Belytė ateitis?

2007-03-21
Konstantin Mascher
"Ne prigimtis atskleidžia moterį; ji atsiskleidžia pati..."
Simone de Beauvoir

"Gender Mainstreaming pasišovusi keisti ne vien žmonių padėtį, bet ir pačius žmones"
"Der Spiegel", Nr. 1/2007

"Gender Mainstreaming fenomenas dvejopai atskleidžia mūsų politinės kultūros pažeidžiamumą: jame gerai matyti, kaip tam tikras dalykas per penkerius metus be jokių platesnių diskusijų ir beveik be garso per biurokratinį aparatą išvežiojamas nuo Briuselio iki pat mažiausio vaikų darželio".
Dr. Dominik Klenk (OJC bendrijos vadovas)


Tai, kas yra moteris arba vyras, neturi nieko bendra su esminiais individo bruožais ar skirtumais, o tėra vien visuomenės konstruktas. Taip teigia naujausios gender teorijos. Kad išlaisvinti, ypač moterį, iš savavališkai suformuotų nuostatų gniaužtų, būtina "dekonstruoti", t. y. peržiūrėti kiekvieną lytims primetamą charakteristiką. Vakar buvusios tik teorija, šiandien šios idėjos jau politinė programa, plačiai remiama visoje Europoje ir praktiškai įgyvendinama kaip Gender Mainstreaming (Lietuvoje "Lyčių lygių galimybių integravimas" arba "Lyčių aspekto integravimo strategija", toliau vertime LAIS; taip pat žr. Lygių galimybių plėtros centras, http://www.gap.lt ; http://www.equal.lt ; Moterų informacijos centras, http://www.lygus.lt ; Lyčių studijų centrai,institutai (KTU,VU,ŠU); http:// ec.europa.eu/employment_social/equal/data/document/gendermain_lt.pdf).

Ar esate ką nors girdėję apie somatiškuosius fundamentalistus? Etiketė "fundamentalizmas", kaip atsilikimo, smurto ir totalitarizmo sinonimas, vėlių vėliausiai įsitvirtino po 2001 rugsėjo 11 radikaliųjų islamistų įvykdyto teroro išpuolio. Tačiau pastaruoju metu viešose diskusijose ji klijuojama jau ir biblinei pozicijai apie visuomenės etikos klausimus. Jei šiandien kas nors – vadovaudamasis savo krikščioniškuoju tikėjimu – tvirtina, kad žmogus sukurtas Dievo kaip vyras ir moteris, gali būti pavadintas fundamentalistu. Mat toks yra somatiškasis (gr. somatos – kūnas) fundamentalistas: teigiantis, kad yra tik vyrai ir moterys, o ne daug įvairių lyčių. Jis kol kas nesuvokia, kad viskas yra gender.

Angliškasis žodis gender apibrėžia socialinį lytiškumą, priešstatytą sex, biologiniam lytiškumui, o plačiąja prasme lyčių vaidmenis įvardija kaip jaučiamų identitetų išraišką. Dabartiniu metu sąvoka sparčiai tvirtinasi siekdama dėmesio kuriant įstatymus, taisykles bei formuojant kultūrines vertybes. Prieš keletą dešimtmečių tik sukiojusis kai kurių galvose, šiandien ji jau politinė programa.

Prieš skirtingumą

Pirmiausia reiktų paminėti, kad ankstyvieji šių idėjų daigeliai pasirodė moterų judėjimuose. Politiniam feminizmui programiškai besitaikant į faktinę moters diskriminaciją visuomenėje, feministinė mokslo kritika ėmėsi narplioti nevienodo galių pasidalijimo priežastis. Pagal ją moteriškumo nuvertinimo bei moters diskriminacijos šaknų reikia ieškoti kultūroje. Kaip ir marksistinės visuomenės teorijos, pastarojo judėjimo atstovės laikėsi ir tebesilaiko nuomonės, kad bet koks lyčių skirstymas kuria nelygų galimybių pasidalijimą ir veda į diskriminaciją. Todėl, anot jų, atsisakius skirstymo į vyrus ir moteris, būtų galima padaryti galą ir nelygybei.

Šitokios idėjos, pastaruoju metu patogiai įsitvirtinusios intelektualų bei politiniuose sluoksniuose, ne paskutinėje vietoje ir dėl to, kad turi naudingų sąlyčio taškų su taip pat akademiškai įsitvirtinusia homoseksualizmo bei transseksualizmo analize. LAIS teorijų spektras labai platus, bet šiuo metu jos beveik visos sutampa viename taške: nėra jokio elementariojo arba biologiškai determinuoto skirtumo tarp vyro ir moters. Visi nustatomi skirtumai yra kultūriniai konstruktai, o visi vyriškais ir moteriškais laikomi bruožai ar net savybės – savavališkos nuostatos.

Iškreipto aiškinimo ir pasimetimo kurstymo strategija

LAIS debatai suaktyvėjo 1990, pasirodžius amerikietės, retorikos ir literatūros mokslų profesorės Judithos Butler knygai "Gender Trouble" (Lyčių neramumas). Knygoje autorė sprendžia klausimą, "kaip lengviausia suardyti lyčių sugrupavimą, remiantį lyčių hierarchiją bei prievartinį heteroseksualumą". Ir randa atsakymą: pakeisti kalbą. Mat, anot autorės, mūsų ryšys su materija, taigi ir su mūsų anatominiu kūnu, eina per kalbą. Tiksliau – per kalbą mes formuojame tikrovę. Tad politiniu tikslu turįs tapti kalbos ir sąvokų pakeitimas, jiems naujų prasmių suteikimas, taip pakeičiant ir požiūrį į tikrovę.

Be kalbos performavimo, Butler reikalauja ir aktyvaus esamo skirstymo į vyrus ir moteris performavimo. Pasak jos, geriausiai šį skirstymo trapumą demaskuotų parodija bei travesti (persirengimas). Akivaizdus maskarado nenatūralumas verstų abejoti esamu "lyčių tapatybės" "natūralumu". Pagal šią teoriją žiniasklaidos numylėtinis karnavališkasis "Gay Parade" galėtų tapti politiškai veiksmingiausia besiformuojančių "neapibrėžtų identitetų" demonstracija. Tik patikimo įrodymo, kad parodija tikrai gali paneigti kokią nors idėją ar teiginį, Butler vis dėlto nepasiūlo. Vyriškų ir moteriškų bruožų perkonstravimas savaime neįrodo, kad neegzistuoja tokios savybės kaip vyriškumas ir moteriškumas.

Universitetų aulose subrandintos LAIS teorijos tik sąlygiškai susijusios su jų aptariama visuomenės tikrove. Tarptautiniame moterų teisių judėjimo kontekste didžiulė milijonų moterų priespauda yra ne "dženderių" teatrališko savęs demonstravimo klausimas, o rūsti tikrovė. Tuo labiau stulbina, kai LAIS teorijos, iš esmės naikinančios moteriškumo kategoriją, tarptautiniuose žmogaus teisių apsaugos forumuose bei moterų lygių galimybių konferencijose įgauna vis daugiau svorio. Ir čia pasitvirtina ispanų filosofo Jose Ortegos y Gasseto (1883–1955) tezė: "Nuo to, apie ką šiandienos universitetuose mąstoma, priklauso, kas rytoj gatvėse taps gyvenimo tikrove".

"Gender Mainstreaming" Vokietijoje

1998 metų Europos Tarybos apibrėžimas skelbia: "Gender Mainstreaming dalyvauja politinių procesų (re)organizavime, gerinime bei įvertinime su tikslu integruoti lyčių aspektams palankų požiūrį į visus politinius sprendimus, visus lygmenis ir visus tarpsnius, per visus politinius sprendimus darančius veikėjus ir veikėjas". Vokietijos vyriausybės 1999 birželio 23 nutarime įtvirtinta vyro ir moters lygybė kaip vienas iš svarbiausių principų, su kuriuo kartu eina ir LAIS. Bendros programos sudarymui bei viešosios valdžios konsultavimui pasitelktas Berlyno Humboldto universiteto LAIS centras ("GenderkompetenzZentrum"), finansuojamas Šeimos ministerijos. Visi besidomintys šio centro darbu informacijos gali gauti jo internetinėje svetainėje ( http://www.genderkompetenz.info ). Iškart akivaizdu viena – pagrindinės centro veiklos idėjos pagrįstos LAIS teorijomis.

Įvairovės lygybė

Paviršutiniškai studijuojant LAIS teorijas, susidaro įspūdis, kad pagrindinė jų intencija siekti moterų ir vyrų lygių galimybių darbe bei visuomenėje. Niekas tam neprieštarautų! Bet žvilgtelėjus giliau, pasimato, kad siekiama įvairovės lygiavos. Gender kaip neapibrėžta socialinė lytis, "... lytį traktuoja jos socialinių raiškų įvairovės kontekste. Be to, yra paveikta atsiradimo aplinkybių, tikėjimo, amžiaus, galimybių ir negalių, seksualinės orientacijos bei kitų struktūrinių bruožų". Temos, turiniai ir fenomenai, seniau viešumoje vaidinę antraeilį vaidmenį, dabar įgauna teisę daryti įtaką kasdienei veiklai ir sprendimams.

Nedaug teks laukti, ir "įvairovės lygybė" taps sudėtine mokymo turinio dalimi. Mokiniams bus pateikiami "faktai", kad žmonės yra heteroseksualūs, homoseksualūs, biseksualūs arba transseksualūs, ir jie gaus padrąsinimą save priskirti kokiai nors vienai iš šių kategorijų. Nebus leidžiama nė vienos kategorijos laikyti iškrypimu. Pagal tokias nuostatas Berlyne nuo šių mokslo metų jau sudaryti nauji mokymo planai 7–10 klasių mokiniams. Visos minėtos gyvenimo formos tematizuojamos dailės, biologijos, užsienio kalbų, filosofijos, istorijos, socialinių mokslų bei fizinio lavinimo pamokose. Šitokio forsuoto projekto vaisiai Amerikoje jau raškomi. Ir vienas tų vaisių – pasimetimas. Apklausus 34 706 vyriškos lyties jaunuolių nuo 12 iki 20 metų, paaiškėjo, kad 25, 9 proc. dvylikamečių abejoja dėl savo seksualinės orientacijos, aštuoniolikmečių – 5 proc. (pagal statistiką suaugusiųjų vyrų 2, 5 proc. ir moterų 1, 4 proc. teigė gyvenantys homoseksualiai).

Sąmoningas neapibrėžtumas

Humboldto universiteto LAIS centro 2006 rugpjūčio 10 pateiktoje gender definicijoje rašoma: "Žmogus gimsta turėdamas biologinius bruožus, išsidėsčiusius per visą spektrą nuo moteriškųjų iki vyriškųjų". Šitokia formuluotė atspindi įsitikinimą, kad žmonių skirstymas į vyrus ir moteris pagal biologinius požymius neįmanomas. Esą pats tyrimo objektas "lytis", prisidedant gamtos mokslams, yra sukonstruotas ir objektyviai jo net negali būti.

Tai ne vien ideologiškas, bet ir nelogiškas argumentas. Faktas, kad visi mokslai, prieš pradėdami tirti, pirmiausiai turi susiformuluoti savo tyrimo objektus, nereiškia, kad jų kategorizavimai neturi objektyvaus pagrindo. Bet šis priešiškumas gender teoretikams, regis, visai netrukdo naudotis ką tik sukritikuotų mokslo tyrimų rezultatais siekiant įrodyti, kad nėra nei vienareikšmio vyriškumo, nei vienareikšmio moteriškumo. Šiai nuomonei pagrįsti pasitelkiamas androgeniškumas, kai vieno žmogaus kūne egzistuoja abiejų lyčių požymiai. Žmogus su šitokiais aiškiai neišreikštais požymiais šiandien vadinamas "interseksualiu". Ekspertų nuomone, iš 1000 vaikų tokių būna 2–3. Mažokai, kad teiginys "per visą spektrą" atrodytų įtikinamas. Todėl skaičių "pagražinimui" pridedami "transseksualūs" žmonės, manantys gimę ne tame kūne ir trokštantys priklausyti kitai lyčiai bei homoseksualios orientacijos asmenys.

Lytis kaip konstruktas

Natūralu, kad tas pats centras mano: "Šiuo pagrindu visi gimę žmonės paskirstomi į dvi kategorijas – berniukus arba mergaites. Toks tam tikra prasme savavališkas 'biologinės lyties' nustatinėjimas daugumoje visuomenių yra socialinės elgsenos pagrindas". "... kompleksiško proceso metu... žmogus 'padaromas' arba mergaite, vėliau moterimi, arba berniuku, vėliau vyru – lytis sukonstruojama pagal socialinius principus". Būtent šitokiam "savavališkam nustatinėjimui" gender judėjimas paskelbė karą, ginklu pasirinkdamas LAIS.

"Prievartinis heteroseksualumas" produkuoja aukas

Mūsų visuomenė, kuri, pasak prancūzų kultūros antropologo R. Girardo, labiau nei kitos rūpinasi aukomis, jautriai reaguoja į kiekvieno nuskriaustojo interesą. LAIS funkcionieriai mielai naudojasi aukos–kaltininko schema ir politiškai labai veiksmingai ją išnaudoja: visi, kurie neįtalpina savęs į heteroseksualumo rėmus, taigi aseksualai, transseksualai, biseksualai, interseksualai bei homoseksualai, įgauna aukos statusą. Dėl to LAIS centras primena, kad "žmonėms reikia leisti jų gyvenimą nugyventi taip, kaip jie nori – kiek įmanoma labiau nepriklausomai nuo jų priskyrimo berniukams arba mergaitėms". Be kitų dalykų tai reiškia, kad "būtina juridiškai kreipti dėmesį į tai, jog žmogaus lytis nedarytų pagrindinės įtakos jo gyvenimui".

Ką ši apibendrintai suformuluota idėja konkrečiai reiškia, rodo nepaliaujamos diskusijos dėl transseksualizmo įstatymo. Dar 2000 metų gruodį Vokietijos Vidaus reikalų ministerija paprašė lyčių klausimus išmanančių mokslininkų pateikti nuomonę dėl transseksualizmo įstatymo redakcijos. Mokslininkai pasiūlė, kad naujame įstatyme, norint juridiškai pasikeisti lytį, nebūtų reikalaujama prieš tai atlikti lyties keitimo operaciją. Kad vardų ir lyties pakeitimas dokumentuose (pvz., vyro pase vietoj lyties nuorodos "vyriška", rašyti "moteriška") turėtų būti supaprastintas ir žymiai lankstesnis. Tam turėtų pakakti vien subjektyvios nuomonės, kad "išgyvenama lytinė priskirtis" neatitinka biologinės.

Baimė tapti kaltininku

Gender šalininkų debatų scenarijuje greta aukų ir išvaduotojų veikia ir kaltininkai. O tai yra "dauguma". Jei tikėtume homoseksualų lobistais ir žiniasklaidos pranešimais, tai homo-, bi- ir transseksualai kasdien diskriminuojami visose instancijose (pvz., darant skirtumą tarp vyro ir moters santuokos bei homoseksualios partnerystės). Šitaip interesų grupės šias mažumas paverčia "dvilytės matricos aukomis", o visuomenę apšaukia kaltininkais. Ir gana sėkmingai, nes pastaraisiais metais pasiekta kai kurių radikalių ir rezultatyvių įstatymų pakeitimų: Vokietijoje priimtas partnerystės įstatymas, įvaikinimo teisė suteikta vienos lyties partneriams bei atsižvelgta į "seksualinę orientaciją" neseniai priimtame "Bendrajame antidiskriminacijos įstatyme".

Ir nurodyta pati didžiausia blogybė – homofobija. Pagal apibrėžimą tai "liguista, nepagrįsta homoseksualų, biseksualų ir transseksualų baimė, jų vengimas ir priešiškumas jiems". Homofobas yra kiekvienas, kuris ryšį tarp vyro ir moters laiko svarbesniu; kiekvienas, kuris kritiškai vertina bei turi savo požiūrį į homoerotinio polinkio apraiškas ir priežastis; kiekvienas, kuris savo homoseksualius polinkius vertina neigiamai ir ieško išeities galimybių; ir, be abejo, kiekvienas, kuris homoseksualumui siūlo terapines alternatyvas. Homofobija pagal 2006 sausio 18 d. ES rezoliuciją yra "... panaši į priešiškumą kitataučiams, antisemitizmą ar seksizmą". Pakankamas pagrindas politikams, viešai pasisakantiems apie homoseksualizmą, pasistengti nenukrypti nuo šių nuorodų.

Lyčių aspekto integravimo strategija jau tikrovė

Anot dar vieno R. Girardo pastebėjimo, į auką sukoncentruotos mąstymo ir veiksmų klišės sukuria uždarą sistemą, kurioje jokios veikimo priemonės ir jokia sėkmė nėra pakankama. Dėl to vieni veiksmai privalo nuolat keisti kitus. Pavyzdžiui: kuo daugiau pastangų dedama mažinti įvairias diskriminacijas, tuo labiau subjektyviai įsijaučiama į aukos kaltę ir tuo labiau trokštama kuo daugiau gyvenimo sferų sudėti į aukos–kaltininko schemą.

Lyčių aspekto integravimo strategija – jau tikrovė. Ši sąvoka sukūrė savotišką matą mūsų tolerantiškumui ir atvirumui vertinti. Tik, deja, tas matas paremtas ne žmonių gyvenimo kasdienybe, o išvestas iš visokių teorijų ir prastumtas ideologiškai orientuoto homoseksualų judėjimo.

Lyčių ir kartų supriešinimas

Pagal LAIS, belieka tik vienas klausimas: "Kaip esame padaromi vyrais arba moterimis?" Iki jo – absoliuti laisvė nusikratyti nustatytų ir varžančių identiteto pančių. O kas gina mūsų laisvę identitetą puoselėti, įtvirtinti ir brandinti?

Kol LAIS kuičiasi prie mokyklinių vadovėlių, klestėte klesti knygų rinka apie moteriškumą ir vyriškumą. Pasiūla: nuo mielų, jaukių kasdienės išminties knygelyčių iki solidžių dalykinės literatūros tomų ir religinių patarėjų paprastam skaitytojui. Temų ant temų: "Atrasti save", "Atrasti savo vyriškumą", "Moteris manyje" ir t. t. Vaidmenų ir reikalavimų naikinimas ne tik suteikė laisvės, bet ir per ją sukūrė naują poreikį nuolat atradinėti save iš naujo. Varginančios identiteto paieškos tampa prieštaravimu įstatymiškai diegiamai nuostatai, kad jokio identiteto nėra.

Bendras partnerysčių nestabilumas atvirkščiai proporcingas tariamos laisvės didėjimui. Deja, lyčių nepasitenkinimo ir susipriešinimo problemai spręsti gender judėjimas vaistų nepasiūlo. Šlovindamas laisvo rinkimosi ir kaitos galimybę, jis tik dar labiau pagilina nesutarimų prarają.

Užprogramuotas ir ateinančios kartos nepasitenkinimas, jei gender ideologai kals, kad auklėjime nesvarbūs, pakeičiami ar net visai nereikalingi motina ir tėvas. Nors daugybė psichologinių tyrimų rodo ką kita: harmoningai vaiko tapatybei formuotis būtinai reikalingi mama ir tėtis, duodantys pavyzdį, patvirtinantys ir koreguojantys tą formavimąsi. Tik šitaip ir įmanoma žmogui išbandyti ir išmokti jam asmeniškai ir gyvenimui tinkančių vaidmenų.

Žmogaus asmens orumas

Krikščionis žino, kad yra sukurtas Dievo pagal jo atvaizdą ir apdovanotas galimybe vaisingai bendrauti. Šis žinojimas yra dirva, kurioje skleidžiasi lytinė žmogaus tapatybė. Būdami vyrais ir moterimis, mes, žmonės, esame pašaukti per tarpusavio pagalbą ir papildymą tapti viena esybe, naujų dalykų, taip pat ir naujos gyvybės kūrimui. Pagal Bibliją lyčių poliariškumas yra pagrindinis mūsų žmogiškumo bruožas. Šis bruožas yra esmė, be jo neįmanomas žmogaus tapatybės vystymasis. Jis nėra ir negali būti žmonių sukonstruotas, nes duotas Dievo. Ir negali pats "susiformuoti" aklai ir atsitiktinai veikiant asmenį. Viskas, kas gali ir turi apie šį esminį bruožą formuotis, yra asmens tapatybė, palaipsniui vis labiau ir aiškiau turinti atspindėti žmogaus panašumą į Dievą.

Didžiausią ir išliekamiausią įtaką tapatybės formavimuisi daro mūsų artimiausieji žmonės, namiškiai. Stabilūs ryšiai yra svarbiausia sąlyga tapatybei formuotis. Pagal Bibliją, šeima yra Dievo sukurta mažiausia žmonių bendrijos ląstelė, išskirtinai ypatingai gebanti kurti tuos stabilius ryšius. Bet šis gebėjimas joje atsiranda tik tuomet, kai vyras ir moteris – du į vienas kitą panašūs, bet kartu visiškai skirtingi asmenys – susivienija ir tampa "vienu kūnu". Taikos sudarymas tarp lyčių yra taikos tarp kartų prielaida – tarp tėvų ir vaikų. O kadangi kiekvienas vaikas "paliks tėvą ir motiną", kad glaustųsi prie kito, kiekvienai kartai tenka iš naujo apsispręsti, kas yra vyriškumas ir moteriškumas, nepriklausomai nuo įsitvirtinusių lyčių vaidmenų ar klišių.

Visuomenė, kuri sąvoka "šeima" apibrėžia bet kokį namų ūkį su tėvais ir vaikais, šiuo metu labai suinteresuota į viešosios diskusijos lauką iškelti žydų–krikščioniškosios tradicijos šeimos modelį ir garsiai priminti apie joje esamas kultūrą formuojančias vertybes. Tam santuokai ir šeimai šiandien vėl reikia gerų lobistų!


Konstantin Mascher, sociologas, gyvena krikščioniškoje OJC ("Offensive Junger Christen") bendrijoje (Vokietija), dirba bendrijos Jaunimo ir visuomenės institute (DIJG); versta iš bendrijos žurnalo "Salzkorn" (5/2006).
Komentarai (1)
Rassa
2007-05-17 08:45:14
transsexualai yra ypač madinga tema, tik kažkodėl juos pamirštama pasikviesti į visokias religinio nuokrypio diskusijas - kodėl? Gal todėl, kad viską galima isšpręsti (uždrausti?) ir be jų? Paskelbti pvz visus transus šizofrenikais ir pririšti prie lovų, pagardinant būtį kokiais neoaminazino preparatais?V
Visi šie veiksmai pavadinami RŪPESČIU, o mano požiūrių, tai bjauriausia diskriminacija, kokią tik įmanoma sugalvoti, ir kišimasis į mano asmeninį gyvenimą.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt