Okultinė „Matrica“

2005-05-02
Jeffrey Overstreet
Jeffrey's byline from http://www.ChristianityTodayMovies.com

Būtų nelengva rasti nuotykių filmą, naudojantį tiek krikščioniškos terminologijos ir simbolizmo kaip "Konstantinas". Dar sunkiau rastumėte tokį, kuris labiau ją jauktų.

Režisieriaus Franciso Lawrence’o stilinga, adrenalinu pakrauta komikso "Hellblazer" adaptacija tikriausiai patrauks entuziastingų gerbėjų tarp krikščionių kino lankytojų, besižavinčių populiariąja kultūra. Šiaip ar taip, herojus siekia atpirkimo, kaunasi su šėtonu, linksmina angelus ir naikina demonus ginklais su kryžiaus ženklu. Bet jei ieškote gilaus dvasinio tyrimo, tai ne jūsų kinas. Nėra tai ir malonumą teikiantis magiškųjų pasakų šiupinys kaip "Haris Poteris". Tai [Amerikoje] R kategorijos (skirtas ne jaunesniems kaip 17 m. žiūrovams) pasinėrimas į demoniško apsėdimo ir okultizmo žodyną. Palyginti su "Konstantinu", "Egzorcistas" atrodo tarsi popamokinis specialus dėstomasis dalykas (fakultatyvas).

Džonas Konstantinas (Keanu Reeves) – kostiumuotas kaklaraiščiu ryšintis ir be paliovos rūkantis egzorcistas. Jis buvo pragare ir grįžo – tiesiogine prasme. Nusižudęs jis puolė į šėtono gniaužtus tik tam, kad būtų prikeltas gyvųjų žemei. Kodėl žudėsi? Džonas užaugo su "dovana" matyti aplink jį vykstantį dvasinį karą: klykiančius demonus, angelus su didžiuliais sparnais ir "mišrūnus" – agentus žmogaus kūnu, įtakos prekeivius, turinčius pastūmėti žmones arba dangaus, arba bedugnės link. Galėtumėte pamanyti, kad šis sieros skonis įtikino jį atgailauti. Bet ne – Džonas pernelyg išdidus, per lengvai įsižeidžiantis. Užuot nuolankiai atgailavęs, jis pamėgins pelnyti išganymą kaip savanoris demonų medžiotojas Los Andželo gatvėse.

Tai blogas laikas būti kareiviu dvasiniuose karuose. Epizode, primenančiame Žiedų valdovo "Karaliaus sugrįžimo" prologą, talismanas, vadinamas Likimo ietimi, ištvirkina ir pakeičia jį atradusį žmogų. Šis grėsmingas niekšas žygiuoja Los Andželo link, jam įkandin – nusiaubimas, rengdamasis paleisti nuo saito naują velnią, kuris sutrikdys "pusiausvyrą" dangaus ir pragaro kovoje.

Kai Džonas pamato, kad demonai laužo rungties taisykles ir ateina į fizinį pasaulį, jo kolegos netiki juo: "Mes jiems esame lėlės, o ne durys". Bet Džonas supranta geriau. Jis leidžiasi į paiešką su trim tikslais: padėti policijos kvotėjai Andželai Dodson atskleisti savo sesers nužudymo paslaptį, išvengti artėjančios apokalipsės ir sustabdyti paskutinės stadijos plaučių vėžio plitimą. ("Matricoje" Keanu mokėjo kung fu. Čia jam užeina kosulio priepuoliai.)

Džonas susilaukia pagalbos iš įžūlaus naujoko, vardu Časas, kuris nori "pakilti nuo atsarginių suolelio" ir įsitraukti į dvasinio karo žaidimą; alkoholiko kunigo, kuris dvasinių bangų ilgius nuskaito kaip parapsichologinius šnaresius; senienų rinkėjo, kuris gyvena boulingo pastate. Bet kiti kolegos sujaukia reikalus. Naktinio klubo vedėjas, vardu Midnaitas, sakosi esąs neutralus, bet pragaro išperai noriai suteikia vietą linksmintis. Androginas Gabrielis, "mišrūnas" angelas (Tilda Swinton) – visai ne angeliškas.

Ir vis dėlto vienas Gabrielis šiek tiek suvokia egzorcisto teologines silpnąsias vietas. Jis (ji?) primena Džonui, kad išganymo neįmanoma pelnyti gerais darbais. Kai Džonas klausia, ko tikisi Dievas, Gabrielis atsako: "Įprastų dalykų. Pasiaukojimo. Tikėjimo". Džonas žino atgailos vertę; šia tema jis atskaito paskaitą demonui. Bet jo pagieža Aukščiausiajam per stipri. "Dievas – tiesiog vaikas su skruzdėlynu, – pareiškia jis. – Jis neturi jokio plano".

"Konstantinas" paliečia daug tiesų: mūšis tarp jėgų, siekiančių išgelbėti ar pražudyti sielas, nuosavybės santykinumas, atsakomybė dėl Dievo duotų dovanų. Lawrence'as ir jo scenaristai K. Brodbin ir F. Capello nelaiko savęs ypač religingais (nors Capello teigia esąs liuteroniškos kilmės). Kelis taškus savo naudai jie pelno dėl to, kad stengiasi. Bet jie būtų išvengę nesmagių klaidų, jei būtų pasikonsultavę su kai kuriais Biblijos skaitytojais. Pirmasis laiškas korintiečiams turi skyrius, o ne "veiksmus". Jėzus numirė dėl nukryžiavimo, o ne todėl, kad romėnų kareivis pervėrė jo šoną ietimi. Koks nors katalikas būtų galėjęs jiems pasakyti, kad Romos katalikybė savižudybės aukų neatiduoda amžinybei pragare.

Bet filmo įnikimas į nedarnų krikščioniško simbolizmo šėlsmą bei iškraipymus – tikrai keliantis nerimą. Vienas veikėjas praeina atbulinį krikštą, pabusdamas į siaubą. Demonai stengiasi prasibrauti pro vienos moters gerklę ir kitos moters gimdą. Kryžius yra visur, bet Gelbėtojas, kuris ant jo numirė, net nepaminimas. Konstantino prielaida daro Jėzaus egzistavimą neįmanomą – Dievas ir šėtonas atseit sudarę sandėrį nesikišti į žmogiškos būties lygmenį ir naudoti tik įtaigos galią. Kas buvo Kristus, jei ne reikšmingiausias Dievo įsikišimas į žmonijos istoriją?

Šis klausimas lengvai pamirštamas siautulingų, apokalipsiškų paveikslų antpuolyje. Siaubo filmų mėgėjai entuziastiškai sugers negailestingus smūgius, atskleidimus ir keiksmažodžiais prisodrintus ultimatumus. Lawrence’o būdas patraukti mūsų dėmesį – dažnos, pritildytos pauzės, po kurių eina staigūs mūsų jutimų antpuoliai. Kamera yra prie pat šautuvų ugnies, smūgių, litavimo lempų pliūpsnių ir krintančių kūnų gale. Kas kelios minutės kas nors įsilaužia pro veidrodį, langą, sieną ar skystą paviršių. Vienas herojus beveik prigirdo kitą. Šventintas vanduo veikia kaip rūgštis, pradegindama žmogaus kūną, po kuriuo užsimaskavę demonai. Negailestingas smurtas vargina. Kai Peteris Stormare’as pasirodo paskutiniame veiksme vaidindamas Liuciferį (Konstantinas jį vadina "Lu"), istorija tampa tokia įmantri ir juokinga, kad jau nebegali žiūrėti to filmo rimtai. (Sprendžiant iš manieringos, išdidžios vaidybos, negali ir Stormare’as).

Laimei, pasakotojai žino pakankamai, kad pripažintų Kristaus figūros poreikį, net jei viskas, ką jie turi, yra arogantiškas, pagiežingas sukčius su inicialais "J. C.". Bet pabaiga būtų skambesnė, jei būtume sužinoję ne tik apie nuodėmės atpildą, bet ir klusnumo palaiminimus. Filmas pateikia klaidinančią idėją – gėris ir blogis "pusiausvyroje". Net jei taip, mes gauname daugybę pragaro ir tik silpną dangaus prošvaistę.

"Konstantinas" tikriausiai bus pakankamai populiarus, kad prasiskintų kelią tęsiniui. Pažiūrėję jį krikščionys kino lankytojai galėtų praturtinti diskusijas po peržiūros nurodydami, kas būtent Šventajame Rašte sakoma apie dvasinį karą ir "visus Dievo ginklus" (Ef 6, 10–18). Jie galėtų užsiminti apie Dievą, kuris ne tolimas, ne abejingas, bet agresyviai geranoriškas. Jis niekad nepasirašė kosminio sandėrio su šėtonu. Dievas sumušė jį, ištraukdamas mirties geluonį per klusnaus, savanorio herojaus auką ir prisikėlimą.

Copyright © 2005 Christianity Today. Used by permission.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt