Suklupti teisingame kelyje

2006-04-14
Holger Lahayne
"Ačiū, Dieve, už išganymą. Be jo šiandien manęs čia nebūtų"
Johnny Cashas, Glastonbury festivalis, 1994 metai

Vyras juodais drabužiais

Jo žvaigždė pradėjo ryškėti lygiai tuo pat metu, kai pasaulį išvydo rokenrolas; jam teko stovėti scenoje kartu su Elvis Presley'iu, Jerry Lee Lewisu ir Roy Orbisonu; per beveik 50 karjeros metų jis išleido dešimtis albumų ir prirašė galybę kantri hitų; juo žavėjosi Bobas Dylanas, Bruce Springsteenas ir Bono; daugelį metų jis kovojo su priklausomybe nuo narkotikų ir ne vieną kartą žvelgė mirčiai į akis; Johnny Cashas (1932–2003), "vyras juodais drabužiais", dainininkas lengvai atpažįstamu, žemu balsu, viena spalvingiausių JAV muzikos scenos asmenybių ir, ko gero, pats žinomiausias tuometinio tos šalies pramogų pasaulio krikščionis.

J. Mangoldo filmas "Ties jausmų riba" ("Walk the Line") parodo J. R. Casho (nuo 1955 m. vadinosi Johnny) jaunystę ir pirmuosius karjeros metus iki 1968. Kaip ir Ray Charlesas, apie kurį visai neseniai matėme filmą "Rėjus", Cashas taip pat kilęs iš neturtingos Pietų valstijų šeimos. Kaip ir Rėjaus mama, taip ir Casho tikėjo savo vaiko muzikiniais sugebėjimais ir anksti supažindino su baptistų bažnyčios, kurią lankė, gospelais ir himnais. Be to, kaip ir garsusis juodaodis kolega, Cashas kentėjo nuo vaikystėje patirtų išgyvenimų – vyresnysis brolis Jackas, Casho gyvenimo pavyzdys, protingas, darbštus ir pamaldus paauglys, būdamas 14 metų žuvo užgriuvęs ant diskinio pjūklo.

Po kelerių metų tarnybos kariuomenėje Cashas veda katalikę iš Teksaso Vivian. Šeima su keturiomis dukromis persikelia į Memfį. Darbas buities technikos prekybos tarpininku neužtikrina ramaus ir sotaus pragyvenimo – kol nepasipainioja Samas Philipsas iš "Sun Records", kurį Cashas įkalba įrašyti plokštelę su savo grupe "Tennesse Two". Ir ledai pajuda... Daina "Cry, Cry, Cry" 1955 iškart tampa hitu ir duoda starto šūvį stulbinamai greitai karjerai.

Cashą suvaidinęs aktorius J. Phoenixas puikiai atskleidžia jauno, naivaus pietiečio virtimą to meto popscenos karaliumi bei visus su tuo susijusius jo kilimus ir kryčius. Aktoriui pavyksta puikiai, tiesiog idealiai autentiškai atkartoti tipiškus dainininko galvos judesius, eiseną, gitaros laikymo ir permetimo per petį manierą ir net balsą. Phoenixui nuostabiai pasiseka išgauti žemas Casho balso tonacijas, nuskambančias kad ir ne identiškai, tai labai artimai originalui!

Apie 300 koncertų per metus, nuolatinės kelionės naktimis iš vieno pasirodymo į kitą, reikli ir negailestinga publika – ir muzikantas prie išsekimo ribos. Kaip ir daugelis muzikantų, Cashas griebiasi alkoholio bei amfetamino. Ir taip pat, kaip ir daugelis, ryškioji kantri ir rokenrolo žvaigždė tampa nuo kvaišalų priklausomas ir nevaldantis savo elgesio. To padarinys – smurto protrūkiai ant ir už scenos (vėliau "ištobulinti" "The Rolling Stones" bei "The Who"). Prie viso to, be abejo, prisideda šeimos problemos – 1968 Johnny gauna savo žmonos pasiūlymą skirtis.

Dar 50-aisiais Cashas susipažįsta su kita moterimi – June Carter (taip pat puikiai suvaidinta Oskaro laureatės R. Witherspoon), taip pat kantri scenos įžymybe, ištekėjusia irgi už kantri muzikanto. Vienoje geriausių filmo scenų parodoma, kaip abu susitinka bare, ir visiems aišku, kad kibirkštis jau įžiebta. Santykiai tampa filmo pagrindu: bendri pasirodymai 60-ųjų pradžioje, June'ės kova su Johnny'io priklausomybe nuo narkotikų bei Casho pastangos užkariauti savo mylimosios širdį. Kulminacija ir filmo pabaiga – įžymiosios viešos piršlybos Kanados scenoje 1968 vasarį.

Gelbstinti neištikimybė?

Filme "Ties jausmų riba" aiškiai parodoma, kad savo pirmąją santuoką sugriauna ir už šeimos patirtas kančias atsakingas Cashas. Be to, aiškiai parodoma, kad iš pradžių Cashas savo žmoną Vivian tikrai mylėjo. Tačiau tai buvusi ankstyva ir pernelyg skubota santuoka. Biografas S. Turneris rašo:
"Tiesa yra ta, kad jiedu beveik jokiu atžvilgiu vienas kitam netiko, nes buvo per daug skirtingų gyvenimo patirčių, priešingų įsitikinimų ir nė kiek nesutampančių interesų bei lūkesčių. Abu tuokėsi su savotiškomis savo jaunystės svajonių projekcijomis, tris metus pabendravę laiškais" ("The Man Called Cash").

June Carter muzikanto gyvenime tapo emociniu ir moraliniu centru. Ji pati jau buvo pergyvenusi dvejas skyrybas, todėl buvo pasiruošus viskam, tik ne dar vienai naujai aferai. Bet būdama muzikantė, ji labai gerai suprato Cashą, vienintelė mokėjo jį apsaugoti nuo girtavimo ir narkotikų.

Nepaisant visko, problemiška yra tai, kad filmas rodo tik du vienas kitam skirtus įsimylėjėlius, todėl neišvengiamai priverstas riedėti į "hepiendą". O juk iš tikrųjų Casho gyvenimas daug tragiškesnis. Pavyzdžiui, skyrybų padariniai (80-ųjų pabaigoje trys iš keturių dukterų spėjo susituokti ir išsiskirti), parodomi tik prabėgomis. Per daug užgožia "gelbstinčioji" June ir Johnny'io meilė. Todėl pagrįstai kyla klausimas, ką filmas sako kokiam nors nelabai laimingai susituokusiam kriščioniui: pamatei savo "tikrąją" žmoną, tai ir griebk ją?!

Labai pagražintai ir netiksliai filme kalbama ir apie 1956 hitą "I Walk the Line" (nuo jo filmo pavadinimas). Šioje dainoje Cashas kalba apie ištikimybę sau, savo žmonai (tada dar Vivian!) ir Dievui. Tačiau filme chronologiškai daina pasirodo daug vėliau, be to, įterpiant scenas su June – susidaro įspūdis, tarsi dainininkas pripažįsta ištikimybę būtent jai. Filmo plakatas taip pat vaizduoja tik June ir Johnny, ištikimai einančius gyvenimo keliu. Tai tiesa, bet tik apie paskutiniuosius 35 metus (tuos jiedu nugyveno tikrai kaip pavyzdinga pora) po 1968-ųjų. Tačiau tai neturi nieko bendra su tragiška 50 – 60-ųjų situacija, apie kurią filmas ir pasakoja!

Kas išgelbėjo?

Kas sukėlė Casho gyvenime 1967/68 lūžį? Filme didžioj gelbėtoja vienareikšmiškai yra June, padrąsinanti savo nusivylusį Johnny: "Dievas suteiks tau dar vieną šansą". Dar filmo pabaigoje trumpai pamatom, kaip abu eina į bažnyčią, ir viskas. Daugiau apie Dievą ir tikėjimą filmo antroje pusėje nė žodžio. Tai bene pats didžiausias filmo trūkumas.

Tiesa, pirmoje filmo dalyje šiek tiek kalbama apie tikėjimą: brolis nori tapti pamokslininku; motinos giesmynas; įtemptas Casho pokalbis su Philipsu apie gospelus ir Dievą. Ypač iš pastarosios scenos gerai matosi, kad dauguma to meto kantri ir rokenrolo žvaigždžių kilusios iš gana religingų šeimų. Samas Philipsas mėgo teologinius debatus; Chuck Berry, Little Richard ir Buddy Holly buvo baptistai; Elvis Presley bei Jerry Lee Lewis – iš sekmininkų bažnyčių. (Filme per vieną kelionę autobusu Lewis išreiškia savo įsitikinimą, kad dėl "velniškos muzikos", kuri "traukia žmones į pragarą" užsitrauks sau prakeikimą!) 50-ųjų pradžioje mirusią kantri žvaigždę Hanką Williamsą galima laikyti visų religingų, gospelus kūrusių (kaip ir Elvis per visą savo karjerą) bet ir "kūno nuodėmėse" besimaudančių muzikų prototipu.

Elvisui, Lewisui ir Cashui šis špagatas buvo beveik neišvengiamas: iš vienos pusės rokenrolas, gundantis maištauti, nesivaržyti, laikytis išdidžiai ir palaidūniškai; iš kitos – Jėzus, reikalaujantis paklusnumo, savitvardos, nuolankumo ir pasiaukojimo. Filmas nuo tos įtampos išsisuka, pakaitalu pateikdamas karštą moters ir vyro meilę. Be abejo, teigiama June Carter įtaka neabejotinai svarbi ir reikšminga. Tačiau kodėl visai neužsimenama apie 1967 lapkričio 5 dienos pamaldas baptistų bažnyčioje Hendersonvilyje? Tada pastorius C. Wilsonas pamokslavo apie moterį prie Jokūbo šulinio iš Jn 4, apie vandenį, nuo kurio niekada netrokštama. Cashą pamokslas sujaudino. Jis išėjo į priekį ir atnaujino (po įtikėjimo paauglystėje) savo tikėjimą į Dievą. Kodėl filme nė karto neišgirstame tokių Casho sakinių kaip: "Per tą laiką aš niekada nepraradau savo tikėjimo, tik buvau nutolęs nuo Dievo, nes kiekvienas, kuris priklauso nuo narkotikų ar alkoholio, tampa labai savanaudiškas"?

Taigi Cashas nei pats išgelbėjo, nei June jį išgelbėjo. Cashą išgelbėjo Dievas! Tą visą laiką nepailstamai kartojo ir abu sutuoktiniai. Jei tai būtų buvęs tik trumpas religinis nuotykis, dar būtų galima atleisti tokį režisūrinį nutylėjimą. Tačiau ypač tolesnis Casho gyvenimo dešimtmetis buvo pabrėžtinai krikščioniškas: filmas apie Jėzų ("Gospel Road"); albumas apie Izraelį ("Holy Land"); Billy Grahamas tampa artimu sutuoktinių draugu; Cashas parašo knygą apie Paulių; 1975 pora lanko intesyvius Biblijos mokymus; Johnny įšventinamas sekmininkų bažnyčios pastoriumi. Apskritai maždaug ketvirtadalio visų Casho dainų tema – Dievas arba tikėjimas.

Dainininkas nusikaltėliams

Tikėjimo tema nutylima ir pasakojant apie žymųjį 1968 koncertą Kalifornijos Folsomo kalėjime. Šio koncerto scenos filmo pradžioje ir pabaigoje savotiškai įrėmina visą istoriją. Išties Cashas turėjo daug gerbėjų tarp kalinių, nes jo dainos buvo labai realistinės, nuoširdžios ir atviros, pasakojančios apie nelaisvę, nusikaltimus, vienatvę, atskirtį, nusivylimą ir sunkų darbą (tokie Casho tekstai įkvėpė ir Dylaną bei Springsteeną). Nuteistiesiems visa tai buvo artima, tekstuose jie atrasdavo save, galėjo tapatinti savo gyvenimą su dainų istorijomis, žinojo, kad ir autorius "sėdėjęs". Be to, Folsomo kalėjimą jis jau buvo apdainavęs "Folsom Prison Blues", kuriame skamba garsios eilutės apie žudiką: "Aš nušoviau žmogų Reno [mieste] / kad galėčiau pažvelgt, kaip jis miršta".

Casho tikslas Folsome dainuoti ne mielus ir malonius bei "nepavojingus" spiričuelsus, nes jo tikslas eiti ne pas sveikuosius, ne pas krikščionis. Jo tikslas eiti pas ligotuosius, pas nuteistus ir pasmerktus – tai gerai parodoma filmo scenoje apie kalėjimo vadovybės ir Casho susitikimą. Neatmestina, kad išties, kaip filme parodoma, jis galėjo pajuokauti sakydamas, kad "mes negalime sakyti nei ‚pragaras', nei ‚prakeikimas', kadangi koncertas bus filmuojamas". Tačiau kodėl filme neištariama nė žodžio apie malonę, patirtą vos prieš kelias savaites? Nuteistieji tai puikiai suprato, nes žinojo, jog jis apie nuodėmę kalba ne kaip apie dalyką, kuris liečia tik kitus, bet kaip apie tai, ką pats gerai pažįsta. Tačiau jis pažinojo ne tik nuodėmę, bet ir gailestingumą. Išties koncertas pabaigiamas vieno nuteistojo parašytu gospelu "Greystone Chapel". Tačiau filme Cashas parodomas tik kaip Folsomo maištininkas, bet ne kaip gospelų dainininkas ir malonės skelbėjas.

Be abejo, visi biografiniai filmai renkasi faktus, priversti apsiriboti tik tam tikromis temomis, kai ką praleisti, trumpinti. Bet žiūrint "Ties jausmų riba", susidaro įspūdis, kad Casho gyvenimas iki 30 buvo sunkus, o po to "viską sutvarkė" "teisingai" pasirinkta žmona. Iš tiesų Casho gyvenimas ir su June nebuvo sviestu pateptas. Taip, jis daugiau neišklydo iš teisingo kelio ir daugiau niekada neapleido tikrojo tikėjimo (kaip Elvis, kuris – kaip ir daugelis po jo – susikūrė savo asmeninį tikėjimą). Tačiau jame dar daugelį metų šėlo kova tarp troškimo elgtis teisingai ir natūralaus polinkio elgtis neteisingai, tarp gyvenimo Dievui ir gyvenimo vien sau. Biografas S. Turneris rašo: "Regis, tik kai jis palūždavo, imdavo ieškoti prieglobsčio ir atgaivos Kristaus mokyme. Tačiau situacijai bent kiek pagerėjus, jis užmiršdavo savo atsidavimą Kristui ir palengva vėl atsidurdavo ten, kur ką tik buvo".

70-ųjų pabaigoje Cashas vėl įniko į tabletes, ypač į nuskausminamuosius. 1983 nusprendžia gydytis nuo priklausomybės. Bet dar 1990 dainininkui Bono prisipažįsta: "Narkotikų vis tiek aš dar labai pasigendu".

Filme iš daugybės nuopuolių bei pakilimų matome tik po vieną – nuopuolį pirmoje dalyje ir pakilimą antroje. Ypač krikščionims beveik visai neatskleidžiamas gana žemiškas Casho biografijos realizmas. Užaugęs religingoje aplinkoje, jaunystėje įtikėjęs į Jėzų – praėjus vos dešimčiai metų padaręs beveik visas įmanomas nuodėmes. Netapo angelu net ir atnaujinęs savo tikėjimą į Dievą.

Dauguma krikščionių mokinystę, sekimą Jėzumi, įsivaizduoja kaip laipsnišką procesą: palaipsniui, žingsnis po žingsnio tampama geresniu, tobulesniu, kol pasiekiamas beveik nenuodėmingas būvis. Išties čia yra tiesos. Krikščionys tikrai pašaukti augti tikėjime, keistis ir darytis geresni. Tik per dažnai užmirštame, kad šiame gyvenime su kai kuriomis problemomis teks grumtis iki mirties, sunkiai grumtis ir ne visada nugalėti, patirti nuopuolius ir niekada nebūti visiškai apsaugotam net nuo pačios sunkiausios nuodėmės. Mes stengiamės sukontroliuoti savo nuodėmes – bet čia, žemėje, tai niekada nepavyks. Svarbiausia, kad liktume teisingame kelyje arba, kaip filmo pavadinimas sako, – "to walk the line" – išliktume ant linijos. Eiti tiesia linija nėra lengva, kaip ir Casho gyvenime, – kartais nusprūstama, net nuvirstama, vėl atsikeliama ir toliau einama.

Kenčianti žvaigždė

Casho gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Jo pyktis, polinkis griauti save, amžinas nesaugumo jausmas gali būti susiję su nepavykusiais santykiais tarp jo ir tėvo Ray Casho. Tėvo kaltinimai dėl brolio Jacko žūties Cashą persekiojo ir gniuždė daugelį metų. Kaip ir dauguma menininkų, augintų tironiškų tėvų, jautė stiprų pripažinimo poreikį ir be perstojo stengėsi įrodinėti savo vertę (gerai parodyta vienoje iš paskutiniųjų scenų). Minios aplodismentai suteikdavo tai, ko negavo iš tėvo. "Tai mane pakylėja kaip niekas kitas", – dar 1988 teigė Cashas.

Negatyviąją ir tragiškąją žvaigždžių pusę dažniausiai stengiamasi nutylėti arba sušvelninti. Įžymieji pasaulio ekscentrikai be jokios atrankos pateikiami didžiaisiais pavyzdžiais (nors kartais iš jų tikrai yra ko pasimokyti). Štai L. Anilionytė viename interviu apie savo romaną "O kas po to?" sako:
"Tikros ryškios Vakarų popžvaigždės gyvena kupiną aistrų gyvenimą: myli, nekenčia, klysta, jos yra kampuotos, ekscentriškos, arogantiškos, jų charakteriai spalvingi... Tuo tarpu mūsų žvaigždės "ilgai ir laimingai" gyvena eilinio piliečio gyvenimą, tinkantį geriausiems psichologijos vadovėliams apie "brandžią asmenybę". Domėjausi didžiosiomis pasaulio popžvaigždėmis ir neradau nė vienos, kuri būtų panaši į lietuviškąsias – "ilgai ir laimingai" gyvenančias santuokoje Iki Grabo Lentos...
Mano knyga – apie talentingą, bet kartu ir impulsyvią, ekscentrišką, aistringą popžvaigždę, priverstą užveržti savo aistras, impulsyvumą, t.y. užgniaužti pusę savęs, kad atitiktų mūsų visuomenės įprastas vidutinio biurgerio normas... Ar mes esame tiek subrendę, kad leistume tai talentingai žvaigždei turėti daug moterų, jei jų taip reikia, ir nesidangstyti širma "Aš turiu žmoną". Ar esame tiek subrendę, kad toleruotume žvaigždės poligamiškumą tol, kol jis nėra prievarta, o vyksta "šalių susitarimu"? ("Kiekvienas romanas yra savaip autobiografinis"; bernardinai.lt, 2006 02 21).

Tikrai galima sutikti, kad sunkiai rastume bent vieną didelę žvaigždę, nugyvenusią savo gyvenimą "ilgai ir laimingai" ir iki grabo lentos su vienu vyru bei atitinkančią "įprastas vidutinio biurgerio normas". Tačiau rašytoja savo tyrimą, reikia pabrėžti, atliko vienpusiškai, netgi labai vienpusiškai. Dauguma žvaigždžių kaip Cashas, Lewis ir Elvis savo gyvenime labai kentėjo ir trokšte troško to "biurgeriško" gyvenimo su viena žmona ir savo namais. Jausmų ir agresijos protrūkiai, visų aistrų tenkinimas dažniausiai susijęs su narkotikų vartojimu arba psichikos sutrikimais (kaip Jerry Lee Lewis'o atveju), tai pat ir su vaikystės traumomis (siaubingi santykiai su tėvu Elvio vaikystėje). Tai kenčiančios ir sergančios žvaigždės. Sunku pasakyti, ko iš tokių būtų galima pasimokyti ir kuo jos galėtų būti mums pavyzdžiais. Tačiau Anilionytės, regis, kančios visai nedomina, todėl ir jos žvaigždžių supratimas iškreiptas, netikslus ir nepilnas.

Ar poligamija išties alternatyva? Net žvaigždėms ji jokia alternatyva! "Ties jausmų riba" nors nedaug, bet parodo, su kokiomis problemomis ir kančiomis gali būti susijęs nevaldomas ir atviras partnerių kaitaliojimas. Tereikia tik pasižiūrėti neseniai rodytą "Arčiau" arba I. Bergmano ir W. Alleno klasiką (patys autoriai visą gyvenimą kovojo su santuokos problemomis, pakeitė daugybę žmonų – ir kentėjo!) – ir mūsų filosofijos daktarės plepalai nors kiek atsiskiestų realizmu.

Be to, kodėl citatos autorė šaiposi iš "brandžios asmenybės"? Negi geriau būti pusiau išprotėjusiam ir nebrandžiam? Žinoma, pastarųjų mes daugiau matome scenoje ir televizijoje, tokie visiems geriau žinomi ir pasiekę populiarumo viršūnes. Tačiau psichiatras B. Bandelowas rašo: "Tie, kurie muzikos ir pramogų versle pasiekė pačias viršūnes, negali būti visai sveiki žmonės... Pramogų pasaulio gigantai yra egocentriški ir savimylos. Jie yra labai nelaimingi, nors maudosi piniguose ir sėkmėje" ("Der Spiegel", 11/2006). Įvairių nukrypimų pastebima jau daugumos žvaigždžių vaikystėje. "Moderniausi muzikantai stebėtinai dažnai būna kilę iš nelaimingų šeimų", teigia Bandelowas. "Dauguma jų tapo žvaigždėmis ne todėl, kad buvo gabūs muzikantai, bet todėl, kad elgėsi perdėm ekscentriškai." Tai gal kaip tik turėtume džiūgauti, kad mūsų žvaigždės kaip A. Mamontovas šio apibrėžimo neatitinka, yra pakankamai normalūs žmonės ir gyvena "biurgerišką" gyvenimą su viena žmona ir vaikais? Argi Mamontovas (kaip ir kiti) dėl to mažiau kūrybingas, mažiau įdomus, prastesnis menininkas?

Kas būtų buvę, jei Cashas nebūtų sustojęs ir toliau gyvenęs savo impulsyvųjį, ekscentrišką ir aistringą gyvenimą? Kaip būtų buvę, jei jis ir toliau būtų ėjęs savo keliu? J. Overstreetas rašo: "Casho istorija tai ne Franko Sinatros istorija a la "I did it my way" [jo dainos pavadinimas]. Ne. Jei Cashas būtų gyvenęs savaip, ėjęs toliau savo keliu, būtų susinaikinęs".
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt