Budizmas ir krikščionybė

2008-06-30
G. K. Chesterton
Visos moderniosios filosofijos – tai grandinės, kurios jungia ir pančioja, krikščionybė – tai kardas, kuris atskiria ir išlaisvina.

Tiesos, kurias pažangūs asmenys su didžiausiu pasitikėjimu skelbia perpildytose salėse, paprastai prieštarauja faktams; tiesą sakant, mūsų nuvalkiotos tiesos yra neteisingos. Štai vienas pavyzdys. Yra tokia besvorio liberalizmo kupina frazė, kuri nuolatos kartojama etikos draugijų ir religijos parlamentų posėdžiuose: "skiriasi įvairių žemės religijų apeigos ir pavidalas, tačiau jų visų mokymas vienodas". Tai netiesa, tai prieštarauja faktams. Žemės religijų apeigos ir pavidalas ne taip labai skiriasi, labai skiriasi jų mokymas. Tarsi žmogus pasakytų: "Tegu jūsų neapgauna faktas, kad laikraščiai Church Times ir Freethinker atrodo visiškai skirtingi, kad vienas jų išpieštas ant veleninio popieriaus, o kitas – išskaptuotas marmure, kad vienas trikampis, o kitas aštuonkampis; perskaitykite juos ir suprasite, kad abu jie rašo tą patį." Tuo tarpu iš tikrųjų jiedu panašūs viskuo, išskyrus tai, kad rašo toli gražu ne tą patį. Surbitone gyvenantis makleris ateistas atrodo lygiai taip pat kaip Vimbldone gyvenantis makleris svedenborgininkas. Galite vaikščioti aplink juodu ratais, galite labai asmeniškai ir įžeidžiai juos ištirti, ir vis tiek neįžvelgsite nieko svedenborgiško skrybėlėje ar ypatingos bedievystės – lietsargyje. Skiriasi būtent jų sielos. Tad iš tiesų visų pasaulio tikėjimų problema yra ne ta, kaip teigia anoji nuvalkiota frazė: esą, jų prasmė sutampa, skiriasi tik instrumentai. Viskas yra absoliučiai priešingai. Jų instrumentai sutampa; beveik visos didžiosios pasaulio religijos veikia tais pačiais išoriniais metodais – su kunigais, šventraščiu, altoriais, prisiekusiųjų formos; tačiau moko skirtingų dalykų. Šventyklas turi ir pagonys optimistai, ir rytų pesimistai, lygiai kaip laikraščius leidžia ir liberalai, ir toriai [tories – britų konservatoriai]. Visi tikėjimai, kurie siekia sunaikinti vienas kitą, turi šventraščius; lygiai kaip dvi armijos, skirtos sunaikinti viena kitą, turi ginklus.

Didingiausias šios menamos visų žmogiškų religijų tapatybės pavyzdys yra menama dvasinė krikščionybės ir budizmo tapatybė. Tie, kurie laikosi šios teorijos, dažniausiai vengia visų kitų tikėjimų etikos, tiesa, išskyrus konfucianizmą, kurį mėgsta už tai, kad jis nėra tikėjimas. Tačiau islamą jie giria gana santūriai, ir paprastai skiria jo moralę tik žemesniosioms klasėms atgaivinti. Jie retai propaguoja musulmoniškus vedybų papročius (apie kuriuos būtų galima pasakyti daug gero), o jų požiūrį į smaugikus [thugs – samdyti žudikai ir plėšikai senovės Indijoje, smaugdavę savo aukas] ir fetišų garbintojus galėtume net pavadinti šaltu. Užtat jie nuoširdžiai jaučia didžiosios Gautamos religijos panašumą.

Populiarių mokslų žinovai, tokie kaip ponas *bliamba*chfordas, nuolatos primygtinai tvirtina, kad krikščionybė ir budizmas labai panašūs, ypač budizmas. Tuo priimta tikėti, aš ir pats tikėjau, kol neperskaičiau knygos, kurioje buvo išdėstytos visos tokio tikėjimo priežastys. Jos buvo dvejopos: panašumai, kurie nieko nereiškė, nes yra bendri visai žmonijai, ir panašumai, kurie iš tiesų visai nepanašūs. Autorius iškilmingai aiškino, kad šiedu tikėjimai panašūs tuo, kad panašūs visi tikėjimai, arba priskirdavo jiems kokį nors panašumą, nors šioje vietoje jie akivaizdžiai skyrėsi. Taigi, pirma, jis pažymėjo, kad ir Kristų, ir Budą pašaukė dieviškasis balsas, sklindantis iš dangaus, tarsi dieviškąjį balsą tikėtumeisi išgirsti sklindant iš anglių rūsio. Arba vėl, didingai aprašyta, jog kalbant apie šiuodu Rytų mokytojus, ypatingo sutapimo dėka minimas kojų mazgojimas. Tada būtų galima pavadinti nepaprastu sutapimą, kad abu jie turėjo kojas, kurias norėjo nusimazgoti.

Kitai klasei priklausė panašumai, kurie paprasčiausiai nepanašūs. Didysis religijų taikytojas energingai atkreipia dėmesį, kad per tam tikras religines iškilmes lamos rūbas iš pagarbos sudraskomas į skutelius, ir kiekvienas skutelis laikoms labai vertingu. Bet juk tai visiškai priešinga, nes Kristaus drabužiai buvo sudraskyti ne iš pagarbos, o tyčiojantis, o skuteliai anaiptol nevertinti, nebent tiek, kiek už juos sumokės skudurininkas. Tai tas pats, tarsi ieškotume akivaizdaus dviejų ceremonijų, kuriose naudojamas kalavijas, ryšio: vienu atveju kalaviju paliečiamas žmogaus petys, kitu – nukertama galva. Žmogui anaiptol ne tas pats.

Tokie vaikiško pedantizmo pluošteliai gal nieko ir nereikštų, jeigu menami filosofiniai panašumai irgi nebūtų to paties pobūdžio – arba įrodantys per daug, arba per mažai. Jei budizmas vertina gailestingumą ir susilaikymą, tai nereiškia, kad jis labai panašus į krikščionybę; tai reiškia, kad jis nėra visiškai svetimas visai žmogaus egzictencijai. Budistai teoriškai nepritaria žiaurumui ar saiko neturėjimui, nes tam teoriškai nepritaria visi sveiko proto žmonės. Tačiau pasakyti, kad budizmas ir krikščionybė aiškina šiuos dalykus vienoda filosofija bus tiesiog netiesa. Visa žmonija sutaria, jog esame įsipainioję nuodėmės tinkle. Didžioji žmonijos dalis sutaria, kad iš jo įmanoma išsiveržti. Tačiau jei kalbėsime apie konkrečius išsiveržimo būdus, nemanau, kad visatoje būtų kitos dvi institucijos, taip absoliučiai prieštaraujančios viena kitai, kaip budizmas ir krikščionybė.

Net tais laikais, kada aš, kaip daugelis kitų apsiskaičiusių, tačiau nemokslinio tipo žmonių, maniau, jos budizmas ir krikščionybė panašūs, vienas dalykas mane nuolatos trikdė; turiu galvoje stulbinantį jų religinio meno skirtumą. Kalbu ne apie techninį vaizdavimo stilių, bet apie tai, kas aiškiai norėta pavaizduoti. Negali būti dviejų priešingesnių idealų, kaip krikščionių šventasis gotikinėje katedroje ir budistų šventasis kinų šventykloje. Priešprieša egzistuoja kiekviename taške; tačiau trumpiausiai išreikšiu savo mintį pasakydamas, kad budistų šventojo akys visada užmerktos, o krikščionių šventojo – be galo plačiai atvertos. Budistų šventojo kūnas glotnus ir harmoningas, bet jo akys mieguistos, apsunkusiais vokais. Viduramžio šventojo kūnas išsekęs, vieni beprotiški kaulai, tačiau jo akys gąsdinamai gyvos. Jėgos, kurios sukūrė tokius skirtingus simbolius, negali turėti tikro dvasios bendrumo. Žinoma, abu vaizdiniai kraštutiniai, tai grynojo tikėjimo iškraipymai, tačiau tokius priešingus kraštutinumus galėjo sukurti tik priešingos kryptys. Budistas ypač atidžiai žvelgia į vidų. Krikščionis įbeda paklaikusias akis išorėn. Jei nuosekliai seksime šia užuomina, atrasime įdomų dalykų.

Neseniai [teosofė] ponia Besant parašė įdomų esė, kuriam paskelbė, jog pasaulyje tėra viena religija, kad visi tikėjimai – tai tik jos variacijos ar iškraipymai, ir pažadėjo pasakyti, kokia ta religija. Anot ponios Besant, ši visuotinė Bažnyčia – tai tik universalusis Aš. Tai mokymas, kad visi mes iš tikrųjų esame vienas asmuo, kad vieno žmogaus nuo kito neskiria jokios individualybės sienos. Jei man bus leista taip pasakyti, ji neragina mylėti savo artimą, o liepia juo būti. Ponia Besant mąsliai ir įtaigiai aprašo religiją, kuriai pritarti turėtų visi žmonės. Tuo tarpu aš gyvenime nesu girdėjęs pasiūlymo, kuriam nepritarčiau su didesne aistra. Aš noriu mylėti savo artimą ne todėl, kad jis – tai aš, bet kaip tik todėl, kad jis – ne aš. Noriu garbinti pasaulį ne taip, kaip mėgstamas veidrodis, nes jis rodo mane patį, bet kaip mylima moteris, nes ji visiškai kitokia. Kai sielos atsiskiria, atsiranda galimybė mylėti. Akivaizdu, kad sieloms susijungus, meilė negalima. Galima apytikriai pasakyti, kad žmogus myli save, bet jis vargiai gali save įsimylėti, o jeigu taip atsitiktų, jo laukia labai monotoniškas flirtas. Jei pasaulis pilnas realių savasčių, visos jos gali būti labai nesavanaudiškos. Bet paklausius ponios Besant principo, visas kosmosas atrodys kaip milžiniškas savanaudiškas asmuo.

Kaip tik čia budizmas atliepia modernųjį panteizmą ir imanentiškumą. Ir kaip tik čia krikščionybė stoja žmogiškumo, laisvės ir meilės pusėn. Meilė trokšta asmenybės, todėl ji trokšta pasidalijimo. Krikščionybės instinktas – džiaugtis, kad Dievas suskaldė visatą į mažus gabalėlius, nes šie gabalėliai gyvi. Ji instinktyviai sako: "vaikeliai, mylėkite vienas kitą", užuot siūliusi vienam didžiuliam asmeniui mylėti save. Tai ir yra intelektinė bedugnė, skirianti krikščionybę ir budizmą; kas teosofo ar budisto asmenybei atrodo žmogaus nuopuolis, krikščioniui yra Dievo tikslas, visa kosmoso idėjos esmė. Teosofų pasaulis-siela ragina žmogų ją mylėti tik tam, kad galėtų pulti į jos glėbį. Dieviškasis krikščionybės centras tiesiogine prasme išmetė žmogų laukan, kad šis galėtų jį mylėti. Rytų dievybė primena milžiną, kuris būtų praradęs ranką ar koją ir be paliovos jos ieškotų. Krikščionių galybė primena milžiną, kuris, apimtas keisto dosnumo, nusikirto dešinę ranką, kad ši galėtų savo noru jį pasveikinti. Vėl grįžtame prie to paties nenuilstamo tono, apibūdinančio krikščionybės prigimtį: visos moderniosios filosofijos – tai grandinės, kurios jungia ir pančioja, krikščionybė – tai kardas, kuris atskiria ir išlaisvina. Jokia kita filosofija nepriverčia Dievo džiaugtis tuo, kad visata suskirstyta į daugybę gyvų sielų. Ortodoksalioji krikščionybė tvirtina, kad Dievo ir žmogaus atskirtumas yra šventas, nes taip buvo amžinai. Tam, kad žmogus mylėtų Dievą, būtinas ne tik Dievas, kurį dera mylėti, bet ir žmogus, galintis tai daryti. Visi tie migloti teosofai, kuriems visata – tai milžiniškas verdantis katilas, instinktyviai atšoka nuo žemės drebėjimui prilygstančio sakinio mūsų evangelijose, kuriuo skelbiama, kad Dievo Sūnus atėjo nešti ne ramybės, o kalavijo. Šis posakis kupinas tiesos net tuo atveju, jeigu išsiaiškiname, ką jis iš tikrųjų reiškia: kad kiekvienas, kuris skelbia tikrą meilę, būtinai susilauks neapykantos. Demokratiškai brolijai jis tinka taip pat, kaip ir dieviškajai meilei; apsimestinė meilė gali taikytis su kompromisais ir bendra filosofija, bet tikroji meilė visada sukelia kraujo praliejimą. Tačiau už akivaizdžios Viešpaties žodžių prasmės slypi dar viena, dar siaubingesnė tiesa. Sūnus pats sakė esąs kalavijas, kuris sukiršins brolį prieš brolį taip, kad šie ištisus eonus nekęs vienas kito. Tačiau tėvas irgi buvo kalavijas, tamsioje pradžių pradžioje atskyręs brolį nuo brolio, kad jie galiausiai pamiltų vienas kitą.

Štai ką reiškia kone beprotiška laimė, švytinti paveiksle iš viduramžio šventojo akių. Štai ką reiškia užmerktos nuostabaus budistų atvaizdo akys. Krikščionių šventasis laimingas, nes jis iš tikrųjų atkirstas nuo pasaulio, atskirtas nuo jo ir abstulbęs viską stebi. Bet kodėl budistų šventasis turėtų būti abstulbęs? Juk pasaulyje tėra tik vienas dalykas, ir tas pats beasmenis, tad vargiai gali savimi stebėtis. Daugybėje panteistinių eilėraščių rašyta apie nuostabą, bet nė vienas jų nėra iš tikrųjų vykęs. Panteistas negali stebėtis, nes negali šlovinti Dievo ar ko kito, griežtai atskirto nuo jo paties. Tiesa, čia mums labiausiai rūpi krikščionių susižavėjimo (sklindančio išorėn, nuo garbintojo atskirtos dievybės link) poveikis visuotiniam etinės veiklos ir socialinių reformų būtinumui. Nėra abejonių, kad šis poveikis pakankamai akivaizdus. Iš panteizmo neįmanoma išspausti konkretaus moralinių veiksmų akstino. Pati panteizmo prigimtis suponuoja, kad viskas lygiai gera, tuo tarpu veiksmo prigimtis suponuoja, kad viena yra žymiai viršiau už kitą.

[Anglų poetas A.G.] Swinburne'as pačioje savo skepticizmo viršūnėje tuščiai mėgino grumtis su šiuo sunkumu. "Giesmėse prieš saulėtekį", įkvėptos Garibaldžio ir Italijos sukilimo, jis skelbė naują religiją ir grynesnį Dievą, turėsiančius sutirpdyti visus pasaulio kunigus:

Nesuprantu,
Kam Dievop tu šauki karštai,
Juk aš – tai aš, o tu – tai tu,
Aš – žemai, tu – aukštai,
Aš – tu, kurio ieškai, bet raski save,
juk tu – tai aš. Ar matai?

Iš šių eilučių galime tuoj pat daryti akivaizdžias išvadas, kad tironai yra tokie patys Dievo sūnūs kaip Garibaldis ir kad Neapolio karalius Bomba [Francesco II, pravardė "Bombino", 1859–60 paskutinis Sicilijos karalius], kuris nepaprastai sėkmingai "atrado save", yra visa kuo tapatus visų daiktų aukščiausiam gėriui. Iš tikrųjų vakariečių energija, verčianti tironus nuo sostų, randasi tiesiai iš vakarietiškos teologijos, kuri aiškiai sako: "Aš esu aš, tu esi tu". Tas pats dvasinis atskirtumas, kuris žvelgdamas aukštyn matė gerąjį visatos valdovą, nukreipęs akis žemyn pamatė netikusį Neapolio valdovą. Bombos dievo garbintojai nuvertė Bombą nuo sosto. Swinburne'o dievo garbintojai ištisus šimtmečius gyveno Azijoje, ir niekada nenuvertė nė vieno tirono. Indų šventasis gali kuo ramiausiai užsimerkti, nes jis žvelgia į tai, kas esu Aš ir Tu, ir Mes, ir Jie ir netgi Tai. Užsiėmimas visai protingas; tačiau ir teoriškai ir praktiškai klysime, manydami, kad jis padeda indui prižiūrėti lordo Curzono [Britų Indijos vicekaralius, 1899–1905] veiklą. Išorinis budrumas, kuriuo visada pasižymėjo krikščionybė (raginusi mus budėti ir melstis), reiškėsi ir tipiškiausioje vakarietiškoje ortodoksijoje, ir tipiškiausioje politikoje: abi jos rėmėsi transcendentinės, nuo mūsų besiskiriančios dievybės, idėja; dievybės, kuri pranyksta. Be abejo, įžvalgiausi tikėjimai gali siūlyti mums ieškoti Dievo, leidžiantis vis giliau į savojo aš labirintą. Bet tiktai mes, krikščioniškojo pasaulio gyventojai, sakėme, jog Dievą reikią vytis tarsi erelį kalnuose; besivaikydami jį, mes nudobėme visas pabaisas.

Šaltinis: G.K. Chesterton. "Ortodoksija" (Aidai, 1998), VIII sk.; vertė R. Drazdauskienė
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt