Slėpimasis ar ieškojimas? Trumpa narkotikų istorija

2002-12-20
Olaf Lahayne
Kas yra narkotikai?
Bent jau cheminiu požiūriu dauguma narkotikų giminingi, kadangi visų jų pagrindinė veiklioji medžiaga – alkaloidas. Pavyzdžiui, kavoje ir arbatoje esantis kofeinas, morfinas – opijuje, meskalinas – pejotės kaktusuose. Žinoma, svarbiausieji narkotikai yra alkoholis ir tabakas, kurių pagrindinės medžiagos etanolis bei nikotinas. Šiuos dalykus šiuolaikinė chemija ir medicina išsiaiškino tik XX a. Tačiau narkotikai vartojami jau kelis tūkstančius metų. Iki nesenų laikų susidomėjimą kėlė ne narkotikų sandara, o jų poveikis, kuriuo remiantis buvo atrasti ir vartojami įvairūs narkotikai. Norint panagrinėti kultūrinius narkotikų vartojimo aspektus prasminga pradėti nuo jų poveikio ypatumų.
Narkotikai veikia žmogaus nervų sistemą ir sukelia pokyčius sąmonėje. Tie pokyčiai – nelygu narkotikas ir jo dozė – būna nevienodai stiprūs; pagal tai dažniausiai skirstoma į stimuliuojančius, kurie iš esmės veikia jaudinančiai, ir haliucinogenus, kurie apkvaitimo būsenoje sukelia nesamus pojūčius. Prie stimuliuojančiųjų priskiriama, pavyzdžiui, arbata, koka, kolos ir betelio riešutai, katas, tabakas bei kokainas. Prie haliucinogenų, greta hašišo, meskalino ir LSD, priskiriama ir daug kitų augalinių medžiagų, opijus ir alkoholis savo ruožtu sudaro atskirą klasę.
Tačiau vieną dalyką reikia pabrėžti: gyvybei palaikyti narkotikai nebūtini. Dar niekas nemirė atsisakęs narkotikų, tačiau dėl vartojimo mirė daugelis. Todėl ir iškyla klausimas: kodėl žmonėms taip rūpėjo ar rūpi narkotikų daromas poveikis.

Kodėl vartojami narkotikai?
Iki XX a. bent jau medicininiu požiūriu galėjo būti svarių priežasčių vartoti įvairius narkotikus: anksčiau, ypač miestuose, daugiausia per geriamąjį vandenį buvo užsikrečiama tokiomis ligomis kaip šiltinė, dizenterija ir cholera, nuo kurios Vienoje dar maždaug 1870-aisiais (kai gyventojų buvo apie 500 tūkst.) kas mėnesį dažnai mirdavo daugiau kaip tūkstantis žmonių. O geriant vyną ar alų – dėl juose esančio alkoholio – arba arbatą ar kavą – dėl paruošimo – užsikrėtimo buvo galima išvengti. Kai dėl opiatų, tai iki atsirandant šiuolaikiniams analgetikams jie buvo vieninteliai skausmą malšinantys vaistai ir iki nesenų laikų buvo skiriami kiekiais, smarkiai pranokstančiais dabartinį vartojimė.
Laimei, šios narkotikų vartojimo priežastys mūsų dienomis jau paseno. Tačiau vertinant narkotikų vartojimė praeityje visad reikėtų prisiminti pasikeitusias aplinkybes.
Toliau galima išskirti dvi pagrindines narkotikų vartojimo priežastis:
1. Pabėgti nuo nepakeliama laikomos tikrovės ar aplinkos, "išsilaisvinti iš būties apribojimų, – išsivadavimas iš kančių buvo pagrindinis motyvas visoje narkotikų kultūros istorijoje..." (1)
2. Pažinti kitas sąmonės būsenas, kitas tikroves, kurios patiriamos apkvaitus ir kurios kontrastuodamos su kasdieniu suvokimu neretai sudaro antgamtiškų, dieviškų dalykų įspūdį.
Žinoma, stimulas būna ypač veiksmingas, kai vienu metu iškyla abi priežastys. Matyt, praeityje svarbesnė buvo antroji priežastis. Apie tai byloja bent jau toks faktas, kad ankstesniais tūkstantmečiais narkotikai buvo pasitelkiami per religines ceremonijas. Šitaip jie labai prisidėjo formuojant žmogaus vaizduotės pasaulį: "Kas mes esame ir kur gyvename, lėmė ir plati kvaišalų paletė, o mūsų religinės ištakos bei svarbios mus pasiekusios ceremonijos glaudžiai susijusios su šiomis medžiagomis". (2)

Istorija
Lengviausiai pagaminama narkotinė medžiaga, žinoma, yra alkoholis; esant tinkamoms sąlygoms jis susidaro pats. Parūgusius vaisius yra pamėgę net drambliai ir papūgos.
Todėl nenuostabu, kad ir žmonės netruko perprasti bei tikslingai taikyti alkoholio gamybos metodė. Pirmasis alus buvo pagamintas maždaug 8 000 m. pr. Kr. Mažojoje Azijoje, pirmasis vynas – 6 000 m. pr. Kr. Armėnijoje. Kur kas sudėtingesnis opijaus išgavimas pavyko maždaug tuo pat metu – 3 000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje ir Kinijoje.
Šiais duomenimis dėl skurdžių radinių neretai abejojama, tačiau tarp senųjų klestėjusių kultūrų Egipte, Artimuosiuose Rytuose, Indijoje ir Kinijoje palikimo nuo pat pradžių būta reliktų, bylojančių apie įvairių narkotikų vartojimė. Tačiau atrodo, kad šios medžiagos beveik niekad nebuvo vartojamos dėl paties vartojimo; kaip minėta, tai buvo susiję su religinėmis ceremonijomis. To pavyzdžių galima rasti visais laikais ir visuose kontinentuose:
• jau Herodotas pasakojo, kad skitai per laidojimo ceremonijas įkvepia hašišo, gaminamo iš kanapių (Cannabis sativa) dūmų;
• haliucinogeniniu musmirės (Amantia muscaria) poveikiu naudojosi tiek Sibiro šamanai, tiek induistų brahmanai;
• Šiaurės Amerikos indėnų žyniai per gydymo ceremonijas naudojo pejotės kaktusuose (Lophophora williamsii) esantį meskaliną;
• Senovės Graikijos kultuose greta alkoholio buvo vartojamos ir šunvyšnės (Atropa belladona), kas, be kita ko, paaiškina ir bakchančių siautėjimą;
• didelėje Afrikos dalyje kofeino turintis kolos riešutas (Cola nitada) gali būti amuletas, auka, moneta, mokestis, nuotakos kraitis, vestuvinė dovana, įkapės;
• Australijos aborigenai savo ceremonijose naudoja augalė pituri (Doboisia hopwoodii) kaip tabako pakaitalą su haliucinogeniniu "šalutiniu poveikiu";
• Senovės Kinijoje protėviams pagerbti dideliais kiekiais buvo geriamas su kurpelėmis sumaišytas alkoholis.
Tokių pavyzdžių galima išvardyti dar daug. Narkotikams gaminti visos kultūros dažniausiai vartojo vietoje randamus augalus. Tačiau jau iki Kristaus buvo prekiaujama iš gana toli atvežtomis narkotinėmis medžiagomis. Ypač geidžiamas buvo ne vieną tūkstantmetį iš vadinamųjų "stipriųjų narkotikų" svarbiausiu laikytas opijus arba įvairūs iš jo gaminami produktai (žr. ekskursą). Tai iliustruoja ši opijaus vartotojo citata: "Būsena, kurios laukiau (parūkęs opijaus), buvo dar stipresnė negu tikėjausi; pamažu mano mintys ėmė aštrėti, grynėti. Apėmė pusiau miegas, pusiau alpulys. Atrodė, tarsi man nuo krūtinės būtų nuimta kokia našta... ir aš lengvai nuskriejau paskui savo mintis, kurios buvo sodrios, su užmoju ir labai aiškios. Mane pripildė gili neapsakoma pilnatvė. Buvau išsivadavęs nuo kūno naštos, visa mano esatis pasijuto priklausanti tyliai į save traukiančiam augalų pasauliui, nurimusiai būčiai, kuri tačiau kupina kerinčių švelnių spalvų ir formų. Mintys atsiskyrė viena nuo kitos ir susimaišė su tomis spalvomis ir formomis... visa tai buvo kupina gilaus prasmingumo ir sykiu pripildė mane begalinio susižavėjimo. Norėjau visiškai atsiduoti šitam užsimiršimo miegui.... Paskui vienas po kito akyse iškilo neaiškių išblukusių vaizdų virtinės. Tada nugrimzdau į visišką užsimiršimą..." (S. Hedayat, 1936).

Narkotikai ir tikėjimas
Kalbant apie tokius potyrius, kurių panašią formą galima pasiekti ir kitomis medžiagomis, per daug nestebina, kad apkvaitimas nuo narkotikų kai kuriose kultūrose buvo laikomas šventa būsena, kuri neretai būdavo tik žynių ar šamanų privilegija. Todėl tautų, kurių religinėse ceremonijose buvo naudojamas opijus ar panašios narkotinės medžiagos, religinėse fantazijose yra bendrų bruožų. Visų pirma tai panteistinio tikėjimo pasauliai su daugybe dievų, dvasių ir demonų: "Čia į apkvaitimo sąvoką įeina ir patirtos vizijos, apie kurias neretai būdavo pasakojama kaip apie apsilankymą rojuje, pragare ar bent jau visiškai kitokiame pasaulyje, esančiame kitapus mūsų materialios egzistencijos ir leidžiančiam manyti, kad išorinis dalykų vaizdas nėra vienintelis matas vertinant tikrovę..." (Kupfer)
Perfrazavus garsiąją Lenino citatą būtų galima kiek hiperbolizuotai tvirtinti; "Opijus – tai liaudies religija", t.y. galimi praregėjimai ar aukštesnių būtybių pasirodymai iš tiesų atsiranda tik padauginus narkotikų, todėl tėra haliucinacijos ir miražai.
Tačiau tai būtų neleistinas suabsoliutinimas. Iš tiesų visų trijų didžiųjų monoteistinių religijų normos nukreiptos prieš narkotikų vartojimą. Mira buvo, matyt, vienintelė tarp žydų paplitusi narkotinė medžiaga, turinti (gana silpną) haliucinogeninį poveikį, skyrusi juos nuo kaimyninių Egipto, Mažosios Azijos bei Mesopotamijos kultūrų. Vynas buvo žinomas, tačiau per didelis jo vartojimas laikytas peiktinu, tai, pavyzdžiui, aiškiai pasakė pranašas Izaijas (Iz 5,11; 29,9). Mozė visiškai draudė gerti vyną atliekant šventas apeigas (Sk 6).
Naujajame Testamente kokie nors narkotikai nėra aiškiai draudžiami. Tačiau Bažnyčia nepripažino jokių narkotinių medžiagų, išskyrus alkoholį, kuris labai svarbus komunijoje. Iš dalies tai pagrįsta pasakojimu apie nukryžiavimą: praskiestame acte, kurio davė ant kryžiaus prikaltam Kristui, būta, pavyzdžiui, slopinančių opiatų, tačiau Kristus atsisakė jį gerti. Šiaip ar taip ankstyvojoje krikščionybėje narkotikai beveik nebuvo vartojami.
Suprantama, kad tikintiems musulmonams uždrausta (tiesa, ne Korane, o kije teisės rinkinyje) vartoti bet kokį alkoholį. "Kaip atlyginimas už žemiškąją abstinenciją 77, 78, ir 88 [suroje] žadamas vynas rojuje ir akcentuojama, kad rojaus vynas nesukelia pagirių" (3).
Dauguma islamo žinovų peikė ir kitų kvaišalų, visų pirma hašišo, vartojimą; be jų neapsiėjo tik kelios sektos, pavyzdžiui, garsiosios šiitų "Senio nuo kalno" sektos, apie kuriė pasakojo Markas Polas, asasinai (iš arabiško žodžio hašišin, t.y. "hašišo žmonės"): manoma, kad jie vartojo hašišą norėdami "parodyti" tikintiesiems, kokie džiaugsmai jų laukia rojuje.
Žydų, krikščionių bei musulmonų tikėjimo žinovų rodyta panieka narkotinėms medžiagoms laikui bėgant nedaug keitėsi. Tačiau ir jie nesugebėjo padaryti galo kvaišalų vartojimui. Užtat viduramžiais galutinai iškilo pasaulietinis narkotikų vartojimo aspektas.

Priebėga apkvaišime
Nuo maro, kuris apie 1350 m. vos per keletą metų nusinešė milijonus žmonių, nieko nepadėjo ir įvairūs opiatų turintys vaistai, pamėgti dar antikos laikais: daugių daugiausia jie numalšindavo skausmą.
Analogiška buvo ir tuo pačiu metu atsiradusių stiprių alkoholinių skysčių paskirtis. Šie tapo įmanomi atradus distiliaciją, kurios dėka alkoholio koncentracija padidinta nuo maksimalių 16 iki 50 proc. ir daugiau. Taip atsirado degtinė. Rezultatas buvo "visuose Vakarų visuomenės sluoksniuose ...iki tol beprecedentis girtuokliavimas, dėl kurio XVI amžius į istoriją įėjo kaip gėrimo ir lėbavimo amžius" (Kupfer). Nors vyriausybės, kunigai ir tokie reformatoriai kaip Lutheris bandė sustabdyti šią tendenciją, XVI ir XVII a. alkoholio vartojimas veikiau tik išaugo, ypač žemutiniuose visuomenės sluoksniuose. Jau tais laikais alkoholizmas buvo visų pirma socialinė problema: "Degtinės reikėjo, kad bent jau kuriam laikui pamirštum nepakeliamą gyvenimą. Ji sukelia ne socialinį svaigulį, o alkoholinį slopinimė. Šitaip žmogus pradeda gerti vienas, ši gėrimo forma paplitusi tik pramoninėje Europoje ir Amerikoje" (4). Toks slopinimas degtine buvo kur kas greičiau ir pigiau pasiekiamas, nei pavyzdžiui, alumi ar vynu. Į alkoholį neretai buvo įmaišoma drignių (Hioscyamus niger), kad apsvaigimas būtų dar stipresnis.
Tačiau nebuvo pamiršti ir dvasiniai apsvaigimo būsenos aspektai; tiesa, jie nustumti į visuomenės nuošalę. Juk alkoholiui tapus liaudies narkotiku nebuvo pamirštas ir jau minėtasis bulvinių šeimos augalų (solanaceae) arba musmirės poveikis. Tiesa, tuo užsiimdavo daugiausia vadinamosios raganos, kurios išgėrusios narkotinės medžiagos ar įsitrynusios iš jos pagamintu raganų tepalu, patirdavo stiprių haliucinacijų. Šios dažniausiai būdavo interpretuojamos kaip susitikimai su demonais, dvasiomis ir velniais; taip atsirado ir mitas apie ant šluotų jojančias raganas bei Šėtono mišias ant Brokeno kalno Harco kalnuose. Kadangi inkvizicija, norėdama įkaltinti tariamai kaltus žmones, neretai naudojo tas pačias narkotines medžiagas, nenuostabu, kad "raganų prisipažinimai" labai jau panašūs vienas į kitą. Tačiau jau garsusis gydytojas Paracelsas (1493–1541) suprato, kad "nelaimingų moterų prisipažinimai dažniausiai tėra nuo kankinimų, ligos ar augalinių nuodų sutrikusios fantazijos kilęs padarinys".
Šitaip manė ne vien Paracelsas. Problemė vis dėlto išsprendė inkvizicija, mirtimi nubaudusi ne vienė milijonė raganų. Su jomis negrįžtamai dingo ir didžioji dalis žinių apie raganų vartotus preparatus, užtat XVI a. Europą pasiekė daug naujų kvaišalų.

Narkotinių medžiagų įvežimas iš kitų šalių
Atradus Ameriką ir pradėjus keliauti naujuoju keliu į Indiją po 1500 m. Europą pasiekė daug naujų narkotinių medžiagų: tabakas ir kakava iš Amerikos, arbata iš Indijos, kava iš Afrikos bei Arabijos. Visos šios medžiagos priskiriamos stimuliuojančiųjų kategorijai, todėl ir laikomos ne tokiomis žalingomis kaip opiatai. Tačiau ir išgėrus per daug arbatos, gali prasidėti haliucinacijos. Bet visus kitus narkotikus smarkiai lenkia tabako padariniai sveikatai (maždaug 3 milijonai mirčių kasmet!).
Kavos ir arbatos paplitimo Europoje istorija labai panaši. Į Europą šie produktai atkeliavo prasidėjus kolonizacijai ir per XVII a. paplito visame žemyne. Iš pradžių tai buvo prabangos prekė, tačiau jau netrukus, dėl nukritusių kainų ir atsiradusios materialinės gerovės, šie gėrimai tapo prieinami platiems visuomenės sluoksniams.
Šie produktai vėl išryškino socialinį narkotikų vartojimo aspektą. Anksčiau svaiginimasis buvo neatsiejamas nuo religinių ritualų, o paskui jis jau tapo grynai pasaulietiniu papročiu. Rytuose atsirado arbatos nameliai ir arbatos gėrimo ceremonijos, o Vakaruose pirmenybė teikta susibūrimams kavinėse. Tai visų pirma pasakytina apie stiprėjančią buržuaziją, – žemesnieji sluoksniai ir toliau lankėsi smuklėse. Alkoholio poveikis greičiau slopinantis, o stimuliuojantį, ypač kavos, poveikį, atspindėjo nuotaikos kavinėse: "Kavinėse gimė ir žlugo literatūrinės srovės, daug ginčytasi dėl politinių procesų ir mokslinių atradimų..." (5)
Žinoma, negalima tiksliai pasakyti, kas labiau stimuliavo kavinių lankytojus – pati visuomenė ar kava. Tačiau stipresnių narkotikų vartojimas ir jų sukeliama apkvaitimo būsena buvo individualus potyris. Todėl nenuostabu, kad romantizmo epochoje sugrįžus prie individo, bent iš dalies vėl buvo atrasti kvaišalai.

Romantizmo laikotarpis
Romantizmo laikotarpis, prasidėjęs apie 1800 m., didžiąja dalimi buvo judėjimas, priešingas vien protu besivadovavusiam Šviečiamajam amžiui, jį lydėjo gyvas domėjimasis neracionaliais, pasąmonės dalykais. Nemažai žmonių, ypač menininkai, eksperimentavo su narkotikais kaip įkvėpimo šaltiniu. Tuo metu Vakaruose labai išpopuliarėjo ir pasakos "Tūkstantis ir viena naktis". "Hašišas ir opijus buvo rekvizitai, ne tik atėję iš stebuklingo tų pasakų pasaulio, bet patys galėję ten nukelti jų vartotoją" (Kupfer).
Romantikų idealas buvo Contes fantastique, kurių pirmasis ir žinomiausias meistras buvo E. T. A. Hoffmanas (1776–1822). Tačiau jam "pakakdavo" epizodinių išgertuvių. Kiti poetai nebuvo tokie santūrūs.
Vokiečių poetas Novalis (1772– 1801) ieškodamas legendinės mėlynosios romantikų gėlelės pasitelkė opijaus tinktūrą – laudanumą. Jis manė, kad pasaulio siela žmogui atsiveria tik miegant, trokštant (žinių) ir svaigstant (nuo narkotikų).
Amerikiečių rašytojas E. A. Poe (1809–1849) paskutiniuosius penkiolika savo gyvenimo metų blaškėsi tarp smarkaus gėrimo, atsitiktinio opijaus vartojimo ir ilgesnių abstinencijos fazių. Šis "amžinai baikštus ir kaltas blaškymasis tarp fantazijos kvaitulio ir kasdienybės blaivumo..., tarp agresyvaus potraukio į savigriovą ir įnirtingo noro gyventi – šis ...puldinėjimas nuo vieno kraštutinumo prie kito ir yra didžioji Poe poezijos traukos jėga" (Kupfer).
Prancūzų rašytojui Charlesui Baudelaireui (1812–1867) narkotikai, šiuo atveju alkoholis, opijus ir hašišas, buvo ne tik įkvėpimo šaltinis bet ir literatūrinės kūrybos objektas. Jo traktatas "Dirbtinis rojus" – vienas garsiausių pasakojimų apie įvairių narkotikų poveikį: "Paslaptingo poveikio ir liguistų pojūčių, kuriuos gali sukelti šie narkotikai, neišvengiamų bausmių, kurias užtraukia tolimesnis jų vartojimas ir galiausiai paties moralinio smukimo, slypinčio šiame netikro idealo vaikymesi, tyrinėjimas sudaro šios studijos objektą" (6).
Tai – garsiausi ir ryškiausi pavyzdžiai, kuo apsvaigimas žavėjo romantizmo mąstytojus. Plačiajai daugumai bent jau stiprieji narkotikai ir toliau buvo būdas pabėgti nuo kasdienybės; daugelis menininkų (neretai tik jie patys save jais laikė) tikėjosi, jog apkvaitimo būsena padės jiems pasiekti gilesnių įžvalgų. Williamas Jamesas rašė: "Man... svarbiausia patirtis [su narkotikais] yra neregėtai jaudinantis naujų gelmių pajutimas, kurioms atsivėrus beveik apanki. Protas visas logines būties sąsajas suvokia naujoje subtilioje ir betarpiškoje šviesoje, kuriai normalioje sąmonėje niekas negali prilygti..." (7)
Tai rodo, kad tuo metu buvo sekuliarizuoti tiek socialiniai, tiek dvasiniai narkotikų vartojimo aspektai; bent jau interesas persikėlė nuo religinių į filosofinius-pasaulėžiūrinius klausimus.

XX amžius
Toks inteligentijos požiūris į narkotikus visą XIX, iki pat XX a. nedaug keitėsi, išskyrus tai, kad vėliau buvo išmėgintas ir morfijus ar meskalinas. Tačiau daugelis netrukus suprato, kad šios medžiagos nelabai tinka būti įkvėpimo šaltiniu: "Nemanau, kad kada nors kas nors parašė kė nors gera, praradęs pojūčius ar protą, man regis, kad ugningiausios ir karščiausios kalbos buvo sukurtos prie vandens grafino" (Baudelaire).
Kai kurie nenuolatiniai vartotojai, pavyzdžiui, Ernstas Jüngeris (1895– 1998), laiku suprato pavojus, kuriuos ilgainiui atneša narkotikų vartojimas: "Tikruma prilygo lenktyniniam žirgui, kurį vis aiškiau kausto mėšlungis, kad ir kaip dažnai ir stipriai naudotumeisi pentinais. Ties šia riba narkotikas jau nieko negali, kad ir kaip beprotiškai būtų didinama dozė. Lieka tik nuodo poveikis. Jis slopina, kausto, naikina..." (8)
Daugelis kitų irgi tai konstatavo, nors jiems ir nepavyko išsivaduoti iš narkotikų: "Apie apkvaitimo romantiką netrukus net kalbos nebuvo; mistiniai praregėjimai, Rytų stebuklai ar bent jau pasitenkinimas užsispyrusiai išdidžiai gyventi skandalingė antiburžuazinį gyvenimė užleido vietą varganai narkomano kasdienybei, kurioje bet koks dvasinis idealas tegali būti tik blanki ironija" (Kupfer). "Turėtų įvykti stebuklas, turėtų pasirodyti dievo pasiuntinys, kad mane iš ten ištrauktų", – rašė Antoninas Artaudas (1896–1948), daugiau kaip dvidešimt metų bergždžiai mėginęs išsivaduoti nuo opijaus priklausomybės.
XX a. pasidaryti narkomanu buvo galima labai staigiai, kadangi chemija "dovanojo" pasauliui keletą naujų preparatų, kuriuose veikliosios nuo seno žinomų narkotikų medžiagos buvo daugiau ar mažiau grynos ir dėl to veiksmingesnės. Šitaip iš opijaus 1806 m. buvo gautas morfijus, 1896 m. – heroinas, 1894 m. – meskalinas, 1896 m. iš kokos augalo – kokainas, o 1938 m. iš skalsės (Claviceps purpurea) išskirtas LSD. Labai greit atsirado daugybė šių narkotikų vartotojų, kuriems labiau reikėjo ne medicininio, kaip buvo manyta, šių medžiagų poveikio, o sukeliančio stiprų apkvaitimą.
XX a. pradžioje nemažai valstybių dėjo didesnes ar mažesnes pastangas narkotikų problemą, jau seniai tapusią ir socialine bei ekonomine problema, spręsti per įstatymų leidybą: 1912 m. vykusi Hagos opijaus konferencija tapo įžanga visuotiniam opiatų draudimui. Jungtinėse Valstijose 1914 m. vartojimas buvo apribotas iki medicininių tikslų; 1937 m. buvo uždrausta marihuana, 1966 m. – LSD. Tiesa, 1919 m. uždraustas netgi alkoholis, nors, kaip žinoma, nesėkmingai. Taip pat restruktyviai su narkomanais dažniausiai elgėsi ir 3-io–5-o dešimtmečio totalitarinės vyriausybės.
Taigi iki 7-o dešimtmečio narkotikai plačiajai daugumai ir intelektualams neegzistavo, išskyrus legalias narkotines medžiagas – alkoholį ir tabaką, su kuriomis buvo taikstomasi, bei vadinamuosius stimuliantus – kavą, arbatą, kakavą, kurie nebuvo laikomi pavojingais.
Padėtis vėl pasikeitė 7-o dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus psichodelinei erai. Nepatenkinto jaunimo ir jų idėjinių vadų protestas buvo nukreiptas prieš Vietnamo karą, prieš kitus tėvų kartos nusikaltimus ir apskritai prieš sustabarėjusias struktūras. Viena šio protesto formų buvo padidėjęs visų prieinamų kvaišalų vartojimas. Uždrausto vaisiaus aureole apgaubti opijus, hašišas, LSD, kokainas ir t.t. suteikė visam tam papildomo žavesio, o visa kita padarė smalsumas.
Jei džankiai, kaip tuomet buvo vadinami narkomanai, ieškojo apkvaitime kokių nors atsakymų, jų paieškos buvo panašios į praėjusio šimtmečio romantikų. Tačiau ši karta vadovavosi skepticizmu. "Nieko nėra tikra. Viskas leidžiama", – rašė, pavyzdžiui, Williamas Burroughsas (1914–1997) kitam žinomam bytnikų kartos autoriui Allenui Ginsbergui (1926–1997). Todėl Burroughsas, pavyzdžiui, stengėsi sukurti "visa apimančiė racionalios kūrybos kontrolės aplinką", skaidydamas ir iš naujo sujungdamas savo veikalus. Jo kolega Jackas Kerouacas (1922–1969) beveik ištisai rašė veikiamas marihuanos. Prie viso to dera ir padidėjęs susidomėjimas indėnų bei indų religijomis. Visa tai buvo panašu veikiau į paviršutiniškė madų vaikymąsi, o ne į rimtas dvasines paieškas. Pirmosiose gretose buvo rašytojai, tačiau greit prie jų prisidėjo popmuzikantai ("Beatles") ir kiti menininkai (Andy Warholas). Jų pavyzdžiu pasekė daugybė kitų bytnikų ir hipių.Šaunus naujasis pasaulis?
Tikriausiai dar per anksti daryti galutines išvadas apie pėdsakus, kuriuos psichodelinė era paliko visuomenei, ypač Europos ir Šiaurės Amerikos. Tačiau tikrai liko kritiškas požiūris į valdžią ir (bent jau palyginti su pokario metais) padidėjęs narkotikų vartojimas. Sugriežtinus įstatymų normas pasiekta, kad narkomanai buvo išstumti į nelegalią zoną, kur juos "dozėmis" aprūpina daugybė nusikaltėlių organizacijų. Tai pasirodė esantis palaimingas verslas. Pavyzdžiui, Vokietijoje 9-ame dešimtmetyje kasmet buvo užregistruojama apie 400 mirčių nuo opiatų, o 10-ame dešimtmetyje šis skaičius jau viršijo 1700 ir pasiekęs šį lygį nebekilo. (Palyginkite: tuo pat metu Vokietijoje kasmet per ankstyva mirtis nuo alkoholio ar tabako priklausomybės ištiko atitinkamai apie 40 tūkst. ir 90 tūkst. žmonių!).
Taigi kaip ir anksčiau narkotikų vartojimas tebėra svarbi visuomenės problema. Tai ženklus pokytis palyginti su ankstesniais laikais, kai įvairių narkotikų vartojimas buvo ignoruojamas, dailinamas ar netgi vertinamas teigiamai. Tačiau kyla klausimas, ar šią problemą kada nors bus galima išspręsti visiškai?
"Kur išeitis? Drausti! – choru atsako visos dabartinės vyriausybės. Tačiau draudimo rezultatai neįkvepia. Vyrai ir moterys jaučia tokį nenumaldomė poreikį pailsėti nuo tikrovės, jog pasiryžę padaryti beveik viskė, kad gautų pabėgimo priemonių. Vienintelis draudimo pateisinimas būtų jo sėkmė, tačiau jis nėra sėkmingas ir neturi prielaidų toks būti. Norint, kad žmonės negertų per daug alkoholio, netaptų priklausomi nuo morfino ar kokaino, reikia duoti jiems sveikė šių... reikalingų nuodų pakaitalė. Tas, kas atras tokią medžiagą, bus priskirtas prie didžiausių kenčiančios žmonijos geradarių" (9).
Šitaip dar 1931 m. rašė A. Huxleyis. Anglų rašytojas, pats eksperimentavęs su meskalinu ir LSD, dviejuose romanuose nagrinėjo narkotikų vaidmenį ateities visuomenėje. Romane "Brave New World" ("Šaunus naujasis pasaulis") išgalvotas narkotikas "soma" buvo naudojamas tam, kad totalitarinio režimo pavaldiniai išliktų paklusnūs. Užtat romane "Sala" ("Island", 1962) narkotiko (taip pat išgalvoto) "mokša" dėka idealios visuomenės žmonės pasiekė gilesnių įžvalgų: "Išsivadavimas... kančių pabaiga, jūs liaujatės būti tuo, kuo iš nežinojimo manotės esą, ir tampate tuo, kas iš tikrųjų visuomet buvote" (10).
Dėl požiūrio į narkotikus Huxleyiui buvo priekaištaujama, kad jis užtariąs pigų eskapizmą. Nepaisant to, neatrodo tikėtina, kad kada nors bus įmanoma rasti narkotikė, galintį suteikti ilgalaikę palaimos būseną, ir nuo kurio neatsirastų priklausomybė. Priešingai, praėjusiame amžiuje į rinką patekdavo vis stipresnį priklausomybės potencialą turintys narkotikai, iki kreko, kurį kartais užtenka pavartoti vieną kartą, kad taptum priklausomas. Kiekvienas narkotikas anksčiau ar vėliau sukelia fatalius fizinius ir psichinius padarinius. Iki šiol nepavyko sukurti skausmą malšinančių vaistų, nuo kurių ir ilgiau juos vartodamas žmogus netaptų priklausomas.
Tačiau ar ir ateityje išliks narkotikų, ypač stipriųjų, paklausa, priklauso ir nuo to, ar išliks abu pradžioje minėti tikslai. Kai dėl antrojo tikslo, tai bandymų per narkotikus pasiekti gilesnes religines įžvalgas, išskyrus besivystančias šalis, daug kur atsisakyta jau prieš du šimtus metų. Praėję du šimtai metų turėjo parodyti, kad šios medžiagos nėra tinkami filosofinės minties ar meninės kūrybos įkvėpimo šaltiniai.
Lieka pirmasis tikslas – išsivaduoti nuo kančių. Didžiąja dalimi tai susiję su socialine problema. Kol kažkas turi noro, priemonių ir galimybių iš kasdienybės pabėgti į narkotikų kvaitulį, tol atsiras ir kelių, kuriais pavyks to pasiekti – kad ir laikinai.

Ekskursai:

Opijus – narkotikas par excellence
Opijus žinomas jau daugiau kaip penkis tūkstantmečius. Jis išgaunamas iš aguonų ("Papaver somniferum") ir iki pastarojo šimtmečio buvo geriamas arba rūkomas. Šis narkotikas plačiai paplito dėl sukeliamos itin intensyvios apkvaitimo būsenos.
Opijus buvo plačiai paplitęs, jį vartoti uždrausta tik XX a. Senovės Graikijoje jis buvo naudojamas, viena vertus, Eleusino misterijų kulte, kita vertus, su įvairiais kitais komponentais universaliame vaiste, vadintame "theriak". Bėgant laikui religiniai aspektai vis labiau pasitraukė į antrąjį planą, tačiau plečiantis tarptautinei prekybai opijus irgi plito.
Paracelso asmuo gali būti dvilypio požiūrio į narkotikų poveikį, susiformavusio prasidėjus naujiesiems laikams, pavyzdys. Raganų persekiojimo atžvilgiu pasirodęs kaip apsišvietęs humanistas, kita vertus, jis atrado laudanumą. Tai alkoholyje ištirpinta opijaus tinktūra, kurią Paracelsas liaupsino kaip "nemirtingumo akmenį". Ši opijaus forma išplito kaip jokia kita, ypač Europoje. Kadangi prekyba buvo visiškai legali, laudanumas greit išstūmė anksčiau plačiai paplitusius bulvinių šeimos augalus bei industrializavimo laikotarpiu iš dalies netgi dau- giausiai vartotą narkotiką – alkoholį. Jis buvo pigesnis, bent kuriam laikui nuslopindavo alkio jausmą ir laikinai leisdavo pabėgti iš liūdnos kasdienybės.
Šiandieniniu vertinimu tiesiog nesuvokiama, kad laudanumas buvo skiriamas taip lengvabūdiškai. Jau 5-ame šimtmetyje prieš Kristų žmones gydęs Diagoras įspėjo apie pavojų įjunkti į opijaus vartojimą; 1793 m. Samuelis Crumpeas diagnozavo įjunkimą į opijų kaip fizinę ir psichinę priklausomybę, keletą metų po to, kai Benjaminas Rushas alkoholizmą pavadino liga.
Tačiau ir toliau buvo prekiaujama didžiuliais opijaus kiekiais, kaip 1845 m. Anglijoje pastebėjo Friedrichas Engelsas: "Vienas žalingiausių iš šių patentuotų vaistų yra gėralas, gaminamas iš opiatų, ypač – laudanumo. Moterys, dirbančios namuose ir prižiūrinčios savus ar svetimus vaikus, duoda jiems to skystimo, kad nusiramintų ir, kaip daug kas mano, būtų stipresni [!]. Dažnai jos pradeda girdyti vaistais jau naujagimius... Kuo atsparesnis opijaus poveikiui yra vaiko organizmas, tuo didesnį kiekį jam duoda. Lengvai galima įsivaizduoti, kokie būna padariniai taip gydomiems vaikams. Jie išblyškę, suglebę, silpni ir dažniausiai miršta nesulaukę nė dvejų metų. Šis vaistas labai plačiai vartojamas didžiuosiuose miestuose ir pramoniniuose rajonuose" (11).
1868 m. britų parlamentas išleido įstatymą dėl narkotikų prekybos kontrolės, tiesa, tik tam, kad įtvirtintų vaistininkų monopolinę teisę juos pardavinėti, garantavusiė šiems itin pelningą verslą.
Ir britų užsienio politikoje svarbiausias dalykas buvo pelnas: Kinijoje opijus pradėtas vartoti tik XII a., tiesa, paskui vartojimas staigiai išaugo. Valdžia įvairiais būdais mėgino uždrausti prekybą ir vartojimą, kartais – netgi visai sėkmingai. Kadangi britų prekyba daugiausiai pelnydavosi iš opijaus importo į šią šalį, o opijus buvo vienintelė prekė, siūlyta mainais į arbatą, 1840–1858 m. įsiplieksdavo opijaus karai. Kinija kariniu požiūriu buvo silpnesnė, tad prekybą opijumi teko legalizuoti, o prekeiviams išmokėti net 21 milijoną dolerių kompensaciją! To rezultatas: į opijų įjunkusių žmonių skaičius Kinijoje iki 1878 m. išaugo maždaug iki 20 milijonų. Tuo pat metu vien Kinijos Sėčvano provincijoje buvo gaminama 10 000 tonų opijaus, tačiau norint patenkinti paklausą tekdavo vien iš Indijos importuoti dar 20 000 tonų. Palyginkite: šiandien opijaus pagaminama maždaug 12 000 tonų.
Tokia politika keršija mums iki pat šių dienų. Kaip ir anksčiau, didžioji opijaus dalis atkeliauja iš Tolimųjų Rytų, tačiau dažniausiai jis suvartojamas turtinguose Vakaruose – heroino forma. Heroinas kaip ir anksčiau tebėra pagrindinis stiprusis narkotikas, ir kasmet ne vieno tūkstančio narkomanų "karjera" baigiasi paskutiniu "auksiniu" šūviu.


Tabakas
Ankstesniame ekskurse aptartas opijus yra pražūtingiausias narkotikas, o tabakas – labiausiai paplitęs. Taip buvo ir Amerikoje, iki ją atrandant Kolumbui. Iš pradžių gerokai nustebinti užkariautojai iš Europos pastebėjo, jog tabakas buvo auginamas Pietų, Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje. Tiesa, jo vartojimo forma skyrėsi nuo šiandien įprastos: kai kuriose indėnų gentyse tabako dūmai buvo įtraukiami per nosį, dėl to neretai žmogus netgi prarasdavo sąmonę. Pietų Amerikoje per iniciacijos ceremonijas žiniuoniai kartais turėdavo gerti tabako nuovirą, tai sukeldavo haliucinacijas, o neretai ir mirtį.
Tokie stiprūs tabako vartojimo padariniai labai nestebina prisiminus, kad tabakas priklauso jau minėtiems bulvinių šeimos augalams, galintiems sukelti haliucinacijas. Kiek vėliau Europoje nikotino tirpalas netgi tapo populiariu žmogžudysčių įrankiu.
Amerikos tautose tabako vartojimas padėdavo bendrauti su dvasiomis. Šis aspektas buvo svarbus labiausiai Europoje žinomame indėnų paprotyje – taikos pypkės rūkyme. Tačiau rūkoma buvo ir kituose bendruomenės susiėjimuose, kiekviena gentis buvo sukūrusi savas pypkės formas. Majams ir inkams rūkymas buvo toks svarbus, kad netgi lietaus debesis jie laikė rūkančių dievų tabako dūmais.
Netrukus rūkyti ėmė ir pirmieji europiečiai. Tačiau kai tėvynėje Ispanijoje užsirūkė vienas iš Kolumbo palydovų, inkvizicija jį, kaip tariamai velnio apsėstą, uždarė į kalėjimą. Kalėjime kankintis jam teko neilgai: netrukus rūkyti ėmė daugelis sugrįžusių iš naujųjų kolonijų. Konkistadorams išgrobsčius Naujojo pasaulio aukso ir sidabro atsargas tabakas pasirodė esanti svarbiausia ir pelningiausia eksporto prekė. Jau XVI a. naujasis "tabako gėrimo", kaip jis dažnai buvo vadinamas, paprotys išplito visoje Europoje.
Kadangi tabakas Europą pasiekė jau prasidėjus Naujiesiems laikams, Senajame kontinente jis niekuomet netarnavo kokiems nors dvasiniams tikslams. Netgi socialinę misiją iš pradžių jis galėjo atlikti tik aukštuosiuose sluoksniuose, kadangi rūkymas ilgą laiką išliko tikrai brangus malonumas. Todėl dar XVIII a. tabaką uostė arba rūkė pirmiausia aukštuomenės susibūrimuose.
Tačiau kai kurios valdžios vis dėlto mėgino apriboti ar netgi visai uždrausti naująjį paprotį. Anglijos karalienė Elžbieta I toleravo rūkymė, tačiau jos įpėdinis Jokūbas I įnirtingai tam priešinosi. "Kokia garbė ar mandagumas verčia mus mėgdžioti žemesnius indėnus, ypač tokį atstumiantį ir dvokiantį jų paprotį?" klausė jis 1604 m. " A Counterblaste to Tobacco". "Kodėl tada nesekame jais ir nevaikštome nuogi, kaip kad jie daro? Ir kodėl neatsisakome Dievo ir neimame garbinti velnio, kaip garbina jie?" Jau tada jis laikėsi požiūrio, kad rūkymas kenkia tiek smegenims, tiek plaučiams.
Tuo Jokūbas I smarkiai pralenkė savo metė; tabakas ilgai buvo laikomas netgi vaistu. Europoje jį uostė, kramtė, o dažniausiai pypkiavo. Tačiau masiniu reiškiniu rūkymas tapo tik 1881 m. išradus cigarečių sukimo mašinė. Kadangi tais laikais rūkyti buvo galima bet kada ir bet kur, nebeliko ir tabako rūkymo bendravimo aspekto, tai tapo beveik vien atskiro žmogaus reikalu. Tiesa, kartu su tabaku ar po to neretai buvo rūkoma ir marihuana ar opijus.
Daugybe tyrimų jau įrodyta, kad tabakas smarkiai kenkia sveikatai ir ypač padidina riziką susirgti plaučių vėžiu. Tačiau ilgai buvo neigiama, kad nuo nikotino galima tapti tokiam pat priklausomam, kaip ir nuo kitų narkotikų. Kai prieš keletą metų JAV išaiškėjo, jog ir patys tabako koncernai žinojo, kad jų produktai gali sukelti priklausomybę, kad tai netgi buvo dirbtinai skatinama, prasidėjo teisinis lūžis. Norėdami išvengti tolesnių procesų gamintojai 1997 m. pasiūlė išmokėti 370 milijardų dolerių kompensacijų žmonėms, nukentėjusiems nuo nikotino.
Vienas iš pirmųjų garsiųjų cigarečių rūkalių buvo Sigmundas Freudas. "Tris savaites nelaikiau tarp lūpų nieko šilto, ir šiandien nepavydėdamas galiu žiūrėti, kaip rūko kiti...", – rašė jis 1894 m. savo draugui. Vis dėlto Freudas niekad taip ir nemetė rūkyti; 1939 m. jis mirė nuo vėlyvų rūkymo padarinių. Po 30 metų vienas jo kolega pareiškė, jog įkvepiant dūmus "kuriam laikui užpildoma dvasinės prigimties vidinė tuštuma".
Šiaip ar taip, dabar jau beveik niekas neabejoja, kad ilgainiui rūkymas sukelia fizinę ir psichinę priklausomybę. Šiuo požiūriu tabakas tik labai nedaug skiriasi nuo kitų kvaišalų. Todėl galima tikėtis, kad anksčiau ar vėliau jis bus imtas vertinti būtent taip. Net jei tam prieš-tarauja stiprūs ekonominiai interesai. Tačiau straipsnyje aptarta ekonominė ir žmogiškoji žala turėtų būti laikoma svaresne. Atrodo, kad atsiranda tokio proceso užuomazgų, ypač JAV, nors 1996 m. ir žlugo pirmasis bandymas apriboti tabako dozę vaistų įstatymu. Europos Sąjungoje tabako pramonės gaminių reklama 1998 m. priimtu įstatymu per artimiausius metus turėtų būti visiškai uždrausta. Tiesa, neaišku, ar visuotinis rūkymo draudimas žlugs taip pat, kaip ir bandymas uždrausti alkoholį.


(1) Alexander Kupfer: Göttliche Gifte; Metzler Verlag 1996
(2) Richard Rudgley: Essential Substances; Kodansha International 1995
(3) Hans Mikisch: Der Kampf der Kaiser und Kalifen, Bd. 1; Karl Müller Verlag
(4) Wolfgang Schivelbusch: Das Paradies, der Geschmack und die Vernunft; München 1980
(5) Baedeker Reiseführer Wien 1997
(6) Charles Baudelaire: Les Paradis artificiels, in: uvres complčtes, Paris 1961
(7) William James: On some Hegelisms; in: Works; Cambridge, Mass./London 1979
(8) Ernst Jünger: Annäherungen. Drogen und Rausch; in: Sämtliche Werke, Stuttgart 1978
(9) Aldous Huxley: Moksha; Harmondsworth 1983
(10) Aldous Huxley: Island; London 1962
(11) Friedrich Engels: Die Lage der arbeitenden Klassen in England; 1845
Komentarai (2)
medis
2005-05-25 08:38:45
Puikus stripsnis.

Visiems besidomintiems siulau paieskoti Michael Gossop knygos "gyvenimas su narkotikais". pasako daug nepasakytos tiesos.. Šypsena
2012
2005-08-07 17:52:00
Neblogas referas viena ish populiariausiu temu, kuria pasidomejus tik labai maza truputi, toj pachioj interneto begalybej galima atrasti dar daug kart tiek....tik va ash tai manau, kad pati informacija esamuoju laiku neturi jokios ishliekamosios vertes....vienintelis vis dar idomus dalykas - nuomone - toks asmeninis daikchiukas.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt