepiama bažnyčiai šalintis netikinčių, pirmiausiai klaidingų mokytojų, ramybės drumstėjų, apsišaukėlių krikščionių. Pauliaus žodžiai labai griežti: jis vartoja tokius priešingus palyginimus kaip šviesa ir tamsa, šventykla ir stabai bei cituoja Senojo Testamento išrinktųjų išskirtinumo įstatymą.
Pagrindinis reikalas, aišku, suprasti, kas yra "jungas" (14 eil.) ir kas nėra. To meto skaitytojai suprato, kad čia panašu į Pakartoto Įstatymo 22 skyrių. Tame skyriuje Dievas draudžia į vieną jungą kinkyti skirtingus gyvulius, asilą ir jautį. Nesunku numatyti, kodėl. Šį palyginimą, nesunkiai suprantamą ir dabar, Paulius perkelia bažnyčiai. Jungas reiškia, kad reikia eiti viena kryptimi, vilkti vieną padargą, ir tai daryti sutartinai. Tikintis su netikinčiu vieno jungo vilkti negali, nes nėra tikslo eiti viena kryptimi. Bažnyčios atžvilgiu vienas jungas reiškia labai artimą bendradarbiavimą joje.
Šią principą nesunku perkelti ir santuokai. Santuokoje du žmonės taip pat yra susiję nepaprastai artimai, net būtų galima sakyti – prikinkyti prie vienas kito. Todėl atsiskirti nėra taip paprasta. Taigi ar dera tikinčiajam prisikinkyti prie netikinčiojo? Jei įmanoma rinktis, geriau, žinoma, ne. Nes vienos krypties išlaikyti vis tiek nebus įmanoma. Kitaip yra draugysčių ir kitų nestiprių socialinių ryšių atveju: čia nėra tokio didelio įsipareigojimo ir žmonės neįsikinko ar neprisikinko vienas prie kito – išaiškėjus rimtiems skirtumams, ryšys gali būti nutraukiamas. Taip nėra santuokoje.
Galime paskaityti 1 Kor 7, 39, čia galbūt aiškiausiai kalbama mūsų tema.
"Žmona susieta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje."
Visame septintame skyriuje Paulius pateikia daug pamokymų apie santuoką. Pabaigoje kalba apie našles. Kada ir už ko jos gali dar kartą ištekėti? Paulius aiškiai pasako, kad po vyro mirties ji gali ištekėti dar kartą, jeigu tik nori (atrodo, kad ir tada moterys gyvendavo ilgiau negu vyrai). Tačiau yra vienas apribojimas: tai turi būti "Viešpatyje" (en kyrio). Šiek tiek mįslingai skamba tas "Viešpatyje". Ką jis reiškia? Teologų nuomonės čia nesiskiria: čia kalbama ne apie kokius nors ritualus, bet apie partnerį. Jį reikia pasirinkti krikščionį. Angliškas NIV vertimas sako: "jis turi priklausyti Viešpačiui", t.y. turi būti tikintis. Vokiškas GN vertimas: "Ji turi pasirinkti vyrą krikščionį".
Manau, kad šis principas galioja ir šiandien: jei esi tikintis žmogus ir renkiesi partnerį, tai tebūnie ir jis tikintis.


Prieštaravimai

Įstatymiškumas?
Esu įsitikinęs, kad šiuo klausimu krikščioniui nelieka jokios galimybės pasakyti, kad jis gali tuoktis su netikinčiu. Yra tokių, kurie prikiša įstatymiškumą, esą jeigu Biblijoje nėra aiškiai pasakyta, tada reikia žmogui palikti laisvę rinktis.
Aš manau kitaip. Biblinis principas yra ne tik tai, kas aiškiai pateikta kaip įstatymas. Tokiu atveju būtų gana primityvi hermeneutika. Be to, įstatymiškumas susieja išganymą su įstatymais. Šiame paliepime to nėra, nes krikščionio partnerio tikėjimas santuokoje su nekrikščioniu ne būtinai turi dingti. Be to, įstatymiškume įstatymai išrandami kur jų nėra ir kur jų nereikia. Tačiau tegu niekas nesako, kad apie santuoką ir esminį klausimą apie partnerio tikėjimą nereikalingos jokios taisyklės. Tai nėra koks nors šiaip sau dalykėlis, kur ramia sąžine galima laikytis skirtingų nuomonių. Čia juk ant kortos statomas asmeninis tikėjimas.

Nekrikščionys geresni vyrai?
Neretai girdisi pastabų, kad nekrikščionys vyrai dažnai geresni. Tai kodėl gi už tokio netekėjus! Žinoma, ir netikinčių yra gerų, tvarkingų vyrų ir tėvų. Niekas juk nesako, kad jie kokie monstrai ar satanistai. Krikščionių irgi yra tokių, kurie turi problemų su alkoholiu ir kt., kitaip tariant, nėra visada geriausi vyrai ir tėvai. Jeigu tai pakankamas argumentas, tuomet iškart galima daryti sekuliarius sprendimus: pasirink patį turtingiausią, gražiausią, stipriausią, tvarkingiausią. Kodėl gi ne? Bet ne apie tai kalba. Klausimas čia apie tai, kas yra svarbiausia: arba svarbiausias dvasinis religinis kriterijus, arba ne. Tikėjimas yra širdies reikalas, tai reiškia, žmogaus centro reikalas. Tame centre mano identitetas, iš jo kyla ir mano nuostatos. Jeigu koks bažnyčios atsakingas asmuo kam nors pataria tuoktis su nekrikščioniu, tokį jo veiksmą laikau labai neatsakingu ketinančio tuoktis atžvilgiu. Toks asmuo turėtų rimtai pamąstyti apie savo tikėjimą. Pabaigoje noriu pabrėžti, kad Dievui galime tik dėkoti už kiekvieną gerą vyrą kad ir nekrikščionį, nes kitaip gyvenimas daugeliui tikinčių moterų mišriose santuokose būtų tikras pragaras.

Kas yra krikščionis?
Iki šios vietos laikiau, kad kiekvienas žino, kas yra krikščionis ir nekrikščionis. Arba tiksliau sakyčiau: kas yra išpažįstantis krikščionis. Bažnytinė priklausomybė nėra taip svarbu. Baptistas gali tuoktis su liuteronu, charizmininkas su baptistu ir t.t. Renkantis partnerį, labai svarbu aiškus krikščioniškumo supratimas. Nepaslaptis, kad meilė, artimas bendravimas, labai sumenkina visas taisykles, tada visi tampa "kažkaip" tikintys. Aš siūlyčiau jau bendravimo pradžioje išsiaiškinti, ar pasirinktasis išties yra išpažįstantis krikščionis.
Ypatingas atvejis Lietuvoje yra katalikai. Beveik visi netikintieji, apie kuriuos kalbėjau, yra vardiniai katalikai – štai čia ir yra didžioji problema. Aš asmeniškai laikau įmanomu, kad yra atsivertusių, tikinčių katalikų, tačiau santuokos klausimu būčiau griežtas. Pareikalaučiau aiškaus tikėjimo išpažinimo.

Bažnyčios narių praradimas?
Jei bažnyčia suformuluoja aiškų atsakymą į klausimą apie santuoką, tai dar nereiškia, kad su juo visi sutinka. Be abejo, atsiras moterų, kurios būtinai užsimanys tekėti už nekrikščionio. Neišvengiami konfliktai. Todėl daug bažnyčių vadovų, vengdami tų konfliktų ir bijodami, kad gali prarasti narių, geriau laikosi gana liberalios politikos šiuo klausimu. Aš manau, kad tai naivu ir trumparegiška. Nes patirtis rodo, kad dauguma krikščionių, susituokusių su netikinčiais, anksčiau ar vėliau iš bažnyčios vis tiek dingsta. Todėl tokius jaunus žmones apie pavojus siūlyčiau perspėti iš anksto, nesibaiminant jų išstojimo. Šiuo atveju bent jau bus atlikta pareiga brolį paraginti pagalvoti.

Nenugalima meilė?
Ar ne per daug iš mūsų norima? Juk meilė yra meilė, kai ji užgriūna, pabandyk atsilaikyti, pasipriešinti! Net ir tada, kai mylimasis nekrikščionis ar netgi visai netikintis. Apie šį nenugalimos, nepalenkiamos meilės mitą C. S. Lewis štai ką mano:
"Tai dar viena nuostata iš teatro ir meilės romanų sferos. Galvojama, kad įsimylėjimas, tai toks įvykis, kuriam niekaip neįmanoma pasipriešinti. Žmogus tampa tarsi visiškas bejėgis neišvengiamos ligos akivaizdoje. Šis požiūris plačiai paplitęs. O kadangi tuo tiki net ir susituokę žmonės, tai reikalas dvigubai parimtėja, nes reiškia, kad amūro strėlės gali sužeisti bet kurį ir bet kada, o tada jau nieko nebesustabdysi.
Aš manau, kad ta didžioji ir nenugalima meilė tikrame gyvenime ištinka daug rečiau, negu romanuose; bent jau suaugusius ir brandžius žmones. Žinoma, nieko čia baisaus, kad žavimasi kito žmogaus, kuris yra simpatiškas, grožiu ar protingumu, kad jis dėl minėtų savybių mylimas. Bet argi ne nuo mūsų priklauso, ar perauga tas susižavėjimas į aistringą meilę, ar ne? Be abejo, kiekvienas susižavėjimas gali virsti meile, kai galva prigrūsta pigių meilės istorijų iš įvairių romanų, filmų ar sentimentalių dainų, arba kai į skrandį įpilta atitinkamas kiekis alkoholio. Užsidėjus mėlynus akinius, pasaulis atrodys, žinoma, irgi mėlynas. Bet juk tuos akinius užsidedame patys sau."

Draugystės?
Ką galima pasakyti apie jaunos merginos ir vaikino draugystę? Ar čia irgi galioja ta pati taisyklė? Pirmiausia turiu pasakyti, kad draugystė – ne santuoka. Todėl laisvės čia daug daugiau. Krikščionė panelė, be abejo, gali susitikinėti su netikinčiu vaikinu, bendrauti, ir atvirkščiai. Tačiau kiekvienas turi numatyti, kiek tokia draugystė gali gilėti. Kur ta riba, kai kelio atgal nėra. Todėl tiek krikščionims vaikinams, tiek merginoms nepatarčiau užmegzti per daug artimų draugysčių su netikinčiu, nes abejoju, ar kas nors gali būti gero iš to. Artima draugystė nebūtinai turi būti signalas apie būsimą santuoką, bet ir kodėl gi ne? O apie santuoką su netikinčiu jau kalbėjau.


Paskaita, skaityta "Prizmės forume", 1999 metais spalio 14 dieną
Komentarai (2)
shesheliux
2003-09-25 12:52:10
Puikus Holgerio straipsnis. Tikrai geros įžvalgos. Iki šiol skaičiau gal tik vieną praktišką straipsnį šia tema - išvados tos pačios. Gerai ir išsamiai išanalizuota situacija. Šaunuolis! Reikės šį straipsnį rekomenduoti pasiskaityti ir savo bažnyčios nariams.
Pijus
2005-03-30 15:14:38
Aš tai skaitau, kad čia yra grynų gryniausia demagogija, provokacija ir nesantaikos kurstymas.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt