„I can fix this!“ – ar tikrai?

2008-04-01
Holger Lahayne
"Mokslas geba religiją išlaisvinti iš klaidų ir prietarų; religija gali išvaduoti mokslą iš stabmeldystės bei klaidingų absoliutinimų." (Jonas Paulius II)

"Ar tai reiškia, kad mes nugalėjome vėžį?" – šiek tiek abejodama TV žurnalistė klausia mokslininkės. "Taip", – atsako virusologė Kripina (vaidina Emma Thomson) droviai, bet kartu ir su pasididžiavimu. Moderniausioms genų technologijoms esą pavykę virusą taip perprogramuoti, kad jis ne kenkia, o gelbsti gyvybę. Kripina palygina virusą su automobiliu: pagrindinis klausimas – kas sėdi prie vairo? Geras ar blogas vairuotojas? Esą jai pavykę į virusą "įsodinti" gerą vairuotoją.

Po šios įžanginės scenos filmo istorija persikelia į ateitį, į 2012-uosius. Robertas Nevilis (Willis Smithas) sportiniu automobiliu sukiojasi Manheteno gatvėmis... kurios visiškai tuščios; kurių asfaltas užėlęs piktžolėmis; kurios tyli, pagautos sustingusio tuščių atomobilių srauto; kurių reklaminių stendų niekas nebeskaito. Nevilis – vienintelis likęs gyvas žmogus visame Niujorke. Ir šitaip jau treji metai, kai šis karo pajėgų mokslininkas su savo vilkšune vienas karaliauja mieste. Mat jis turi imunitetą Kripinos virusui, sukurtam saugoti gyvybę, bet pasirodžiusiam siaubingu jos naikintoju. Kripina pataikiusi įsodinti ne gerą vairuotoją, o tikrą demoną.

Nevilis minta pasimedžiodamas arba konservais, kuriuos randa tuščiuose namuose ir parduotuvėse. Kariškai disciplinuotai jis grumiasi su beviltiškumu ir vienatve, dienas prasiskaidrindamas DVD bei senais TV žinių įrašais. Kiekvieną dieną jis leidžia radijo pranešimus su viltimi rasti dar nors vieną išlikusį žmogų. Ir taip pat kiekvieną dieną jis leidžiasi į savo laboratoriją su viltimi išrasti serumą prieš baisųjį virusą. Savo bandymams be žiurkių jis naudoja "tamsiuosius žmones", beje, likusius gyvus, bet nuo epidemijos mutavusius į grėsmingus nežmoniškos jėgos padarus, vengiančius šviesos.

"Aš esu legenda" yra jau trečioji (ir gana laisva) Richardo Mathesono 1954 sukurto romano ekranizacija (po The Last Man on Earth, 1964, ir The Omega Man, 1971). Režisierius F. Lawrence’as 1976-ųjų veiksmą permeta į 2012-uosius ir iš Los Andželo į Niujorką. "Tamsieji žmonės" iš vampyrų padaromi zombiais, o pagrindinis veikėjas Nevilis tampa didžiuoju herojumi (filmo pabaiga visiškai kitokia nei romano).

Filmas stipriau nei romanas išryškina vieną pesimistinę liniją – labai blaivų požiūrį į mokslą. Vėžys ne tik nesunaikintas, bet sukelti dar baisesni padariniai. Retrospektyvose rodoma, kaip 2009 vienas geriausių virusologų Nevilis vis dar pilnas vilties epidemiją bent pristabdyti savo eksperimentais: "Aš galiu jus išgelbėti. Aš galiu visus išgelbėti!" Net aukų skaičiui išaugus iki milijardų, jis vis dar nepasiduoda: "I can fix this" ("aš tai atitaisysiu"). Bet jo bandymai nei su žiurkėmis, nei su "tamsiaisiais žmonėmis" neduoda jokių rezultatų.

Greta šio filmo dar ir kitos fantastinės juostos kaip "Blade Runner" (Bėgantis ašmenimis), "Minority Report" (Įspėjantis pranešimas), "A.I." (Dirbtinis intelektas) ar prieš porą metų rodytas "Children of Men" (Žmonių vaikai) taip pat kalba apie miglotą ir nieko gero nežadančią ateitį. Juose technikos atžvilgiu žmonės rodomi smarkiai pažengę ir, regis, nugalėję vieną kitą žmonijos negandą (nusikaltimus filme "Minority Report"). Tačiau kas norėtų gyventi tokioje ateityje (filme "Blade Runner" vien tik lyja, ir tai tik švelniausias ateities "malonumas")? (Įdomu palyginti tuos filmus su Ž. Verno, mokslinės fantastikos literatūros tėvo knygomis; romanuose kaip "Nuo Žemės į Menulį" arba "Dvidešimt tūkstančio mylių po vandeniu" prancūzas žavėsi mokslo pažanga ir naujausiais išradimais.)

Nepalaužiamas mokslo optimizmas išsisklaidė XX amžiuje, didžiųjų išradimų, bet ir baisių karų bei genocido šimtmetyje. Prisiminkime švietimo epochą: Diderot'as, D'Alembert'as, La Mettrie ir kiti vos ne su religine aistra tikėjo mokslo pažinimu bei pažanga. Visažinystė, regis, nebeatrodė jokia utopija. Šimtmečius prieš tai Newtono, Descartes'o, Bacono (krikščionių arba teistų, priešingai Prancūzijos švietėjams ateistams) buvo pakloti tam pamatai. Jie visatą laikė didžiule mašina, kurios mechanizmą galintis perprasti mokslas. O išėjo taip, kad mašinos metafora galų gale virto determinizmu, kurį vienas pirmųjų suformulavo P. Laplace'as (1749–1827). Laplace'as tikėjo esant fiktyvią protingą būtybę ("demoną"), žinančią visus gamtos dėsnius, kuri galėtų tobulai išaiškinti praeitį bei atskleisti ateitį.

Net dar praėjusiame šimtmetyje "Vienos ratelio" loginio pozityvizmo mokslininkai ir filosofai smarkiai tikėjo mokslo galia. R. Carnapas (1891–1970) laikėsi nuomonės, kad "nėra nė vieno klausimo, į kurį negalėtų atsakyti mokslas" ("Der logische Aufbau der Welt"). Šiandien tokie teiginiai retesni. Nors britų fizikas S. Hawkingas (g. 1942) vis dar tikisi atrasiąs pagrindinių fizikos jėgų "didžiąją vienijančią teoriją", dėl kurios visatoje (iš principo) neliktų nieko nepaaiškinamo. Jo kolega C. Saganas (1934–1996) Hawkingo bestselerio "A Brief History of Time" (Trumpa laiko istorija) pratarmėje pridėjo, kad po to nebeliktų vietos ir Dievui, kuris imtų ir savaime pranyktų. Saganas, visų laikų pačios perkamiausios mokslinės knygos ("Cosmos") autorius ir, ko gero, paskutinysis klasikinės švietimo epochos tradicijos atstovas, kuriam buvęs "mokslas kaip žvakė tamsoje" (knygos "Demonų apsėstas pasaulis" paantraštė) – šviesa prietarų, nežinojimo ir (dažniausiai mokslui priešiškos) religijos tamsybėse.

Nors filosofinis postmodernizmas tikrai vertas kritikos, tačiau, reikia pripažinti, kad jis buvo ir tas, kuris pagaliau nudievino mokslą. Prieš bemaž 30 metų J. F. Lyotardas (1924–1998) rašęs: "Postmodernus mokslas, sutelkdamas dėmesį į neišsprendžiamus dalykus, į valdymo preciziškumo ribas, kvantus, dėl neišsamios informacijos kilusius konfliktus, fraktalus, katastrofas, pragmatinius paradoksus, savo paties evoliucijos teoriją grindžia netolydumo, katastrofiškumo, nepataisomumo, paradoksalumo sąvokomis" ("Postmodernus būvis").

P. Feyerabendas (1924–1994) knygoje "Against Method" (Prieš metodą), kaip dažnai, provokuoja: "Nėra jokio aiškiai suformuluojamo skirtumo tarp mitų ir mokslo teorijų. Mokslas yra viena iš daugelio žmonių išvystytų gyvenimo formų ir nebūtinai pati geriausia. Ji triukšminga, įžūli, brangi ir krentanti į akis". Mokslininkai turį "... daugiau pinigų, autoriteto ir patrauklumo, nei nusipelno... Atėjo laikas parodyti jiems ribas". Feyerabendas ragino visuomenę vaduotis "... iš ideologiškai sukaustyto mokslo gniaužtų", pridėdamas, kad "manymas, jog be mokslo nėra pažinimo – extra scientiam nulla salus, – ne kas kita, kaip dar viena patogi pasakėlė".

Taip radikaliai galvojo ir galvoja ne visi mokslo teoretikai. Tačiau ir K. R. Popperis (1902–1994), tikrai ne postmodernistas, pastebėjo, kad mokslininkai tik "spėlioja" ir savo pažinimą plečia vien prielaidomis. Jis akcentavo: "Visi didieji mokslininkai mokslo atžvilgiu buvo skeptiški ir atsargūs. Nes suprato, kiek mažai tėra žinoma" (Popper/Lorenz, "Die Zukunft ist offen"). T. S. Kuhnas (1922–1996) savo garsiame veikale "Mokslo revoliucijų struktūra" kalba apie "dėliones", durstomas mokslininkų lyg kokių žaidėjų. Metafora, kuri Diderot'ui net nebūtų galvon šmėstelėjusi!

Popperiui pavyko išlikti nuosaikiam optimistui. Jis mokslą gynė nuo visokių "pasaulio pabaigos pranašų" bei technologijų priešų, įsitvirtinusių įvairiausiose sektose ir ezoterinėse grupėse, pabrėždamas, kad "technika mums labai palengvino gyvenimą". Tačiau net toks garbus mokslo atstovas kaip astrofizikas seras Martinas Reese'as savo knygoje "Our Final Hour" (Mūsų paskutinoji valanda) rašo: "Galimybė, kad mūsų dabartinė civilizacija žemėje sulauks šio šimtmečio pabaigos, manau, ne didesnė negu penkiasdešimt ir penkiasdešimt". Reese'as vardija gausias klaidingas mokslo prognozes; primena apie ne vieną išradimą ir atradimą, kuris nebuvęs nei planuotas, nei numatytas; pabrėžia, kad daug mokslininkų buvo ir yra akli savo tiek teigiamiems, tiek ir neigiamiems atradimų padariniams (pamini atominę energiją, radiją ir kompiuterį). Bei panašiai kaip ir kompiuterijos pionierius R. Kurzweilas savo knygoje "The Age of Spiritual Machines" (Dvasinių mašinų amžius), Reesas taip pat perspėja: "Viena vienintelė superprotinga mašina galėtų tapti ir paskutinioji, sukurta dar žmonių. Jeigu mašinos pralenktų žmogaus protą, galėtų konstruotis pačios ir susikurti dar protingesnes už save".

Mąstytojai kaip Laplace'as, Carnapas, Saganas bei Hawkingas buvo (yra) ateistai. Nevilis filme "Aš esu legenda", akivaizdu, yra tikintis, bent formaliai. Jis meldžiasi prieš išsiskirdamas su savo šeima, tačiau po akimirkos žūsta jo žmona ir vaikas. Katastrofa padaro jį Dievo priešininku. Tai išryškėja pokalbyje su Ana, dar viena išgyvenusiąja, atsitiktinai atklydusia su savo sūnumi:

"[Ana] Pasaulis toks nurimęs. Mums telieka tik klausytis. Jei klausysimės, galime išgirsti Dievo planą. [Robertas] Dievo planą? [Ana] Taip. [Robertas] Puiku. Nori, aš tau pasakysiu, kaip tas Dievo planas atrodo? Šeši milijardai žmonių žemėje prieš prasidedant epidemijai. ‚KV' žudymo procentas – 90, taigi 4,5 milijardai negyvų. Sunaikintų, sudegintų. Negyvų. Apie 1 proc. turi imunitetą; 12 milijonų tokių kaip tu ir aš išlikome. Kiti 588 milijonai pavirto į tamsiuosius žmones, kurie išalkę išžudė likusiuosius. Kiekvienas žmogus, kurį tu ir aš kada nors pažinojome, yra miręs. Negyvas! Dievo tikrai nėra!"

Kai mokslas negelbsti, tai ir Dievas tampa tolimas ir neveiklus. Kas belieka? Neviliui nuotaiką pakelia Bobo Marley'io (1945–1981) dainos. Jis stačiai garbina šį regio pradininką. Besiklausydamas jo dainos "One Love", Anai sako:

"Jis irgi turėjo tokią svajonę. Tokią, kaip virusologo. Jis tikėjo išgydysiąs pasaulį nuo rasizmo ir neapykantos – tikrai išgydysiąs – įšvirkšdamas į žmonių gyvenimą muzikos ir meilės. Tačiau prieš pasirodymą viename taikos festivalyje, savo namuose buvo pašautas. Bet praėjus dviem dienoms vėl lipo ant scenos ir dainavo. Buvo klausiamas kodėl? ‚Žmonės, kurie nori, kad viskas būtų blogiau, neima laisvadienių. Kaipgi galėjau tai sau leisti? Light up the darkness – apšvieskite tamsą!'" (Nevilis filme niūniuoja dvi Marley'io dainas, "Three Little Birds" ir "I Shot The Sheriff").

Šviesa ir tamsa – dvi svarbios filmo metaforos. Tamsa, beviltiška situacija nušviečiama tikėjimo – Ana tiki esant išgyvenusiųjų koloniją Šiaurėje, ji tiki nauja pradžia ir Dievo veikimu. Deja, jos tikėjimas nepgrįstas niekuo konkrečiu, todėl neįtikina Nevilio. Bet Nevilio tikėjimas Bobu Marley'iu bei jo idėjomis nė kiek ne racionalesnis.

Filme "Aš esu legenda" parodomas toks tikėjimas, kokiu jį sykį yra pavadinęs britų filosofas, ateistas B. Russellas (1872–1970): anot jo, tai įsitikinimas kažkuo, kas neturi jokio tikrumo; tikėjimas labiau pagrįstas jausmu. Religija neturi nieko bendra su įrodymais, tikintieji yra "religingi dėl savo jausmų" ("Why I Am Not A Christian"). Russello nuomone, tik mokslas gali duoti vienareikšmius ir racionalius atsakymus. "Jeigu žmonės išmintingai naudotųsi mokslu, žmogiškosioms galioms sukurti geresnį pasaulį nebūtų beveik jokių ribų." Mokslas esą net sugebėtų pagausinti "išmanymo, meninių galių ir gėrio", net žmogaus prigimtį į gera pakeisti. "Jei mokslas tik panorėtų, mūsų anūkams galėtų padėti gyventi laimingai, suteikdamas jiems žinių, santūrumo ir gero būdo..."

Koks išpuikimas! Neigiantis Dievą ir jam neatsakingas mokslas stoja jo vieton ir pats pasiskelbia dievu. Be abejo, su atitinkamais padariniais. "Aš esu legenda" rodo, kaip geri ketinimai bei žmogaus išmintis (visuomet tik reliatyvi) gali baigtis tikra katastrofa. Mokslas nėra nei pagrindinis gelbėtojas, nei tikroji, vienintelė šviesa (kaip manė Saganas). Neracionalaus tikrumo, menamai neapgaunančios intuicijos yra ir tikėjime, ir moksle. Tai matoma ir filme (Nevilio įsitikinimas savo gebėjimais; Anos tikėjimas Dievo planu).

Mokslas nėra ir negali būti Dievas, bet gali būti Dievo panaudojamas. Nevilio pastangos pasirodo nebuvusios bevaisės, nes istorijos pabaigoje jam pavyksta atrasti reikiamą serumą. Tačiau visiškai atsitiktinai! Vadinasi, egzistuoja Dievo planas, pagal kurį žmonėms leidžiama pradėti viską iš naujo.

Nors, iš krikščioniškų pozicijų vertinant, filme tikėjimo samprata atrodo šiek tiek skystoka (Biblija ne vienoje vietoje pabrėžia tikėjimo tikrumą bei racionalumą), bet bent jau veda ant teisingo kelio: "Mums telieka tik klausytis". Filmo pabaigoje, likęs vienas, Nevilis ištaria: "Aš klausausi". Tik neaišku ko? Savo vidinio balso? Taip pat neaišku, į ką jis kreipiasi? Filmas to nepaaiškina. Bet viena tikrai pasako: mokslo reiktų klausytis skeptiškai ir kritiškai. Išsigelbėjimo ir naujo gyvenimo galimybė prasideda nuo klausymosi. Galbūt Dievo? (Filmo pradžioje matomas plakatas su užrašu "Dievas mus dar myli"...)
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt