„Ateities religija“

2005-12-19
Holger Lahayne
"O kiek dievų dar bus!" F. Nietzsche

Kas yra religija? Ar tai, kas susiję su maldomis, ritualais ir smilkalais? Arba su meditacija, mantromis ir mandalomis? Gal tai, kas vyksta bažnyčiose, šventyklose ir prie altorių? Ar kas susiję su Dievo, dievų, kokių nors transendentinių būtybių garbinimu? Kas orientuota į anapusinius pasaulius? Visi mes vienaip ar kitaip į šį klausimą atsakytume. Mes žinome (arba tariamės žiną), kas yra religija. Juk dauguma iš mūsų sugebėtume pasakyti, kokiai religijai priklausome.

Tačiau rasti vieną, visus religijos fenomenus apimantį apibrėžimą, yra nelengva. Štai "Penguin Dictionary of Religions" sako: "Vieno arba paprasto apibrėžimo nepakanka". Todėl, atsiribodamas nuo visų paprastų, "uždarų, su išankstinėmis nuostatomis ir per mažai sakančių definicijų", pažeria margą įvairiausių atsakymų paletę. Kanadiečio religijotyrininko I. Hexhamo suformuluotas apibrėžimas labai išsamus, religiją labai gerai apibūdinantis moksliniu fenomenologiniu aspektu, tačiau gana sudėtingas:

"[Religija yra] institucionalizuotų ritualų visuma bei etinė arba moralinė sistema, sutapatinta su tradicija bei išreiškianti ir/arba sukelianti sakralinius sentimentus, nukreiptus į dievišką ar transdievišką esybę kasdieniniame gyvenime ir bent iš dalies apibūdinta mitais ar mitais ir doktrinomis, kurie taip pat paaiškina pirminius potyrius" ( http://www.religija.lt ).

Žodynui toks monstriškas sakinys tinka, bet vidutiniam skaitytojui iš jo nedaug naudos. Todėl šiais postmoderniais laikais apibrėžimus linkęs susidarinėti kiekvienas pats. Antai įžymusis, greta D. Browno vienas populiariausių Lietuvoje užsienio rašytojų, P. Coelho ("Alchemikas", "Zahiras"), į klausimą "kas yra jums religija?" atsako:

"[Tai grupė žmonių], suradusių bendrą garbinimo kelią. Omeny turiu ne paklusnumą, o garbinimą. Tai du skirtingi dalykai. Tokia grupė gali garbinti Budą, Alachą arba Dievą Jėzaus Tėvą – nesvarbu ką. Svarbu, kad garbinimo momentu su misterija užmegztume ryšį, kad pasijustume vieningesni, atviresni gyvenimui... Tai aš vadinu religija, o ne krūvas taisyklių ir nurodymų, primetamų iš šalies..." ("Confessions of a Pilgrim").

Ryšys su misterija, garbinimas – skamba visai neblogai ir tikrai pakankamai religingai. Tačiau Coelho religijos supratimas visiškai atsietas nuo įsakymų, moralės ir etikos ("ne krūvas taisyklių ir nurodymų") – tai daug ką supaprastina, bet civilizacijos požiūriu reiškia žingsnį atgal. Už religinėmis sąvokomis nuolat besišvaistantį rašytoją atrodo daug įžvalgesnis teatralas Oskaras Koršunovas – deja, tikrai ne religijos simpatizantas. Greta Nekrošiaus ir Tumino tarptautiniu mastu vienas žymiausių lietuvių teatro režisierių interviu J Ivanauskaitei teigia:

"Man atrodo, kad moteriški žurnalai yra reali netolimos ateities religija. Tai yra chaotiškai rašomi šventraščiai, pagal kuriuos visuomenė netolimoje ateityje gyvens lyg pagal naują Talmudą. Juk moteriškuose žurnaluose nuosekliai aiškinama, kaip kepti, kaip virti, kaip valgyti, kaip rengtis, kaip miegoti, kaip mylėtis ir kaip gyventi. Ne tik aiškinama, bet ir pabrėžiama, kad visa tai reikia daryti tik taip, o ne kitaip" ("Švelnūs tardymai").

Taikliai pasakyta! Moterų žurnalai, net ir nevartodami jokios religinės leksikos, turi daug bendro su religija – visai nepriklausomai nuo to, ar sudarytojai ir skaitytojai tai pastebi, ar ne. Koršunovo teiginys apie moterų žurnalus išryškina du dalykus:

Religija yra žymiai platesnis fenomenas, negu mums įprastai atrodo (net platesnis už Hexhamo apibrėžimą). Tą patvirtina ir sociologai. Vokietis N. Luhmannas teigia: "Specifinė religijos funkcija atsiskleidžia per aukščiausias, esmines redukcijas". Kiekviena religija "redukuoja" gyvenimą, t. y. kelia svarbiausius klausimus ir išryškina vertybes: kas aš esu? Kas teikia gyvenimui prasmę ir t. t. Būtent aukščiausi principai ir vertybės sudaro visų religijų pagrindą. Kiekvienas žmogus laikosi kokios nors pasaulėžiūros, kitaip negalėtų gyventi. Pasaulėžiūra jam paaiškina pasaulio, gyvenimo ir būties prasmę. Tą daro ir religijos.

Religijoms nebūtinai reikia Dievo ar kito kokio nors centrinio transendento. Dėl to religijomis tam tikra prasme gali būti ir ideologijos, net tiesiogiai antireliginės sistemos kaip marksizmas, fašizmas ar materializmas bei kitokios sekuliarios filosofijos, nes jos taip pat siūlo aukščiausių ir neginčijamų vertybių paketus (žr. T. Schirrmacher: "Nacionalsocializmo religija: 14 dokumentų", Prizmė 2000/4). Šia prasme "Religijotyros žodyne" pateiktas G. Beresnevičiaus apibrėžimas, kad "religija – žmogaus santykis su sakraline kitokybe", klaidina, nes akivaizdu, jog religija gali tapti ir profaniški, visiškai nesakraliniai dalykai.

Minčių, patvirtinančių šį teiginį, galime rasti ir Biblijoje. Nors Jėzus nefilosofavo apie religiją, tačiau viename Kalno pamokslo pavyzdyje jis kalba apie jos prigimtį: "Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai" (Mt 6,24). Lietuviškame Biblijos vertime žodis mamon neverčiamas, ir tai teisinga ta prasme, jei laikysime, kad Matas jį vartoja kaip vardą. Tačiau tuometiniuose Artimuosiuose Rytuose dievybių tokiu vardu nebuvo. Jėzus čia paprasčiausiai vartoja aramėjišką žodį, apibūdinantį turtus, nuosavybę ir pinigus (ką Jurėnas savo vertimo išnašoje paaiškina; žr. Lk 16, 9.11, kur omeny taip pat turimi pinigai).

Taigi Jėzus kritikuoja pinigus, kurie žmonių gyvenime tapo aukščiausia vertybe. Pinigai turi galios virsti ir dievu, ir religija. Pavyzdžiui, Mamonos religija į klausimą "kas aš esu?", atsako: "Vartotojas, pirkėjas, pinigų išleidėjas ir nusipirktų daiktų kaupėjas". O į klausimą "kas teikia gyvenimui prasmę?" – "geras atlyginimas, taupumas, pinigų kaupimas ir leidimas". Klausimas "kaip pasidaryti turtingam?" pinigų religijoje yra vienas svarbiausių ir pagrindinių. R. Fosteris rašo:

"Kristui pinigai yra stabas, nuo kurio mes turime atsiversti tam, kad atsiverstume į Dievą. Dievo Mamonos išsižadėjimas būtina sąlyga tapti Jėzaus mokiniu. Pinigai iš tikrųjų daug kuo panašūs į dievybę. Jie suteikia saugumą, gali numaldyti kaltės jausmą, suteikia laisvę, jėgą ir, atrodo, yra visur esantys. O blogiausia tai, jog jie pretenduoja į visagalybę" ("The Challenge of the Disciplined Life", sk. "Tamsioji pinigų pusė"; "Prizmė" 2000/4, http://www.prizme.lt ).

Jėzus prieš du tūkstančius metų pasakė pranašiškus žodžius, nes gerai pažinojo žmones ir ypač permatė jų širdis. O širdys, regis, net per tiek laiko nė kiek nepasikeitė. Taigi galime sakyti, kad religija yra ir širdies reikalas (žr. Mt 6, 21!). Nesvarbu, kokiai religijai priklausome išoriškai (Jėzaus klausytojai buvo jo mokiniai, 'tvarkingai’ tikintys žydai, apipjaustyti, stropiai lankantys šventyklą, žodžiu, religingi kaip ir visi to meto žydai) – svarbiausia, kas dedasi mūsų širdyse. Širdys yra ta vieta, kurioje apsisprendžiame tikėti ar netikėti. Savaime nei pinigai, nei turtai nėra jokia problema, problema yra mūsų širdžių meilė jiems (žr. 1 Tim 6, 10).

Kas mums gyvenime svarbiausia, tuo mes ir tikime. Nes tikėti reiškia pasitikėti, ką nors laikyti patikimu. Jei tikime į Dievą, tai tikime ne tik jo egzistavimu (tai labai svarbu, bet negana, nes ir šėtonas tiki, kad Dievas egzistuoja! Žr. Jok 2, 19), bet laikome jį absoliučiai patikimu, į viską, ką jis pasakė ir padarė, žiūrime labai rimtai ir pagal jį bei jo įsakymus gyvename. Reformatų teologas T. Schirrmacheris savo "Etikoje" rašo: "Todėl religija yra viskas, kas konkuruoja su šiomis biblinėmis nuostatomis. Kuo aš visiškai pasitikiu? Kas teikia mano gyvenimui prasmę? Kas valdo mano širdį? Kas lemia mano gyvenimo sprendimus? Ką aš laikau aukščiausiu savo gyvenime? Kas man yra visų brangiausia?"

Anot Schirrmacherio, "Biblijoje religija nėra teorinė idėja", nes toliau jis tęsia:
"Todėl ne taip svarbu, jei koks nors judėjimas, pasaulėžiūra ar gyvenimo būdas ima vadintis religija. Biblijoje svarbu, kokios vertybės tikrai (ne tariamai) grindžia mano kasdienį gyvenimą."

Įžymusis pamokslininkas Martynas Lloyd-Jonesas (1899–1981) tą pačią mintį yra išreiškęs šitaip:
"Visa tai, ką tu ir aš laikome didžiuoju dalyku, mūsų gyvenimo centru, kas valdo mūsų protą ir svajones, kas pralenkia mūsų vaizduotę, visa tai, vardan ko gyvename, kas mus jaudina – jeigu tai ne Dievas, o kas nors kita, tada stabmeldystė."

Ir teologas Paulas Tillichas (1886–1965) pritaria, kad religija – tai "buvimo apimtam galutinio troškimo [arba "svarbiausio siekio" – ultimate concern] būsena..., kurioje glūdi atsakymas į mūsų gyvenimo prasmės klausimą". Hexhamas pakomentuoja: "Tillichas mano, kad tai, ko žmogus labiausiai siekia, t.y. tas dalykas, dėl kurio jis gyvena ir yra jo tikroji religija".

Tokios pat nuomonės laikėsi ir M. Liuteris, savo Didžiajame katekizme pirmojo įsakymo ("neturėk kitų dievų") komentare teigdamas: "Kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas". Todėl stabmeldystė pagal Liuterį "yra ne tik ten, kur pastatomas atvaizdas ir jam meldžiamasi, bet pirmiausia širdyje, spoksančioje kitur, pagalbos ir paguodos ieškančioje kūriniuose, šventuosiuose ar velniuose ir nesirūpinančioje Dievu" (taip pat žr. Heidelbergo katekizmą, 95 klausimą).

Taigi svarbu yra ne tai, ar mes pakankamai religingi (kaip katalikų Katekizmas mano: "nenormalus religingumo perteklius" – prietarai, "religingumo trūkumas" – netikėjimas; § 2110), o tai, kas nulemia konkrečius mūsų veiksmus – Dievas, "pilvas" (Fil 3, 19) ar įsakmūs moterų žurnalų patarimai.

Taip pereiname prie antrosios Koršunovo citatos užduotos minties: kiekvienas pasaulio aiškinamas modelis yra religinio pobūdžio, diktuoja normas, apibrėžia tai, kas gera ir bloga bei pateikia savotišką etiką.Knygos "Tiesiog krikščionybė" autorius C. S. Lewisas rašo, kad "skirtingi įsitikinimai apie pasaulį [pasaulėžiūros] lemia skirtingą elgesį [etiką]". Lygiai taip pat, kaip negali būti žmogaus be "religijos", nes kiekvienas žmogus, net pats nereligingiausias kuo nors vadovaujasi, turi savo "dievą", taip nėra ir žmogaus be etikos. Nors moterų žurnalai savo straipsniuose beveik nevartoja žodžių "etika", "moralė", tačiau Koršunovo minimi veikimo patarimai ("kaip kepti, kaip virti, kaip valgyti, kaip rengtis, kaip miegoti, kaip mylėtis ir kaip gyventi") yra ne kas kita, kaip etinės taisyklės, atsakančios į klausimą "kaip turi atrodyti mano gyvenimas?"

Su tikėjimu ir religija visada kartu eina ir etika. Nors P. Coelho kratosi bet kokios moralės iš šalies, nereiškia, kad jis gyvena visai be jokios moralės, etikos normų. Kadangi jis laikosi savo susikurtos, su krikščioniškomis priemaišomis panteistinės religijos, tai turi ir nuosavą etiką, kuri skelbia: "sek savo sapnais!", "nesileisk reguliuojamas!", "ieškok gėrio savyje!". Tai nėra "nemorali" etika, tačiau pagrįsta absoliučiu subjektyvumu, paties individo galiomis ir sugebėjimu ją susikurti.

Šitoks individualizmas, beje, būdingas ne vien Coelho'ui, bet daugeliui, rodo, kad egzistuoja galybės įvairiausių etikos modelių, ir kiekvienu konkrečiu atveju reikia žiūrėti, tirti, kas tai per dalykas, o tikinčiam žmogui dar ir pasitikrinti, ar neperieštarauja Dievui ir jo Žodžiui. Mat kartais rezultatas pasirodo visai kitoks negu tikimės: moterų žurnalai, TV laida "Stilius" bei kita panaši žiniasklaida viena vertus perteikia gero gyvenimo idealus, tačiau kurie, giliau pažvelgus, veda į klystkelius ir netikrų dievų kaip pinigai, karjera, amžinas grožis ir jaunystė glėbį.

Panašiai pasakytina ir apie televizijos reklamą. Ji, daug atkakliau ir intensyviau negu manome, mums perša tikrovės, tiesos ir gyvenimo prasmės supratimą. N. Postmanas TV reklamos klipus net pavadino tam tikra "religinės literatūros forma". Jo nuomone, reklama pilna įvairiausių palyginimų kaip apie kalkių dėmes ant stiklinių, negerą burnos kvapą ar neišskalbiamą apykaklę. Apie apykaklę: blogis – neišskalbiama apykaklė; nusidėjėlis – nusivylusi namų šeimininkė; nuodėmė – netinkami skalbimo milteliai; Dievas – skalbimo miltelių ekspertas; išganymas – skalbimo milteliai XY; stebuklas – visai švari apykaklė. Anot Postmano, tokie palyginimai "yra ne tik neatsispiriamai emociškai skvarbūs, bet ir, kaip Biblijos palyginimai, labai aiškiai pamokantys. Reklamoje pats produktas svarbus tik tiek, kiek Jonos istorijoje jį prarijusios žuvies kūno sandara, kitaip tariant, visai nesvarbus. Tikrai svarbus yra tik noras įteigti, kaip mes turime gyventi" ("Amusing Ourselves to Death"). Reklama turi ne tik religinę dimensiją, bet ir savo etiką. Postmanas teigia:

"Kaip ir tradicinėje krikščionių teologijoje Evangeliją nepakanka vien išgirsti ir skelbti. Būtina gerais darbais įrodyti, kad ją tikrai suprantame. Palyginime apie apykaklę nusivylusi šeimininkė čia pat griebiasi veikti, o žiūrovui iš karto suteikiama galimybė pamatyti jos veiklos rezultatą."

Kita vertus, ir sekuliariose, net antireliginėse, ateistinėse sistemose galima rasti gerų bei sektinų dalykų. Prisiminkime istoriją. Romėnų ar graikų religijų etikos labai teigiama nepavadinsi, nes jos, kaip mes šiandien suprantame, beveik jokios ir nebuvo, svarbus buvo tik aukojimo atlikimo tikslumas. Užtat teigiamų ir pažangių etinių minčių tada subrandino filosofai, į religiją žiūrėję dažniausiai labai skeptiškai ir dievus vertinę gan neigiamai. Todėl patarimų apie teisingą gyvenimą antikoje labiau vertėjo ieškotis pas juos nei pas religinius vadovus.

Panašiai galima pasakyti ir apie mūsų laikus. P. Coelho, Dalai Lama, M. Gandis ar brolis Roger – nė vieno nepavadinsi neetišku, visi daug prikalbėję apie moralumą, gėrį, artimo meilę, gailestingumą ir t. t. Bet kad ir kaip religingai jų žodžiai skambėtų – visų jų Dievo suvokimas klaidingas ir dėl to vedantis į neteisingą etiką (gaila, bet tą tenka pasakyti ir apie brolį Roger, o apie pseudokrikščionį P. Coelho – ypač!).

Baigiant klausimas: ar tikrai moterų žurnalų religija yra "netolimos ateities religija", kaip skelbia O. Koršunovas? Visų pirma, žinoma, turėtume tiksliai išsiaiškinti, ką režisierius turėjo omenyje ir ar jis tam apskritai teikia kokią nors didesnę reikšmę. Tačiau kad ir ką jis atsakytų, iš krikščioniškų pozicijų tenka jo teiginiui paprieštarauti. Mat į Dievo vietą kas nors stoja ar statoma ne dabar ir ne ateityje, o nuo senų senovės, nuo žmonijos pradžios, nuo pirmosios žmonių nuodėmės. Pirmieji žmonės ir po to visi, "pažinę Dievą, negarbino jo kaip Dievo ir nedėkojo" (Rom 1, 21).

Vėl matome: nėra religinio vakuumo, laisvos nuo ko nors garbinimo zonos, erdvės be religijos ir moralės. Visi visų laikų žmonės ką nors garbino. Žmogus negali nieko negarbinti. Visiška bedievystė neįmanoma. Anot Kalvino, "polinkis į kokią nors dievybę iškaltas žmogaus širdyje". Jei žmogus nenori paklusti Dievui, tai paklūsta kam nors kitam. Kadangi be Kūrėjo dar yra ir tik jo kūrinija, tai kiekvienas, atmetantis Kūrėją, į jo vietą gali statytis dalelę kūrinijos, kaip Paulius rašo Rom 1, 23.25. O tada jau visai nesvarbu, ar tai medinis pagonių stabas, ar marksistų materija, ar fašistų rasė; nesvarbu, ar hedonistų pilvas, materialistų pinigai, politikų valdžia, muzikantų šlovė, intelektualų išmintis, ar ezoterikų bioenergija, astrologų žvaigždės, liberalų laisvoji rinka, vyrų greiti automobiliai, ar Coelho sapnai ir ženklai. Rytoj ateis moterų žurnalų eilė, o gal žvejų žurnalų, sporto žurnalų, muzikos žurnalų, TV žurnalų ar bulvarinių žurnalų eilė siūlyti savo dievus – kai pašalini Biblijos Dievą, jo vietą užgriūva tuntai kitų.
Komentarai (2)
zero-cool
2005-12-20 14:54:01
Ne tokiam zurnaliukyui rasyti tokius straipsnius... ganetinai viskas pavirsutiniska
ronja
2008-01-13 08:31:05
is kur cia kaltinimai broliui Roger? nepiktinkite mazuteliu..kuo galite tai pagristi? ar bent vienas krikscioniu autoritetas pasake bent zodi pries jo mokyma? pats popiezius jonas paulius II ji mylejo, nemanau, kad ir protestantai kazka blogo apie ji pasakyti galetu... atsiprasau, nebepasitikiu jumis...
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt