„Jis – laukinis liūtas“

2006-01-17
Holger Lahayne
Lewisas ir Tolkienas

Šis Anglijos miestas garsus visame pasaulyje kaip žinių bei tradicijos tvirtovė, bet jį būtų galima vadinti ir pasauline fantastinės literatūros sostine. Oksforde Lewisas Carrollas sugalvojo "Alisos stebuklų šalyje" istoriją; būtent Oksforde J.R.R. Tolkienas sukūrė savo nepaprastą "Žiedų valdovo" epą; o C. S. Lewisas maždaug tokiu pat metu kaip ir kolega rašė tuos septynis vaikų literatūros tomus – savo "Narnijos kronikas".

Abu autoriai buvo artimi draugai. Abu dėstė Oksforde ir bendrai įkurtame "Inklings" klube balsu skaitydavo, ką parašę. Tolkienas prie "Žiedų valdovo" dirbo daug metų, kol pagaliau 1954/55 m. tie trys tomai išėjo. Lewisas kaip literatas buvo produktyvesnis ir greitesnis: pirmasis kronikos tomas, "Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta", pasirodė dar 1950, kiti šeši – iki 1956 m.

Nors istorijos iš Narnijos ir Viduržemio parašytos skirtingu stiliumi (Tolkienas labai puošniai sukūrė visai naują pasaulį; Lewisas buvo kur kas kuklesnis, rašė paprasčiau), tačiau abu, ir "Žiedų valdovas", ir "Narnija", visame pasaulyje tapo megabestseleriais: bendras Tolkieno kūrinio tiražas, regis, jau peržengęs 100 mln. ribą, o Lewiso "Narnijos" serija artėja prie šios ribos.

Žinoma, tiražus pakėlė ir "Žiedų valdovo" ekranizavimas (2001–2003). Padrąsintas šio įspūdingo pasisekimo, Disney’aus koncernas ryžosi ekranizuoti "Narniją" – su 150 mln. JAV dolerių biudžetu irgi gigantiškam projektui kaip ir Jacksono "Žiedų" filmai. Be abejo, Disney’aus atstovai tikisi išnaudoti Tolkieno trilogijos palikimą. Jei pirmasis filmas turės pasisekimą, jis pradės septynių dalių seriją.

Medžiagos ekranizavime visiškai įmanoma išvesti paraleles su "Žiedų valdovu", nes kaip ir Tolkieno atveju buvo keli "Narnijos karaliaus" televizijos ir kino bandymai, bet jie nebuvo taip gerai priimti. Moderni triukų technika ir čia leidžia kurti optinius vaizdus, apie kuriuos anksčiau tegalėta tik svajoti. Dabartinė Andrew’o Adamsono ("Šrekas") "Narnijos I" ekranizacija irgi dideliu mastu tenkina daugelio skaitytojų įsivaizdavimus, nes ji gana ištikimai laikosi knygos pavyzdžio (Lewiso posūnis ir palikimo valdytojas Douglasas Greshamas irgi dalyvavo filmavime).

Pagaliau paskutinė paralelė: Tolkienas ir Lewisas buvo krikščionys, kurių tikėjimo ir pasaulėžiūros vargu ar galima nepastebėti ir jų fantastiniuose kūriniuose. Tolkienas šiuo atžvilgiu "Žiedų valdove" buvo santūresnis. Jis visą laiką priešinosi tiesmukam krikščionių bandymui nusavinti jo kūrinį. Bet ir jis patvirtino: "Aš siekiau, kad 'Žiedų valdovas’ atitiktų krikščioniškas mintis ir įsitikinimus". Ir kitoje vietoje: "Be abejo, 'Žiedų valdovas’ iš esmės yra religinis ir katalikiškas kūrinys, pirmiausia nesąmoningai, bet retrospektyviai žvelgiant – sąmoningai..." Lewisui irgi pirmiausia rūpėjo gerai papasakota istorija (tam jis buvo pernelyg literatas, o ne pamokslininkas ar net propagandistas). Bet paralelės su krikščioniškąja žinia jo kūriniuose daug aiškesnės. Kitaip nei Tolkienas, Lewisas kėlė sau reikalavimą krikščionišką minčių lobį tiesiogiai įausti į istoriją ir tam tikra prasme išversti Evangeliją, todėl krikščionims ir nekrikščionims jau knygoje "Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta" yra daug ko atrasti.

Istorija

Per Antrąjį pasaulinį karą tėvai, saugodami savo vaikus Edmundą, Siuzaną, Peterį ir Liusį Pevensius nuo vokiečių bombų, išsiunčia juos į kaimą. Jie ten turi gyventi pas vieną seną profesorių. Milžiniškame name žaisdami slėpynių, jie aptinka kambarį su sena sienine spinta. Įlipę į ją jie nukanka toliau nei ketina, nes galinė siena pasirodo esančios durys į paslaptingą Narnijos šalį. Fantastinis pasaulis, pilnas keistų būtybių, kurios, regis, užkeiktos savotišku užkeikimu: ten visada tik žiema – ir niekad nėra Kalėdų. Visada tik žiema, ir tai reiškia taip pat šaltus santykius, neapykantą, pavydą ir išdavystę. Kažkas yra išėję iš vėžių, ką iš tiesų Narnijos kūrėjas ("didysis visatos valdovas") buvo kitaip sumanęs.

Per pirmąjį apsilankymą Narnijoje vaikai sužino, jog šalis turi kęsti baisų Baltosios Burtininkės jungą. Ji apgaubė Narniją savo šaltu kvėpavimu. Tačiau netrukus turi įvykti permaina. Pranešama, jog kažkas matė Kalėdų Senelį ir jis esą dalijęs dovanas. Taip pat kuždamasi, jog liūtas Aslanas yra pakeliui į Narniją ir viskas gali pasisukti į gera. Ir iš tiesų, atrodo, pamažu pavasarėja.

Aslanas yra karalius, viešpataujantis miškams, bet jau seniai niekas jo Narnijoje nebematęs. Tačiau dabar jis turi sugrįžti, ir gyventojai jo ilgisi. Nes jis atsiskaitysiąs su Baltąja Burtininke. Senoje pranašystėje sakoma:

Kai Aslanas atkeliaus, teisingumas viešpataus,
O stiprus jo balso griausmas negandas įveiks.
Kai pražios nasrus – tuoj žiema pražus,
O kai jis karčius papurtys – vėl pavasaris atūš.

Kas yra Aslanas?

Pirmoje Narnijos istorijoje greitai paaiškėja: "Jis – karalius. Viso miško valdovas. Tačiau jis retai čia tebūna." Aslanas yra ne tik paprastas Narnijos žvėris. Jis yra "didžiojo užjūrio imperatoriaus sūnus" ir dar vadinamas "liūtų Liūtu". Jau vien jo vardo paminėjimas visus sujaudina: "Bebrui paminėjus jo vardą, kiekvienas pajuto kažką nepaprasto... Išgirdus žodį 'Aslanas’, kiekvieno vaiko krūtinėje kažkas suvirpėjo."

Aslanas vaizduojamas kaip gelbėtojas: "Aslanas nugalės visas neteisybes". Į jį sudedamos visos viltys: "Dabar vienintelė mūsų viltis – jis." Taigi tuoj paaiškėja, jog Lewisas čia tapo Kristaus portretą. Kaip Dievas per sukūrimą jis įkvepia gyvybę kuriantį kvėpavimą: "Aslanas pūstelėjo jam į nasrus" – ir liūto statula vėl atgijo.

Aslanas yra didžiai nuolankus, ir tuo džiaugiasi kitas liūtas: "Štai už tai aš labiausiai ir myliu Aslaną. Jokio išdidumo, jokio pasipūtimo. Su mumis, liūtais. Vadinasi, su juo ir su manimi." Istorijos pradžioje Aslanas pasveikina visus vaikus vardais – dar išvis jų nepažindamas. Jėzus taip pat vadino savo mokinius vardais prieš juos pašaukdamas.

Pabaigoje Aslanas dingsta per šventę: "Aslanas ateina ir išeina, kada pats to nori." Panašiai elgėsi Jėzus, kuris taip pat dažnai pasitraukdavo. Be to, jis yra morališkai nepriekaištingas, pavyzdžiui, savaime suprantama, laikosi savo pažado. Burtininkė skeptiškai klausia: "O kaip man žinoti, kad nesulaužysi savo pažado? – Rrrrr! – suriaumojo Aslanas, pakildamas ant užpakalinių letenų. Jo didžiuliai nasrai vėrėsi vis plačiau, o riaumojimas stiprėjo ir stiprėjo."

Akivaizdžių paralelių su Kristumi yra Aslano kančios kelyje ir aukoje, kurie iki smulkmenų panašūs į Kristaus kankinystę. Kaip Jėzus Getsemanėje, Aslanas labai liūdnas: "Jis buvo tylus, ir mergaitėms atrodė, kad jis liūdnas". "Aslanas dabar atrodė visai kitoks nei anksčiau. Jis žingsniavo lėtai, žemai nulenkęs galvą ir nuleidęs uodegą, ir atrodė labai labai pavargęs." "Aš jaučiuosi vienišas ir man liūdna." Kaip Jėzų lydi mokiniai, taip Aslaną sustiprina vaikai: "Turiu džiaugtis, kad nesu vienas šią naktį."

Iš Jėzaus šaipėsi jo tautiečiai ir romėnai. Aslanui sekasi ne geriau. Burtininkės palyda: "Kvailys atėjo!" "Juk jis – tik pati paprasčiausia katė!" "Tai čia tas Liūtas, kurio mes taip bijojome?" Tačiau Aslanas elgiasi lygiai kaip Kristus: "Tačiau Aslanas nepratarė nė žodžio ir nesudejavo net tuomet, kada priešai, sukaupę visas jėgas, įtempė virves taip stipriai, jog šios giliai įsirėžė į jo kūną." Aslanas kaip Kristus kankinamas ir nužudomas, bet ir tada jis nepasiduoda – panašiai kaip ir Mesijas – neapykantai ir pykčiui: "Liūtas tuo metu žvelgė į dangų. Jo veide nesimatė nei pykčio, nei išgąsčio..."

Aslanas miršta kaip nekalta auka irgi panašiai kaip Kristus: "Ji [Burtininkė] taip ir nesužinojo, kad kai vietoj išdaviko ant aukojimo stalo sava valia guls nekalta auka, niekada nesusitepusi išdavyste, Stalas skils ir pati Mirtis pasitrauks."

Po Aslano mirties akmeninis stalas suskyla perpus: "Tą akimirką mergaitėms už nugarų nuaidėjo kurtinantis garsas – tarsi koks didžiulis milžinas būtų perskėlęs milžinišką akmeninę lėkštę." Tai, žinoma, aliuzija į didžiulės uždangos Jeruzalės šventykloje perplyšimą po Jėzaus mirties.

Jėzaus kūnu panoro pasirūpinti kelios mokinės. Narnijoje abi mergaitės rūpinasi Liūto lavonu, "bučiavo, glostė jį ir kruopščiai valė nuo jo kraują ir seiles". Ir kaip Jėzus Aslanas vėl atgyja, bet nėra koks "vaiduoklis".

Taigi visiškai aišku, kas turi būti Aslanas. Dar aiškiau Lewisas kalba "Narnijos" tome "The Voyage of the Dawn Treader". Ten Aslanas praneša Liusei, jog žmonių pasaulyje jis turi kitą vardą. Viena iš priežasčių, kodėl ji ir kiti vaikai pateko į Narniją, buvo ta, kad jie vėliau jį geriau atpažintų pagal jo žemiškąjį vardą. Taip pat ne atsitiktinumas, jog keliais puslapiais anksčiau baltas avinėlis !!! pavirsta liūtu Aslanu po to, kai vaikams patiekiamas valgis su žuvimi (žr. Jn 21, 12–13!). O vienai mažai mergaitei iš Teksaso C. S. Lewisas dėl liūto asmens "Narnijoje" parašė tokį paaiškinimą:

"Na, kai dėl kito Aslano vardo, norėčiau, kad tu jį atspėtum. Ar niekad šiame pasaulyje nebuvo nieko, kas 1) atėjo į pasaulį tuo pačiu metu kaip ir Kalėdų Senelis; 2) sakėsi esąs didžiojo valdovo sūnus; 3) už kitų klaidas leidosi piktų žmonių žeminamas ir nužudomas; 4) grįžo į gyvenimą; 5) kartais vaizduojamas kaip avinėlis. Ar tikrai tu nežinai jo vardo šiame pasaulyje?"

"Jis – laukinis liūtas"

Lewisas nutapė Kristų liūto pavidalu. Ir tai, be abejo, buvo geras pasirinkimas. Juk tuo jis pakoreguoja šiandien vienpusį Jėzaus paveikslą. Dorothy Sayers, Lewiso amžininkė ir rašytoja kaip ir jis, savo esė "Dogma – tai drama" sušaržavo šiuolaikinį kičinį Jėzaus šabloną: "Jis yra švelnus bei romus ir skelbė paprastą meilės bei pacifizmo evangeliją. Jis neturėjo humoro jausmo. Visa, kas Biblijoje galėjo nurodyti kitokius bruožus, turi būti vėlesnis išradimas ar intarpas..." Tuo tarpu Sayers ragina pastatyti provokuojančią "dievišką įsikūnijimo dramą", "kad šokiruotume pasaulį ir paskatintume stipriai reakcijai, kad ir kokia ji būtų... Mes jam [Kristui] nedarome garbės, kai nužeminame jį iki išlepėlio, kuris nenuskriaudžia ir musės".

Aslanas neabejotinai nėra tas, kuris negali nuskriausti ir musės. Pirmiausia jis yra keliantis baimingą pagarbą: "Daugiausia, ką Burtininkė galės, tai jį pamačiusi, išsilaikyti ant kojų ir pažvelgti jam į veidą." Aslanas yra "pavojingas. Tačiau jis geras". "Jis – laukinis liūtas, o ne prijaukintas" (filme pačioje pabaigoje). Po Aslano prisikėlimo sakoma, kad liūtas "užriaumojo. Tą akimirką jo veidas tapo toks baisus, jog mergaitės nedrįso į jį žvelgti." Aslanas yra geras ir sykiu keliantis baimingą pagarbą:

"Tie, kuriems neteko lankytis Narnijoje, tikriausiai galvoja, kad kas nors negali būti baisu ir gera vienu metu. Jei ir mūsų bičiuliai anksčiau taip manė, ši akimirka viską apvertė aukštyn kojomis. Vos pabandę pakelti akis į Aslano veidą ir akimirksnį žvilgtelėję į jo auksinius gaurus ir dideles, išmintingas, kiaurai persmelkiančias karaliaus akis, vaikai tuojau pat nuleido žvilgsnius ir ėmė drebėti."

Kristaus vaizdavimas liūtu iš tikrųjų turi biblinį pagrindą (Pr 49,9; Apr 5,5; Rd 3,10; Oz 11,10; Ez 1,10). Ir F. C. Rossow’as straipsnyje "Old Wine in New Wineskin" rašo, kad liūto paveikslas...
"labai gerai perteikia Dievo Sūnaus didybę ir švelnumą. Per visą savo istoriją krikščionių Bažnyčia turėjo žiūrėti, kad nepavaizduotų Dievo pernelyg ekstremaliai – ne per baisiai ir ne per jaukiai. Lewiso liūto metafora padeda mums išlaikyti pusiausvyrą. Viena vertus, liūto pasirodymas didingas, jo mina griežta, jo riaumojimas gąsdinantis, jo kūno nariai savo jėga keliantys baimingą pagarbą. Kita vertus, jo kvėpavimas švelnus, jo kailis minkštas, jo eigastis grakšti ir esant progai jis dūksta su Pevensių vaikais." (knygoje "C.S.Lewis: Lightbearer in the Shadowlands", sud. A.Menuge).

Pagarbus jaudulys ir drauge visiškas pasitikėjimas – abu aspektus randame ir Aslano, ir Jėzaus atveju. Jėzaus pasirodymas žmonėms keldavo pagarbią nuostabą (Mt 8,27; 9,33; 12,23; 19,25; Mk 2,12; 5,42; 6,51; 10,26; 15,5; Lk 5,26; 9,43). Jis buvo kitoks, jis buvo šventas. Tai suvokęs Petras tesušuko: "Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!" (Lk 5,8). Kita vertus, jis buvo Dievas, kurį galima pačiupinėti, kuris pats prieidavo prie žmonių ir juos liesdavo (Mt 8,3; 8,15; 9,29; 17,7; 20,34; Mk 1,41; 7,33; 8,23.25; Lk 7,14; 22,51), kuris buvo gailestingas, jausmingas ir mielas (Mt 9,36; 14,14; Lk 7,13; 19,41; Jn 11,33.35.38; Mk 3,5; 7,34; 8,12). Jis buvo vienas iš mūsų (žr. Hbr 4,15–16!).

Atitinkama dorybė iš mūsų, žmonių, pusės Biblijoje vadinama "pagarbia Viešpaties baime". Ji yra pažinimo !!! ir išminties pradžia (Pat 1, 7; Ps 111, 10); Jobas buvo dievobaimingas (Job 1, 8), lygiai kaip ir pats Mesijas (Iz 11, 2–3); Mokytojo knygos išvada: "Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų..." (12,13; Naujajame Testamente: Lk 1,50; Apd 9,31; 2 Kor 7,1; Kol 3,22; 1 Pt 2,17).

Žinoma, šios dorybės nedera atskirti nuo draugystės su Dievu, kuri išlaiko pusiausvyrą: Jn 15, 13–15; Iš 33, 11; Jok 2, 23. Kaip tik psalmėse ir Apreiškimo knygoje artimumas ir draugystė su Dievu susiję su pagarbia baime (Ps 25, 14; žr. ir Įst 10, 12!).

Už ar prieš Aslaną

Prijaukintas liūtas mums visai nepavojingas. Mums nereikia į jį reaguoti, jis mūsų neišprovokuoja, palieka mus taip, kaip esame. Laukinis liūtas Narnijoje priverčia reaguoti. Yra tik dvi galimybės: už Aslaną arba už Baltąją Burtininkę. Jei palaikai Aslano pusę, esi Burtininkės priešas. Jei palaikai Burtininkės pusę, esi Aslano priešas. Neutralios vietos nėra. Mūsų pasaulyje galioja tas pat. Tik švelnus, atlaidus ir tolerantiškas Jėzus palieka mus ramybėje. Jo mes galime ramiai nepaisyti. Tačiau Jėzus provokuodavo, supriešindavo, piešė juodai–baltai; jis vertė ir verčia pasirinkti: "Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto" (Mt 12,30); ir jis daugiau kalbėjo apie dangų ir pragarą nei kas kitas Biblijoje.

Ir genialioje C.S. Lewiso knygoje "Didžiosios skyrybos" galiausiai kalbama tik apie viena: apie dangų arba pragarą. Pratarmėje Lewisas paaiškina, jog jis laiko "pražūtinga klaida" manyti – o tai ir šiandien gan madinga, kad "tikrovė niekada neverčia mūsų būtinai rinktis 'arba – arba’." Prieš tokį manymą jis dėsto:
"Gyvename ne tokiame pasaulyje, kur visi keliai yra tarsi apskritimo spinduliai, vis labiau artėjantys prie kits kito ir galiausiai susitinkantys centre. Tai veikiau pasaulis, kur kiekvienas kelias šiek tiek paėjėjus iškart skiriasi į du, o šie du šakojasi vėl, ties kiekviena kryžkele turi rinktis."

Čia mes turime rinktis tarp dangaus ir pragaro, o tai reiškia, jog dėl Jėzaus turime nuspręsti: ar jis buvo melagis, svaičiotojas, ar tikrai Dievo Sūnus. Pabaigoje dar kartą paklausykime Lewiso, kuris knygoje "Tiesiog krikščionybė" pirmąkart suformulavo šią trilemą:
"Po to – tikras šokas. Tarp tų žydų staiga atsiranda vyras, kalbantis taip, tarsi jis būtų Dievas... [T]ai, ką tas žmogus sakė, buvo labiausiai pribloškiantis dalykas, kada nors ištartas žmogaus lūpų... Turiu galvoje teisę atleisti nuodėmes. Jei taip tvirtinąs nėra Dievas, tai yra taip absurdiška, kad atrodo komiška... Tuo aš stengiuosi užkirsti kelią tikrai kvailystei, kurią žmonės dažnai sako apie Jį: 'Esu pasirengęs priimti Jėzų kaip didį dvasios mokytoją, bet nesutinku, kad jis yra Dievas.’ Taip sakyti negalima. Žmogus, kuris būtų tiktai žmogus ir kalbėtų tokius dalykus, kokius kalbėjo Jėzus, negalėtų būti didis dvasios mokytojas. Jis būtų arba beprotis – tokio pat lygio kaip ir tas, kuris tvirtina esąs virtas kiaušinis, – arba velnias iš pragaro. Turi rinktis. Arba šis žmogus buvo ir yra Dievo Sūnus, arba Jis yra tiesiog išprotėjęs, jei ne dar blogiau. Gali nesiklausyti Jo, kaip neklausai kvailio, gali spjaudyti į Jį ir užmušti kaip demoną arba gali pulti Jam po kojomis ir vadinti Jį Viešpačiu ir Dievu. Tačiau nešnekėkime nesąmonių, kad Jis buvo didis mirtingas mokytojas. Jis nepaliko mums tokios galimybės. Nė neketino palikti" (p. 55–56).
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt