Tikroji Lietuvos religija

2007-05-05
Andrius Navickas
Kalbėsiu apie tikrąją Lietuvos religiją. Ne, ne krikščionybę ir net ne apie krepšinį. Tikroji religija Lietuvoje – kapitalizmas ir pinigų visagalybės dogma. Krikščionybę galima ar net madinga kritikuoti, pašiepti. Krepšinis jau seniai tapo rinkodaros karų dalimi, ir jame svarbiausia ne žaidimo grožis, bet reklamos pelnas. Vienintelis tikėjimas pinigų visagalybe šiandien Lietuvoje nepripažįsta kritikos ar abejonių.

Pabandykime viešai suabejoti, ar ekonominis veiksmingumas yra vienintelis rodiklis, į kurį turėtume atsižvelgti, vertindami vieną ar kitą reiškinį, ir tuojau būsime išvadinti bukagalviais, nesugebančiais apsivalyti nuo sovietmečio paveldo. Nors būtent alergija kitaminčiams ir buvo viena svarbiausių sovietmečio ypatybių. Beje, sovietinė centralizuota sistema ir rinkos religija turi svarbų bendrą bruožą - ekonomika čia suvokiama kaip raktas, galintis atrakinti bet kurią problemą. Įsiklausykite į rinkos religijos žynius, pavyzdžiui, Laisvosios rinkos instituto ekspertus ir išgirsite: daugiau rinkos – mažiau problemų. Receptas universalus. Didžiausia jo problema, kad jis puikiai veikia ne natūralioje terpėje, bet susikurtoje teorinėje erdvėje. Tik pastarojoje individų egoizmas tampa nesibaigiančia alyva ekonomikos žiburiui. Tikrovėje kartu su alyva dažnai sudega ir patys žmonės.

Tiesa, nepainiokime kapitalizmo religijos ir privačia iniciatyva paremtos ekonominės sistemos propagavimo. Pasiūlos ir paklausos dėsniai neabejotinai daug geriau subalansuoja ekonominį gyvenimą nei koks nors valstybės užsakymas. Nepaisant to, esu įsitikinęs, kad ne viskas gyvenime gali būti išversta į pinigų kalbą. Ne žmogus turi tarnauti ekonominei sistemai, bet pastaroji – žmogui. Todėl kiekvieną kartą pakraupstu, išgirdęs kurio nors kapitalizmo religijos žynio pareiškimą. Pavyzdžiui, jog švietimo sistemą, sveikatos apsaugos paslaugas ar kultūrinį gyvenimą turėtume žvelgti kaip į paprastas verslo sritis, kuriose viską lemia rinkos dėsniai. Universitetai esą turi paklusti darbo rinkos poreikiams, mokyklos pripumpuoti mokinius tokiu žinių kiekiu, kuris atitinka tam skiriamas sąnaudas, kultūriniai objektai pelnu turi nenusileisti prekybos centrams, o skurdžiau gyvenantys žmonės susitaikyti su tuo, kad jų ligų gydymas bus pigesnis nei turtingo kaimyno.

Abejonė šiais teiginiais, kaip minėjau, nėra toleruojama. Jei aš manau, kad universitetų misija visais laikais buvo keisti esamą situaciją, plėsti socialinės vaizduotės ribas, o ne paprasčiausiai rengti kadrus darbo rinkai, jei manau, kad pinigų kiekis neatskleidžia žmogaus vertės, ir tarp turtingųjų net daugiau kvailių nei tarp skurstančiųjų, tai beveik neabejoju, jog būsiu apšauktas socialistu, reikalaujančiu smulkmeniško valstybės reguliavimo. Na, tegu vadina kaip nori. Tačiau nesuprantu, kodėl rinkos religijos žynių mantros mūsų valstybėje priimamos ne kaip tam tikros ideologijos išraiška, subjektyvi nuomonė, bet kaip tai, kas apskritai nenuginčijama.

Ne pirmus metus skundžiamės, jog Lietuvoje išnyko riba tarp politinių ideologijų ir jau seniai nebeliko rimtų politinių diskusijų ne dėl kokios nors personalijos, bet dėl esminių problemų sprendimo būdų. Tačiau ekonomikos srityje, regis, situacija kur kas prastesnė. Pseudomarksistinius marazmus apie bazę ir antstatą Nepriklausomoje Lietuvoje pakeitė ne laisva ir vaisinga diskusija, bet naujos dogmos. Pavyzdžiui, rinka gali viską ar šalin nekomercinius projektus, nes vienintelis pinigų tikslas – daugintis. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo esame "maitinami" kiek sukarikatūrinta liberalia ekonomine teorija, kuri pateikiama kaip vienintelis kelias į Vakarus. Tačiau tuose pačiuose Vakaruose jau seniai niekam nekelia abejonių, kad rinkos ekonomika turi papildyti daugiau ar mažiau išplėtota socialinė sistema, jog laisvoje demokratinėje visuomenėje neturėtų būti jokios valstybinės religijos – net jei į jas pretenduoja krepšinis ar kapitalizmas.

Šaltinis: Lietuvos radijas; http://www.bernardinai.lt
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt