„Ne ‘homo religiosus’, o paprasčiausiai žmogus“

2008-01-04
Dietrich Bonhoeffer
Blogis šviesos pavidalu

Didysis blogio maskaradas sujaukė visas etines sąvokas. Tai, kad blogis pasirodo šviesos, geradarybės, istorinės būtinybės, socialiniu požiūriu teisuolio pavidalu, perdėm trikdo žmones, kurie susiformavo pagal tradicijas išlikusiame etiniame sąvokų pasaulyje; krikščioniui, gyvenančiam Biblija, tai ir patvirtina begalinį blogio piktumą. (p. 7)

Atsakingieji

Kas atsilaiko? Tik tas, kuriam svarbiausias kriterijus yra ne jo išmintis, principingumas, sąžinė, laisvė, dorumas, o tasai žmogus, kuris visus šiuos dalykus pasiruošęs paaukoti, jeigu, tikėdamas Dievą ir įsipareigojęs tik Dievui, yra pašauktas paklusniai atlikti atsakingą darbą, tas atsakingasis, kurio gyvenimas yra niekas kita, tik atsakymas į Dievo klausimus ir jo raginimą. Kur tie atsakingieji? (8)

Pasikliauti Dievu

Tikiu, kad Dievas gali ir nori taip padaryti, kad iš visko, net iš pačios didžiausios blogybės, kiltų gėris... Tikiu, kad Dievas, kad ir su kokiais sunkumais susidurtume, stengiasi mums suteikti tiek atsparumo, kiek mums reikia. Bet nesuteikia iš anksto, kad pasikliautume ne pačiais savimi, o vien tik juo. Taip tikint turėtų išsisklaidyti bet kokia ateities baimė. Manau, kad ir mūsų klaidos, ir paklydimai nėra tuščias reikalas ir kad Dievui su jais susidoroti nėra sunkiau negu su tariamais mūsų kilnais darbais. Manau, kad Dievas nėra kažkokia nuo laiko nepkriklausoma lemtis, bet kad jis laukia tikrų maldų bei atsakingų veiksmų ir į juos reaguoja. (14)

Kristaus ir krikščionių kančios

Nepalyginti lengviau yra kentėti paklūstant žmogaus duotam įsakymui, negu laisva valia savo paties atsakomybe atliekant kokį darbą. Kentėti žmonių bendrijoje yra nepalyginti lengviau negu vienatvėje. Kentėti viešai ir garbingai yra nepalyginti lengviau negu nuošalyje ir nuplėšta garbe. Kentėti, rizikuojant kūnišku gyvenimu, yra neapsakomai lengviau negu dvasiškai. Kristus kentėjo savo valia, vienatvėje, nuošalyje ir nuplėšta garbe, kentėjo kūnu ir dvasia, o nuo to laiko su juo kenčia ir daug krikščionių. (17)

Atsisakymas rūpintis rytdiena

Iki šiol mums atrodė, jog numatyti gyvenimo planą profesiniu ir asmeniniu atžvilgiu yra viena neatskiriamų žmogaus gyvenimo teisių. Tai jau praeities dalykas. Aplinkybių verčiami patekome į tokią padėtį, kai turime atsisakyti "rūpintis rytdiena"... Mąstyti ir veikti žvelgiant į ateisiančią kartą, be to, visiškai nesibaiminant ir nesirūpinant dėl to, kad bet kurią dieną turi būti pasiruošęs išvykti, – tai yra pozicija, kuri praktiškai mums buvo primesta ir nėra lengva, bet būtina jos laikantis narsiai ištverti. (17-18)

Darbas dėl geresnės ateities

Yra žmonių, kurie mano, jog tikėti geresne ateitimi žemėje ir jai ruoštis yra nerimtas dalykas; yra krikščionių, manančių, jog taip galvoti yra bedieviška. Jie tiki chaosu, netvarka, katastrofa kaip viso mūsų laikų vyksmo prasme ir rezignuodami arba dievobaimingai užsidarydami savyje vengia atsakomybės už tolesnį gyvenimą, už naujo kūrimą, už būsimas kartas. Galimas daiktas, kad Paskutinio teismo diena išaus rytoj, tada mielai nutrauksime darbą dėl geresnės ateities, bet anksčiau – nieku gyvu. (18)

Sutuoktuvių pamokslas iš kameros

Ta proga nelabai tinka pernelyg greitai ir nuolankiai kalbėti apie Dievo vailą ir vadovavimą. Čia veikia ir švenčia triumfą niekas kita, kaip paprasčiausia žmogiška jūsų valia, kurios negalima neįžvelgti; pirmiausia yra jūsų pačių pasirinktas kelias, kuriuo eisite; tai, ką jūs padarėte ir darote, visų pirma nėra dievobaimingas, o visiškai žemiškas dalykas. Tad patys, ir tik jūs, prisiimkite atsakomybę, kurios iš jūsų niekas negali perimti, tiksliau pasakius, tau, Eberhardai, tenka visa atsakomybė už jūsų sumanymo sėkmę su visa tokioje atsakomybėje slypinčia laime, o tu, Renata, padėsi savo vyrui ir palengvinsi jo atsakomybės naštą, ir tai darydama rasi savo laimę. Būtų bėgimas į netikrą dievobaimingumą, jeigu šiandien neišdrįstumėte ištarti: tai yra mūsų valia, tai yra mūsų meilė, tai yra mūsų kelias. (26)

Senojo Testamento svarba

Beje, vis labiau jaučiu Senojo Testamento įtaką savo mintims ir jausmams; praėjusiais mėnesiais ir skaičiau daugiau Senąjį negu Naująjį Testamentą. Tik žinodamas, jog Dievo vardas neištariamas, gali mėginti tarti Jėzaus Kristaus vardą; tik taip mylėdamas gyvenimą ir žemę, kad atrodo, jog su ja viskas žūva, gali tikėti mirusiųjų prisikėlimu ir naujuoju pasauliu; tik pripažindamas sau privalomus Dievo įstatymus, gali, žinoma, kalbėti ir apie malonę, ir tik galutine tikrove pripažįstant Dievo pyktį bei kerštą jo priešams, mūsų širdį bent kiek gali paliesti atleidimas ir priešo meilė. Kas nori pernelyg greitai ir pernelyg tiesiai gyventi bei jausti pagal Naująjį Testamentą, tas, mano nuomone, nėra krikščionis. (72)

"Viskam yra metas"

Dievą reikia rasti ir mylėti tame, ką jis mums duoda; jeigu Dievui patinka suteikti mums didžulę žemišką laimę, neturime būti dievobaimingesni už patį Dievą ir neturime leisti, kad ta laimė pradėtų trūnyti dėl mūsų pasipūtėliškų minčių bei išsūkių ir dėl sulaukėjusios religinės fantazijos, kuriai vis atrodo, jog Dievas per mažai davė. Tam, kuris Dievą ras savo žemiškoje laimėje ir jam padėkos, Viešpats nepagailės suteikti valandų, priminsiančių, kad visa, kas žemiška, yra tik laikinas dalykas ir kad gerai darytume, jeigu širdį pratintume prie amžinybės, o tada sulauktume ir valandų, kai nuoširdžiai galėsime tarti; "norėtųsi dabar būti namie..." Bet viskam savo laikas, o svarbiausia yra eiti į koją su Viešpačiu, bet neužbėgant jam per kelis žingsnius už akių, žinoma, ir atsilikti negalima nė per žingsnį. Norėti viską turėti iš karto yra puikybė – santuokos laimę bei uždėtą kryžių ir dangiškąją Jeruzalę, kurioje visi lygūs – ir vyrai, ir moterys. "Viskam yra metas" (Koh 3)... (79)

Atminties nebuvimas

Kas man pačiam ir kitiems vis lieka mįslė – užmaršumas, susijęs su naktį išgyventu bombordavimu. Praėjus vos kelioms minutėms po sprogimų tarsi išgaruoja visos mintys, kurios dar ką tik nedavė ramybės. Liuteriui užteko žaibo trenksmo – ir visas jo gyvenimas daugeliui metų iš karto pasuko kita kryptimi. Kur ta "atmintis" šiandien? Ar dėl "moralinės atminties" praradimo – bjaurus žodis! – nežlunga visi įsipareigojimai, meilė, santuoka, bičiulystė, ištikimybė? Nieko nelieka galvoje, niekas neįstringa? Viskas – trumpalaikiška, laikina. Bet tokioms teisingumo, tiesos, grožio, apskritai visų gerų darbų gėrybėms reikia laiko, pastovumo, "atminties", priešingu atveju jos degeneruoja. Kas nėra linkęs atsakyti už praeitį ir kurti ateitį, tas yra "užmaršus", ir nežinau, kur jį galima pagriebti, nutykoti, atvesti į protą. Nes ir šiaip kiekvienas ištartas žodis, nors šią akimirką skamba įspūdingai, nugrimzta užmarštin. Tad ką daryti? Tai yra didžiulė krikščioniškosios sielovados problema. (92)

Pasipriešinimas ir nuolankumas

Čia man dažnai neduodavo ramybės mintis – kur yra ribos tarp būtino pasipriešinimo "likimui" ir tarp taip pat būtino paklusnumo [tiksliau: nuolankumo/pasidavimo; iš čia knygos pavadinimas]... Manau, kad iš tiesų turime imtis didelių bei savarankiškų darbų, bet drauge reikia daryti ir tai, kas savaime suprantama ir būtina, turime pasipriešinti "likimui" – man atrodo, jog svarbu, kad ši sąvoka yra "bevardės giminės" [vok. das Schicksal; vert. past.] – lygiai taip ryžtingai, kaip tam tikromis sąlygomis jam paklūstame [arba pasiduodame]. Apie "vadovavimą" galima kalbėti tik anapus šio dvigubo proceso, Dievą sutinkame ne tik "Tu" pavidalo, bet taip pat "persirengusį" "bevardės giminės pavidalu", o mano klausimo esmė – kaip tame "bevardžiame" ["das Schicksal"] rasti "Tu", arba, mano nuomone [...], kaip "likimas" iš tiesų virsta "vadovavimu". Tad iš esmės negalime nustatyti ribų tarp pasipriešinimo ir paklusimo; bet turi būti ir viena, ir kita, ir reikia ryžtingai veikti, atsižvelgiant į abu tuos dalykus. Tikėjimas reikalauja, kad būtų veikiama energingai ir gyvai. Tik taip kiekvienas galėsime ištverti dabartinę padėtį ir pasimokyti iš jos ateityje. (99–100)

Nereliginga krikščionybė

Kas mane nuolat jaudina – tai yra klausimas, ką šiandien mums apskritai reiškia krikščionybė, arba kas mums šiandien yra Kristus. Laikai, kai žmonėms į tai būtų galima atsakyti žodžiais – nesvarbu, teologiškai arba paaiškinti maldingais žodžiais, – jau praėjo; taip pat praėjo turtingo dvasinio gyvenimo bei sąžinės laikai ir apskritai religingumo laikai. Artėja visiškos bedievystės laikai; žmonės, kokie jie dabar yra, paprasčiausiai nebegali būti religingi. Ir tie, kurie sąžiningai laiko save "religingais", taip pat visiškai nepraktikuoja religingumo; sakydami "religingumas", jie turi galvoje tikriausiai visiškai ką kita. Tačiau tai, ką tūkstantį devynis šimtus metų skelbia visa mūsų krikščionybė ir teologija, remiasi žmonių "religiniu apriori". "Krikščionybė" visada buvo "religijos" forma (galbūt tikroji). Bet jeigu vieną dieną paaiškės, kad šio "apriori" iš viso nėra, kad tai buvo istoriškai sąlygota ir praeinanti žmogaus raiškos forma, taigi jeigu žmonės iš tiesų iš esmės pasidarys nereligingi, – manyčiau, jog šis procesas daugiau ar mažiau vyksta (kuo paaiškinti, kad, pavyzdžiui, šis karas, skirtingai nuo visų ankstesniųjų, nesukelia "religinės" reakcijos?), – ir ką tai reiškia "krikščionybei"? Iš visos ligšiolinės mūsų "krikščionybės" atimami pamatai, ir lieka vos keli "paskutiniai riteriai" ar keletas intelektualiniu požiūriu nesąžiningų žmonių, su kuriais dar galima kalbėti "religingumo" klausimais. Negi lieka tik saujelė išrinktųjų? Negi stengdamiesi realizuoti savo prekę turėtume nertis iš kailio, įskaudinti ar pasipiktinę pulti būtent prie tos abėjotinos žmonių grupelės? Ar turėtume užpulti keletą nelaimingųjų jų silpnumo valandą ir juos, taip sakant, išprievartauti religiniu požiūriu? Jei viso to nenorime, jeigu galų gale ir vakarietiškąją krikščionybės formą turėtume laikyti tik pradine visiško netikėjimo pakopa, kokia padėtis tada susiklostytų mums, Bažnyčiai? Kaip Kristus gali tapti ir netikinčiųjų Viešpačiu? Ar yra netikinčių [nerelingingų] krikščionių? Jeigu religija yra tik krikščionybės drabužis, – o ir tas drabužis įvairiais laikais atrodė labai skirtingai, – kas tada yra netikinti [nereliginga] krikščionybė?.. Štai klausimai, į kuriuos reikėtų atsakyti: ką reiškia Bažnyčia, bendruomenė, pamokslas, liturgija, krikščioniškas gyvenimas netikinčiame [nereligingame] pasaulyje? Kaip kalbama apie Dievą – be religijos, – t.y. apie laiko sąlygotas metafizikos, turtingo dvasinio gyvenimo ir t.t. prielaidas? Kaip apie "Dievą" kalbame (o gal net ir "kalbėti" apie tai nebegalima kaip iki šiol) "pasaulietiškai", kaip esame "netikintys [nereligingi] pasauliečiai" krikščionys, kaip esame ek-klesia, pašauktieji, nors suprantame, jog religniu požiūriu nepriklausome vertesniesiems, o viekiau esame absoliutūs pasauliečiai? Tada Kristus nebėra religijos objektas, o yra kažkas visiškai kita, iš tikrųjų pasaulio Viešpats. Bet ką tai reiškia?
...
Dažnai savęs klausiu, kodėl "krikščioniškas instinktas" mane labiau traukia prie netikinčių [nereligingų] nei prie tikinčių [religingų], ir visiškai ne dėl to, kad pajusčiau norą misionieriauti, o paprasčiausiai "broliškai". Bendraudamas su tikinčiaisiais [religingais] dažnai vengiu ištarti Dievo vardą, – nes man atrodo, jog jis čia skamba kažkaip dirbtinai ir kad pats sau atrodau šiek tiek nesąžiningas, (ypač nemalonu būna, kai kiti pradeda kalbėti vartodami religines sąvokas, tada beveik visiškai užčiaupu burną ir man drosi kažkaip tvanku bei nejauku), – o netikintiems [nereligingiems] kartais galiu visiškai ramiai ir kaip savaime surpantamą dalyką paminėti Dievą. Tikintys [religingi] kalba apie Dievą, kai pasiekia savo žinojimo ribas (kartais dėl tingėjimo pasukti galvą) arba kai žmogaus jėgos nebetarnauja, – ir jie visada pasitelkia deus ex machina, – arba tariamam neišsprendžiamų problemų sprendimui, arba kaip jėgą, kai žmogus nebeįstengia susidoroti su kažkokiu uždaviniu, vadinasi, visada pasinaudojama žmogaus silpnumu arba jo gebėjimų robotumu; tai neišvengiamai trunka tol, kol žmonės savo pastangomis praplečia žinojimo ribas ir Dievas, kaip deus ex machina, pasidaro nebereikalingas; kalbėjimą apie žmogaus pažinimo ribas apskritai laikau abejotinui dalyku (ar pačią mirtį, kadangi žmonės jos beveik nebebijo, ir nuodėmę, kurios žmonės beveik nebesupranta, šiandien dar galime laikyti tikra riba?), man vis atrodo, jog tuo mes paprasčiausiai baimingai norėdavome palikti vietos Dievui; – apie Dievą norėčiau kalbėti ne prie žmogaus ribotumo, o centre, jį sieti ne su silpnumo valandėlėmis, o su jėga, ne su mirtimi ir kalte, o su gyvenimu ir su gėriu. Man atrodo, jog ties ribomis verčiau nutilti ir neišsprendžiamus dalykus palikti neišspręstus. Tikėjimas prisikėlimu iš mirusių nėra mirties problemos "sprendimas". Dieva "anapusybė" nėra mūsų pajėgumo suvokti anapusybė! Iš pažinimo teorijos žinomas transcendentiškumas neturi nieko bendra su Dievo transcendentiškumu. Anapusinins Dievas yra paties mūsų gyvenimo viduryje. Bažnyčia yra ne ten, kur atsisako veikti žmogaus gebėjimai, ties ribomis, o pačiame kaimo virduryje. Tokia yra ir Senojo Testamento nuostata, ir šia prasme Naująjį Testamentą mes dar pernelyg mažai skaitome Senojo Testamento požiūriu. (116-119)

"Griaunu, ką pastačiau"

Mes užaugome iš tėvų patirties žinodami, jog žmogus gali ir turi planuoti, kurti ir formuoti savo gyvenimą, jog yra toks dalykas, kaip viso gyvenimo darbas, kuriam žmogus turįs apsispręsti, o paskui privaląs ir galįs jį dirbti iš visų jėgų. Bet iš savo patirties žinome, jog tai, kas sukurta, gali būti per vieną naktį sugriauta ir kad mūsų gyvenimas, skirtingai nuo mūsų tėvų gyvenimo, pasidarė beformis arba net fragmentiškas. Nepaisydamas to, galiu tik pasakyti, jog nenorėčiau gyventi jokiais kitais laikais, išskyrus mūsų, nors jie ir apeina mūsų išorinę laimę. Aiškiau negu bet kuriais kitais laikais suvokiame, jog pasaulis yra piktose ir maloningose Viešpaties rankose. Jeremijo pranašystėje sakoma: "Taip kalbėjo Viešpats: 'Žiūrėk! Griaunu, ką pastačiau, išraunu, ką pasodinau! Net visą kraštą! O tu – lauki sau didelių dalykų? Nelauk jų! Štai aš sukelsiu nelaimę viskam, kas mirtinga... bet tau paliksiu tavo gyvybę kaip karo laimikį, kur tik tu eitum’" (Jer 45,4–5). Jeigu žlugus visoms gyvenimo gėrybėms mums pavyksta išsaugoti gyvą savo sielą, tai tuo reikia pasitenkinti. Jeigu pats kūrėjas sugriauna savo kūrinį, ar galime niurnėti dėl to, kad sugriauti mūsų kūriniai? (128)

Pažinti Dievą gyvendami

Vis dar intensyviai gilinuosi į Weizsäckerio knygą "Fizikos pasaulėvaizdis". Ir vėl įsitikinau, jog negalima leisti, kad Dievu būtų užkišamos visos netobulo mūsų pažinimo spragos; ir kai vėliau, – kas objektyviai neišvengiama, – pažinimo ribos vis plečiasi, kartu su jomis pastūmėjamas Dievas, tad jis be perstojo traukiasi. Dievą turime rasti tame, ką suvokiame, o ne tame, ko nesuvokiame; Dievas nori, kad jį suvoktume ne neišspręstuose, o išspręstuose klausimuose. Tai tinka taip pat apibūdinti santykiui tarp Dievo ir mokslinio pažinimo. Tuo taip pat galime vadovautis, svarstydami bendriausius klausimus, susijusius su mirtimi, kančia ir kalte. Šiandien ir į visus šiuos klausimus yra žmogiškų atsakymų, kurie visiškai apsieina be Dievo. Faktiškai – ir taip budavo visais laikais – žmonės su tais klausimais susidorodavo, ir paprasčiausiai yra netiesa, jog tik krikščionybė turi sprendimą. Dėl sąvokos "sprendimas" pasakysiu, jog krikščioniški atsakai taip pat menkai (arba taip pat gerai) privalomi, kaip ir kiti galimi sprendimai. Ir čia Dievu negalima užkamšyti visų skylių; Dievą turime pažinti ne tik ties savo galimybių ribomis, o pačiame gyvenimo sūkuryje; Dievas nori, kad jį pažintume gyvendami, o ne tik mirdami, būdami sveiki ir kupini jėgų, o ne tik, kai kenčiame, kai veikiame, o ne tik, kai nusidedame. To pagrindas yra Dievo apsireiškimas Jėzuje Kristuje. Jis yra gyvenimo centras, o ne "atėjęs tam", kad mums atsakytų į neišspręstus klausimus. 136

Žmogaus gyvenimas žemėje

Skirtingai nuo kitų Rytų religijų, Senojo Testamento tikėjimas nėra atpirkimo [išganymo] religija. O krikščionybė juk visada pateikiama kaip atpirkimo religija. Ar ne čia glūdi pagrindinė klaida, dėl kurios Kristus atitraukiamas nuo Senojo Testamento ir aiškinamas pagal atpirkimo mitus... Izraelis išlaisvinamas iš Egipto, kad galėtų kaip Dievo tauta gyventi žemėje Dievo akivaizdoje... Vėlgi sakoma, jog svarbiausia yra tai, kad krikščionybėje yra skelbiama prisikėlimo viltis ir kad dėl to susiformavo tikra išganymo religija. Pagrininis dėmesys skiriamas mirties ribos anapusiškumui, Ir būtent čia įžiūriu trūkumą ir klaidą. Išganymas čia reiškia išvadavimą iš rūpesčių, vargų, baimių ir troškimų, iš nuodėmės ir mirties geresniame aname pasaulyje. Bet negi tai iš tikrųjų yra Kristaus Evangelijos ir Pauliaus skelbimo esmė? Aš tai neigiu. Krikščioniška prisikėlimo viltis nuo mitologinės skiriasi tuo, kad ji visiškai naujai ir stipriau nei Senajame Testamente atkreipia dėmesį į žmogaus gyvenimą žemėje. Skirtingai nuo tikinčių atpirkimo mitais, krikščionis nuo žemiškų uždavinių ir sunkumų neturi paskutinės landelės – pasitraukti į amžinybę, jis turi išragauti visą žemišką gyvenimą kaip Kristus ("Dieve, kodėl mane apleidai?") ir tik taip elgiantis nukryžiuotasis ir prisikėlusysis yra su krikščionimi ir šis su Kristumi nukryžiuojamas ir prisikelia. Žemiškojo gyvenimo negalima baigti prieš laiką. Šiuo atveju Senojo ir Naujojo Testamento nuostatos stutampa. Atpirkimo mitai kyla iš žmonių patyrimo ribinėse situacijose. O Kristus suvokia žmogų jo gyvenimo centre. (150–151)

Visas žmogus Dievo akivaizdoje

Dievo išstūmimas iš pasaulio, iš žmogaus esaties viešumo privedė prie to, kad pabandyta jį sulaikyti dar bent "asmeniškumo", "dvasinio gyvenimo", "privatumo" srityse. O kadangi kiekvienas žmogus kur nors turi privačią erdvę, joje jis laikomas labiausiai pažeidžiamas. Kamerdinerio paslaptys – grubiai tariant – t.y. intymaus gyvenimo plotmė (nuo maldos iki sekso srities) – tapo modernių sielovadininkų medžioklės zona. Tuo jie prilygsta (nors jų tikslai buvo kiti) prasčiausios prabos sensacijų besivaikantiems žurnalistams... Teologiniu požiūriu susiduriame su dviguba klaida: pirma, manoma, jog žmogų tik tada galima laikyti nusidėjėliu, jeigu iššniukštinėjus sužinomos jo silpnybės arba jo nepadorumas; antra, manoma, jog žmogaus esmė yra giliausioje, slėpiningoje jo bedugnėje, ir tai vadinama "dvasingumu"; ir būtent šiose žmogaus slaptybėse atseit yra vienatinės Dievo valdos!.. Mes turime galvoje ne nuodėmes iš silpnumo, o stiprybės nuodėmes. Visai nebūtina šniukštinėti. Biblijoje apie tai neužsimenema... Dėl antrojo punkto: Biblija, priešingai negu mes, neskiria išorinio ir vidinio gyvenimo. Ir kodėl ji tai turėtų daryti? Jai visada rūpi anthropos teleios, visas žmogus, net ir tada, kai, kaip antai Kalno pamoksle, dekalogas pasiekia "dvasios gelmes". Teigimas, jog geros "nuostatos" gali pakeisti visuminį gėrį, yra visiškai ne pagal Bibliją. Vadinamasis dvasinis gyvenimas buvo renesanso atradimas (turbūt Petrarkos). Anot Biblijos, "širdis" yra ne vidinis gyvenimas, o visas žmogus, koks jis yra Dievo akivaizdoje. Juk žmogus gyvena intensyviai tiek iš "išorės" į "vidų", tiek iš "vidaus" į "išorę", dėl to yra visiškai klaidinga manyti, jog žmogaus esmę suvoksime tik pažinę intymiausius jo sielos vingius. Taigi noriu pasakyti, kad Dievą reikia ne prastumti kažkurioje dar likusioje slaptoje vietoje, o paprasčiausiai pripažinti pasaulio ir žmogaus pilnametystę, kad žmogaus, koks jis yra iš tikrųjų, nereikia "juodinti", o reikia sugretinti [konfrontuoti] jį su Dievu stipriausioje jo vietoje, reikia atsisakyti bet kokių popiškų gudrybių ir namyti, jog psichoterapija ir egzistencializmo filosofija nutiesia kelią Dievui. (154–156)

Dalyvavimas Dievo kančioje

"Krikščionys stovi prie Dievo, kai jis kenčia", tuo krikščionys skiriasi nuo pagonių. "Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?" – klausia Jėzus Getsemanėje. Tai aukštyn kojom apverčia visa, ko religingas žmogus tikisi iš Dievo. Žmogus kviečiamas kartu išgyventi Dievo kančią dėl bedieviško pasaulio. Vadinasi, jam iš tikrųjų reikia gyventi bedieviškame pasaulyje ir jam negalima pabandyti kokia nors religine marška pridengti pasaulio bedieviškumą, jį nuskaistinti; jam tenka gyventi "pasaulietiškai" ir būtent tuo jis dalyvauja Dievo kančiose; jam leistina gyventi "pasaulietiškai", t.y. jis yra išlaisvintas nuo klaidingų religinių ryšių ir trikdžių. Būti krikščionimi nereiškia puoselėti tam tikros formos religingumą ar remiantis kokia nors metodika kažką iš savęs daryti (nusidėjėlį, atgailaujantįjį ar šventąjį), o reiškia būti žmogumi, ne žmogaus tipą, o žmogų mumyse sukuria Kristus. Ne religinis veiksmas padaro krikščionį, o dalyvavimas Dievo kančioje pasaulietiniame gyvenime. (162–163)

Ne homo religiosus, o žmogus

Per keletą praėjusių metų vis labiau ėmiau pastebėti ir išmokau suvokti stiprų krikščionybės šiapusiškumą; krikščionis yra ne homo religiosus, o paprasčiausiai žmogus, kaip ir Jėzus – tik galbūt skirtingai nuo Jono Krikštytojo – buvo žmogus. Turiu galvoje ne lėkštą ir banalų žinovų, stropuolių, nerangių ar nedorėlių šiapusiškumą, o gilų, tobulai išugdytą, kuris neatskiriamas nuo mirties ir prisikėlimo suvokimo. Manau, jog Liuteris gyveno šioje šiapusybėje. Prisimenu, kaip prieš 13 metų Amerikoje kalbėjausi su vienu jaunu prancūzų kunigu. Mudu labai paprastai savęs paklausėme, ko gi mes siekiame savo gyvenimu. Jis pasakė: "Aš norėčiau tapri šventuoju" (visiškai įmanomas dalykas, jog jis juo ir tapo); man tada tai paliko labai didelį įspūdį. Nepaisant to, bandžiau jam prieštarauti maždaug tokiais žodžiais: o aš norėčiau išmokti tikėti. Ilgai nesuvokiau, kaip labai šie dalykai nesuderinami. Maniau, jog galėsiu išmokti tikėti, jeigu bandysiu gyventi kaip ir šventai. Baigęs šį bandymą parašiau knygą "Nachfolge" ("Mokinystė"). Šiandien aiškiai pastebiu, kokie pavojai slypi šioje knygoje, nors neatsisakau jos nuostatų. Vėliau patyriau ir patiriu iki pat šiol, jog tikėjimo išmokstama tik be išlygų gyvenant šiapusybėje. Jeigu visiškai atsisakoma ką nors iš savęs daryti pačiam – šventąjį ar atsivertusį nusidėjėlį, ar Bažnyčios žmogų (vadinamąją kunigišką figūrą!), teisųjį ar neteisųjį, ligonį ar sveikuolį – ir aš tai vadinu šiapusybe (vok, Diesseitigkeit), tai yra gyventi taip, kad tavo gyvenime būtų gausų uždavinių, klausimų, sėkmių ir nesėkmių, patirties, taip pat bejėgiškumo, – tada visa savo esybe sviedi save į Dievo prieglobstį, tada imi rimtai žiūrėti nebe į savo kančias, o į Dievo kančią pasaulyje, tada kartu su Kristumi budi Getsemanėje, ir manau, jog tai yra tikėjimas, tai yra metanoia; ir taip tampama žmogumi, krikščionimi. (164–165)

Bažnyčia kitiems

Bažnyčia yra tik tada Bažnyčia, jeigu ji egzistuoja kitiems. Kad galėtų padaryti pradžią, jai reikia visą nuosavybę padovanoti vargingiesiems. Kunigai turi gyventi tik iš savanoriškų bendruomenių aukų, galbūt dirbti pagal kokią nors pasaulietinę profesiją. Bažnyčia turi dalyvauti bendruomenės žmonėms sprendžiant pasaulietinius uždavinius, ne valdydama, o padėdama ir tarnaudama. Visų profesijų žmonėms ji turi pasakyti, kas yra gyvenimas su Kristumi, ką reiškia "būti kitiems". Ypač mūsų Bažnyčiai teks priešintis įžūliam pasipūtimui, jėgos garbinimui, pavydui ir iliuzionizmui – šios ydos yra viso blogio šaknys. Bažnyčiai reikės kalbėti apie saiką, tikrumą, pasitikėjimą, ištikimybę, pastovumą, kantrybę, drausmę, kuklumą, santūrumą. (172)

Veikimas

Daryti ir išdrįsti ne bet ką, o tai, kas teisinga, / ne pleventi galimybių ribose, drąsiai griebti jautį už ragų, / ne minčių tėkmė, o vien veikimas yra laisvė. / Iš baimingo neryžtingumo ženk į vyksmo sūkurį / tik Dievo įsakymo ir savo tikėjimo įkvėptas, / ir laisvė džiūgaudama apglėbs tave. 175

Šaltinis: "Pasipriešinimas ir nuolankumas", vertė I. Tumavičiūtė (Dialogo kultūros institutas, 2007); parinko H. Lahayne
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt

Straipsniai

Nykstantis Dievas
Holger Lahayne

„Ne ‘homo religiosus’, o paprasčiausiai žmogus“
Dietrich Bonhoeffer

„Dukra palaidūnė"
Holger Lahayne


Artimiausi renginiai

LKSB Kiti