Klaidinantis Sokratas

2008-07-07
Holger Lahayne
Kai stengiausi suprasti išmintį ir tai, kas vyksta žemėje, kodėl žmonės nei dieną, nei naktį nesudeda akių, pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras. Mokytojo 8, 16–17

Nemažai pasaulio religijų, ypač tokios kaip islamas ar krikščionybė, sparčiai auga. Tikėjimas stebuklais arba angelais, dvasingumas, dvasios pratybos, malda ir meditacija ne menksta, o priešingai – plinta ir populiarėja. Religingumas plačiąja prasme labai madingas. Tačiau tuo pat metu ypač Europoje gyvą tikėjimą išpažįstantiems krikščionims darosi ankštoka. Jų ekskliuzyvinė, misionieriškumu ir dogmomis paremta religija pastaraisiais metais sulaukia aršių išpuolių.

"Naujųjų ateistų" vado pozicijose jau nuo kadais laikosi Oksfordo biologas R. Dawkinsas, savo knygoje "The God Delusion" kalbantis apie "baimės Dievą". Dawkinsui baimę kelia "tikėjimo karingumas. Tikinčiųjų įsitikinimas, kad jie tiksliai žino, kas teisinga". Bet ir jis vieną dalyką tiksliai žino: "Religingumas griauna intelektą, pakerta tiesos ieškojimą". Religija (dažniausiai jis turi omeny krikščionybę) jam esanti "mentalinio vaikų tvirkinimo forma" ("Der Spiegel", Nr. 37, 2007). Dar prieš dešimtmetį jis sakė, kad "tikėjimas yra viena iš didelių pasaulio blogybių, prilygstanti raupsams, tik daug sunkiau išnaikinama" ("The Humanist", 01/02 1997).

Į tą pačią dūdą su Dawkinsu pučia ir jo žemietis Christopheris Hitchensas. Knygoje "God Is Not Great" jis piktinasi, kad "religija viską apnuodija". Kad ji esanti mokslo priešė. Kad "tikintysis tol nesiliaus, kol neparklupdys viso pasaulio" ("Der Spiegel", Nr. 22, 2007). Prancūzijoje naujojo ateizmo pranašu laikytinas Michelis Onfray, kurio knyga "Traité d'athéologie" tapo bestseleriu (angliškai išleista "Atheist Manifesto"; apie M. Onfray žr. G. Grooto straipsnį "Dvi sielos", "Aidai", 2004). M. Onfray kalba apie "paskutinįjį mūšį" su "teologiniu abrakadabra", sako, kad religija esanti "natūraliojo smurtingumo katalizatorius". Vokietijoje toks pat provokuojantis pasirodė Ulrichas Beckas, savaitraštyje "Die Zeit" (Nr. 52, 2007) išspausdinęs esė "Gott ist gefährlich". Joje šis žinomas sociologas kritikuoja krikščionių atseit vykdomą "Dievo oponentų demonizavimą", esą krikščionys "netikinčiųjų... net žmonėmis nelaiką". Jo išvada taip pat nė kiek ne švelnesnė: "Visas religijos humaniškumo vidus užpildytas totalitarine pagunda". O italas P. Odifreddis šią tarptautinę ateistų galeriją papuošia šmaikščiu naujojo tikėjimo trejybės apibrėžimu: "Vardan tėvo Pitagoro, sūnaus Archimedo ir šventosios dvasios Niutono".

Nusikaltimas mūsų degradavusiai tautai

Lietuvoje šitokių radikalių balsų nedaug; Dawkinsas su Hitchensu (dar) neišversti. Bet gerklių tokiems balsams ir šičia esama. Viena iš jų – Arvydo Šliogerio. Savaitraštyje "Atgimimas" (Nr. 20, 2008) interviu "Dievas – tuštumos vardas" šis "žymiausias ir originaliausias lietuvių filosofas" (N. Kardelis Šliogerio knygos "Kas yra filosofija?" pratarmėje) riktelėjo taip, kad per silpnai niekam nepasirodė.

Kitaip nei Vakarų spaudoje, čia žurnalisto M. Nastaravičiaus klausimai nebuvo nei griežti, nei kritiški, o tik nuorodinės frazės. Viskas prasidėjo, žinoma, nuo šiuo metu labai aktualios temos – abortų, kur žurnalistas pasidomėjo, ar nebūtų galima (pritariant abortų priešininkams) teigti, kad "virš moters sprendimo yra ir Dievo sprendimas". Šliogeris rėžė be užuolankų:

"Jeigu katalikai turi tiesioginį ryšį su Dievu, kuris jiems praneša savo dekretus, tai tokie argumentai galimi. Aš, pavyzdžiui, taip kalbėti negaliu, nes man Dievas savo sprendimų nepraneša... Rėmimasis mistiniais, antgamtiniais autoritetais yra tik paprasčiausia demagogija. Man regis, reikia remtis sveiku protu. Kalbant konkrečiau, tuo, ką matei." Vėliau sukonkretindamas priduria, kad abortų priešininkai, norintys jiems palankaus įstatymo, "remdamiesi Dievo valia, turi į Seimą atnešti Dievo dekretą. Su Jo parašu."

Iš kur žinome, ką Dievas apie tai kada nors kalbėjo? – iš tikrųjų tai esminis klausimas. Ar yra kas nors ten, aukštai, kada nors pasisakęs žmogaus būties klausimais? Galų gale ar apskritai egzistuoja apreiškimas? Ar jis įmanomas? Jei taip, tai ar yra buvęs? Tai labai svarbūs filosofiniai, teologiniai ir pasaulėžiūros klausimai. Bet Šliogeriui svarbiau sukarikatūrinti ir pašiepti krikščionių poziciją.

Be abejo, iš dalies pačių krikščionių problema, kad jie kartais per lengvabūdiškai švaistosi savo "ypatingo ryšio su Dievu" argumentu – lyg gyventų greta jo, už sienos. Tik ar nors vienas rimtesnis teologas, etikas, argi nors vienas abortų klausimu remiasi kokiu nors pranešimu, gautu tiesiai iš Dievo? Krikščionys savo požiūrį į gyvybės apsaugą kildina iš Biblijos. Bet Šliogeris šio fakto nepastebi; jis paprasčiausiai ignoruoja kompleksišką krikščionybės apreiškimo sampratą. Jis nurodinėja Dievui, kokiu būdu jam teikti savo sprendimus. Ir dar apsimeta, tarsi būtų atviras Dievo balsui, tiesioginei informacijai iš dangaus. Kam taip elgtis, kai ir taip aišku, jog net iš ten pasipylusi ugnis kažin ar priverstų jį atverti savo ausis.

Biblija ne vienoje vietoje sako, kad pagrindinė problema visai ne informacijos iš Dievo trūkumas ar neaiškumas. Kai žmogus neturi nusistatymo klausytis (žr. Lk 16, 31), neįtikins jo nei Dievo balsas, nei stebuklai, nei parašai. Šliogeris (beje, pasielgdamas labai nemoksliškai) iš karto atmeta bet kokį antgamtinį autoritetą – nuo pat pradžių aiškiai išrikiuodamas fronto linijas. (Be to, knygoje "Niekis ir esmas", II t. rašo: "'Dievo’ apreiškimas iš tikrųjų yra Niekio apreiškimas. JHVH meluoja Mozei... JHVH privalo sakyti taip: 'esu, kurs nesu’...šis melas tęsiasi iki pat mūsų dienų".)

Bet pagaliau minėtajame interviu žymusis filosofas suformuluoja savo argumentus prieš abortų draudimą. Kaip ir daug kur, iš pradžių skaitome: "Ar abortų sumažės? Tikrai ne..." Bet vėliau..., vėliau kaip reikiant drioksteli: esą Tomaševskio įstatymas atvestų prie to, kad "asocialios šeimos" pradėtų plisti ir nevaldomai daugintis. Iš asocialių šeimų, kaip žinoma, "... atsiranda nusikaltėliai, debilai, girtuokliai, narkomanai, tinginiai ir panašaus pobūdžio padugnių fauna. Drausti abortus – tai dauginti nusikaltėlių ir alkoholikų procentą, taigi naikinti mūsų mažos tautos gyvybinius pamatus." Tai sakiniai, kurie vadinami smūgiu žemiau juostos. Tai cinizmo viršūnė. Tai mintys, kurios prieštarauja visų liberaliųjų demokratijų konstitucijų, aukštinančių prigimtinę žmogaus vertę ir orumą, dvasiai. Tai žodžiai, kurie filosofijos katedros vadovui, seniausio Pabaltijo regiono universiteto profesoriui visiškai netinkami ir neturėjo išeiti iš jo burnos.

Kodėl šis filosofas jaučia visišką laisvę šitaip rūšiuoti žmones? Paminėtuosius nuo kitų atskirti ir pavadinti fauna? Manyti, kad daliai visuomenės net neverta leisti gimti? Jei jau kartą tapo narkomanu, tai ir liks juo visą laiką? Tėvai padugnės – ir vaikai būtinai padugnės? Lyg žmogus į pasaulį ateitų pažymėtas amžinu antspaudu ir su determinuotu likimu. Kiekvienas socialinis darbuotojas ir kiekvienas sielovadininkas (bet ne kiekvienas filosofas) gerai žino: "nepriekaištingai" išauklėtas, lydimas sėkmės ir laimingas šiandienos žmogus gyvenimo negandų, nesėkmių, ligų paveiktas rytoj gali virsti "padugne". Įdomu, ką Šliogeris kalbėtų, jei jo vaikas "sėstų ant adatos"? Dabar tokiems "sėdusiesiems" jis tiesiog lengvu mostu kabina etiketę "fauna" – net neužsiminęs apie pagalbą, bent apie bandymą padėti susigrąžinti jiems žmogiškumą ir orumą. Pagal Šliogerio logiką, norint išvengti visuomenės padugnių, geriau visai vaikų negimdyti! Kadangi net ir Sokrato vaikai turi potencialo tapti pankais, bomžais, alkoholikais, narkomanais ir padugnėmis. (Šioje vietoje Šliogeriui tebūnie pasiūlyta pasižiūrėti R. Zemeckio filmą apie debilo gyvenimą "Forrest Gump".)

Toliau Šliogeris meta dar vieną (beje, gana retai vartojamą) "argumentą": "pasaulyje trūksta maisto." Tuo argumentu jis ne tiek pribloškia, kiek nuvilia: negi filosofas neskaitė nė vieno rimto straipsnio apie dabartinę globalią maisto krizę? O gal jis gyvena užsidaręs nuo pasaulio? Pagrindinių maisto produktų bei grūdų trūkumas yra kompleksiška problema ir turi daug priežasčių (prasti derliai, erozija, klimato kaita, didėjanti paklausa Azijoje, didėjantis mėsos suvartojimas, spekuliacijos biržose, cukranendrių, ryžių ir rapso vartojimas biologiniam kurui gaminti, prasta kai kurių šalių žemės ūkio bei socialinė politika ir t. t.). Abortai su visu tuo neturi beveik nieko bendra. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Egipte, didelis gimstamumas didina maisto problemą. Bet čia ir dar visiškai neišnaudotos švietimo bei informavimo galimybės. O filosofas jau varo toliau: "Gimdyti be saiko – tai pasmerkti mūsų vaikaičius badui ir skurdui." Koks abortų priešininkas pasisako už "gimdymą be saiko"? Ypač evangelikai juk visiškai (nepažeidžiant etikos ribų) neprieštarauja šeimos planavimui! Trumpiau tariant, abortų legalizacija tikrai, net garantuotai nesumažintų maisto stokos pasaulyje problemos.

Be to, ką tai turi bendro su Lietuva (Šliogeris būtent kalba apie mūsų vaikučius)? Lietuvoje kaip ir kitose Europos valstybėse gyventojų juk taip mažėja! Būtent mūsų retai apgyvendintame regione ateityje trūks žmonių, tai yra darbininkų, galėsiančių apdirbti derlingus dirvonus (ypač tai pasakytina apie Rusiją, kurioje dėl klimato kaitos žemės ūkio produkcija potencialiai galės smarkiai išaugti).

Bet apie gimstamumo reguliavimą Šliogeris turi ir daugiau ką pasakyti: "Išmintinga visuomenė visada reguliuodavo populiaciją – arba atvirai, arba veidmainiškai. Atvirai šitai darydavo graikai: jeigu gimdavo nesveikas kūdikis, jis būdavo sunaikinamas. Tarkime, man tai nepatinka, tačiau, deja, tai faktai." Čia Šliogeris skaitytoją suklaidina: iš jo formuluotės visiškai aišku, kad visuomenė gimstamumą turėtų reguliuoti "atvirai", nes kitaip – "veidmainiškai" – suprantama, nebūtų gerai. Kadangi filosofas graikus laiko išmintinga visuomene, tai jų būdas jam nėra ir negali būti atmestinas (tik gal kiek nepatinka, ne visai pagal jo skonį). Paprasčiau: gimusių vaikų žudymas (antikos tautose, deja, toli gražu nebuvo vien nesveiki kūdikiai!) nors ir žiaurus bei ‚nemalonus' dalykas, bet reikalingas, taigi ir naudingas visuomenei (o graikai juk buvo išmintingi!). Tai dar kartą parodo, kad abortų šalininkai suvokia, žino, jog žudoma žmogaus gyvybė: bet mes (tiksliau, tie "geresnieji") gali ir turi nuspręsti, kam verta gyventi, o kam ne. Gimusių vaikų žudymas jau tik to padarinys. Tad Šliogeriui vertėjo savo mintį ne sukti ir painioti, o aiškiai pasisakyti už graikų gimstamumo reguliavimo metodą (juk graikai išmintinga visuomenė!)

Toliau Šliogeris pereina prie krikščioniškosios žmogaus sampratos: "Krikščionybė paskelbė, kad žmogus yra Dievo paveikslas ir jo negalima naikinti." Ir iškart spusteli jau visų baisiausiai nutrintą mygtuką: "Rezultatai kokie? Teologai ir popiežiai paskelbė, kad naikinti netikėlius, klaidatikius, pagonis ir stabmeldžius ne tik galima, bet ir būtina..." – juodasis krikščionybės praeities darbų sąrašas. Ir "originalusis" filosofas nesugalvoja nieko naujo, kaip tik dar kartą religijai sušerti atskirų jos tarnų gėdingosios praeities rimbu. Tarsi nebūtų galima religijos įvertinti ir kitaip. Tai tas pats, kas islamą atmesti vien dėl rugsėjo 11-osios išpuolio; marksizmą pasmerkti tik dėl Stalino vykdytų valymų; Amerikos politinę sistemą vertinti tik pagal G.W. Busho veiklą. Nesvarbu, kokia religija ar pasaulėžiūra, juk reikia ir būtina ieškoti kuo objektyvesnio vaizdo ir kuo įvairesnių faktų! Juk gal net ir Šliogeris žino, kad kryžiaus žygių praktika visiškai neatitiko nei Senojo Testamento, nei Jėzaus mokymo dvasios. Be abejo, yra oponentų, kurie teigtų priešingai, bet juk tokiu atveju galima diskutuoti. Kam mėtytis tokiais pigiais ir nieko neduodančiais kaltinimais?

Kad ir kaip, bet į vieną klausimą dar neatsakyta: kokia gi jūsų, Šliogeri, žmogaus samprata? Atrodo, jums nepatinka krikščioniškoji? Į frazę "kad gyvybė šventa" Šliogeris atsako: "Tada tegul klebonai nevalgo mėsos." Ir jis teisus: "Šiame pasaulyje gyventi ir nenaikinti gyvybės yra neįmanoma..." Gyvybė savaime nėra šventa (to Biblija nesako net apie žmogaus gyvybę). Bet Šliogeris prideda: "Nemanau, kad esu geresnis už paršelį, kurį valgau. Aš tik stipresnis už jį. Kodėl Dievas sukūrė vieną rūšį, kurios gyvybė yra šventa, o kitą pasmerkė? Ar tai rodo, kad Dievas yra biologinis rasistas? Nežinau, nes šiaip ar taip, ir šiuo klausimu reikėtų tiesiogiai pasikonsultuoti su Viešpačiu..."

Kai kurių Rytų religijų, taip pat ir A. Schweitzerio sampratą, kad gyvybė savaime yra šventa, filosofas (teisėtai) atmeta. Krikščionys į kūriniją žiūri labai diferencijuotai, kaip į tam tikrą struktūrą: ‚viršuje' į Dievą panašus žmogus, kurį nužudyti galima tik keliais ir labai išskirtiniais atvejais; žemiau nuo žmonių aiškiai atskirtas gyvūnijos pasaulis su daugybe visokiausių ‚teisių', bet atiduotas žmogui kaip maistas; dar žemiau augalija ir t. t. Tačiau Šliogeriui tai nepatinka. O kas lieka? Kokios filosofo alternatyvos? Sakydamas "aš tik stipresnis už jį", Šliogeris parodo, kad lieka tik stipresniojo teisė. Bet iš tiesų taip ir yra. Iš esmės juk žmonės irgi kaip gyvūnai, tik turėję laimę išsiskirti jėga ir protu. Tuo skirtumu ligšiol tebesinaudoja. Kito kelio nėra, tai vienintelė alternatyva. Abortų debatuose taip pat nuolat iškylanti ir aptariama.

Taigi Šliogerio argumentai abortų draudimo tema svarūs tik tuo, kad yra įžeidžiamai ciniški, o visu kitu – silpni ir nepakankami. Ypač turint omeny, kad čia kalba tikras proto gigantas ir ekspertas. Todėl jo reziumė "Abortų draudimas būtų nusikaltimas mūsų jau ir taip gerokai degradavusiai tautai" nesuprantama. Labiau tiktų atvirkščiai: jei stipresniojo teisė toliau tvirtinsis kaip principas, tai tauta dar labiau degraduos.

Dievas tik žodis

"Dievas – tuštumos vardas" – tai sakinys, kuriuo pavadintas minėtasis "Atgimimo" interviu. Dievas yra tik žodis, "tuščiažodžis", kurį galima užpildyti kuo tik nori ir su kuriuo "galima pateisinti viską". Knygoje "Transcendencijos tyla" Šliogeris pateikia tikrai visai neblogų (ir suprantamų) pastabų apie krikščionybės bruožus ir Dievą. Tačiau dažniausiai jo mintijimai apie šiuos dalykus labai keisti ir painūs: "Dievas yra nuodėmės savivoka ir savisaka. Arba taip: Dievas yra nuodėmės kalba" ("Būtis ir pasaulis", 265); "[Dievas] autentiškiausias Niekio vardas" ("Niekis ir esmas", II t.). Bet kur kas aiškiau yra pasisakęs bemaž prieš dešimtį metų viename Šiaulių laikraštyje:

"Esu skeptiškai nusiteikęs ne tik krikščionybės, bet ir visų religijų atžvilgiu. Jokio 'Dievo’ kaip tikrovės nėra, bet bažnyčia ir religija naudinga bendruomenei, vadinasi, reikalinga daugybei žmonių. Štai kodėl, pats būdamas absoliutus skeptikas, aš gerbiu ir religijas, ir bažnyčią. Aš apskritai gerbiu gražias iliuzijas... Iliuzija yra kur kas svarbiau negu vadinamoji tiesa. Religija yra puikus dalykas kaip tik todėl, kad ji neturi nieko bendro su tiesa."

Filosofas teigia, kad žmogus "yra svetimas šiai žemei, svetimas nežmogiškiems daiktams – neabejotina. Netikiu, kad žmogus yra gamtos vaikas..."; "Žmogus nėra gamtiškas padaras..." Jis yra "kosminis ligonis, jam reikia kažkaip kompensuoti jame žiojėjančią tuštumą" ir tai daro "kalbėdamas" – visų pirma apie Dievą.

Anot jo, tiek Dievas, tiek religija susikurti pačių žmonių siekiant patenkinti tam tikrus norus bei trūkumus. Taigi Dievas tėra žmogaus projekcija, kalbinė fikcija, nesantis niekas, "absoliutus stabas", egzistuojantis "kaip Transcendencijos protezas..." ("Niekis ir esmas", II t.). Šitaip teigdamas, Šliogeris pasirodo besąs L. Feuerbacho (1804–1872) tradicijoje, kuria vėliau sekė ir Marxas, Freudas bei kiti (smarkiai ją radikalizuodami).

Žmogus savyje nešiojasi "begalybės nuojautą"; "Paprasčiausiai Dievas yra išpildytas troškimas... Dievas pripildo tuštumą, kurią troškimas iškelia į paviršių", buvo įsitikinęs šis vokiečių mąstytojas, savo kelią pradėjęs nuo teologijos. Dievas – tai "proto savimonė", "Dievo supratimas yra žmogaus savimonė" (krikščionybės esmė). Religijos atžvilgiu Feuerbachas kaip ir Šliogeris taip pat labiau akcentavo jausmus nei protą kaip švietimo atstovai. Taip pat neatmetė religijos, laikė ją naudinga praktiniams tikslams. Šliogerio retkarčiais pasitaikantis antiabstrakcionizmas neretai aptinkamas ir pas Feuerbachą: "Filosofijos ir mokslo užduotis bendrąja prasme nėra nukreipti nuo apčiuopiamybės, t. y. nuo realių objektų, o būtent prie jų atvesti; ne paversti suvokimo objektus į idėjas bei įsivaizdavimus, bet būtent juos padaryti matomus..." ("Grundsätze der Philosophie der Zukunft").

Feuerbachas, nuopuolio, prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo neigėjas, yra pasakęs ir gerų dalykų. "Religija turėtų būti Dievo reikalas, Dievo valios, religija Dievui ir dėl Dievo valios. Bet regis, kad ne viskas [tuometinėje religinėje praktikoje] sukasi vien apie [krikščionių] atpirkimą, vien apie susitaikymą, vien apie išganymą ir nemirtingumą? Dievas nustumtas į jų religijos pakraštį; centre stovi patys individai" ("Gedanken über Tod und Unsterblichkeit").

Ateistai kaip Feuerbachas daugelyje dalykų yra teisūs ir galintys pabūti tarsi veidrodžiu visai krikščionijai, nes šitaip veikia – tam tikra prasme – Biblijos dvasioje. Mat religijos kritika nėra nei graikų filosofų, nei švietimo mąstytojų išradimas, o senatestamentinė praktika. Išsamių religijos kritikos skyrių galime rasti Ps 115, 4–8, Ps 135, 15–18, Iz 44, 9–20, Jer 10, 1–16. Visose šiose vietose sakoma, kad stabai yra susikurti žmonių ir yra niekis (ir čia: tuštuma), bejėgiai ir nepaveikūs. Izaijas smulkiai aprašo amatininkų darbą ir daiktų gamybą; kaip medis vartojamas statybai ir kūrenimui; ir kaip paskui iš to pat medžio likučio išskaptuojamas stabas ir imamas garbinti:

"Rąstigalį žmogus sudegina ugnyje, ant jo žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: "O, kaip man šilta, net karšta!" O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą – savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: "Gelbėk, nes tu mano dievas!"" (44, 16–17)

Stabai nei ko duoda, nei ką nuveikia. Anot Jeremijo, jie vien "paukščių baidyklės melionų darže" (10, 5). Todėl kvaila jiems teikti nors kokio dėmesio. Pranašai kritikuoja ne tik stabus, bet ir jų garbintojus:

"Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: "Rąstigalį įmečiau į ugnį, ant jo žarijų išsikepiau duonos, pasispirginau mėsos ir pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstigalį garbinsiu?"" (eil. 19)

Vokiečių teologas H.P. Hempelmannas šią mintį taikliai apibendrina:
"Krikščionių tikėjimui reikalingas religijos kritikos "feuerbachas" – ugnies upelis (iš vok. "Feuer" – ugnis, "Bach" – upelis). Jam reikalinga toji kritiškų ir tikrai radikalių klausimų skaistykla. Jis negali gyvuoti nepaklaustas, ar nepasidarė vien tik religija, būtent kad vien tik religija nepasidarytų. Kad nepavirstų vien žmogiška kultūros istorijos apraiška. Krikščionių tikėjimui būtina religijos kritika ir kuo greičiau" ("theologische beiträge", 39, 2008)

Feuerbachas bus kone visai teisus sakydamas, kad religijos tėra iliuzija. Beveik visos religijos yra egocentriškos (šiandien politiškai tai visiškai nekorektiškas pasakymas). Bet tik "beveik" visos. Mat Feuerbachas žengtelėjo ir toliau, priskirdamas prie įsivaizduojamųjų ir Biblijos, taigi žydų ir krikščionių Dievą. Bet ateistinė religijos kritika įvartį įsivaro pati sau: visas religijas įmanoma pašalinti tik jų vieton pastatant naują sukurtą religiją (ideologiją arba pasaulėžiūrą). Ir Šliogeris tai gerai suprato: "Net jei žmogus laiko save netikinčiu ir atmeta religiją, jis vis vien ieško autoriteto ir jį susiranda pasaulietiškose ideologijose. Pasirinkimas labai ribotas: arba religija, arba ideologija. Kas nesimeldžia Dievui, tas suklumpa prieš ideologinius stabus." ("Kas yra filosofija?"). O "Atgimimo" interviu prideda:

"... visi Dievai yra kruvini, nes reikalauja aukos. Būtų gerai, jeigu 'Dievą’ galėtume užmiršti, bet tai neįmanoma. Vietoj jo atsiras 'tiesa’, 'socializmas’, 'didysis sprogimas’, 'kvantas’, 'nekilnojamasis turtas’, 'genas’, 'Zvonkė’, 'doleris’, 'kvazaras’, 'tautos vadas’ ir pan. Kažkuo tikrovės stoka bus užkimšta. Bet visų tų kamščių pradininkas yra žodis 'Dievas’. Geriau būtų apsieiti be tokio žodžio, už kurio nieko nėra."

Arba (tikra) religija, arba ideologija. Tik kodėl dėl visko kaltas žodis "Dievas"? Juk argi ne svarbiau išsiaiškinti, kaip ir dėl kokių priežasčių pasirinkti vieną ar kitą pasaulėžiūrą? Ką pasiūlytų Šliogeris? Ką ir dėl ko jis pats sau yra pasirinkęs?

Interviu jis aiškiai to nepasako. Tik tiek: "Kai aš sakau 'šlepetė’, galiu ją parodyti, o Dievo parodyti negaliu." Reikia remtis "tuo, ką matei". Straipsnyje "Rojus yra čia ir dabar" ("park@s", Nr. 35, 2005) taip pat sako: "kliedesiai yra Dievas, kliedesiai yra religijos...", pridėdamas:

"Tikra yra tai, ką aš matau, ką aš liečiu. O visa kita yra kliedesiai. Gali būti tokie, kitokie, bet vienu požiūriu jie vienodi – aš to negaliu pakeisti. O ką aš matau – aš galiu pakeisti... Aš galiu remtis tik tuo, ką pats čiupinėju, matau. Tai yra tas pats paprastas nežinojimo imperatyvas."

Tame pačiame straipsnyje Šliogeris taip mini "filosofijos išradėjus" Ksenofaną, Sokratą, kurie pasakė: "Visi tie jūsų dievai, visi mitai yra kliedesiai. Mes galim mąstyti tik apie tai, ką matom savo akimis. Tik savo akimis. Ir aš bandau mąstyti apie tai, ką matau savo akimis."

Tikiu tik tuo, ką matau (Sokratu šiuo atveju remtis sunkoka, bet apie tai vėliau). Ką bepridursi... Gal tik tiek, kad tai jau truputį keistoka ir senstelėjusi pažinimo teorija, juolab paties filosofo čia nė kiek nepagrįsta bei nesiūlanti jokių išeičių (ar tik pati nebūsianti kliedesys?). Šitokią nuostatą smarkiai yra sukritikavęs C. S. Lewisas savo "Narnijos kronikų" pirmajame tome, vaikų ir profesoriaus pokalbyje (daugiau apie tai H. L. straipsnyje "Liusi, profesorius, mokslas ir tikėjimas – trumpas įvadas į mokslo filosofiją pagal C. S. Lewiso ‚Narnijos kronikas'".

Tiesos iliuzija

Ką gi dar siūlo Šliogerio išminties meniu? Ogi tai, kad neįmanoma nepastebėti jo išskirtinai niekinančio požiūrio į tiesą: "Kas yra tiesa? Kliedesys." Arba – "Iliuzija yra kur kas svarbiau negu vadinamoji tiesa". Straipsnyje "Rojus ir kita esmė yra šiapus horizonto" ("Panevėžio balsas", 2007 11 16) cituojamas Šliogerio skaitytas pranešimas ("Na ir kas, kad tu atradai tiesą? – retoriškai klausė filosofas. – Gal tu tapai šventuoju? Ar žvaigždės kitaip pradėjo šviesti? Gal virškinimas pagerėjo?") bei toliau tęsiama:

"Anot A.Šliogerio, daugelis filosofų skelbėsi atradę tiesą, kuri vėliau buvo paneigta kitų mąstytojų... Vardan tiesos nužudyta milijonai žmonių... Tiesa šiuo metu tapo pavojingiausiu dalyku, – konstatavo vakaro svečias. – Reikia atsisakyti kliedesių apie tiesą. Nėra tiesos. Yra tik iliuzija. Ir man reikalinga graži iliuzija. Ji niekada nenusibosta. Grožis yra tūkstantį kartų svarbesnis už tiesą."

Nors knygos "Būtis ir pasaulis" pratarmėje Šliogeris dar teigia, kad "Vienintelis filosofijos orientyras yra tiesa...", bet toliau tuoj paaiškina: "Tiesa pasaulio žmogui nebereikalinga, bet labai reikalinga jėga. Mokslinis metodas yra ne tiesos pasiekimo, bet jėgos didinimo priemonė" (552); "Tikrasis pažinimas yra pažinimas be tiesos" (283); "Tiesos priešingybė yra ne melas arba netiesa, o savižudybė" (320); "Kas tiki tiesa ir kam reikalinga tiesa? Tik ne mokslininkams, tik ne pažįstantiems, pagaliau pasakykime aiškiai: tik ne filosofams" (384), užbaigdamas jau visai audringai:

"Tiesa visada ir visur – visada, visada, visada, visur, visur, visur – teroristinė. Tiesa pavojinga, inkvizicinė, žiauri, sadistiška, nuobodi, griaunanti, nihilistinė, šėtoniška... Tiesos terorui reikia priešinti Netiesos, Nuostabios Iliuzijos antiterorą. Tiesos kalavijas turi būti atremtas Netiesos skydu." (382/385)

Užsigardžiavimui štai dar:
"Neieškokite tiesos. Tiesa jus pavergs. Tiesa visada buvo, yra ir bus pavergimo instrumentas. Kuo daugiau tiesos, tuo baisesnė vergija. Tik nežinojimas jus išlaisvins... Tiesa – tai kitos vergijos pavadinimas. Pažinti – pavojinga; žinoti – dar pavojingiau. Pažinti tiesą – didžiausias pavojus." (338)

Nors Šliogeris sako, kad tiesa yra "absoliučiai būtina žmogaus egzistavimo galimybės sąlyga" ("Niekis ir esmas", II t.), tačiau iš filosofo paskutiniosios knygos matosi, kad jo tiesos supratimas labai tolimas ‚klasikinei tiesos sampratai':

"Mes negalime žinoti tiesos ar pažinti tiesos, tačiau galime ją patirti, jei patirtį traktuosime kaip minėtą žingsnį anapus kalbos ir susitikimą su pačiu Anapus – su Tikrove, su Jusline Transcendencija. Būtent Esmo žaibo, arba absoliučios prezencijos, akimirką galima pavadinti absoliučia partirtimi..." Toliau irgi panašiai: "Mes negalime kelti klausimo 'Kas yra tiesa?’ ir laukti kalbinio atsakymo... Bet mes galime kelti klausimą 'Kur yra tiesa?’ ir atsakyti, kad tiesa ištinka kosmopolio peizaže Esmo žaibo akimirką. Tačiau šis atsakymas... yra dekoratyvinis: atsako ne kalba, o pats Tikrovės įvykis... Tiesa yra pozityvios Niekio tylos ir pozityvios Esmo tylos atitikimas. Arba dar paprasčiau: tiesa – tai Niekio tylos ir Transcendencijos tylos atitikimas."

K. Popperis šitokį beveik nesuprantamą filosofinį "blablabla" pavadino "kalbos teršalu" pagal Hegelį ir Heideggerį (ir pačiu tikriausiu logikos pamynimu, kai teigiama, jog tiesos nėra, bet ją galima patirti...); toks filosofavimas tai grynas filosofijos vardo apdergimas. Bet, regis, šiandien panašūs kabinėjimaisi prie tiesos, jos nuolatiniai žodiniai pašymai ir taršymai gana madingi. Šliogeris čia vietomis labai panašus į Paulą Feyerabendą, kuris irgi mėgdavo provokuoti, tik mokėdavo išlikti aiškus ir suprantamas: "gyvenime yra tikrai svarbesnių dalykų nei tiesa ar dora"; "ir kuo gi jau čia ta tiesa taip svarbi?"; "nėra visuotinės tiesos" ("Über Erkenntnis").

Bet argi filososfas šitaip kalbėdamas nesielgia neatsakingai ir neprieštarauja pats sau? Keista, kad Šliogeris nė kiek nepasimokė iš Popperio (1902–1994), kurio "Atvirą visuomenę" (bei visą Popperio rinktinę) pats ir yra išvertęs?! Garbusis ir įžymusis britas būtent tvirtai laikėsi objektyviosios tiesos. Be abejo, jis gerai žinojo, kad vardan tariamos tiesos buvo ir tebėra žudoma – minėtoji knyga būtent ir pasisako prieš totalitarinius XX a. režimus. Bet juk piktnaudžiavimai tiesa ir jos iškraipymai bei klaidos negali reikšti, kad tiesa apskritai atmestina kaip kategorija. Popperis aiškiai sakė: "Mūsų kaip mokslininkų tikslas yra objektyvioji tiesa; daugiau tiesos, įdomesnės tiesos, suprantamesnės tiesos" ("Auf der Suche nach einer besseren Welt"). Mus veda "tiesos kaip reguliatyviojo principo idėja" ("Conjectures and Refutations"). "Visa pažinimo pažanga būtent ir susideda iš to, kad nuolat siekiame pagerinti esamą žinojimą bei išlaikome viltį priartėti prie tiesos" ("Objective Knowledge"). Mūsų pažinimas nėra neklaidingas. Bet tam, kad šitai apskritai pastebėtume ir kad galėtume sumažinti tas klaidas, mums reikalinga tiesa kaip norma. "Moksle mes galime siekti tiesos ir jos siekiame. Tiesa yra pamatinė vertybė. Dalykas, kurio tikrai niekada nepasieksime, yra [pažinimo] garantija ("Die Zukunft ist offen").

Rojus yra čia

Šliogeriui nepriimtinas žvalgymasis į anapusę tikrovę bei būsimąjį rojų. Jam priimtinesnis savotiškas carpe diem egzistencializmas: "... mane džiugina dalykai, kurie yra šalia – saulė, debesys, mylimos moters veidas, žydinčios obelys..." Kas gi su tuo nesutiktų? Bet filosofas žengia dar toliau: "Filosofija nurodo į konkrečiausią konkretybę, į absoliutų čia ir dabar esantį daiktą. Man filosofija prasideda čia ir dabar; ten pat ji man ir baigiasi." Ši antiabstrakcionizmo rūšis labai mėgstama bei (deja) gana paplitusi ir teologijoje. Ir, deja, prieštaraujanti pati sau. Mes priversti abstrahuoti, jeigu norime pasiekti nors kokio pažinimo. Lygiai taip pat, kaip ir visas mūsų žinojimas privalo turėti tam tikrą konkretų pavidalą. Visiškai konkretų žinojimą turi tik Dievas.

Bet žvilgsnio pririšimas vien prie regimosios tikrovės yra problemiškas reikalas. Šliogeris teigia: "Pilnatvę man dovanoja tik pasaulis, kurį aš matau, ir niekas kita." Straipsnyje "park@s" priduria: "Rojus yra čia ir dabar. Niekur kitur jo nėra – nei amerikose, nei paryžiuose, nei egiptuose, nei internetuose – niekur. Čia ir dabar yra rojus." O "Atgimimo" interviu dar labiau išaštrina: "Sunkiau tam, kuriam šiame, realiame, pasaulyje kažko trūksta ir kuris nusprendžia šį pasaulį 'pagerinti’."

Biblijos Išminties literatūra taip pat sako, kad turėtume džiaugtis ir mėgautis dabarties akimirka, šiandiena. Bet visa Biblijos literatūra neigia bet kokį rojaus buvimą dabartyje. Gali būti, kad Šliogeris išgyvena savotiškus rojaus potyrius ir tarp savo keturių sienų, bet aišku, kad citatoje jis ne tai turi omenyje. Jo ‚omenyje', matyt, mintis, kad neegzistuoja nei dangiškasis rojus, anei žemiškoji utopija (kaip komunizme) – rojus yra čia ir dabar. Kur čia prasmingumas? Kodėl nepaieškojus kitų, prasmingesnių alternatyvų? O gal ir vėl tik cinizmas? Juk daugeliui gyvenimas čia ir dabar yra grynas pragaras. Čia yra pragaras (kartu su J. P. Sartre'u ["pragaras – tai kiti"]),– galėtume taip pat drąsiai pasakyti.

Minėtasis K. Popperis ir šiuo klausimu turėjo vertesnę koncepciją. Būdamas kaip ir Šliogeris netikintis, jis taip pat nepripažino nei dangaus rojaus, nei socialistinių utopijų, nuo kurių nusigręžė dar jaunystėje. Bet atmesdamas bet kokias utopijas jis niekuomet neneigė geresnio pasaulio idėjos. Jis visada manė, kad mes galime kurti pažangą ir tam tikrose sferose pagerinti pasaulį. Popperis nuolat akcentavo mokslo ir technikos pažangą, čia ir dabar palengvinusią mūsų gyvenimą. Ir politikoje jis skatino žengti bent mažus žingsnius konkrečios gerovės link. O Šliogerio koncepcija visai kitokia: "Pasaulio neįmanoma pakeisti. Jį galima tik sugriauti. Ir statyti iš naujo". ("Būtis ir pasaulis", 586)

Tikejimas visada yra atviras

Šliogeris nėra toks kovingas ateistas kaip, pavyzdžiui, Dawkinsas (nors žodžių delusion ir "kliedesys" vartojimas – įdomus sutapimas). Jis nesiekia pasaulio gerinti išlaisvindamas jį iš religijų; Šliogeriui religijos yra naudinga iliuzija. Be to, jis net apie Dievą kalba ir, kaip jau minėta, pasako net visai gerų dalykų. Knygoje "Post scriptum" rašo: "Didžiausia mūsų klaida yra ta, kad ieškoti Dievo mes pradedame nuo savęs ir tikimės jį surasti savyje... Tačiau ieškodamas Dievo savyje, žmogus nesuranda nieko kito, išskyrus savąjį ego, ir anksčiau ar vėliau sudievina save patį" (35). Kitoje vietoje: "Dievo mes nematome ne todėl, kad jis pernelyg toli nuo mūsų; mes jo nematome, nes jis pernelyg arti mūsų" (47); "Jei tiki pasaulio būtimi, privalai tikėti ir Dievo būtimi" (145) – žodžiai kaip kunigo iš sakyklos. Be abejo, Šliogeris nėra tas atominis Dievo naikintojas, tačiau krikščioniško tikėjimo priešas yra ne menkesnis už kitus. "Atgimimo" interviu jis drąsiai šnioja:

"Nežinau, ką galvoje turi žmonės, sakydami 'tikiu Dievą’, 'tikiu Dievu’. Bet suprantu J. Baudrillardo pasakymą: 'Dievo nėra, bet aš juo tikiu.’ Arba: 'Dievas yra, bet aš juo netikiu’. Bet galiausiai, jeigu žmogus sako tikintis širdimi, tyliu. Tegul tiki. Bet, jeigu jis man sako, kad aš – gyvatė ir degsiu pragare, kad esu prakeiktas stabmeldys ir tokius reikia deginti ant laužo, tada jau šiaušiuosi, nepasiduodu."

Dirstelkim į šiuos sakinius. Pirmieji, kaip dažnai, nežinia kam ir dėl ko, ir dar su nežinia dėl ko pateiktomis citatomis. Tolimesnieji aiškesni: jeigu neištveri ir būtinai nori tikėti, tikėk tyliai. Bet nedrįsk manęs evangelizuoti! Tik kad ir kaip būtų keista, evangelizavimas yra vienas iš krikščionių tikėjimo pagrindų. Lįste lenda postmodernistinės netolerantiškos tolerancijos dogmos smaigalys. Kaip teigiamą pavyzdį Šliogeris pateikia savo "babytę", kuri buvo

"... nuoširdžiai tikinti, bet niekam nieko neprimesdavo. Ji skaito savo maldaknygę ir sako: 'Meldžiuosi už tave, Arvyduk.’ Štai tokį tikėjimą aš suprantu. Bet negaliu pakęsti tų, kurie primeta savo Dievą kitiems. Neša kardu ir ugnimi savo tiesą, gydo mus, tamsuolius. Skirtingos kalbos galimos, sutarti įmanoma, tačiau tik tada, kai niekas niekam neprimeta, kai nesama pretenzijų į 'tiesą’. Kai man sako 'aš žinau tiesą’, atsakau Sokrato žodžiais: 'Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet kaip nuo maro bėk nuo to, kuris sakosi ją turįs.’ Man tai – išminties viršūnė."

Jeigu tikėjimas išlieka privačiuose rėmuose, jeigu neperžengia asmeniškumo ribų, jis turi šansų susilaukti net ir Šliogerio pagarbos. Tik gaila, kad toks tikėjimas su bibliniu tikėjimu dažniausiai neturi beveik nieko bendro.

Šios Šliogerio mintys panašios kaip ir esė "Apie tikėjimą" (iš knygos "Sietuvos"). Jam tikėjimas nėra blogas dalykas. Maža to, net "esmingoji paslaptis"; "vien tikintis žmogus yra tikras žmogus"; "tikėjimas žmogui yra svarbesnis už žinojimą..." Tačiau jis netiki, kad gali egzistuoti "vienintelis ir tikras tikėjimas". Mat tikėjimas tegali būti tik neapibrėžtas ir atviras. "Man tikėjimas yra didžiulė rizika, pavojingas kybojimas virš bedugnės, man tikėjimas yra kelias be pabaigos ir galbūt be pradžios. Tikėti – vadinasi, būti kelyje. Bet juk tada kiekvienas mirtingasis... yra tikintysis". Tikėjimas, anot Šliogerio, yra "be tikrumo, be žinojimo"; jis yra "absoliučiai individualus. Tai tik mano tikėjimas". Neturintis nieko bendro su objektyviu šventumu, nes "tikėjimas pats susikuria savo objektą". Kaip toli jo filosofinis tikėjimas nuo krikščioniškojo, rodo ši citata:

"Tikėjimas apsaugo nuo dogmatizmo ir fanatizmo, kurie iš tikrųjų grindžiami ne tikėjimu, o tariamu galutiniu ir neabejotinu žinojimu, iracionaliu įsitikinimu, kad kas nors yra tas ir tas, kas nors yra taip ir taip ir nėra, ir negali būti niekaip kitaip. Tikėjimo stichija yra didysis 'galbūt’... Juk tai, kuo aš tikiu, negaliu nei įrodyti, nei pagrįsti faktais, nei padėti ant stalo, nei nešiotis piniginėje lyg monetą, nei perduoti kitam. Negaliu ir neturiu teisės priversti tikėti kitą tuo, kuo tikiu pats, nes kito tikėjimas ne menkiau pagrįstas už mano tikėjimą... " Anot jo, niekas negali sakyti: "tik aš esu teisus, o tu esi prakeiktas ir pasmerktas pragaro liepsnoms, nes tavo tikėjimas yra neteisingas. ... Todėl tikėjimas ir yra visada atviras, lankstus, tolerantiškas, pasirengęs dialogui su kitu tikėjimu, todėl tikras tikėjimas visada yra skaidrus, protingas ir mąstantis."

Šliogeris pateikia netinkamas alternatyvas. Pagal jį arba žmogus tiki individualiai ir tyliai, arba jis verčia kitą priimti savo tikėjimą; arba žmogus tiki be jokių dogmų, arba jo tikėjimas vien dogmos; arba dialogas, kuriame bet koks kitas tikėjimas iš anksto laikomas teisingu, arba bandymas kitą kardu atversti į savo tikėjimą; arba tikėjimas, kurio vienintelis racionalus paaiškinimas yra pats tikintysis, arba moksliškai pagrįstas ir įrodomas tikėjimas. Gudri poliarizacija. Tik ar tikrai tai jau viskas? Kodėl negali būti ir kitaip? Kitų variantų, galimybių? Juk puikiausiai galima skleisti savo tikėjimą ir nedarant kitam jokio spaudimo; galima ir būtina racionaliai pagrįsti savo tikėjimą ir įsitikinimus bei nurodyti pagrindimo faktus; juk puikiausiai gali vienu metu ir kartu egzistuoti subjektyvusis ir objektyvusis tikėjimas – tikėjimo veiksmas (teol. fides qua) ir tikėjimo objektas (fides quae) yra vienodai svarbūs.
Bet Šliogeriui tai regis kitaip. Jo filosofija, akivaizdu, labiau egzistencialistinė:

"Filosofija mirtų tą pačią akimirką, kai tik jai pavyktų įrodyti savo tiesos objektyvumą ir prievartinį visuotinumą. Filosofijos gyvastingumas ir pranašumas prieš mokslą tuo ir pasireiškia, kad jos tiesa neįrodoma ir negali tapti 'visų’ nuosavybe. Filosofijos tiesa – egzistencinės patirties emanacija, individuali egzistencinės aistros išraiška". ("Post scriptum",136)

Mūsų kultūros bruožas

Šliogeris taip pat ir ne toks ateistas, kaip senojo stiliaus komunistai (ar fašistai), norėję religiją sunaikinti iš pagrindų. Šliogeriui religija netrukdo, gali sau egzistuoti ir net būti naudinga, bet tik privačioje sferoje ir bažnyčiose. Babytė tesimeldžia už ką tik nori. Bet religiją platinti bei skelbti nieko nevyniojant į vatą ir atveriant jos provokuojančią pusę, kalbėti apie Jėzaus Kristaus misiją, viešpatavimą bei dievystę – griežčiausiai draudžiama. Savo namuose tarp savų ir bendraminčių būk religingas kiek tik pajėgi, bet tik nebandyk religijos nešti į viešąją politikos ("Atgimime" analizuojamas Šliogerio interviu buvo anonsuojamas pavadinimu "Dievas politikoje"), mokslo, švietimo ir t. t. erdvę.

Žymus teologas ir misiologas Lesslie'is Newbiginas (1909–1998) jau kadais nurodė atskirtį tarp viešosios faktų ir privačios verybių (ir tikėjimo) sferos. Knygoje "Foolishness to the Greeks" jis rašo:

"Viešoji sfera yra faktų sfera, kurios atžvilgiu iš kiekvieno protingo žmogaus tikimasi pritarimo... Kaip priešingybė tam yra privatusis pasaulis, kuriame gyvename ir elgiamės kaip tik norime, su vienintele sąlyga negadinti kitiems tokios pat laisvės. Čia neegzistuoja nei ‚teisingas', nei ‚neteisingas' gyvenimo būdas. Tikrai klaidingu dalyku čia laikomas tik kito žmogaus gyvenimo būdo pavadinimas neteisingu."

Šią atskirtį Newbiginas laiko labai ryškiu mūsų kultūros bruožu. Bet išsyk pabrėžia, kad ir (post)modernioje kultūroje religijai vietos yra:

"Šitokioje pasaulėžiūroje nėra neįmanoma surasti vietos ir religijai – būtent tokiai, kuri suprantama kaip gili vidinė ir asmeniška patirtis, nesvarbu, ar grynojo misticizmo (kaip Rytų religijose), ar pagrindinio gyvenimo šaltinio mylinčios priklausomybės (pagal P. Tillicho liberaliąją teologiją) pavidalu. Šioje patirtyje visų religijų žmonės įgauna galimybę pasijusti artimi ir susiję. Ir tai netrukdo dominuojančiai pasaulėžiūrai... Toks požiūris gana patrauklus. Jis užtikrina taiką ne tik tarp religijų, bet ir tarp religijos bei mokslo."

Deja, ypač protestantų bažnyčios susitaikė su religijos nustūmimu į privačią sferą. Pagaliau įsitvirtinusios, susitvarkiusios reikalus ir net įtaką pasididinusios – deja, šiandien svarbios ir įtakingos tik privačiame gyvenime. Kovos dėl įtakos viešojoje erdvėje beveik visos pralaimėtos arba joms pasitraukta iš kelio. Newgibinas neneigia, kad dauguma bažnyčių gerai išsaugojusios vidinį gyvybingumą, "tik pagarbos nusipelnantis ir kartu patrauklus Jėzaus Kristaus tikslas būti viso pasaulio Viešpačiu... sėkmingai nutylimas."

Newbiginas aiškiai ir drąsiai sako, kad minėtosios atskirties priėmimas reiškia "kapituliaciją". Pralaimėjimą su daug skaudesniais padariniais nei patys krikščionys mano: "Rezultatas yra ne sekuliari visuomenė, kaip mes kadais manėme. Rezultatas – pagoniška visuomenė ir jos pagonybė, išaugusi atmetus [tikrąją] krikščionybę. Ji Evangelijai žymiai atsparesnė už ikikrikščioniškąją pagonybę..."

Newbiginas pabrėžia, kad Bažnyčia privalo paliudyti apie Dievo planą visai kūrinijai ir visiems žmonėms; ji privalo liudyti tiesą, pagal kurią būtų matuojamos visos tariamos vertybės. Tiesa privalo tapti viešąja tiesa, tiesa visiems. Jeigu ne, tuomet padariniai krikščionių tikėjimui tampa beveik jau egzistenciniai.

"Privati tam tikro tikinčiųjų rato tiesa visai nėra tiesa. Laikui atėjus suklibės ir palūš net pats pamaldžiausias tikėjimas, jeigu užsidarys nuo viešos diskusijos ir nebus tikrinamas visų gyvenimo sričių patirties. Jeigu krikščionių tikėjimas – tikėjimas žmogaus gyvenimo pradžia, priežastimi ir tikslu – neras įėjimo į viešąją erdvę, kur priimami sprendimai dėl svarbiausių žmonių gyvenimo klausimų, tai laikui bėgant nepajėgs išlikti ir net pagrindine mažumos nuostata."

Tokius ateistus kaip Dawkinsas, Hitchensas ar kiti, kurie atvirai sveikina visų religijų naikinimą, krikščionims nesunku identifikuoti kaip savo priešininkus. Tiesioginis jų priešiškumas net sukelia atvirkštinių reakcijų, kada kai kurie nekrikščionys ar nuosaikesni humanistai stoja ginti tikėjimo. Daug pavojingesni už šiuos priešininkus yra tie, kurie kaip Šliogeris iš pirmo žvilgsnio atrodo tolerantiški ir tikėjimą ne naikina, o aplipindami palankiomis ir dailiomis frazėmis, gudriai stumia į privačią sferą ir net susilaukia pačių krikščionių pritarimo; arba tie, kurie (kaip Dalai Lama) platina ir diegia netolerantiškąją tolerancijos dogmą ir draudžia bei bjaurisi tikėjimo skleidimu ir misija.

"Tikrai išmintingas tėra Dievas" – tikroji Sokrato išmintis

"Atgimimo" interviu baigiamas Šliogerio mintimis apie graikų filosofą Sokratą (470–399 pr. Kr.): "Kai man sako 'aš žinau tiesą’, atsakau Sokrato žodžiais: 'Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet kaip nuo maro bėk nuo to, kuris sakosi ją turįs.’ Man tai – išminties viršūnė." Šliogeris jau ne sykį yra išpažinęs savo ypatingą palankumą šiam antikos mąstytojui: "Sokratas man yra absoliutus paprastumo pavyzdys. Kuo jisai žavi? Savo unikaliai paprastu tauriu gyvenimu. Be jokių kliedesių, be jokių pretenzijų, be ekstravagancijų, be jokios prievartos, be kokios nors išganytojo ar Mahatmos pozos ar dar ko nors. Tai yra absoliutus paprastumo pavyzdys." ("park@s") Savo esė "Apie tikėjimą" jis cituoja žymiąją Sokrato maksimą "žinau, kad nieko nežinau" ir čia pat paaiškina: "Tikras žinojimas kartu yra ir žinojimo ribų žinojimas. Tik tas, kuris išties žino daug ir giliai, kartu žino, koks iš tikrųjų menkas jo žinojimas." (Žr. "Niekis ir esmas", II t., p. 72s)

Sokratiškąjį "nežinau" Šliogeris pateikia kaip universalų "receptą", "kuris tinka absoliučiai visomis situacijomis." Beje, suteikdamas jam savo, šliogeriškąją, interpretaciją: "Aš nežinau. Ir aš niekad neversiu žmogaus galvoti taip, kaip aš galvoju." Toliau "park@s" rašoma: "tu matai daiktą iš vienos pusės, aš – iš kitos, vadinasi, aš nežinau, ką tu matai – tai pasakyk man. Taip mus moko graikų mąstytojai. Tikrai reikia drąsos sau prisipažinti, kad mažas tas tavo patirties laukas, ta viešoji erdvė mažutė, už horizonto yra tamsa."

Šliogeris sąmoningai šliejasi prie šio didžiojo graiko idėjų, tikėdamasis krikščionims eilinį kartą trinktelėti skambų antausį: jūs, abortų priešai, fanatiškieji religininkai, agresyvūs atsivertimo skelbėjai ir tariamai tikrosios tiesos turėtojai – jūs nieko nesuprantate apie sokratiškąją dvasią! Nejaugi, ar tikrai nieko? Ar tikrai Dievo sekėjai ignoruoja šio antikos filosofo įžvalgas? Kaip suprasti Sokratą? Šliogeris ir vėl paklaidina: "Suprasti Sokratą. Bet ar toks mirtingasis kaip Sokratas nėra mįslingas iš esmės, dėl savo ontotopinio unikalumo? Ar Sokratas nėra absoliučios paslapties ir absoliutaus paradokso riteris?" Knygoje "Niekis ir esmas" (II t.) skyriaus apie šį graikų filosofą pabaigoje padaro išvadą: "Suprasti Sokratą ne tik neįmanoma, bet ir nebūtina... galimas daiktas, Sokrato geriau nesuprasti, negu jį suprasti."

Problema ta, kad pats Sokratas nėra palikęs jokių savo raštų. Vienas pagrindinių informacijos apie jo mąstymą šaltinių yra jo mokinio Platono darbai. "Sokrato apologijoje" Platonas rašo apie tai, kaip Delfų orakului buvo liepta sužinoti, ar yra kas nors protingesnis už Sokratą. Dievai atsakę: nė vieno nėra. Pats Sokratas negalėjęs patikėti ir ėmęs ieškoti tam paneigimo. Galų gale po pokalbio su vienu iš valstybės veikėjų jis padarė išvadą: "Už tą žmogų esu išmintingesnis. Mat, rodos, nei vienas mudu nieko tauraus nežinova; tik jis nežinodamas dedasi ką žinąs, o aš, kai nežinau, tai ir nesidedu žinovu. Tad atrodo, kad aš bentkiek už jį išmintingesnis, – jau tuo būtent išmintingesnis, kad nesisakau žinąs ką nežinodamas" (21d).

Toks Sokrato kuklumas ir savojo ribotumo suvokimas žavi iki šiandien. Tik dažnai nepasakoma, o gal sąmoningai nutylima, dėl ko jis toks buvo. Kad ne šiaip sau visa tai, o iš pagarbios baimės dangiškajai galybei ir didybei. Ksenofontas (430[445?]–354/55 pr. Kr.) savo "Atsiminimuose apie Sokratą", kurie laikomi dar vienu svarbiu informacijos apie šį filosofą šaltiniu, rašo: "Sokratas manė, kad dievai žino viską: žodžius, darbus, slapčiausias mintis, kad jie yra visur ir duoda nurodymus visais žmogui rūpimais klausimais" (I/1,19). Vienam netikinčiajam Sokratas įrodinėjęs, "kad ir visatos protas viską tvarko, kaip jam patinka" ir kad "niekada nieko negali nuslėpti nuo dievų, kad ir ką darytų" (I/4,17.19). Kad tasai turįs suvokti, "kad dievybė yra tokia visagalė, jog vienu metu gali ir visa matyti, ir visa girdėti, ir visur būti, taip pat viskuo rūpintis" (I/4,18). Saulė, žaibas, vėjas bei žmogaus siela jam buvę įrodymai, kaip iš veiksmo galime spręsti apie priežastį: "... to, kas nematoma, taip pat niekad nevalia niekinti, ir iš kiekvieno vyksmo reikia perprasti dievų galią bei gerbti dievybę" (IV/3,14). O kodėl žmogus taip mažai žino? "Spręsti svarbiausius dalykus... dievai pasilieką sau, žmonėms neatskleisdami nieko" (I/1,8). Platono Sokratas reziumuoja: "Matyti, vyrai, kad tikrai išmintingas tėra Dievas ir kad jis ta savo žosme skelbia, jog žmogaus išmintis maža ko tėra verta arba nieko neverta" ("Apologija", 23a).

Žmogaus išmintis yra labai svarbi, bet, palyginus su Dievo išmintimi, ribota. Būtent šitaip moko ir Biblija. Biblija aukštai vertina išmintį (net keletas Senojo Testamento knygų pavadintos "Išminties literatūra"). Naujasis Testamentas taip pat ragina krikščionis elgtis išmintingai bei siekti išminties (pvz., Ef 5, 15; Kol 3, 16; 4, 5; Jok 1, 5). Tačiau visur šalia eina perspėjimas: "Vargas tiems, kurie išmintingi savo akyse, kurie, savo pačių manymu, gudrūs!" (Iz 5, 21; žr. 29, 13–14). "Gudruolius jis pagauna kėslaujančius..." (Job 5, 13). Žmogus turėtų nepervertinti savo išmintingumo: "Puikybę lydi gėda,o pas kukliuosius ateina išmintis" (Pat 11, 2). Pagal Bibliją tikrai išmintingas žmogus yra kuklus, atviras kitų patarimams bei kritikai: "Nebark pašaipūno, nes jis tavęs nekęs; pabark išmintingą žmogų, ir jis tave mylės. Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis, mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų. Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra¬ išminties pradžia, o Šventojo pažinimas yra protas." (Pat 9, 8–10; žr. 13, 10).

Dėmesį patraukia ypatingas realistiškumas: išmintis gerai, bet nėra ir negali būti viskas (Mok 9, 11s; žr. 7, 16). Negali tapti gyvenimo tikslu vien išminties siekimas. "... žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas išmanymo ir įgūdžių" po mirties neturės iš to jokios naudos (Mok 2, 21). Biblija dažnai pabrėžia, kad išmintis yra Dievo dovana (Mok 2, 26; žr. Pat 2, 6). Dievas yra išminties centras ir jos šaltinis, jis moko žmogų išminties. Pat 3, 7 liepia: "Nebūk išmintingas tik savo paties akyse; pagarbiai bijok VIEŠPATIES ir venk pikta." Ir beveik visiškai Sokrato dvasia parašyta Ps 94, 11: "Viešpats žino žmonių mintis, kad jos yra niekas" (Jurėno vert.).

Ir be specialaus pažvelgimo į Naujojo Testamento išminties reliatyvinimą (Rom 11, 33; 1 Kor 1, 18s; Kol 2, 23) aišku – palyginti su Dievo išmintimi žmogaus išmintis tėra lašas jūroje. Bet čia ir yra visa esmė – su kuo savąją išmintį lyginame. Jeigu atmetame dieviškąją, kas belieka? Tuomet beveik be jokių pastangų savaime imame linkti į savo išminties sureikšminimą ir pervertirnimą.

Krikščionys seniai pastebėjo Sokrato mokymo paraleles su Biblijos tiesa bei Jėzaus gyvenimu ir mokymu. Antai apologetas Justinas Kankinys (apie 100–165) savo "I apologijoje" (46) garbųjį graiką net pavadina krikščioniu iki krikščionybės (nes jis darė tai, ką liepia Dievas). Todėl labai keistai skamba tokie Šliogerio sakiniai kaip "Sokratui... nėra nieko svetimesnio už religiją ir metafiziką" ("Niekis ir esmas", II t.) arba "Jėzus nė iš tolo negali prilygti Sokratui. Jis buvo pernelyg prisirišęs prie gyvenimo ir bijojo mirties" ("Niekis ir esmas", II t.).

Sokratui, kuris kaip ir Jėzus savo amžininkams dažnai būdavo nelabai patogus išminčius bei taip pat buvo neteisingai pasmerktas myriop ir mirties nevengė, Sokratui, kuris įkūnijo "tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes" (A. Rybelis), – šitam Sokratui labiausiai rūpėjo tiesa! Ne mano ar tavo tiesa, o objektyvi tiesa. Tai jis pasisakė prieš sofistų antropocentrizmą (Protagoras: "Žmogus yra visų dalykų matas"), jų reliatyvizmą pažinimo teorijoje bei etikoje. Teologas K. Kindtas (1901–1959) rašo:

"Visa didžioji filosofija... kliaujasi tiesos objektyvumu, tuo, kad be mūsų, tiesa tikrai egzistuoja... Gali būti, kad [tiesos] suvokimas nuolat svyruos bei rasis abejonių..., bet kažkur ta tiesa yra, tikrai yra. Kas bebūtų – dievai ar Dievas, ta tiesa yra ten, dieviškojoje sferoje. Bet jeigu, kaip sofistai sako, ne dievai svarbiausia, o žmonės, kurie tuos dievus išrado, tuomet tiesa netenka ir savo objektyvumo, viskas, ką vadinome tiesa, pavirsta į subjektyvias nuomones. O kova dėl tiesos tampa absurdu; ją pakeičia... visų nuomonių tarpusavio kova, kurioje laimi tik tas, kuris yra gerai įvaldęs sofistinius įrodinėjimo triukus (kuris sofiją, išmintį, suvokia tik kaip priemonę tikslui pasiekti), kad parklupdytų priešininką" ("Vorschule christlicher Philosophie").

Niekindamas objektyvios tiesos ir Dievo buvimą, akcentuodamas juslingumą, pažinimo subjektyvumą, reliatyvumą, niekindamas objektyvų žinojimą, Šliogeris pasirodo kaip puikus sofistų mokinys – mokinys tų, nuo kurių Sokratas būtent ir atsiribojo. Šliogeriškasis sokratas nuveda į klystkelį. Tiesa, "tikras žinojimas kartu yra ir žinojimo ribų žinojimas." Bet tai juk būtent ir reiškia, kad mes iš vienos pusės galime šį tą žinoti. Mes galime pažinimo atžvilgiu turėti pasitikėjimą, kad tikrai įmanoma ką nors pažinti; mes galime būti tikri, kad objektyvusis pasaulis tikrai egzistuoja; kad mes, pažįstantieji, tikrai egzistuojame ir gebame suvokti; kad egzistuoja pastovios pažinimo normos. Kodėl? Todėl, kad egzistuoja Dievas.

Kita vertus, krikščioniškoji pažinimo teorija negali nepabrėžti ir kitos tokios pat reikšmingos dorybės – nuolankumo. Nes mūsų pažinimo pastato pamatas esame ne mes patys ar mūsų gebėjimai, o Dievas; mes nesame nei Archimedo atspirties taškas, nei gamtos "įstatymų leidėjai" (Kantas); mes nuolatos klystame, pažinti gebame tik fragmentiškai ir visas mūsų pažinimas pilnas klaidų – visa tai turėtų daryti mus nuolankesnius ir kuklesnius. Mes esame būtent ‚tik' kūriniai, negalintys dalykų nei visiškai, nei tobulai pažinti; ir mes esame nusidėjėliai, iškraipantys ir paminantys žinojimą bei juo piktnaudžiaujantys.

Deja, krikščionims per dažnai pritrūksta šios pastarosios dorybės. Rodos, daugiau nieko kito nereiktų, vien tik objektyviai skelbti tikrąją Evangeliją. O juk patys turime suprasti, kad žinojimas ir Dievo žodžio bei jo pasaulio pažinimas yra ir liks tik dalinis. Todėl kiekvienam teologui ir Biblijos aiškintojui turėtų būti labai svarbu patekti į "sokratiškąjį ratą", kad plėstume savo žinojimą, mokytumės naujų dalykų, kauptume žinias ir vieną kartą pastebėtume, kaip mažai žinome, koks neišsamus ir skylėtas yra mūsų žinojimas ir kiek dar visko galima sužinoti; tai skatina mokytis toliau. Pasinaudodami Mk 9, 24, galime ir turime sušukti: žinau; padėk mano nežinojimui!
Komentarai (2)
Sigis_
2008-07-22 10:20:39
didelis DĖKUJ Holgeriui Apkabinimas
Juozas Val
2011-04-30 13:57:09
DIEVO BUVIMAS (3)

Atsiliepimas į filosofo prof. Arvydo Šliogerio interviu Mindaugui Nastaravičiui, paskelbtą "Atgimime" 2008 gegužės 29 d. 12:19

2008 birželio 2 d., VILNIUS


SĖKLOS, ŠAKNIES IR AUGALO PASLAPTIS


Kai prisimenu Profesoriaus prakalbą priimant premiją Atgimimo pradžioje – ne mažąja raide buvo tariamas Dievo vardas. Dabar keista klausytis filosofo samprotavimų apie "trapų pasaulį" ir "žiogelius", su iš tikrųjų bjauriai veidmainišku požiūriu į bet kurias vertybes – išleidus naują savo knygą: "Man knygos rašymas yra savotiškas nusilengvinimas…" Ir tai yra vadinama "filosofija", "požiūriu".

Keista skaityti mąstytojo 5 lapų samprotavimus, išvedžiojimus apie Tai, ko, jo nuomone, tiesiog Nėra. Bet, Profesoriau, kokia čia Tamstos logika: samprotauti apie Tai, ko apskritai nėra? Ko jūs negalite pavadinti Kalba, ko net Sąvokos Jumyse neesi – vadinate "tuštuma", bet priskaldote tokį vežimą malkų, per sekundę supleškančių kaip vakarykščiai laikraščiai – tarsi tai būtų viena giliausių Sąvokų Jums! Su ja siejate Istoriją, Virsmus, Mokslą, Politiką ir net Kaltę: dėl Šeimų, o gal tik vyrų ir moterų, sampratą prarandančių Žmogaus gyvybės atsiradimo stebuklą.

Į klausimą, ar Gyvybė yra šventa? – atsakote "argumentu":

"Tegul klebonai nevalgo mėsos… Negalime paneigti, kad kiaulė irgi gyva. Rugys taip pat gyvas, vadinasi, šventas, tad nevalgykime jo, nes valgyti – tai naikinti… Šiuo klausimu reikėtų tiesiogiai pasikonsultuoti su Viešpačiu, bet aš to nesugebu, todėl, ir toliau naikinsiu gyvybę."

Darote išvadą, jeigu jau kiaulę galimą valgyti, tai nužudyti ir dar negimusį kūdikį – yra tas pat. Taip atsakydavo ir Kristaus laikų Rašto aiškintojai, didžiuodamiesi esą "Mozės mokiniais". Sakydami: "Jei kas nors iš numirusiųjų prisikeltų – patikėčiau ir aš!" O buvo. Prisikėlė ar buvo prikeltas. Ir ne vienas. Jums egzistuoja tik patogūs "faktai". Todėl ir ne visi – net iki šių dienų, kaip matome – nei pamatė, nei pastebėjo, nei patikėjo. Nors buvo dešimtys – su Juo ir jais kalbėjusių, šimtai ir tūkstančiai – Jo klausiusių. Ir jį išgirdusių. Čia Klausos, Klausymo ir Klusnumo klausimas.

"Kita vertus, išmintinga visuomenė visada reguliuodavo populiaciją – atvirai arba veidmainiškai. Atvirai šitai darydavo graikai: jeigu gimdavo nesveikas kūdikis, jis būdavo sunaikinamas. Tarkime, man tai nepatinka, tačiau, deja, tai faktai."

O kodėl Jums "tarkime, nepatinka"? Juk norite vadovautis "stipresniojo teise"!? Ir šią kažkurios graikų salos nuostatą vadinate "faktu"? Kadangi Sielos buvimas Jums tėra žmonijos tuštumos užpildymo žodis, todėl Kūdikių žudymas – Jums tik "populiacijos" reguliavimas. Bet nelabai susimąstote, kas "parinko" – Jus patį v e r t u b ū t i … Pirmiausia, jeigu suvokiame, mes turime būti dėkingi savo Tėveliams – už iškvietimą mūsų Būti iš nebūties…

Visokių "faktų" esama žmonijos istorijoje, ir kanibalizmas yra tokio pat "rango" faktas, bet jo mes neimame už savo gyvenimo pavyzdį. O iškastruota senovės Graikų sentencija: "Sveika siela – sveikame kūne". Visa sentencija skamba šitaip:

"R e i k i a m e l s t i s , kad būtų Sveika siela Sveikame kūne."! Štai šitaip mūsų laikai – sau patogiai išveda Graikų išmintį!

Ar tikrai, Profesoriau, tikite, jog sveikame kūne – jau savaime yra ir sveika siela!? O su amžiumi, krioštant mūsų kūnams – Jūs norite pasakyti, kad būtinai kiekvienam mūsų – pūva ir siela? Gal apskritai galite gyvai, pavyzdžiais pailiustruoti, kad – n o r s k a i p Sveikas Kūnas būtų susijęs su sveika Siela!? Ar didžiausi tautų kūrėjai, kilniausi žmonės, na, nebepiktinsiu, nesakysiu – šventieji, bet tegu – išradėjai, patriotai, laisvės kovotojai, visi Istorijos, Kultūros, žmonijos Atminties kūrėjai, o galiausiai ir Jūs pats – buvo ir yra sveikuoliai agurkėliai, romėnų supratimu, "kariai"? Ar tikrai sportininkas – Tamstos idealas? Bijau, kad stipriai susipainiota šioje sentencijoje nūdienos žmonių – jau 4-5 kartos nebemokančios nei Lotynų nei senosios Graikų kalbos.

Tamstos jautrumėlis Gamtai, Poezijai – lyg ir turėtų byloti apie Jūsų ypatingą Sielos subtilumą: jautrumas Pievai, Žolynui, Moteriai, Žmonai – nepanašus į tiesą. Daugiau į svajonę, gal dar jaunystėje nutolusią nuo Jūsų. Pasakykite visiems, kada Jūs paskutinį kartą sykiu su Žiogeliu – buvote numylėtoje Pievoje? Kaip dažnai važiuojate, iškylaujate į Lankas, prie Ežero? Plaukiate upe? Ėjote į žygį pėsčiomis – su jaunuomene, o ne mėnesių mėnesiais ar metų metais skaitėte paskaitas Universitete? Būtent samprotavimais, išminčiavimu, o ne Poezija, Muzika, Daile, Grožiu ar Gamta užpildote buvimą su jais?

Gal turite Sodą su gėlėmis kaip Hermanas Hesė!? Gal laikote Bites? Gal gyvenate rąstiniame name, o ne Vilniaus senamiestyje, centre? Kodėl mąstytojui, visos eilės premijų laureatui, ne gana ir toliau kaip vaikystėje "repečkoti keturiomis" vienoje ir toje pačioje žiogelių pievoje, o visgi imtis kitų filosofų, o ne mėgautis "pievų išminties" knygos skaitymu!? Gal visgi KALBA – ne tokia jau netobula Minties priemonė!? Kuria išreiškiama ir nuomonė? Ir raktas kurios – sąmonė? Ir kūrybos pavidalai – išmonė? Ir pramonė, įmmonė, savimonė ir net gi ta pati nesąmonė, sąmonės stoka? Kokia neišgliaudyta paslaptis glūdi mūsų Kalboje!

Pasvarstykime Jūsų sąvokomis, pakalbėkime – palyginimais. Kalba yra Palyginimų karalystė. Pagrindinė Filosofijos sąvoka PRASMĖ, lygiai taip pat, kaip ir Jūsų bjaurimoji, pagrindinė Viešpaties išgyvenimo sąvoka DIEVAS – niekaip nėra nė vienu iš Jūsų išgyvenamųjų Pojūčių patiriama: nei pamatoma, nei išgirstama, nei suuodžiama, nei palytėjama, nei paragaujama.

O vis dėl to, JI – Y r a . Ir ne pievoje tarp žiogelių: jei tik žiogelių žmogui užtektų, žmonijos atmintis ir visa jos Istorija – būtų trukusi vos vieną dieną: nuo Saulėtekio lig Saulėlydžio. Bet Ji – užtruko ilgiau. Nes Ji – Suvokiama, o tai – labai maža turi bendra – su Pojūčiais. PRASMĖ – suvokiama, kaip Suvokiamas – KAMBARYS, kuris nėra – nei Baldas, nei Siena, nei Grindys, nei Lubos, nei bet kuris daiktas jame. Jis yra – visų jų Visuma. Ją aprėpiame, arba ne.

Dar paslaptingiau – su Praeitimi. Su Laisve. Ir su Sėkla. Kurią iš jų galite patirti vienu iš savo Pojūčių!? Laisvę? Parodykite man, kad aš ją galėčiau Patirti? Suprasti. Perduoti. Arba Praeitis. – Ar Ji Jums egzistuoja? Kokiu tikrumu, "realumu", kokiu laipsniu? Sakysite, na, mes Atpažįstame Praeitį – iš tam tikrų reliktų… Bet kodėl, tuomet – žiūrėdami tuos "reliktus" – mes vydime daugeriopai daugiau erdvės, nei tik reliktai. Ir kodėl tai priklauso nuo idealizmo, o ne "realizmo"? Realistas žiūri į šukę, ir mato sudužusį puodą. O tikrasis mąstytojas – mato Praeitį: kultūrą, Civilizaciją, praradimus. Ir savo buvimu – kuria Kultūrą: Tautos atmintį, kuri – nėra nei pačiupinėjama, nei pamatoma iš šalies, o būtent – išvystama tik per Kalbą, nes Ji yra Tautos sielos išsklaida. Būtent mums, skirtingai – nei paršeliui, putpelei ar medeliui – duota ne tik suvokti tai, kas nematoma, o kartais atkurti, netgi – sukurti Nauja, ko dar nebūta. Kuomet Sėkla dygsta – viskas lyg ir aišku: priežastis, pasekmė, augimas, kas iš ko randasi… Tačiau kai pažvelgi PRAEITYN, kai mąstai apie Suaugusį Medį – sunerimsti: kur gi šiandien Yra Senoji Sėkla? Ar Ji žuvo? Išnyko? Jos nebėra? Ji tebėra. Ir tebėra k i e k v i e n a m e lapelyje, šakoje, šaknyje, o ypač vaisiuje. Šaknis yra pirmoji Sėklos lytis, pavidalas, o Vaisiuje yra pati Augalo idėja: begalinio, amžino Vystymosi idėja, monė – Dievo simbolis.

Ta pati paslaptis yra ir su Viešpaties buvimu žemėje: jis yra visame Žemės kūne, kiekviename jos narelyje ar molekulėje, tačiau nė viena jo molekulė atskirai – nėra Jis. Todėl norint aprėpti Jį, tokį neaprėpiamą – net ir Filosofo žvilgsniui – per platu akims…

Aišku, jog ne visos Sąvokos – ir didžiausiems filosofams – gali būti įkertamos. Juoba, kad toks slėpinys kaip Malonė – aplanko ne dėl mūsų išsilavinimų ir intelektų. Lygiai taip – ne visiems duota išgyventi ir Grožis bei Tiesa: paprasčiausiai, daugelis tam – neužtenka tam Laiko.

Kaip gi įmanoma - į r o d y t i Grožį? Jis nepalytėjamas kaip Paviršius, neužuodžiamas kaip Kvapas, neišgirstamas kaip Garsas, neišvystamas kaip Vaizdas. Tai kitoks pojūtis: svarbu nesupainioti, Ką ir Kuo dera tirti. Nesistenkite, kaip kiekvienas, nuolatinėse abejonėse besikamuojantis žmogus-skeptikas, sugauti Viešpatį tarsi Jis būtų mažesnis už mus: "Kur gi Jis, jei kas matėte, parodykite Jį man, Jo nesimato!". Žmogus, gyvenantis vien savo Sodžiuje, sakytų keliautojui: "Aš netikiu, tavo pasakomis, kad ten, už tolimų girių yra nuostabus ežeras, ar beribė Jūra!" Na ir kaip jam parodysi! Galima tik nukeliauti. O tam, kad nukeliautumei – reikia VISO ką lig tol turėjai – atsisakyti! Tai nelengva. Ypač visą gyvenimą kūrus Vertybių sistemą. Ne ten ieškote, Profesoriau.

Gerb. Profesoriau, manau, kad nepakankamai pagrindėte, savo nusivylimą gyvenimu – paskubėjęs išreikšti pasibjaurėjimu Žodžiu DIEVAS. Veikiau nustebinote, garbiame amžiuje – sureikšmindamas elementarius 5 pojūčius, pabandęs Būtį susprausti į tuos varganus tris išmatavimus, kuriuosna bandėte įvilkti ir mus, skaitančius. Vargu ar pavyko.

Manau, jog Jūs esate tik nusivylęs, pavargęs nuo minčių naštos, na ir be abejo, žmonių nekūrybingumo. Nepanašu, kad tai būtų Jūsų pasaulėžiūra, greičiau tik dabartinė sielos būsena. Viltis teikia Sielai prasmę, o tikinti Prasme siela – turi galią kūnui. Mat, jame – gyvena.

Ačiū Jums už atvirumą Jūsų mokinio interviu: niekur kitur taip išsamiai Žmogus neatsiskleidžia kaip Kalboje.

Su Naujo atradimo linkėjimu -

Juozas VALIUŠAITIS
fotodailininkas

----------------------

Komentarai:


Tomas, 2008-05-29, 23:33

"Įsivaizduokime: prieš mane – Šventasis Raštas. Kas jį parašė? Dievas. Kunigas, pacituodamas Evangeliją, sako: "O dabar klausykitės Dievo žodžio." Žmogus taria Dievo žodį. Jeigu aš galiu ištarti Dievo žodį, vadinasi, aš pats esu Dievas. Tai kaip aš galiu įeiti į savo baigtinumą?" Tai pagal Šliogerį išeitų, kad jei skaitau Šliogerį – tampu Šliogeriu, o jei skaitau Delfi – tampu Delfiu? Tokią nesąmonę pirmą kartą skaitau. Kiek filosofų skaičiau, tai tokios nesąmonės nė vienas žymus filosofas dar nebuvo paskelbęs. Kaip sako, Šliogeriui šiuo atveju, net medicina bejėgė kažkuom padėti Šypsena


Tomas Taškauskas, savilaida.tomas@gmail.com , 2008-06-06, 20:27

Kai kurie argumentai primena labai gražiai nugludintas ir įžodintas sofizmo praktikas (pvz.: Įsivaizduokime: prieš mane – Šventasis Raštas. Kas jį parašė? Dievas. Kunigas, pacituodamas Evangeliją, sako: "O dabar klausykitės Dievo žodžio." Žmogus taria Dievo žodį. Jeigu aš galiu ištarti Dievo žodį, vadinasi, aš pats esu Dievas.).

Nors taikliai įžvelgta, kad dauguma (net "tikinčiųjų") tikrai Dievu vadiną tuštumą, Niekį.
Eimutis Vaičiulis, 2008 06 07 23:51 KAS PALIUDYS GĖRĮ

…manyje ir kiekviename iš mūsų yra liudijimas GROŽIO, kuris suvokiamas kaip dovana, kaip esimas, kaip Tyla, kaip tikėjimo tamsa, kaip begalinis TIESOS TROŠKULYS… O gerb. prof. postringavimai, jei nebūtų prierašo ir nežinotumei, kas autorius, iš ties, verčia suabejoti "ar tai ir yra filosofas?".

Bet tos mūsų visų abejonės ir gebėjimas "dalyvauti KOSMOSO, GAMTOS ir LIETUVOS statybose, išgrindžiant NAUJUS KELIUS ", išlyginant visus neteisingumo, melo, apgaulės, gudragalviavimo KALVAS ir KALVELES jau internetinėse erdvėse, nes ateina JIS, yra ko gero ženklu, kad esmingai keičiasi karta Lietuvoje, ir tu ir aš bręstame dar kitiems įvykiams, gebame semtis iš JO Šaltinių versmės ir atsakyti taip , kad visi suklustų ir klausytųsi , ir dėtųsi giliai į širdis.

Juk tai kas nuo širdies, įstringa, ir nesvarbu kas kalbėtų, vaikas, moksleivis ar profesorius. O kai ne nuo širdies, bet tikrai tas žmogus – giliai išvargęs, pavargęs, o gal net nuo Kasdienybės nuobodulio miršta.

Skaičiau tą straipsnį anksčiau, patiko, bet jo argumentacija, įspūdis, kad žmogus labai seniai su žmonėmis neieško bendros kalbos. Tai aš tik savo mintyse paklausiau, o Amerikos ir gi nėra, nes aš ten niekada nebuvau, todėl man belieka tik TIKĖTI, kad vis dėl to Amerika egzistuoja, ir aš ten kada nors tikrai atsirasiu, ir jokie NEIGIMAI iš jokių filosofų manęs nesustabdys tikėti, kad Amerika yra!!! Įdomu tai, kad šis filosofas žino panašius kontrargumentus, nėra jis toks kvailas… bet ko gero žmogus susiduria ne pirmą kartą su KLAUSOS TIESAI bėdomis, kai neigiama pati dvasia… Pagaliau jo mąstymo laukas, interesų laukas – nėra ir negali būti begalinis… Štai pamėgino pabraidyti "pievose", kurių nepažįsta, ir atsirado tos visažinančios "virėjos " ( kuri sugebėtų valdyti valstybę ) vaidmenyje, ir ką patiekalas – o gi surūges. Šiaip, kiek prisimenu a.a. vienuolis pranciškonas tėvelis STANISLOVAS DOBROVOLSKIS profesorių vadinavo mažybiniu vardu ARVYDĖLIU, na, kaip vaikelį, kurio abejones, pasimetimą, užsispyrimą aiškiai supranta, bet vis dėl to pasilieka jį mylėti tokį nenuoramą koks yra.

Alfredas, 2008-06-08, 12:00

Štai fotografas J. Valiušaitis, jokių filosofinių premijų laureatas, taip logiškai demaskavo to laureatinio filosofo pažiūras, koncepcijas, kad belieka pavydėti ir džiaugtis tiesa, jog filosofu ne pasidaroma prisiskaičius knygų, o tampama, gimstama… Aš neturiu tokių savybių, gal dėlto esu piktokas ir tendencingas, todėl ir dabar noriu pareikšti, kad Šliogeriui neleisčiau dėstyti, drumsti nesąmonėmis jaunuolių galvas… Jau ir taip per daug chaoso, degradavimo mūsų visuomenėje…

Darius Keras, fotografas. 2008-06-13 13:14

Ačiū, Juozai, Tavo dėka galiu sekti svarbiausius giluminius Lietuvos kultūros raidos įvykius.

Sigita Dabulskytė, keramikė. 2008-06-14, 01:50

Labas vakaras, dėkoju Jums už dar vieną naują patirtį. Buvo įdomu ir tuo pačiu šiurpiai keista skaityti tokį interviu. Keliaspalvės emocijos užplūdo. Bet viena buvo ypač ryški. Dievas yra, nes kitaip ir būti negali. Galima juo netikėti, nepasikliauti, ignoruoti, bet paneigti – vargu. Juolab argumentuoti meile pievai, kuri, beje, yra nepaneigiamas Dievo kūrinys. Gaila, kad žmonės nusisuka nuo Jo. Linkiu visiems pajusti Jo egzistavimą, nes kartą pajutęs, nebesuabejosi. Pagarbiai, Sigita

Zigmas Juškevičius, 2008-06-14, 23:47

Ačiū ir už laišką apie liguisto filosofo mintis. Gal geriau būtų jo net nekalbinti? Linkiu Jums sėkmės. Pagarbiai Zigmas

Jonas K.
2008-06-17, 07:14

Mielas Juozai! Šliogeris man seniai yra baisus. Ačiū

Auksė, 2008.08.04 22:29

Dėl Dievo meilės – koks iš Šliogerio filosofas… Prisimenu jį dar iš mokyklos laikų. Visą laiką pezėdavo nei šį nei, tą. Ir vis lįsdavo prie visų su savo sumautais klausimais, kaip tos dvi blondinės "ne į temą". Jei jau vadina save filosofu, tai tegu lenda į bačką, o ne lipa ant jos…

e, 2008.08.05 09:42

Atrodo, filosofas – sveiko proto pasekėjas, bet paskaičius jo mintis, taip nebeatrodo. Prieš milijonus metų žmogaus gyvybė nebuvo šventa, todėl ir žmonių buvo ne per daugiausia. Panaikink tą "kvailą" Šventumo sąvoka ir, kažin, ar profesorius būtų toks laimingas žinodamas, kad greičiausiai negrįš namo iš jų išėjęs…

Dievas – tai tikrai nėra tuštuma – tai yra žodis, sąvoka. Ar gali paliesti Moralę? Ar Įstatymas kalba? Negi filosofas toks kvailas, kad nesuvokia, jog Žodžiai, Sąvokos – žmonijai daro daug didesnę įtaką, nei koks nors materialus plaktukas, kuri gali paliesti.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=17212239&com=1&s=2&no=20
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt