Širdys dievams

2007-01-25
Holger Lahayne
Jaguaro Letenos medžioklė

Jie – medžiotojai, labai geri medžiotojai. Costnerio filmo "Šoka su vilkais" sijų genties indėnai išlupa ką tik sumedžioto bizono širdį. Gibsono "Apokalypto" majai pagauna tapyrą ir taip pat plėšia vertingiausius organus – širdį ir jos atsikanda.

Nuo pat pirmosios scenos aišku, kad "Apokalypto" – filmas apie medžiotojus ir medžioklę. Žiūrovo žvilgsnis per džiungles paleidžiamas tokiu greičiu, kad net svaigu darosi. Dėl pačios moderniausios technikos ir kartu su aktoriais spėjančių lėkti kamerų Gibsonui puikiai pavyksta įtraukti žiūrovą į azartišką greitį ir veiksmą. Tikrai labai vykęs gero klasikinio veiksmo filmo pavyzdys.

Bet medžioklė tik viena iš filmo temų. Greitai į ją įsilieja kita svarbi tema. Ant medžiojančių indėnų lyg išgąsdintas žvėris netikėtai užšoka nemaža svetimų idėnų grupė, persekiojama jos kaimą užpuolusių būrio priešiškų indėnų. Jaguaro Letena, patyrusio medžiotojo ir vado sūnus, bėglių akyse pamato didžiulę baimę, kuri tarsi užkrečia jį ir priverčia ilgą laiką atkakliai grumtis.

Tolimesnė "Apokalypto" istorija: pažadintas košmariško sapno, Jaguaro Letena išgirsta, kaip tie patys karingieji indėnai supa jau ir jų kaimelį, ir per kelias minutes gilioje duobėje spėja paslėpti savo šeimą. Tačiau pačiam ir kitiems gyventojams pabėgti nepavyksta ir visi patenka į užpuolikų rankas. Tie juos nuvaro į didesnį majų miestą, kur moterys parduodamos vergėmis, o vyrai parengiami aukojimui. Čia pat šventykloje, stebint miniai, keliems iš mėlynai nudažytų suimtųjų aukščiausiasis kunigas išlupa širdis, o galvas ir kūnus paridena šventyklos laiptais žemyn.

Bet Jaguaro Letenai pasiseka. Nepriėjus jo eilei, nusprendžiama, kad dievams kraujo pakanka, nes iš užtemimo pasirodo saulė. Su "nepanaudotomis" aukomis medžiotojai nutaria pasismaginti: paleidžia bėgti per aikštę, o patys ima šaudyti kaip į medžiojamus žvėris. Tačiau Jaguaro Letena nužudo vado sūnų, pasprunka ir skuba į savo kaimą gelbėti žmonos ir vaiko. Atsikrošėję priešininkai kaip pašėlę puola jo vytis.

Taigi Gibsonui – ir vėl – pavyko sukurti gana unikalų filmą. Kelis dešimtmečius nėra buvę nė vieno Holivudo filmo, vaizduojančio ikikolumbinę indėnų kultūrą. Šiame filme vaidina vien indėnai, beveik visi vietiniai (Jaguaro Leteną vaidinantis Rudis Youngbloodas yra Šiaurės Amerikos širokis). Filme visi kalba šiandien beveik nevartojama majų jukatek kalba (panašiai kaip minėtame Costnerio filme sijų kalba bei Gibsono "Kristaus kančioje" aramėjiškai). Gibsonas daug dėmesio skiria autentiškumui, kurdamas filmą daug tarėsi su istorikais ir archeologais.

Kad ir kaip būtų, kritikos, žinoma, irgi neišvengta. Meksikos Pietuose, Gvatemaloje, šiandien gausiai gyvenančių majų vadovas Ignacio Ochoa priekaištauja: "Gibsonas perteikia įžeidžiantį ir rasistinį supratimą, esą majai dar toli iki europiečiams atvykstant vieni su kitais elgdavosi taip brutaliai, kad juos reikėjo, net buvo būtina gelbėti". Žinoma, plėšikiškųjų majų portretas filme tikrai ne pats šviesiausias. Kraujo ištroškę šventikai ir vadai parodyti kvailoki ir degradavę. Jų iškrypusios civilizacijos pėdsakai – masinės kapavietės, išdžiūvusios upės ir nualinti laukai. Bet gamtos plėšimas, žalojimas ir naikinimas pirmiausiai turėtų būti suprantamas kaip pranašiškas perspėjimas mums. Ne veltui filmo pradžioje Gibsonas leidžia nuskambėti istoriko W. Duranto žodžiams: "Didi civilizacija iš išorės sunaikinama tik tuomet, kai jau būna susinaikinusi iš vidaus".

Negailestingosios religijos

Ar majų kultūra tikrai susinaikino iš vidaus? Ar galima taip vertinti ir teisti? Dažnai sakoma, kad svetimą kultūrą būtina suvokti kaip atskirą pasaulį su savitu mąstymu, elgesiu bei vertybių sistema. Kad kalbėdami apie buvusius žmonių aukojimus, turėtume pasistengti nevaidinti didelių teisėjų. Daug kur skaitome ir girdime: "Senosios Amerikos kultūros buvo didžios, įspūdingos civilizacijos, galėjusios žmonėms perteikti gyvenimo prasmę".

Net yra balsų, esą rasti žmonių aukojimo ar žudymo atvaizdai rodo ne tikrai praktikuotus ritualus, o tėra tik įšventinimo, priėmimo į ką nors veiksmo suvaizdinimai. Greta to dažnai cituojamas Bartolomėjus de Las Kasas (atradėjų ir užkariautojų palydovas, tapęs indėnų teisių gynėju, miręs 1566), kurio nuomone, pareiškimai apie kanibalizmą buvę ne kas kita, kaip šmeižtas, siekiant lengviau apiplėšti indėnus. Taip pat Vidurio Amerikos kultūros labai mielai skirstomos ir rūšiuojamos. Štai viename populiariame vokiečių leidinyje "Iliustruota pasaulio istorija" rašoma: "Jei actekai buvo geri kariai ir organizatoriai, tai majai visų pirma buvo gabūs menui..."

Be abejo, tai nėra netiesa. Majų (bei kitų indėnų) kultūra tikrai buvusi labai įspūdinga, ypač jų klasikiniame laikotarpyje (300–900 m.), kai Europą supo dar tamsieji viduramžiai. Jie turėjo tokio pat dydžio miestų kaip ir mūsų kontinento. Jų ir astronominės žinios buvę geresnės už europiečių, dėl to majų kalendorius tikslesnis už grigališkąjį. Meniniai amatai, medicina ir ypač žemdirbystė buvo pasiekę aukštą lygį. O ispanų užkariautojai, ištroškę aukso, vergų ir galios tikrai dažniausiai elgdavosi visiškai nevykusiai.

Bet būtina aiškiai pasakyti ir pabrėžti: indėnų žmonių aukojimo ritualai tikrai nėra joks prasimanymas. Štai žymusis religijų tyrinėtojas M. Eliade'as rašo:

"Kulto pagrindą sudaro jukatekų kalba p'a chi (atverti burną) vadinama auka. Pagal paprotį jos krauju buvo įtrinama dievo statulos burna. Tik retais atvejais aukai būdavo renkamasi gyvūnas; labiau buvo vertinami žmonės, o kai kurie dievai turėjo ir specifinių pomėgių kaip, pavyzdžiui, čakai, lietaus dievai, labiausiai mėgdavo vaikų kraują. Kraujas būdavo išgaunamas įvairiais būdais: ypatinga technika išpjaunant širdį, duriant, badant, nulupant odą ir t. t. Atgailos ritualų metu kraujo paaukoti privalėdavo kiekvienas..." ("Handbuch der Religionen")

Nepaisant šių argumentų, ilgus metus buvo stengiamasi laikytis klišių apie taikias, menu ir astronomija užsiimančias civilizacijas. Tik perskaičius majų hieroglifus, vaizdas pasikeitė. M. Zickas žurnale "Bild der Wissenschaft" rašo:

"Tų aštuoniasdešimties procentų [tiek iššifruota majų rašto ženklų] pakanka panaikinti mitą apie taikinguosius žvaigždžių stebėtojus ir kalendorininkus majus. Hieroglifai... patvirtina, kad majų vadai siekė lygiai to paties, ko ir visų kitų istorinių kultūrų valdovai: valdžios ir savęs išaukštinimo, valdžios išsaugojimo ir susidievinimo".

Archeologas, vienas iš nedaugelio majų rašto ekspertų N. Grube priduria: "Majai turėjo visiškai ‚normalius' karalius, troškusius ir kraujo, ir valdžios". Tą paliudija ir naujausi archeologų tyrimai. Taip pat ir klasikinis majų laikotarpis dėl to pasibaigė taip staiga, kad tarpusavyje kariaujantys miestai Tikalas ir Kalakmulas su savo sąjungininkais vieni kitus karuose nuengė ir nualino (be abejo, prie to prisidėjo ir kitos priežastys, pvz., sausra).

"Apokalypto" veiksmas, atrodo, vyksta jau po klasikinio majų laikotarpio (po 1000-ųjų metų) prieš pat išsilaipinant pirmiesiems europiečiams (apie 1500). Didieji majų miestai tada buvo įsikūrę Jukatano pusiasalio šiaurėje. Jų valdžios sluoksnį sudarė iš dabartinės Meksiko teritorijos atsikėlę actekų giminaičiai toltekai (spėjama, kad širdies išlupimą "išrado" būtent jie). Kultūros lengvai maišėsi tarpusavyje, nes garbino panašius dievus. Filme minimas Kukulkanas identiškas plunksnuotajam actekų ir toltekų dievui gyvatei Kecalkoatliui. Lietaus dievas Čakas buvo ypač nepasotinamas kraujo aukomis ir nuolat reikalvo naujų, kurios būdavo Čičen Icoje aukojamos (sumetamos), kaip archeologai nustatė, požeminio vandens telkinyje, šventajame ežere. Šiame garsiame mieste gyveno labai karinga tauta, savo šventyklose stačiai garbinusi kovas ir karo veiksmus.

"Viešpats žiūri į širdį"

Toltekai, actekai, majai ar inkai – šios ir kitos Pietų ir Vidurio Amerikos tautos turėjo didžiulius panteonus. Svarbiausi buvo dangaus dievai ir saulės kultas. Dievui saulei nuolat reikėdavo 'kuro' – žmogaus kraujo. Knygoje "Pasaulio religijos" apie actekų pasaulio sukūrimo mitą rašoma:

"Actekai tikėjo, kad dievai savo ruožtu sukūrė žemę. Svarbiausias tos kūrybos aktas buvo saulės gimimas. Saulė atsiradusi Teotihuakane, pasiaukojus kažkokiam mažam raupsuotam dievukui. Kiti dievai pasekė jo pavyzdžiu, pradėjo aukoti kraują, reikalingą saulei, kad galėtų keliauti dangumi. Saulę reikėjo kasdien girdyti žmonių krauju, antraip būtų sustojusi ir būtų nutrūkęs žemėje gyvenimas. Todėl aukoms nuolat reikėjo žmonių. Daugiausia tai būdavo karo belaisviai".

1487 metais Tenočtitlane atidarant šventyklą buvę paaukota iki 20 000 belaisvių. Spėjama, kad kasmet religinėse actekų apeigose gyvybė būdavo atimama 500–700 žmonių. O kur dar didžiosios šventės, karalių vainikavimai bei šventyklų atidarymai! "Jokia kita tauta neturėjo tokių brutalių ritualų ir taip nesižavėjo kraujo nuleidimo kerais, kaip jie [actekai]", reziumuoja "Der Spiegel" (Nr 22, 2003), "malonė ir gailestingumas jiems beveik nežinomi dalykai". Todėl šiandien užkariautojų ispanų pasakojimai jau nebevadinami krikščionių propaganda. Minėtasis vokiečių savaitraštis tęsia:

"Kad meksikai [taip actekai save vadino] savo istorijos pabaigoje pasiekė tikrą žiaurumo viršūnę, neabejoja net skeptikai. Nuolat augančiam žmonių aukų poreikiui tenkinti jie rengdavo vadinamuosius Gėlių karus. Jų tikslas buvo ne naujų žemių ar materialinių gėrybių grobimas, o vien apsirūpinimas naujomis širdimis". Kažką panašaus matome Gibsono filme.

Liberalieji amžininkai, tik paminėjus šiuos dalykus, tiesiog refleksiškai traukia "juodąjį krikščionybės darbų" sąrašą: kryžiaus žygiai, raganų deginimai, inkvizicija ir t. t., ir ragina verčiau kitų neteisti. Tik akis užmerkia prieš vieną labai svarbų skirtumą: žmonių aukojimas nuosekliai pateisinamas visame indėnų mokyme; žinoma, jis turi ir nereliginių, politinių (valdžia per terorą) bei psichologinių komponentų, bet visų pirma pasaulėžiūra kėlė būtent šį veiksmą, galima sakyti, išplaukė iš jo. Todėl nederėtų manyti, kad žmonių aukojimas buvo tik geros religijos blogoji atšaka. Ir G. Beresnevičius tvirtina, "kad žmonių aukojimas... čia [pas actekus] paverstas pačiu religijos branduoliu, dar daugiau – netgi pasaulėžiūros ir kosmologijos ašimi" ("Religijotyra. Vadovėlis XI klasei"; tik kyla klausimas, kodėl autorius nemini žmonių aukojimo vadovėlio skyriuje apie majus ir nesuprantama, dėl ko stoja ginti actekų: "Jie puikiai nuvokė, jog tai [žmonių aukojimas] 'nėra gerai' [iš kur autorius tai žino?]. Tačiau to reikalavo religija").

Kolumbas, Kortezas, Pizaro – visi jie save laikė gerais krikščionimis, veikiančiais Dievo garbei ir siekiančiais atvesti pagoniškuosius indėnus į didžiąją Bažnyčią. Tuomet jie elgėsi pagal vyravusią vėlyvųjų viduramžių teologiją ir krikščionybės skleidimo sampratą. Bet visiškai aišku, kad jų veikla buvo biblinės krikščionybės iškraipymas. Tad nei ispanai, nei portugalai ar italai nebuvo geri, jei išvis buvo krikščionys. Teisus R. Zacharijas, manydamas:

"Kristaus mokymas labai aiškus. Niekas neturi būti verčiamas tapti krikščioniu... Evangelijos negalima skelbti kardu. Visur, kur tik krikščionybė ėmėsi tokių metodų, ji skleidė ne žinomą Jėzaus Kristaus Evangeliją, bet politinę teoriją, tarnavusią valdžios ištroškusioms institucijoms ir individams" ("Jesus Among Other Gods").

Daugelio krikščionių politiškai teisinga saviplaka ("mūsiškė religija pati blogiausia!) irgi yra krikščionybės vaisius (savikritika yra tipiška žydų ir krikščionių dorybė, beveik nerandama kitose religijose kaip, pvz., islame). Bet ją absoliutizuojant, greitai pamirštama, koks didelis fundamentalus skirtumas tarp žydų ir krikščionių tikėjimo bei pagoniškų antikos religijų. Vokiečių žurnalistas H. Steinas rašo:

"Actekai jokiu būdu neišsiskyrė ypatingu žiaurumu. Tik beprotis juos galėtų pavadinti nekultūringais ir barbarais. Būtent žmonių aukojimas ir buvo tasai bruožas, kuris žymėjo aukštąsias kultūras – ne vien Vidurio Amerikoje, bet Artimuosiuose Rytuose. Kanaaniečiai degindavo savo vaikus laužuose, nes taip patiko dievui Molochui. Egiptiečiai greta saulės dievo garbino deivę Hatorą‚ 'tamsybėse spausdavusią žmonių kraują kaip salyklą'. Asirai ir babiloniečiai pirmuosius savo didelius miestus statė aplink didžiules skerdyklas, kuriose kunigai, prieš perrėždami paruoštiems jaunuoliams gerkles, giedodavo šlovinimo giesmes dangaus kūnams... Žmonių aukojimo niekas nesigėdijo. Jis nebuvo vykdomas slaptai, patylomis kur nors rūsiuose. Viskas būdavo atliekama viešai, piramidės viršūnėje, šventyklose, stebint minioms: žiūrėkit, esam pasirengę atnašauti tai, kas mums brangiausia! Žiūrėkite, mes negailime net savų vaikų! – tokie besočiai buvo padangių dievai. Tokia didelė buvo pagonių baimė." ("Moses und die Offenbarung der Demokratie"; apie keltus žr. Beresnevičiaus tekstą, p. 192–193, germanai – p. 213).

O visiškai priešingai kalba Senasis Testamentas. Jis sako, kad dangaus kūnai nėra dievai, neturi jokių galių ir neprivalo būti tenkinami; kad jie tik Dievo sukurti dangaus šviesuliai (Pr 1). H. Steinas prideda: "Dangaus kūnai, keldavę siaubą senosioms kultūroms, buvo ne kas kita, kaip tik lempos ir laikrodžiai! Tai skambėjo kaip baisi, niekada negirdėta provokacija... Biblija pradedama blasfemija".

Izraelitai, be to, buvo vienintelė tauta, nuosekliai atsisakiusi žmonių aukojimo. Garsiojoje istorijoje apie Abraomą ir Izaoką, Pr 22, žmogus sąmoningai išimamas iš labai seno aukojimo ciklo. Pagrindžiama visai nauja tradicija, įteisinamas principas: etikos ašis yra individas. Atmetimas žmonių aukojimo bei ypač smerkiantis vaizdavimas tų atvejų, kai Izraelio valdovai kaimynų pagonių pavyzdžiu tai darė, yra dažna Senojo Testamento tema (žr. Kun 18, 21; 16, 3; 20, 2–5; Įst 12, 31; 2 Kar 3, 27; 21, 6; 23, 10; Ps 106, 37–38; Jer 3, 24; 32, 35).

Biblijos religija nuo pat pradžių (ne nuo Naujojo Testamento!) radikaliai skyrėsi nuo Vidurio Amerikos tautų baimės ir siaubo religijų. Išpatsyk ji buvo skelbiama kaip gailestingumo ir malonės religija. Kraujas, širdis ir baimė Dievo atžvilgiu taip pat labai svarbios sąvokos, bet kadangi Biblijos Dievas visai kitoks, tai ir šios sąvokos turi kitokią prasmę bei vaidina visai kitą vaidmenį.

Apie aukojimą ir aukas kalba ir Senasis Testamentas. Savaime tai nieko bloga, bet yra svarbesnių aspektų. Jei izraelitas nusideda, tai visų pirma turi savo nuodėmę išpažinti (Kun 5, 6–7), tik po to aukoti. Aukų kiekis nesvarbu: "Negi man reikia jūsų aukų gausybės? – sako Viešpats. – Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas" (Iz 1, 11). Mat Izraelio Dievui aukojimas be nuoširdaus tikėjimo yra pasibjaurėtinas ir bevertis. Iz 29, 13 aiškiai pasakoma, kas svarbiausia: "Ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, tik lūpomis tegarbina mane, jos širdis nutolusi nuo manęs".

Širdies artumas arba nutolimas – štai kur esmė. Tai visiškaiskiriasi nuo majų ar actekų. Biblijos Dievui irgi reikia širdžių, bet visai kitokių nei Molochui, Kukulkanui ar Baalui. Jam reikia širdžių ne paplūdusių šiltu garuojančiu krauju, o pripildytų meilės, palankumo, tikėjimo ir pasitikėjimo. Ne baimės, o meilės ir artumo. Senojo Testamento Dievas pats mato ir permato žmonių širdis (1 Sam 16, 7), ir nereikalauja jų plėšti. Jis ne tik regi, bet širdis ir keičia, net duoda naujas (Ps 51, 12; Jer31, 33; Rom 5, 5; 2 Kor 4, 6). Tai vyksta su paraginimu ir neša vaisių: "Mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą!" (Iz 1, 17); "Vykdomas teisumas ir teisingumas Viešpačiui labiau patinka negu auka" (Pat 21, 3); "Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas – lyg nuolat tekanti upė" (Am 5, 24).

Naujasis Testamentas vainikuoja šią naująją tikrovę. Jėzus Kristus savo atėjimu panaikino aukojimo būtinumą, nes pasiaukojo pats: "... Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui" (Ef 5, 2). Kraujas liejosi, bet ne žmonių ar gyvulių, o už visus vieną kartą paaukoto žmogaus – Dievo, Jėzaus Kristaus.

Dievo meilė išsprendė kaltės problemą ir nutraukė aukojimų grandinę. Žmogaus ir Dievo santykis tapo išvalytas nuo baimės: "Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė numato bausmę, taigi kas bijo, tas dar netobulai myli" (1 Jn 4, 18).

Bet nuo šios baimės būtina atskirti Biblijoje dažnai minimą pagarbią baimę (Pat 1, 7; Ps 111, 10; Job 1, 8; Iz 11, 2-3; Mok 12, 13; Lk 1, 50; Apd 9, 31; 2 Kor 7, 1; Kol 3, 22; 1 Pt 2, 17). Ji ir krikščionims yra didelė dorybė, nes parodo, kad Dievas gerbiamas kaip Kūrėjas ir Viešpats, kad paklūstama jo įsakymams ir atsiduodama jo valiai. Tai viena pusė. Be jos, dažnai galime rasti pasakymą "nebijok!", nes nebėra ko baimintis (Pr 15, 1; Is 20, 20; Ps 23, 4; Iz 7, 4; 41, 10; Lk 5, 10; Apr 1, 17). Negana to – abu Testamentai kalba apie draugystę su Dievu (Jn 15, 13–15; Iz 33, 11; Jok 2, 23), o tai visiškai svetimas ir neįsivaizduojamas dalykas kitoms religijoms.

Religija, religijotyra ir smurtas – krikščionys ir filmas "Apokalypto"

Gibsono filmas yra gera įžanga į diskusijas apie religiją, nes, kaip matėme, jis puikiai padeda išryškinti krikščionybės unikalumą.

Antra, padeda apie religijas susidaryti vadinamąjį "trimatį" vaizdą, vienu metu atskleidžiantį religijos dieviškumo, žmogiškumo ir demoniškumo dimensijas.

Demoniškoji dimensija filme "Apokalypto" nesunkiai matoma scenoje apie žmonių aukojimą piramidės šventykloje. Šiurpsta kūnas, bet, regis, kitaip ir negali būti, nes tiek ST (Įst 32, 17; 2 Met 11, 15; Ps 106, 37), tiek NT (1 Kor 10, 20; Apr 9, 20–21) sakoma, kad ten, kur šlovinami stabai, pašlovinami ir demonai. Taip yra dėl to, kad žmonės visų pirma yra nusidėjėliai ir, jei nėra atgimę iš aukšto, priklauso šėtonui (Jn 8, 44; 1 Jn 3, 8), patiria jo įtaką (Apr 12, 9) ir yra jo apakinti (2 Kor 4, 4; 2, 11).

Bet kiekviena religija kartu yra ir žmogaus tikrojo Dievo paieškų išraiška. Kiekvienoje religijoje rastume ir tiesos elementų, ir teisingo Dievo bei išganymo suvokimo nuotrupų. Actekai ir majai taip pat suprato, kad be kraujo santykių su dievais pataisyti neįmanoma. "Be kraujo praliejimo nėra atleidimo" (Hbr 9,22) – sako ir Biblija. Iškraipytu būdu tai patvirtina pagonių apeigos. Daugumoje religijų rastume ir savotišką Dievo–Kūrėjo sampratą, todėl vien tik demoniškų religijų nėra. Kiekvienas žmogus yra Dievo atvaizdas ir gyvena Dievo sukurtame pasaulyje. Nori jis to ar ne, visą laiką savyje nešiojasi Dievo apsireiškimą. Visa tai ypač gerai pailiustruoja Pauliaus kalba Atėnų areopage (Apd 17), kur apaštalas užsimena apie graikų Dievo pažinimą.

Pagaliau kiekviena religija visuomet turi ir žmogiškąjį komponentą. Nereikia būti nei Marksu, nei Freudu, kad galėtum teigti, jog daug kas religijose buvo, yra ir bus žmonių išgalvota, manipuliuota ir piktnaudžiauta tuo. Gibsono filme taip pat susidaro įspūdis, kad kunigai ir vadai nelabai tiki ir abejoja savo kultu, net šaiposi iš kvailos ir lengvatikės savo tautos. Religija tėra tik valdžios įrankis ir opiumas liaudžiai (žr. Ps 115, 4–8; Ps 135, 15–18; Jes 44, 9–20; Jer 10, 1–16).

Filmas "Apokalypto" taip pat parodo, kad, kalbant apie religiją, neįmanoma aplenkti moralės temos. Tik filmo vertinimas labai skiriasi nuo daugelio religijotyrininkų, tarp to ir minėtojo G. Beresnevičiaus. Jau cituoto vadovėlio įžangoje autorius smarkiai pervertina savąjį dalyką sakydamas, kad religijotyra "objektyviai, nešališkai kalba apie visas pasaulio religijas" ir tuo ji "visiškai skirtinga [!] nuo filosofijos, teologijos..."; ji "neklausia, kuri religija geresnė, o kuri – blogesnė". Ji esanti mokslas, "kuris vienintelis [!] geba išlaikyti neaptemdytą žvilgsnį".

Jei taip teigia, tai gali būti, kad Beresnevičius laikėsi pasenusios mokslo filosofijos, antraip iš kur pagrindas teigti, kad vien religijotyra yra objektyvioji religijų vertintoja? Vadinasi, jei koks krikščionių misionierius sako, kad žmonių aukojimas, galvų kapojimas ir našlių deginimas yra blogis, tai jo teiginiai tėra vien pasaulėžiūriški ir subjektyvūs vertinimai. Bet jeigu religijotyrininkas ar etnologas sako, kad visa tai nesunkiai paaiškinama ir nėra blogis, tai šitai – ir vien tai – gali būti laikoma moksline išvada ir tiesa? Nejaugi moraliniai vertinimai niekaip nesusiję su tikrove? Bėda, kai moraliniai sprendimai pavirsta vien subjektyvių jausmų išraiška ir atitrūksta nuo objektyvios tikrovės.

Beje, Beresnevičius nepastebi, kad įžangoje jo minimos ir aukštinamos vertybės laisvė, kritika, atvirumas, diskusija ir moksliškumas nėra neutralios, o įsišaknijusios žydų ir krikščionių religijoje bei pasaulėžiūroje. Todėl "objektyviai, nešališkai" arba empiriškai pagrįsti šių vertybių reikšmingumo jis niekaip negalėtų.

Apskritai Beresnevičius religijas vertina be jokio skirstymo perdėm pozityviai: "Visa tai [religinis pasaulis] – žavu... Atradusi grožį, puikią kokios nors religijos linkmę... ji nenugręžia akių tarusi, kad tai – klystkelis. Žmogaus ir dievų santykių dramoje viskas – klystkeliai. Bet jie – vienas žavesnis už kitą... religijų laukas – išties nepaprasto grožio ir didybės laukas". (Dabar labai populiari ir madinga religijų estetizacija. Poetas D. Kajokas: "Kone visos religijos, ne tik Rytų, man yra labai gražios.., vertos didžiausios pagarbos"; iš "Tikėti ir rašyti".) Gražūs, poetiški žodžiai ir daugiau nieko, bet neobjektyvūs ir neturi nieko bendra su moksliškumu. Priešingai, religijos labai dažnai turi tamsią, net demonišką pusę (raguotų dalykų rastume ir krikščionybėje!). Prisiminkime keltų ir germanų, kanaaniečių ir actekų kultus, ar net tai, ko vieni ‚krikščionys' Kristaus vardu yra pridarę kitiems krikščionims, tuomet minėtieji lyrizmai tampa stačiai ciniški. Argi maža buvę klystkelių? Argi jie turi ką nors bendra su žavumu? "Apokalypto" puikiai padeda nugręžti žvilgsnį nuo tokio seilėjimosi apie religijų grožį ir realistiškai bei "neaptemdytai" išvysti daugelio religijų tikrovę.

(Paraštės pastaba: o kad kada neaptemdytai žvilgteltume ir į tamsiąją Tibeto budizmo pusę su visais jo demoniškumais bei nehumaniškaisiais bruožais! Kur gi mūsų aiškusis moksliškasis žvilgsnis? Nejau, apkerėtas klastingojo Kunduno šypsnio ir prislėgtas kalno įvairiausios Vakarų propagandistų literatūros, visai užgeso? Tai vis tas mūsų naivusis susižavėjimas... )

Dar vienas aspektas: filmas daug pasako apie religiją ir smurtą. Šia tema neseną svarbią diskusiją pradėjęs žinomas vokiečių egiptologas J. Assmannas. Savo knygose "Moses der Ägypter" ("Egiptietis Mozė") ir "Die Mosaische Unterscheidung" ("Mozaiškasis skirstymas") religijų skirstymą į teisingas ir klaidingas aiškina pasitelkdamas pasakojimus apie Mozę (nors Mozės mokslininkas nelaiko istoriniu asmeniu). Vienintelio tikrojo Dievo apreiškimas skatina religijų pasaulyje išskirti tikinčiuosius ir netikinčiuosius, teisingus ir klaidingus kultus bei teisingas ir atmestinas religijas. Visai kitaip, anot mokslininko, pagoniškame antikos politeizme:

"Įvairios tautos garbino įvairius dievus, ir nė viena neginčijo kitos dievų tikrumo ar jų garbinimo formų legitymumo. Antikos politeizmams netikros religijos sąvoka buvo visiškai nežinoma. Kitų religijų dievai buvo laikomi ne blogais ar fiktyviais, o daugeliu atvejų tiesiog tais pačiais dievais, tik kitaip pavadintais" ("Moses der Ägypter").

Bet Jupiterio juk nepavadinsi Jahve! Todėl tik izraelitai (vėliau krikščionys, o dar vėliau tik kitaip musulmonai) reikalavo garbinti vien Jahvę, kurį laikė tikruoju Dievu; taip pat tikra laikė ir vien tik savo religiją, o kitas klaidingomis; tik jie sakė, kad esama klaidamokslių bei atpuolimo nuo tikėjimo. Todėl, J. Assmanno nuomone, mozaiškasis skirstymas sukūrė pasaulį, "pilną konfliktų, netolerantiškumo ir smurto" bei prideda, kad "šitaip į pasaulį atėjo neapykanta"; "neapykanta pagonims, eretikams, stabmeldžiams su jų šventyklomis, ritualais ir dievais" ("Die Mosaische Unterscheidung").

Bet ar monoteistinės religijos tikrai smurtingesnės ir netolerantiškesnės? O politeizmas taikingesnis? J. Assmanno teiginiai per daug abstraktūs ir prasilenkia su religijos istorija. Prisiminkime asirus, sirus ir jų imperialistines religijas. Taip pat ir majų bei actekų kultus. Gibsono filmas patarnauja ir šiuo klausimu, įnešdamas naudingų pataisų. Juk ir šiandien smurto griebiasi ne vien tik krikščionys ar musulmonai, bet ir kai kurie induistai, kaip rodo teroro atvejai Indijoje.

Bijau, kad Lietuvoje pasklis tik supaprastinta popsinė J. Assmanno tezių versija – monoteizmas yra per se smurtiškas. Todėl reiktų pabrėžti, kad Assmannas mato ir teigiamų mozaiškojo skirstymo pusių (be to, mano, kad šis skirstymas jau nebeatšaukiamas). Dėkui Mozei, atskyrusiam Dievą ir pasaulį, žmogų ir pasaulį, nes politeizme ir panteizme tokių dalykų nėra. O mums tai suteikė gana nemenką porciją laisvės. Atskyrimas tiesos nuo melo tapo pamatiniu mokslo pažangai. Atskyrimas gero nuo blogo nepakeičiamas moralės atžvilgiu. Dar viena aptariamo egiptologo mintis:

"Kartu su tikėjimu į vieną Dievą... pasaulin atkeliavo moralė ir teisingumas... Monoteizmas visų pirma yra didžiulis civilizacijos pasiekimas. Pagonių dievams besirūpinant kunigų tyrumu, ritualų tikslumu bei aukų tinkamumu, Biblijos Dievui vien arba visų pirma rūpi teisingumas... Monoteizmas išlaisvino žmogų moralinei atsakomybei".

Post scriptum: daugybė krikščionių liaupsino smurtiškąją juostą "Kristaus kančia" ir naudoja ją evangelizavimui. Apie smulkiai pademonstruotą Jėzaus nuplakdinimą jie sako: kadangi taip buvo, tai taip ir reikia rodyti. O kodėl tuomet tie patys krikščionys Gibsono "Apokalypto" žiaurumais šlykštisi? Negi šitų dalykų nebuvo? Ir kodėl Gibsonas čia liaupsinamas kaip pamaldusis krikščionis, o čia jau kaip smurto aukštintojas? Argi šiame filme mažiau potencialo pokalbiams apie religiją ir krikščionių tikėjimą?
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt