Įvaizdis ar tapatybė?

2007-09-23
Jock McGregor
Daugelį šio straipsnio tema turbūt nustebino. Iš tikrųjų nemažai krikščionių suabejotų, ar verta rašyti apie šią popžvaigždę: ką čia būtų galima rasti, kad pasimokytume? Visgi Madonna yra reikšmingas ir reprezentatyvus mūsų meto kūdikis. Žvelgdami į jos gyvenimą ir į tai, ką ji simbolizuoja, galime daug sužinoti apie mūsų kultūros vertybes ir trūkumus. Mes netgi galime kai ką sužinoti apie save.

Madonna tapo viena iš didžiausią pasisekimą turinčių ir blogai pagarsėjusių moterų dainininkių pasaulyje. The Times labai aiškiai tai išdėstė 1991 metais: "Naujienos, kad Madonna ką tik pasirašė sutartį, pagal kurią ji yra geriausiai užmokama atlikėja visoje popindustrijos istorijoje, tik dar kartą patvirtina mums jau žinomą faktą, kad dabar ji yra didžiausia žvaigždė planetoje". Net gana rimtas leidinys Sunday Telegraph pripažino ją "moteriškos lyties amžiaus ikona".

Ji atvyko į Niujorką 1976 metais, būdama aštuoniolikos metų ir kišenėje teturėdama 35 dolerius. O po aštuonerių metų ji laimėjo Niujorko Radio City Music Hall bilietų kasos rekordą: 17622 bilietai į jos koncertą buvo parduoti per 34 minutes – greičiausiai negu į bet kokį kada nors vykusį koncertą. Visi bilietai į jos albumui "Like a Virgin" skirtos turnė koncertus, vykusius 27 JAV miestuose, buvo parduoti per dvi valandas. Septyni jos singlai yra užėmę pirmąsias vietas, 26 singlai buvo populiariausiųjų penketukuose, 7 albumai buvo pirmi. Šešiolikos jos dainų pasirodymas viena po kitos Amerikos populiariausiųjų penketukuose laimėjo rekordą, anksčiau pasiektą "Beatles". Ji pardavė daugiau kaip 85 milijonus albumų visame pasaulyje, daugiau negu bet kuri kita istorijoje žinoma moteris dainininkė. Jos asmeninį turtą sudaro gerokai daugiau nei 70 milijonų USD [1995 m. duom.]. "Pepsi" firma sumokėjo jai 5 milijonus dolerių už reklaminį klipą. Šiuo metu ji yra pasirašiusi kontraktą su "Time Warner", kontrakto vertė – maždaug 60 milijonų USD. Tiesa, jos populiarumas pastaraisiais metais truputį sumažėjo, bet ji dominavo 9-ajame dešimtmetyje ir paskutinio šio amžiaus dešimtmečio pradžioje, taigi net negali būti abejonės, kad ji yra fenomenaliai klestinti superžvaigždė.

Tačiau turėdama tokį pasisekimą ji sukelia nemažiau diskusijų. The New York Post apžvalgininkas Ray Kerrisonas apie ją pasakė taip: "Ji bet ką padarys, bet ką pasakys, bet ką užsivilks, bet ką išjuoks, bet ką pažemins, kad atkreiptų į save dėmesį ir užsidirbtų vieną kitą dolerį. Ji yra esmingiausias amžiaus simbolis; ji – sau nuolaidžiaujanti, šventvagiška, begėdiška, tuščia". Michaelas Ignatieffas sako: "Man nesvarbu, kad aš matau jos veidą kiekvieno žurnalo viršelyje, man iš tiesų nesvarbu, kad ji yra nepadori, man nesvarbu net tai, kad ji nesugeba dainuoti, nesugeba šokti, nesugeba vaidinti ir vis dėlto yra įžymiausias asmuo planetoje. Aš negaliu pakęsti Madonnos dėl to, kad ji mano esanti menininkė". Cindy Crawford pasakė: "Aš nebenoriu daugiau matyti jos apsinuoginimo. Jei tu ginčijiesi su savo tėčiu, nedaryk to viso pasaulio akivaizdoje". Charlesas Brenneris The Times teigia: "ji turi antgamtišką sugebėjimą derinti savo tėvynainių vujaristinį potraukį su savo pačios polinkiu į ekshibicionizmą". O daktaras Samas Jonesas iš Niujorko medicinos kolegijos sakė: "Madonna yra ištvirkusi margaspalvė fleitininkė, vedanti paskui save stulbinančiai jaunas mergaites malonumų keliu prie tokio gyvenimo būdo, kur viešpatauja ištvirkimas ir degradacija".

Visuomenės dalis, labiausiai nepatenkinta Madonna, yra krikščionys. Įžūliai vartodama ir išniekindama krikščioniškus simbolius, nuolat demonstruodama tvirkinančias seksualines scenas, daugeliui krikščionių ji tapo tikru pariju. "Moralinė dauguma" (Moral Majority – labai konservatyvus krikščioniškas judėjimas JAV, suklestėjęs R. Reagano valdymo metais; jo tikslas – naujai įtvirtinti konservatyvias krikščioniškas vertybes žiniasklaidoje, kultūros, švietimo ir politikos srityse) jos vaizdo siužetą "Like a Prayer" pasmerkė kaip šventvagišką, o Amerikiečių šeimos asociacija palaikė jį įžeidžiančiu. Dėl to daug JAV televizijos kompanijų atsisakė jį transliuoti. Jos turnė "Blond Ambition" Italijoje pasipriešino Vatikanas, o jos vaizdo siužetas "Justify my love" buvo toks įžeidžiantis, kad jį uždraudė BBC ir netgi MTV kanalas Jungtinėse Valstijose (o tai jau šį tą sako!). Tačiau ne visi krikščionys yra priešiški. Muzikos kritikas Karlas Dallasas sako: "... mane pirmiausiai sudomino jos rimtas profesionalumas, pagarba įvaizdžiams, kuriuos ji vartojo ir čia pat prieš mūsų akis atkurdavo, taip pat visiška jos neliečiamybė. Tai kas yra šventvagiška? Man visuomet keista išgirsti šį skubų kaltinimą tų, kurie reikalauja nubausti žmones, įvykdžiusius tik tokį nusikaltimą... O ji viso labo tepadarė tik tiek, kad pasinaudojo Dievo jai duotais talentais ir tuo būdu metė iššūkį jausmingumui. Gerai katalikei mergaitei tai jau savaime yra nepaprasta ir turėtų būti sveikintina, o ne šmeižiama".

Tačiau net ir tokių nuomonių autoriai, kurie persiplėšdami bandė surasti ką nors, ką būtų galima įvertinti, nutilo prieš 1993 m. Kalėdas, kai pasirodė jos knyga "Seksas". Ši knyga į rinką atėjo kaip nepaprastas žiniasklaidos įvykis; joje vaizduojamos pačios nepadoriausios seksualinės scenos, kokias tik įmanoma įsivaizduoti. Faktas, kad tokią pornografinæ knygą galėjo išspausdinti "Time Warner", kad ji buvo parduota ir išreklamuota per Kalėdas kaip knyga, tinkanti skaityti gurkšnojant kavą, paskatino Jamesą Dobsoną pasakyti, kad tai buvo begėdiškiausias įvykis per visą jo gyvenimą.

Tad kas gi yra ši nepaprasta, tokią polemiką sukelianti moteris? Ji gimė 1958 metais Mičigane italų imigrantų Silvio ir Madonnos Ciccone'ių šeimoje. Madonna pavadinta motinos vardu, tai ne sceninis vardas. Ji buvo vyriausia duktė, ir tragiška motinos mirtis nuo krūties vėžio, kai mergaitė buvo vos šešerių metų, iš esmės pakeitė jos gyvenimą. Madonna buvo priversta imtis suaugusiojo vaidmens – rūpinosi namais ir aštuonių vaikų šeima. Jos tėvas, sunkiai dirbantis inžinierius, nėrėsi iš kailio, stengdamasis juos gerai prižiūrėti ir išlaikyti visus drauge, tačiau jis neišvengiamai turėjo vesti dar kartą, ką jis ir padarė po kelerių metų, o Madonna prisipažino, kad ji buvo labai pasipiktinusi savo pamote Joan. Jų šeima buvo griežtai katalikiška, vaikai kasdien eidavo į bažnyčią katalikiškoje mokykloje, kurią jie lankė. Katalikiško auklėjimo griežtumas darė poveikį jos ankstyvajam gyvenimui, ir nėra nieko nuostabaus, kad ji pradėjo priešintis tiems pagrindams, nors reikėtų pasakyti, kad tada, kai Madonna buvo maža mergaitė, ji buvo labai religinga ir troško tapti vienuole. Nors aukštesniojoje mokykloje Madonną prisimindavo kaip visų mėgstamą mergaitę, turinčią daugybę draugų, ji pati prisipažįsta, kad gimtajame mieste visada jausdavosi nereikalinga. Labai anksti pajuto svajonę šokti; po atkaklaus spaudimo tėvo širdis suminkštėjo ir jis leido jai lankyti baleto pamokas. Mokytojai tuojau pastebėjo jos talentą, ir netrukus ji išsikovojo vietą Mičigano universitete. Tačiau ji nebaigė kurso, nes viliodamas pamojo ranka Niujorkas ir, turėdama tik truputį daugiau nei trisdešimt penkis dolerius kišenėje ir lėktuvo bilietą į vieną pusę Madonna įžengė į didįjį miestą, kupina svajonių tapti žvaigžde. Dalį dienos ji dirbo užkandinėje, kartais kur nors pozuodavo nuoga ir apvažinėdavo Niujorko šokių klubus, kur galiausiai susipažino su labai talentingais ir įtakingais programų vedėjais ir muzikantais – taip jos muzikinė karjera pajudėjo iš vietos.

Tačiau mes dabar nesiruošiame analizuoti jos muzikos ar muzikinės karjeros. Aš tikrai nesiruošiu to siūlyti, nes nesiklausau jos muzikos ir visiškai nesu jos gerbėjas. Taigi nebandysiu įvertinti jos meninių sugebėjimų ir reputacijos. Aš taip pat nesidomiu ir "tikrąja" Madonna. Labai dažnai žmonės stengiasi nekreipti dėmesio į viešus pranešimus apie asmenį, kad suvoktų, koks tas žmogus yra tikras. Faktiškai mane kaip tik ir domina, kas netrukus ir paaiškės, būtent tas viešumas, tas Madonnos Mitas. Pagaliau nenoriu paprasčiausiai tik išvardyti visų nekrikščioniškų ar amoralių dalykų, kuriais ji tiki ar daro. Manyčiau, jie ir taip pakankamai akivaizdūs.

Susidomėjau prieš porą metų, kai žurnale perskaičiau apžvalginį straipsnį, kuriame Madonna vertinama kaip pirmoji moteris herojė tarp jaunimo. Tuojau po to perskaičiau dar vieną rašinį, kuriame buvo klausiama jaunų mergaičių, į ką jos siekia būti panašios. Sąrašo pradžioje buvo dvi – Madonna ir princesė Diana – nepaprastas įvaizdžių kontrastas. Tai sužadino mano susidomėjimą šia moterimi kaip kultūros ikona, kaip mūsų amžiaus produktu ir mūsų amžiaus simboliu. Ikonos yra religiniai paveikslai, sukurti žmonėms melstis, ir jie vaizduoja tai, kam esame atsidavę, mūsų aukščiausius idealus ir vertybes. Kai Madonna 9-ojo dešimtmečio viduryje išleido singlą "Material Girl", daugelis komentavo, kad ji apibendrino dešimtmečio dvasią – to laikotarpio materializmą. Manau, kad Madonna simbolizuoja dar daugiau. Norėčiau apžvelgti Madonnos mitologiją, keletą svarbiausių jos bruožų ir parodyti, kaip jie veikia lyg būtų mūsų pačių, mūsų kartos ir mūsų kultūros veidrodis.

Vienas iš Madonnos bruožų, stulbinantis mus pirmiausiai, yra jos sugebėjimas vartoti savo pačios įvaizdį. Madonna gyvena tuo, kad "žiniasklaida yra pranešimas" (The medium is the message, tai Kanados komunikacijos psichologo ir kultūros filosofo M. McLuhano [1911–1980] posakis; pagrindinė šio teiginio mintis yra ta, kad esminis žiniasklaidos pobūdis, jos paskirties ypatybės jau savaime nustato, kas per ją gali būti pranešama ir kaip šis pranešimas gali būti perduodamas; taigi žiniasklaida pati iš anksto nustato pranešimą). Dėl sėkmės ir atkaklaus darbo ji visiškai kontroliuoja savo pasirodymus. Pati rašo dainas, kuria muziką, choreografiją ir šoka pati, apipavidalina sceną, netgi pati grimuojasi ir kuria kostiumus. Ji absoliučiai, tarytum apsėsta, kontroliuoja visus šiuos pasirodymo aspektus. Ji reguliuoja ne tik pasirodymus, bet ir visa kita, ką daro: netgi filmus, kuriuose vaidina – jie visi atspindi apibendrintą įvaizdį. Jį parduodama, Madonna išskirtinai sumaniai naudojasi viešuma, reklama ir žiniasklaida. Martinas Amisas taip pakomentavo: "Ji yra nepriklausomas postmodernizmo fenomenas. Net jos viešumas išsikovoja viešumą. Tiesiog kontroliuojamos iliuzijos šedevras". Richardas Morrisonas iš The Times sako apie ją: "Tokių kaip Madonna ir Jacksonas tikslas – pasiūlyti tai, ką galima pavadinti tik visišku egocentrizmu: jie kontroliuoja kiekvieną savo veiklos aspektą ir nori ištrinti ribą tarp meno ir tikrovės. Jų veiksmai susipina su jų asmeniniu gyvenimu ir atvirkščiai". Dabar toks įvaizdžio ir tikrovės susipynimas yra ne tik Madonnos, bet ir mūsų kultūros centras. Viešo ir privataus asmens lydinys, kai panaikinami bet kokie skirtumai tarp jų taip, kad viskas tampa įvaizdžiu, o tikrovė išnyksta jame. Visas Madonnos gyvenimas sukasi apie jos įvaizdžio demonstravimą.

Viename iš jos dokumentinio filmo "Lovoje su Madonna" epizodų matome ją einančią pas gydytoją pasitikrinti balso. Filmavimo kamera visą laiką ją seka, viską įrašinėdama. Warrenas Beatty, tuometinis jos vaikinas, viską suprasdamas komentuoja situaciją. Kai gydytojas paklausia: "Ar jūs norėtumėte kalbėti išjungus kamerą?" ir ji atsisako, Beatty pareiškia: "Kodėl tu turėtum norėti sakyti ką nors išjungus kamerą? Ar čia esama kokios prasmės? Ji nieko nenori sakyti išjungus kamerą; ji nenori gyventi nefilmuojama".

Daugeliu atvejų Madonna tampa savo pačios įvaizdžio auka. Ji gyvena visiškai užsidariusi dirbtinai sukurtoje įvaizdžio tikrovėje. Tai dar viena priežastis, dėl ko aš nesidomiu tikrąja Madonna už mito ribų, nes negalvoju, kad ji tokia yra. Aš manau, kad ji prarado save dėl įvaizdžio, kad skirtumas tarp įvaizdžio ir tikrovės nebėra esminis. Ir ji ne vienintelė tokia. Pagalvokite apie siaubingą mūsų technologijos amžiaus augimą ir apie žiniasklaidos priemonių įtaką; įvaizdis daro vis didesnį ir didesnį poveikį mūsų gyvenimams. Politikoje stilius pakeičia turinį; komercijoje įpakavimas ir reklama atstoja kokybę; visuomenėje jūsų išvaizda keičia tai, kas jūs iš tikrųjų esate; forma keičia turinį, išorė – vidinę tikrovę. Taigi daug žmonių gyvena savo gyvenimus televizijoje: žiūrėdami muilo operas ir sporto varžybas. Daugelis prisideda prie įvairių subkultūros elementų ir prisiima tos grupės įvaizdį. Įvairios grupuotės yra suvokiamos kaip kraštutinumai, tačiau yra ir kitokių subkultūros darinių, kuriuose individas nugramzdinamas į kolektyvinį įvaizdį. Tai, ką jūs sakote ar darote, tėra išoriška, o tikrasis jūsų Aš yra prarastas. Kaip ir Madonna, jūs gyvenate tik įvaizdžiu.

Dar viena svarbi Madonnos įvaizdžio ypatybė – nuolatinis jo keitimas. Ji visada keičia savo įvaizdį: nuo geros mergaitės, tapusios bloga, iki baltai apsirengusios nekaltos mergelės, nuo Marilyn Monroe iki 1920-ųjų metų gangsterio meilužės, nuo neohipės iki kerinčios karalienės, nuo belyčio, šalto roboto iki nuogo sekso simbolio. Kas keletą metų pasaulis žavėjosi jos sugebėjimu keisti įvaizdžius, ir tai buvo jos sėkmės dalis. Jeffrey Katzenbergas, Wolto Disney'aus studijos direktorius, sako štai ką: "Ji visada mainosi: niekada nenustygsta vietoje. Kas dveji metai ji išlenda kitaip atrodydama, nauju būdu save pristatydama, su nauju požiūriu, nauju veikimu, nauju dizainu. Ir kiekvieną kartą tai būna sėkminga. Tai yra toks nuolatinis tapsmas. Kai kas nors panašaus atsitinka vieną kartą – gerai, galbūt tai yra sėkmė. Du kartus – tai jau sutapimas. Tris kartus – tai jau nepaprastas talentas. Panašu į genijų. O Madonnai tai jau penktas ar šeštas kartas". Aišku, ir vėl tai atspindi mūsų kultūrą. Mes visada ieškome kažko naujo, pereinančio iš vieno įvaizdžio į kitą, besikeičiančio, kad patenkintų mūsų pragmatinius akimirkos poreikius, arba atsisakome senojo įvaizdžio, kai jis tampa nuobodus, reikalaujantis ar problemiškas.

Madonnos naudojimasis įvaizdžiu yra komplikuotas, nes, juo gyvendama, ji drauge atsisako visiškai susitapatinti su juo. Ji sako: "Aš viską darau merkdama akį", ir jos dainos "Holiday" vaizdo siužeto pabaigoje matome, kaip ji sustoja, atsisuka į žiūrovus ir pamerkia jiems akį. Toks žaismingumas būdingas viskam, ką ji daro: savęs parodijai filmuose, dviprasmiškiems žodžiams jos poezijoje, skirtingiems prasmių ir ironijos laipsniams, kuriuos ji vis vartoja. Kai žmonės ją kuo nors apkaltina, ji atšauna: "Na, jūs juk nesuprantate, visa tai yra ironiška, nepriimkite to pernelyg rimtai". Kita vertus, ji nori priversti mus patikėti, kad jos įvaizdis tikras – ji sako: "Jūs gaunate tai, ką matote, aš nieko neslepiu". Taigi ji suka viską atskleidžiantį dokumentinį vaizdo filmą "Lovoje su Madonna". Požiūris toks: "Tegul kamera filmuoja, aš neturiu ko slėpti".

Ir vėl šis nerūpestingumas, šis žaidimas įvaizdžiu, viena vertus, beveik gyvenant jo pasaulyje, bet, vėlgi, niekada iki galo jam neįsipareigojant, yra mūsų kultūros atspindys. Tai ypač parodo, iš kur atsirado vadinamoji postmoderni visuomenė, kurioje praradome tikėjimą objektyvia tiesa ir absoliutu. Mes praradome įsitikinimą, kad dar egzistuoja koks nors visa apimantis pasakojimas apie gyvenimą, kokia nors visa apimanti gyvenimo prasmė, kuri yra absoliučiai teisinga visiems laikams ir visiems žmonėms. Viskas yra tik subjektyvios perspektyvos klausimas, priklausantis nuo to, kur jūs dabar esate. Viskas sukasi tik apie tą pasaulį, kurį mes susikuriame sau. Nėra objektyvios tikrovės, yra tik įvaizdžiai, skirtingi įvaizdžiai. Jeigu nėra objektyvios tikrovės, nėra absoliuto, tada mes esame pakliuvę į tokią situaciją, kai sugebame gyventi tik įvaizdžiu. Mes galime gyventi tik ten, kur dabar esame; mes niekada negalime nieko žinoti apie tai, kas yra už tos ribos. Mes galime matyti pasaulį tik iš tos vietos, kurioje dabar stovime, tik iš to konteksto, tos subkultūros, to žaidimo kalba, tos susikurtos tikrovės, to įvaizdžio.

Ir Madonna turi vieną vietą, vieną įvaizdį, tačiau ji, žinoma, niekada negali įsipareigoti tai padėčiai, kadangi supranta, jog laikui bėgant ji jau bus kitur. Taigi tai nėra įsipareigojimas. Tačiau, kita vertus, ji niekada neištrūks iš įvaizdžio pasaulio, kadangi nėra objektyvios tikrovės. Tai yra postmodernumo dilema. Nėra padėties, kurioje mes visi būtume ir galėtume sakyti, kad ji tikra, kad tai – tikra prasmė, kad tai yra, kas yra, kad tai yra tai, kas aš esu. Kadangi jūs visuomet esate savo subjektyvumo pinklėse, jūs nuolat esate ir savo įvaizdžių pinklėse. Tačiau jūs galite juos keisti... iš tikrųjų jūs negalite liautis jų keisti; ir kam įsipareigoti kažkam, kas gali pasikeisti, kas nėra absoliutas. Jūs susiduriate su tokia prieštara: viena, jūs niekada negalite pabėgti nuo įvaizdžio, kita – niekada patys neatsiduodate jam.

Grahamas Cray populiarus krikščionių rašytojas, labai suprantamai pasakė: "Madonna yra bene vaizdingiausias pavyzdys to, kas vadinama postmodernizmu. Šis terminas, dažnai vartojamas, bet retai apibrėžiamas, susijęs su praradimu dabartiniu ir ateities progresu, rezultatyviu praeities ir kitų kultūrų tyrinėjimu ieškant naujų vertybių ir gyvenimo modelių. Vienas iš Madonnos aiškintojų pasakė, kad postmodernizmas geriau turėtų būti vadinamas "apsipirkimu" – "pasaulis ir visa istorija yra didžiulis turgus, ir jūs paprasčiausiai galite išsirinkti produktus, kurie jums patinka, ir sudėti juos į kokio nors dalyko nuosavą atmainą".

Taigi matome, kad nėra jokios visa apimančios tiesos, jokios vientisos istorijos. Yra tik žmonės, gyvenantys atskirose subkultūrose, ir jūs galite eiti grobti, plėšti jas ir susikurti nuosavas. Cray tęsia: "Madonna tiksliai taip ir padarė, ir, žinoma, krikščioniški įvaizdžiai buvo pačioje jos pirkinių sąrašo pradžioje. Madonnos fenomenas gali būti suprastas tik kaip logiška raida visuomenės, kuri prarado vieną vertybių rinkinį ir kol kas dar nerado kito". Mes praradome sąlytį su objektyvia tikrove ir plaukiame pasroviui įvaizdžių upėje.

O dabar leiskite pereiti prie kitų dalykų, kurie išryškėja žvelgiant į Madonną. Antras dalykas, kurį reikėtų pažymėti, yra tai, kad ji labai ryškiai pristato save kaip maištininkę ir ikonoklastę, kuriai būtina šokiruoti ir dar kartą šokiruoti. Ji nuolat maištauja prieš bet kokią valdžios formą: ar tai būtų tėvas, ar Bažnyčia, ar vidutiniųjų klasės visuomenė. Ji labai dažnai apibūdina save kaip seksualinę revoliucionierę. Čia jūs vėl matote, kaip mūsų kultūrai svarbiausia yra antiherojus. Šiuolaikinis herojus visuomet yra maištininkas, visada anarchistas, visad ardantis ir griaunantis tvirtą sistemą. Postmodernioje visuomenėje bet koks autoritetas, bet kokia struktūra, bet kokia dogma, tvirtinanti, kad absoliuti tiesa yra visa ko pagrindas, automatiškai laikomi pajuokos ir sunaikinimo objektu.

Trečia, Madonnos tonas visada lengvas ir žaismingas. Jos muzika yra šokių muzika, ji – energinga, garsi. Dainininkė pasiteisina dėl visko, ką daro, ne tik mirktelėjimu ("aš iš tikrųjų nesu rimta"), bet ir sakydama "ei, tik nebūkite per daug rimti, eime linksmintis". O kodėl gi ne, – juk kai pakliūvate į įvaizdžio pinkles, turite du pasirinkimus: arba nusiviliate, kaip tai atsitiko žmonėms 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje, kai jie žiūrėjo į beprasmybę, arba sakote: "Gerai, nėra jokios absoliučios tiesos, jokio išėjimo iš įvaizdžio labirinto, tai kodėl neatsipalaiduoti ir nepasilinksminti? Pasirinkite vieną įvaizdį, džiaukitės juo, o kada jis nebeveiks ir pasidarys nuobodu, peršokite į kitą". Visą laiką linksmintis, beprotiška linksmybė. Savo knygoje "Seksas", kuri šokiravo daugybę žmonių, Madonna sako: "Tai fantazija. Tai apsimetimas, ar ne? Tad rašydama šią knygą aš kviečiu žmones paskęsti svajonių pasaulyje, smagiai leisti laiką ir pasidžiaugti juo. Taigi apie tas baisias fotografijas ji sako – "pasidžiaugti".

Ketvirta, kas taip pat išplaukia iš šios postmodernistinės perspektyvos – tai radikalus individualizmas. Jūs turite tiktai save, tik savo mažą pasaulėlį, iš kurio galite žiūrėti. Už jo ribų jūs neturite tikrovės, kurioje galėtumėte rasti kažką bendro su kitais. Viskas susiję tik su jumis, su jūsų savirealizacija. Jūs susikuriate įvaizdį, susikuriate savo gyvenimą ir pasaulį aplink save. Jums renkantis ir stengiantis gali ir pasisekti. Madonnai fenomenaliai sekėsi, nes ji nežmoniškai ambicinga ir užsideganti. Ji visiškai atsidavusi darbui, dirba iki išsekimo, darydama karjerą... jos ambicijos ir karjerizmas siekia kraštutinumą. Bet ką daugiau ji galėtų pasirinkti? Yra tik jos pasirinkta tikrovė, nėra bendros tikrovės "išorėje", kurios dalimi būtų galima tapti. Jūs turite tik savo pasirinkimą, tik save, kurį susikuriate – tai savęs įgyvendinimas, individualizmas.

Greta viso šito atsiranda ir ciniška manipuliacija žmonėmis, o įvairios Madonną gaubiančios istorijos apie tai, kaip ji naudojasi žmonėmis, kad gautų, ko nori, yra tiesiog siaubingos. Kol viskas sukasi tik apie ją, nėra jokio reikalo jaudintis dėl kitų. Kiti reikalingi tik tam, kad aprūpintų ir padėtų jai susikurti savo įvaizdį. Boy George'as sako: "Ji apimta seksualumo, nes tai yra stipriausias jos ginklas". Ji nėra tik paprastai sugadinta ir apsvaiginta sekso, tai yra jos ginklas, kad pasiektų, ko nori. Iš pradžių, kai ji pradėjo dirbti, feministės jos nekentė. Jos sakė, kad reikia atsikratyti senojo moteriškumo, kurį vyrai naudoja prieš moteris, o ji kūrė iš savęs koketuojantį, erzinantį, flirtuojantį ir žaidžiantį sekso objektą. Nepaisant to, – feministės pasidavė, nes ji sako: "Būkime moteriškos, flirtuokime, naudokimės tuo, kad pasiektume, ko trokštame. Nebūkime išnaudojamos, o pačios išnaudokime". "Grožis – tik priemonė pasiekti tikslą. Aš noriu valdyti pasaulį. Marilyn Monroe buvo auka, o aš – ne". Ji naudojasi tais pačiais dalykais, kuriuos turėjo ir Marilyn Monroe – seksualumas, moteriškumas – tačiau dabar ji jais naudojasi, sumaniai veikdama, kad pasiektų savo tikslus. Ir aš manau, kad tai labai aiškiai atspindi tai, kas vyksta mūsų visuomenėje – ciniškas manipuliavimas nuostabiais dalykais, suteiktais mums Dievo – mūsų seksualumu, grožiu, jėga, gabumais arba intelektu. Mes išnaudojame juos, kad pasiektume savo individualistinius tikslus. Madonna susilaukė didžiulio neigiamo spaudimo dėl būdų, kaip ji naudojosi žmonėmis, tačiau ji viso to atsikrato – jos karjera yra viskas. Santykiai su kitais yra tik kažkoks priedas prie šios nežmoniškos savirealizacijos aistros. Ir feministės ją dabar mėgsta; ji yra galinga moteris.

Penkta, be individualizmo, dar galime pastebėti jos aistras (manijas), – tai mūsų kultūroje esamų aistrų atspindys. Jos fizinė aistra iš dalies atskleidžia jos įvaizdžio kryptį, kadangi įvaizdis susijęs su išore. Daugeliu atvejų ji yra labai gražus pavyzdys: nevartoja narkotikų, niekada negeria alkoholio, kasdien bėga penkias mylias, ypač daug dirba, rūpestingai laikosi dietos. Iš tiesų ją apėmęs noras išlikti geros formos. Kai ji kūrė knygą "Seksas", palaukė, kol jos kūnas bus kaip tik toks, kad galėtų panaudoti save kaip modelį. Tai vėl atspindi mūsų kultūrą. Mes – fizine prasme apsėsta kultūra. Pagalvokite apie nuolatinį susirūpinimą kūno formomis, dieta, aerobika ir kai kuriais sveikatai kenksmingais dalykais, kaip, pavyzdžiui, netvarkinga mityba. Šie dalykai yra sureikšminami, nes žmones mūsų kultūroje yra apsėdęs fizinis įvaizdis.

Madonna turi ir seksualumo maniją. Ji sako: "Viskas pasaulyje sukasi tik apie seksualinį potraukį ir seksualinę jėgą". Seksas yra priemonė valdyti, o valdymas yra priemonė realizuoti save. Tai begėdiškas požiūris į seksualinę aistrą, tam tikros rūšies nuosmukis. Tai nėra užmaskuota, bet begėdiškai nagrinėjama ir naudojama. Kai kalbama apie seksą, vienintelė riba jai yra: "prievarta yra neteisinga" ir "naudokitės prezervatyvais". Kitais atvejais absoliučiai viskas galima. Tai buvo nuolatinė jos muzikos, filmų ir viso kito tema. Ir vėl – tai efektyviai pateikia mūsų kultūrą.

7-ajame dešimtmetyje vyko seksualinė revoliucija. Mes nutraukėme viktoriškojo jautrumo grandines ir tapome sąžiningi bei atviri sau. Mes manėme, kad jeigu vieną kartą viskas atsidarė, visi turėtume būti patenkinti savo seksualumu, ir viskas turėtų pasidaryti kasdieniška ir natūralu. Tokia buvo svajonė. Bet kas įvyko iš tikrųjų? JAV pornografijos pramonė yra milijardų dolerių industrija, kurios metinė apyvarta didesnė nei visų Amerikos automobilių gamyklų kartu paėmus. Sekso vaizdajuosčių nuomos pelnas viršija visų kitų videofilmų pelną. Mūsų seksualumas nebuvo normalizuotas. Mes tapome dar labiau jo persekiojami. Tariamoji laisvė atvedė prie smukdančios priklausomybės.

Šešta, Madonna parodo tapatybės praradimą. Po visų šitų lenktynių, ambicijų, sėkmės, karjeros, garbės ji prarado pati save. Ji yra tuščia ir pasimetusi. Savo dokumentiniame filme ji prisipažįsta, kad aplink save ji suburia emocionaliai reikalingus žmones: "Aš padariau taip, kad mano gyvenimo tikslas – būti mylima daugelio žmonių". Grahamas Cray dar kartą komentuoja: "Išryškėja tam tikri dalykai apie žmogų už įvaizdžio ribų. Pirma, kaip mes jau pažymėjome, ji gyvena veikiama savo vaikystės ir religinio auklėjimo. Antra, ji yra aiškiai valdoma, arba pati save priverčia. Ji sieja tai ne su maištu prieš savo tėvą, bet su mamos praradimu. "Kai mano mama mirė, aš staiga panorau būti geriausia mokine, gauti geriausius pažymius; ruošiausi tapti geriausia dainininke, geriausia šokėja, pačia įžymiausia dainininke pasaulyje. Visi mane mylėjo". "Aš esu labai nukankintas asmuo. Manyje yra labai daug velniukų, su kuriais grumiuosi, bet aš noriu būti laiminga". Labai jaudina, kai pažvelgi į tą moterį ir į jos nuosmukį, į visą jos sėkmę ir po visu tuo randi tokį pasimetusį, liūdną ir vienišą žmogų. Tai iš tikrųjų atspindi mūsų kultūrą. Mes matome žmones, pararadusius save dėl įvaizdžio. Griežtai, agresyviai reikalaujantys, išnaudojantys ir piktnaudžiaujantys, besibraunantys ir besistumdantys – bet po visu šituo... jie yra pražuvę.

Septintas ir paskutinis klausimas, į kurį pažvelgsime, yra bene sunkiausiai pastebimas, – tai kaltės klausimas. Madonnai aiškiai būdinga kažkas, kas primena religinę aistrą. Visoje savo muzikoje ir kitoje veikloje ji nuolatos sugrįžta prie tam tikrų religinių temų. Ji yra pasakiusi: "Mano katalikiškas auklėjimas turbūt yra visko, ką aš darau, pagrindas". "Jei jūs jau esate katalikas, tai jūs visuomet katalikas kaltės ir sąžinės graužimo jausmų prasme, nesvarbu, ar jūs nusidėjote, ar ne. Kartais mane kankina kaltės jausmas... Jūs visada stengiatės būti geri". Dabar gali atrodyti, kad mes labai nutolome nuo rėžiančios amoralios mūsų kultūros; nedažnai aptinkame žodį "kaltė" svarbiausiuose straipsniuose. Bet aš manau, kad mes esame kultūra, kankinama kaltės jausmo. Ne ta prasme, kad mums nepavyko gyventi pagal Dievo normas, bet greičiau todėl, kad mums nepavyko gyventi pagal savo pačių normas. Nesvarbu, kaip sunkiai dirbome, nesvarbu, kaip atidžiai kontroliavome savo įvaizdžius, kuriais gyvename ir kurie suteikia mums prasmę, mes jaučiame ir žinome, kad pralaimėjome, mes negyvenome taip, kaip patys šito tikėjomės. Ir Madonna akivaizdžiai yra valdoma šios kaltės: "Jūs visada stengiatės būti geri".

Kas sieja visas šias pastabas apie Madonną su mūsų kultūra? Aš manau, kad pirmiausiai tai yra postmodernizmo ideologija. Atsisakę absoliučios tiesos ir vieno pasakojimo prasmės, kuris suteikia reikšmę visam gyvenimui, mes pasimetėme, kaip kažkas tai apibūdino, "žaismingame neapibrėžtume". Tai neapibrėžiama ta prasme, kad niekas iš tikrųjų nežino Tiesos, kiekvienas paklūsta gyventi jo arba jos nuosavo įvaizdžio subkultūroje, bet tai vis dėlto lieka žaidimas. Tačiau koks baisus ir beviltiškas tas žaismingumas, koks juokas tuštybės veide. Vienas kritikas teisingai pavadino tai "besišypsančiu nihilizmu". Čia Madonna aiškiai tarnauja kaip postmodernizmo ikona. Martinas Amisas pasakė, kad ji tikriausiai yra pats postmoderniausias pasaulio žmogus.

Antras dalykas, susiejantis visus šiuos komentarus, yra paauglystės psichologija. Tarkime, kad visus šiuos bruožus mes visi suvokiame kaip paauglystės dalį. Maištas: skinatės kelią santykiuose su tėvais ir autoritetu. Linksmybių vaikymasis: skubus pasitenkinimas. Nepastovumas ir įsipareigojimo stoka. Idealizmas. Tai nėra neigiami dalykai, jie nėra neteisingi, ir paauglystė nėra tokia. Aš nesakau, kad būti jaunatviškam yra netinkama, tačiau tikslas juk visada buvo judėti nuo paauglystės į brandą, ar ne? O Madonnos asmenyje aptinkame žmogų, kuris daugeliu atvejų tebegyvena paauglystėje, nesugeba iš jos išeiti į brandą – maištaujanti, tebetvarkanti savo santykius su tėvais, patekusi į spąstus ieškodama nuolatinių linksmybių ir skubaus pasitenkinimo, nepastovi ir stokojanti įsipareigojimo, įkliuvusi į naivų idealizmą, nes laiko save seksualine revoliucioniere, keičiančia pasaulį. Gaila, bet mūsų kultūra seka tai.

Mūsų kultūros nebrandumas nėra susijęs vien tik su paaugliška jėga. Žmonės neauga todėl, kad jie neturi kur augti. Jie neturi tikro įvaizdžio, koks yra suaugęs žmogus. Jie neturi vienintelio tiesos įvaizdžio, visa apimančios tiesos, kurios pagrindu galėtų augti. Todėl jie pasilieka žaidimuose, įsivaizduojamuose įvaizdžių žaidimuose, kuriuos žaidžia vaikai. Dabar nėra to ypatingo įvaizdžio, kaip augti. Nėra ypatingos tikrovės, kuri galėtų pateikti mums planą kaip išgyventi šio maištingo periodo metu, kaip susitvarkyti su mūsų nepastovumu ir taip toliau, o tada įsipareigoti jai. Tai ir yra augimas, brendimas: pareiga kam nors, gyvenimo modeliui, santykiams, atsakomybei, Tiesai. Tačiau kaip tai galėtume padaryti postmodernioje tikrovėje? Mes visi liekame vaikais, žaidžiančiais įvairius žaidimus.

Be abejo, Kristuje mes turime įvaizdį, kuriame galime augti. Krikščionybė pateikia tiesą, kuri yra absoliuti ir nekintanti. Tai ne mūsų įvaizdis, tai tikrovė, kuri mus augina ir daro tikrais žmonėmis. Žinoma, visada bus kokių nors įvaizdžių, kuriais galime pasidžiaugti. Mes žiūrime filmus ir sprendžiame galvosūkius, einame į teatrą ir skaitome gerą literatūrą. Nieko blogo čia nėra. Bet kai tai tėra tik įvaizdis ir nėra tikrovės, tada esame pražuvę ir tušti.

Tačiau mes galime pataisyti tikrovę, tikrovę, kuri grindžiama Dievo egzistavimo tiesa, Jo Žodžiu mums, Kristaus Asmeniu... Šie dalykai gali palaikyti mus, suteikti tikrumą šiam gyvenimui. Išsilaisvinimas iš šios įvaizdžių kultūros beprasmybės ir tuštybės – tai, ką norime pasiūlyti savo draugams nekrikščionims ir tai, kuo patys norime gyventi.


Jock McGregor, užaugo Pietų Afrikoje, baigė teologijos studijas Kanadoje, dirba "L'Abri" bendrijoje JAV

Šaltinis: "Prizmė" 95/3
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt