Klausanti ausis (I)

2008-02-07
John Stott
Viena iš svarbiausių, ir dažnai nepaisoma, krikščioniškos mokinystės sričių – klausymosi ugdymas. Blogi klausytojai niekada nebus gerais mokiniais. Apaštalas Jokūbas apie tai kalbėjo be užuolankų. Puikiai žinome, kaip jis paniekinamai liežuvį vadina "nerimstančia blogybe, pilna mirtinų nuodų" (Jok 3,8) , tačiau ausų jis taip nekritikuoja. Jis mus ragina per daug nekalbėti, tačiau leidžia suprasti, kad per daug klausytis neįmanoma. Štai kaip skamba jo pamokymas: "Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti, nes žmogaus pyktis nedaro gyvenimo teisaus, kaip trokšta Dievas" (Jok 1,19–20).

Kokį nuostabų žmogaus organą sukūrė Dievas – ausį! Palyginus su ja, sakoma, pats įmantriausias kompiuteris yra "grubus kaip betono maišytuvas". Paprastai ausimi vadiname išorinę ausį, kūno išaugą galvos šone, kuri būna įvairiausių formų ir dydžių. Išorinę ausį su ausies būgneliu jungia pustrečio centimetro landa, o už būgnelio yra vidurinė ausis, kur patys ploniausi kūno kauleliai (vadinami priekalu, plaktuku ir kilpa) garsą sustiprina dvidešimt du kartus ir perduoda į vidinę ausį, kuria mes girdime. Pagrindinė vidinės ausies dalis yra sraigės formos kanalas, kuris taip ir vadinamas – sraigė. Joje yra tūkstančiai mikroskopinių plauko storumo ląstelių, kurių kiekviena yra suderinta atitinkamai vibracijai. Vibracija paverčiama elektros impulsais, kurie trisdešimčia tūkstančių klausos nervų grandinių keliauja į smegenis, kad būtų iškoduoti, – tokio ilgio linijos pakaktų nemenko miesto telefonų tinklams. Visiškai pelnytai žmogaus ausis pagarbiai vadinama "nuostabiausia miniatiūra" (A.E. Nourse, "The Body").

Pagalvojus, koks universalus ir jautrus organas yra Dievo sukurta ausis, pasidaro be galo apmaudu, kad mes jos labiau neišnaudojame ir nelaviname sugebėjimo klausyti. Kalbu ne vien apie muziką, paukščių čiulbėjimą ir gyvūnų balsus, bet ir apie kalbėjimosi vertę tarpusavio santykiuose. Priverstinis kurtumas yra skaudi negalia, tyčinis kurtumas – nuodėmė ir kvailystė.

Tai viena iš pagrindinių Alano Parkerio filmo Paukštė (Birdy), sukurto pagal Williamo Whartono romaną, temų. Jo pagrindinė mintis – prieš pat filmo pabaigą lyg tarp kitko mestelėti žodžiai, kad "niekas nieko nebesiklauso". Filme pasakojama apie dviejų amerikiečių paauglių, Alo ir Paukštės, draugystę, kuriai netrukdo keistas Paukštės domėjimasis paukščiais. Išsiųsti į Vietnamą abu nukenčia nuo minų. Alas laukia, kada operuos jo subjaurotą veidą, o psichologiškai paveiktas Paukštė nebeprataria nė žodžio ir paguldomas į psichiatrinę ligoninę. Jis gūžiasi vienutėje tarsi į narvą pasodintas paukštis ir vis žvilgčioja į grotuotą langą svajodamas pasprukti. Patyrę žiaurias karo traumas jie abu vienas kitam labai reikalingi, tačiau bendrauti nebegali. Galiausiai įvyksta prasilaužimas ir draugystė atstatoma, bet jie gyvena priešiškame pasaulyje, kur žmonės nepalaiko jokio ryšio vieni su kitais – nejautri motina, nesupratinga mergina, žiaurus ir bejausmis karas ir psichoterapeutas, kuriam trūksta ir nuovokos, ir užuojautos. Alas su Paukšte vėl klausosi vienas kito, bet atrodo kaip baltos varnos pasaulyje, kur "niekas nieko nebesiklauso".

Nėra paprasta paisyti Jokūbo raginimo: būk "greitas klausyti". Daugelis, o ypač pamokslininkai, esame nepataisomi kalbėtojai. Mes daug mieliau kalbame, o ne klausome, siūlome informaciją, o ne prisipažįstame nežiną, kritikuojame, o ne priimame kritiką. Bet kas aš toks, kad galėčiau taip kalbėti? Esu dėl to kaltas ne ką mažiau už kitus. Papasakosiu vieną lemiamos reikšmės mano charakterio formavimuisi turėjusį įvykį, nutikusį prieš dvidešimt penkerius metus. Pirmadienio rytą Londone į savaitinį susirinkimą susirinko "Visų sielų" bažnyčios vadovai, o aš sėdėjau vadovo kėdėje. Kiti kalbėjosi apie kažką, kas manęs nedomino (nepamenu, apie ką), ir, savo gėdai, turiu pripažinti, kad aš atsijungiau. Staiga Tedas Schroderis, kurį tuo metu teisėtai būtų buvę galima pavadinti "akiplėšišku jaunuoju kolonistu iš Naujosios Zelandijos", kuris dabar yra mano artimas ir brangus draugas, išpyškino: "Johnai, jūs nesiklausote!" Aš išraudau. Jis buvo teisus, ir yra be galo nemandagu nesiklausyti, kai kiti kalba. Be to, tuometiniai vadovų nesutarimai didžiąja dalimi kilo dėl mano nesugebėjimo klausyti. Aš atgailavau ir daug kartų po to meldžiau malonės būti geresniu klausytoju.

Tad ko mes turime klausytis? Visų pirma – Dievo.

Klausytis Dievo

Viena iš išskirtinių biblinių tiesų apie Dievą – Jis yra kalbantis Dievas. Skirtingai negu pagonių stabai, kurie yra mirę ir kurti, gyvasis Dievas kalbėjo ir kalba. Stabai turi burnas, bet nekalba, Jis neturi burnos (nes yra dvasia), tačiau kalba. Ir kadangi Dievas kalba, mes turime klausytis. Šią temą atkartoja visos trys Senojo Testamento dalys: įstatymas – "kad mylėtum Viešpatį, savo Dievą, klausytum Jo balso" (Įst 30,20) ; išminties knygos – "O kad šiandien išgirstumėte Jo balsą!" (Ps 95,7); daug pavyzdžių randame ir pranašų knygose. Pavyzdžiui, Izraelio širdies "kietumas", dėl kurio Dievas vis skundėsi Jeremijui, buvo tai, jog jie "atsisako klausyti mano žodžių" (Jer 13, 10, plg. Iz 30, 9) . Tragiška situacija, nes Izraelis buvo ypatinga, išskirtoji tauta kaip tik dėl to, kad Dievas jam kalbėjo ir jį pašaukė. Tačiau jis nei klausėsi, nei atsakė, todėl Dievas jį nuteisė: "Aš šaukiau, bet jie neklausė; todėl ir Aš neatsiliepiau jiems šaukiant" (Zch 7, 13, plg. Jer 21, 10–11) . Galima sakyti, kad ant tautos antkapio iškaltas įrašas skelbė: "Viešpats Dievas kalbėjo savo tautai, bet jie atsisakė klausyti". Tuomet Dievas atsiuntė savo Sūnų, sakydamas: "Jie klausysis mano Sūnaus", tačiau jie Jį nužudė.

Dievas kalba ir šiandien, nors Bažnyčia neturi vieningos nuomonės, kaip Jis kalba. Aš asmeniškai netikiu, kad Jis mums šiandien kalba tiesiogiai ir girdimai, kaip, pavyzdžiui, kalbėjo Abraomui (Pr 22, 1), vaikui Samueliui (1 Sam 3, 4. 6. 8. 10) arba Sauliui iš Tarso pakeliui į Damaską (Apd 9, 3–7). Neturėtume teigti, kad Jis kreipiasi į mus "veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu" (Iš 33, 11), nes pasakyta, kad artimi Dievo santykiai su Moze buvo unikalūs (Įst 34, 10). Žinoma, Kristaus avys pažįsta Gerojo Ganytojo balsą ir seka juo (Jn 10, 3–5), nes tai būtina esant Jo mokiniu, tačiau mums nežadama, kad girdėsime Jo balsą ausimis.

Bet argi Dievas nekalba netiesiogiai per pranašus? Be abejo, turėtume atmesti bet kokį tvirtinimą, kad šiais laikais yra tokių pranašų, kaip minimieji Biblijoje. Jie buvo Dievo "burna", ypatinga apreiškimo priemonė, ant kurių mokymo yra pastatyta bažnyčia (Ef 2, 20). Vis dėlto egzistuoja tam tikra antrinė pranašystės dovana – kai Dievas kai kuriems žmonėms suteikia ypatingą savo Žodžio ar valios supratimą. Tačiau negalima tvirtinti, kad panašūs pasisakymai yra neklaidingi. Priešingai, turime įvertinti ir kalbančiųjų Dievo žodžius charakterį, ir žinią (Mt 7, 16; 1 Tes 5, 20–22).

Pagrindinis būdas, kaip Dievas kalba šiandien, – tai per Šventąjį Raštą, ir tai Bažnyčia pripažino kiekvienoje kartoje. Per Biblijos autorius Dievo kalbėti žodžiai, Jo numatymu užrašyti ir išsaugoti, nėra laiškas be adresato. Vienas iš ypatingų Šventosios Dvasios tarnavimų – užrašytą Dievo Žodį paversti "gyvu ir veiksmingu, aštresniu už bet kokį dviašmenį kalaviją" (Hbr 4, 12). Todėl niekada neturime Žodžio atskirti nuo Dvasios ar Dvasios nuo Žodžio vien todėl, kad Dievo žodis yra "Dvasios kalavijas" (Ef 6, 17), pagrindinis ginklas, kurį naudodamas Dievas žmonių gyvenimuose pasiekia savo tikslus. Šitaip įsitikinę Šventąjį Raštą galime laikyti ir užrašytu tekstu, ir gyva žinia. Todėl Jėzus klausė: "O kas parašyta?" (pvz., Lk 10, 26) ir "Argi neskaitėte?" (pvz., Mr 19, 4; 21, 42), o Paulius klausė: "Ką sako Raštas?" (pvz., Rom 4, 3; Gal 4, 30) beveik personifikuodamas jį. Kitaip tariant, Raštą (tai yra užrašytą Žodį) galima skaityti arba jo klausytis, o jis kalba tai, ką Dievas per jį sako. Per savo senovinį Žodį Dievas kreipiasi į šiuolaikinį pasaulį. Jis kalba per tai, ką jau yra pasakęs.

Dievas mus kviečia klausytis, ką per Šventąjį Raštą "Dvasia sako bažnyčioms" (pvz., Apr 2, 7). Tačiau labai liūdna, kad, kaip ir Senojo Testamento dienomis, taip ir šiais laikais žmonės dažnai nesiklauso Dievo arba nepajėgia ir nenori klausytis. Mes nebendraujame su Dievu ne todėl, kad Dievas yra miręs arba tyli, bet todėl, kad patys nesiklausome. Kai kalbantis telefonu nutrūksta ryšys nepuolame daryti išvados, kad pašnekovas mirė. Ne, "nutrūksta" telefono ryšys.

Dažną kartą mūsų, krikščionių, ryšys su Dievu taip pat nutrūksta. Ar ne dėl to kartais patiriame dvasinį sąstingį? Nustojame klausęsi Dievo. Galbūt kasdien nebeskaitome Biblijos ir nebesimeldžiame. O jei skaitome ir meldžiamės, galbūt skaitome ir meldžiamės rutiniškai ir be gyvybės, nes nebesitikime, kad Dievas prakalbės. Mums praverstų Samuelio požiūris: "Kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso" (1 Sam 3, 9–10). Kaip Viešpaties tarnai turėtume sakyti: "Kiekvieną rytą Jis žadina mane, žadina mano ausį, kad klausyčiau Jo mokymo" (Iz 50, 4). Turėtume būti kaip Marija iš Betanijos, kuri "atsisėdusi prie Viešpaties kojų klausėsi Jo žodžių" (Lk 10, 39). Savaime suprantama, turime ir veikti, ir mąstyti, ir dirbti, ir melstis, būti ir Mortomis, ir Marijomis. Bet ar tik neleidome mumyse esančiai Mortai išstumti Marijos? Ar neapleidome to, ką Jėzus pavadino "geriausiąja" dalimi? (Lk 10, 42)

Bus daugiau

Versta iš: "The Contemporary Christian" (IVP, 1992).
Šaltinis: Laikraštis "Ganytojas", http://www.btz.lt
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt