Jėzus vadybininkas

2005-04-04
Holger Lahayne
Pavadinimas skamba šiek tiek keistokai. Esame labiau įpratę girdėti "Jėzus Mesijas", "Jėzus Išganytojas". Mažiau stebintų, jeigu pasakytume: religinis vadovas arba guru, romėnų imperijos maištininkas arba žydų eretikas. Taip, tiesa, jis buvo išmokęs amato, dirbo gal "vadovaujančiu" staliumi savo tėvo Juozapo dirbtuvėje Nazarete. Bet ką tai turi bendro su verslo vadyba?
Jėzus gyveno 1900 metų anksčiau, negu Frederickas F. Tayloras parašė vadybos klasiką "The Principles of Scientific Management" (1911). Jėzus nebuvo išėjęs jokių vadybos mokslų, net nebuvo verslininkas arba pirklys. Tačiau jo įsteigta 'įmonė’, jo įkurta organizacija, visuotinė krikščionių Bažnyčia, tapo ir šiandien tebėra labai svarbi, ko gero, sėkmingiausia net iš visų laikų organizacijų. Gyvuojanti stebėtinai ilgai, išaugusi iki įspūdingo dydžio ir išsiplėtusi po visą pasaulį, vienijanti milijonus lojalių darbuotojų ir pavydėtinai efektyviai gebanti realizuoti savo įvairių įvairiausią produkciją.

Žinoma, Jėzus nebuvo vadybininkas šiuolaikine prasme, nes modernioji vadyba pasaulį išvydo tik prieš gerą šimtą metų. Tačiau esminiai vadybos principai buvo žinomi nuo senų laikų, ne paslaptis jie buvo ir Jėzui, be to, net yra aprašyti Biblijoje.

Tad kas gi yra vadyba? Vienas šiandieninių vadybos "popiežių" Peteris F. Druckeris savo knygoje "New Realities" į šį klausimą pateikia 10 atsakymų – 10 principų, kurie buvo žinomi ir Jėzui bei taikyti ir praktiškai patvirtinti dar antikos laikais.

Pakalbėkime apie tuos 10 Druckerio principų.

1. Svarbiausia – žmogus

"Vadyboje svarbiausia yra žmogus. Vadybos užduotis sukurti sąlygas tokios bendros žmonių veiklos, kurioje būtų kuo efektyviau panaudojami gebėjimai ir kuo silpniau pasireikštų trūkumai"

Iš esmės vadyba yra tarnavimas žmogui. Tarnavimas bendradarbiams ir klientams. Žmonės svarbiau negu pelnas. Nes svarbiau geri santykiai su kolegomis, bendrasavininkais, akcininkais, tiekėjais, pirkėjais, tarnautojais, kurie visi kartu prisideda prie įmonės klestėjimo. M. Rushas visiškai teisus sakydamas, kad "žmonės yra vertingiausias organizacijos turtas"; "vadyba – tai darbuotojų poreikių tenkinimas" ("Biblinis požiūris į vadybą").

Jėzui teko bendrauti su daugybe įvairių socialinių sluoksnių žmonių. Jis susitikdavo ir kalbėdavosi su labai kritikuojamais ir nemėgstamais muitininkais, su nekenčiamomis ir žeminamomis prostitutėmis, gydė ligonius ir neįgaliuosius, už bendro stalo valgydavo su žvejais, amatininkais, taip pat nesišalino ir savo tautos okupantų. Jis visuomet labai jautriai reaguodavo į žmonių reikmes ir kiek įmanoma visais pavyzdingai rūpindavosi.

Taip pat Jėzus pasižymėjo ypatinga pagarba žmonėms. Niekad nė vieno nėra atstūmęs ar kam nors pasakęs "paskambinsiu vėliau". Jis reaguodavo visada iš karto ir patikimai. Kitaip tariant, jis tikrai tarnavo žmonėms ir šį principą diegė savo mokiniams: "Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas" (Mt 20, 26).

2. Mišrus kolektyvas

"Vadyboje svarbu žmonių integracija į bendrą veiklą"

Tik pradėjęs veikti savo tėviškėje Galilėjoje, Jėzus subūrė dvylikos mokinių grupę, siekdamas išmokyti tęsti jo darbus. Kolektyvas buvo gana spalvingas: keli buvę žvejai, patyręs muitininkas Matas, karingasis zelotas (tikras nacionalistas) Simonas, kai kurie kaip Pilypas – graikų kultūros paveldėtojai. Visa kompanija nepaprastai skirtingo charakterio ir temperamento asmenybės. Petras – impulsyvus, Tomas – abejojantis, Judas – apgavikas, Natanaelis – atlapaširdis, Jonas – labai artimas Jėzaus draugas.

Jėzus neieškojo vienodumų, tiesiog pašaukė vyrus ir iš jų subūrė kolektyvą. Jis puikiai suprato, kad skirtingumas prisideda prie gebėjimų išryškinimo ir efektyvesnio jų pritaikymo. Vieno stiprybės kompensuoja kito silpnumus.

Žinoma, skirtingumas keldavo ir problemų: tarp mokinių įsiplieksdavo nesutarimų, atsirasdavo tarpusavio konkurencijų. Tokiais atvejais Jėzus negailėdavo pastabų ir pabarimų. Bet, reikia pabrėžti, kad jis negailėdavo ir pagyrų. Trejus metus Jėzus investavo į savo žmones, stipriai susigyveno su jais ir tiek, kad po jo mirties mokiniai gebėjo išsilaikyti kartu ir savarankiškai tęsti savo mokytojo darbus.

Jėzus gerai suprato lyderių svarbą, žinojo, jog tam tikriems darbams reikalingi ypatingi asmenys. Todėl paskutinįjį apaštalą, Paulių, tiesiog nuverbavo iš savo "konkurentų". Jėzus pastebėjo: šito auksinio vyro, kuris dabar dar yra mano priešas, būtinai reikia mano kolektyvui (žr. Apd 9).

3. Labai aiškus tikslas

"Kiekvienas verslas reikalauja angažuotumo bendriems tikslams"

Kiekvienas verslas pradedamas nuo tikslo iškėlimo. Jėzus turėjo tikslą ir žinojo, ką reikia daryti – žinojo nuo pat 12 metų (Jėzus šventykloje, Lk 2,41–51). Dėl to jam nereikėjo skubėti, per galvą verstis, galėjo rengtis palengva ir kruopščiai. Pirmiausia jis savo veiklą pradėjo nuo mažų dalykų: nuo savo gimtinės Galilėjos. Bet žinojo, kad jo kelias veda į Jeruzalę, į teismą, į bausmę ir mirtį.

Aiškų tikslą Jėzus iškėlė ir savo kolektyvui. Iškart po pašaukimo dirbti, jis pareiškė savo mokiniams, kad šie turėsią tapti "žmonių žvejais" (Lk 5, 10; Mk 1, 16). Toks buvo aukščiausias tikslas. Jėzus nustatė ir jo įgyvendinimo kryptį: visas pasaulis. Tačiau mažesnių tikslų iškėlimą ir įgyvendinimo būdus pasirinkti paliko patiems mokiniams.

4. Bendros vertybės

"Kiekvienam verslui reikia bendrų vertybių... Svarbiausia vadybos užduotis – nusibrėžti tikslus ir nusistatyti vertybes, kurių būtina laikytis ir pagal kurias būtina gyventi"

Jėzus paskyrė labai daug laiko diegti bendroms vertybėms savo kolektyve. Kokios tai vertybės, Kalno pamoksle aprašo evangelistai Matas ir Lukas (Mt 5–7, Lk 6,20–49). Pamoksle Jėzus pateikia krikščionių bendruomenės modelį ir principus. Koks turi būti krikščionis? Ko jis turi siekti? Kaip turi elgtis su pinigais? Kaip turi melstis? Kaip tvarkytis santuokinį gyvenimą? Kaip spręsti konfliktus, elgtis su priešais, kaip atsilaikyti persekiojamiems?

Jėzaus Kalno pamoksle iškelti principai nėra paprasti, tai tikras iššūkis mokiniams. Mokiniai raginami skirtis nuo pasaulio, būti kitokie, formuoti kitokią kultūrą, gyvenimo vertybėmis aiškiai skirtis nuo aplinkos. Tai nebuvo tik tušti žodžiai. Ragindamas Jėzus pats rodė, kaip tai padaryti. Jis pats visada buvo labai nuolankus ir visą garbę atiduodavo savo Tėvui danguje. Jis nesikrovė jokių turtų, buvo absoliučiai patikimas ir sąžiningas, visuomet nuosekliai besilaikantis savo žodžio ir pažado. Nuplaudamas savo mokiniams kojas (Jn 13), jis vaizdžiai parodė, koks turi būti tikrasis vadovas. Jėzus surinko savo darbuotojus ir sukūrė abipusį pasitikėjimą – kolektyvas tarnauja vadovui, vadovas tarnauja savo kolektyvui.

5. Augimas ir mokymasis

"Vadybos tikslas sudaryti sąlygas visai įmonei bei atskiriems jos nariams tobulėti, atitikti kintančius poreikius ir galimybes. Kiekviena įmonė yra mokymo ir mokymosi institucija"

Šiandien kiekvienas vadybininkas žino, kad jo darbuotojų žinios ir kūrybingumas yra milžiniškas potencialas. Ikivadybiniais laikais šio fakto nebuvo paisoma. Pavyzdžiui, įžymusis ekonomikos analitikas Karlas Marksas laikėsi nuomonės, kad didesnio produktyvumo galima pasiekti tik dirbant daugiau, o ne – kaip šiandien žinome – efektyviau ir turint daugiau žinių.

Jėzui nuo pat pradžių buvo labai svarbu savo bendradarbių mokymas. Jis, rabis, tai reiškia, mokytojas, trejus metus paskyrė savo mathetai – mokiniams perimti būtiną mokymo programą. Tam jis sąmoningai pasirinko nedaug mokinių, nes visas mokymas buvo smarkiai orientuotas į praktiškumą, o ne į sausą teoriją. Būdamas mokytojas, jis gyveno kartu su savo mokiniais, dalijosi patirtimi ir rodė pavyzdį. Mat jo mokymo tikslas buvo, kad mokiniai ne tik perimtų jo žinias, bet ir taptų tokie kaip mokytojas.

Jėzus iškėlė savo mokiniams konkretų tikslą, į kurį buvo nukreiptas visas mokymas: eiti į pasaulį ir tęsti jo pradėtus darbus (Jn 20, 21; Mt 28, 18–20). Šiam uždaviniui pasirengti ir patirčiai įgyti mokiniai gaudavo įvairių praktinių užduočių (Mt 10, 1–11; Mk 6, 7–13; Lk 9, 1–6) – šiandien tai vadinama "learning by doing". Siųsdamas veikti, Jėzus visuomet duodavo aiškius nurodymus, specifines užduotis, o praktikai pasibaigus, ją įvertindavo. Jis ir kritikuodavo savo mokinių veiklą, bet pedagogiškai labai prasmingai ir pagirtinai: keldamas klausimus, skatindamas pačių mokinių mąstymą, ragindamas patiems vertinti. Išties Jėzus buvo tikrai labai geras ir, palyginti su dabartimi, pažangus ir efektyvus mokytojas (daugiau apie tai F. Stuhlhofer, "Jėzus – mokytojas", Prizmė 98/3, http://www.prizme.lt ).

Kiekvienas darbuotojas daro daugiau ar mažiau klaidų. Geras vadybininkas dirba taip, kad darbuotojas iš savo klaidų mokytųsi. Daug klaidų darė ir Jėzaus mokiniai (Mt 17, 14–21), Petras ypač gėdingų (Mt 26, 69s), tačiau klaidos mokymo proceso ne stabdė, o tiesiog tapo jo dalimi. Petras pasimokė iš savo klaidų ir tapo vienos iš bažnyčios vadovu.

Dėl ko Jėzus taip stengėsi ir investavo tiek daug laiko ir pastangų į savo mokinių mokymą? Tai darė dėl to, kad mokiniai gerai įsisavintų visas žinias ir vėliau patys galėtų būti geri mokytojai, gebantys ugdyti kitus Jėzaus mokiniais ir sekėjais (Mt 28, 18–20; 2 Tim 2, 2). Mokiniai buvo ne tik pirmieji apaštalai – kiekvienas krikščionis yra pašauktas mokytis visą savo gyvenimą, augti išmintimi ir pažinimu. Taip Biblija įrodo, kad žinių akcentavimas nėra vien XXI a. reikalas.

6. Pagarba kultūrai

"Vadyba yra labai artimai susijusi su kultūra. Tiesa, Vokietijos, Britanijos, JAV, Japonijos ar Brazilijos vadybininkai daro tą patį, tačiau visi savotiškai. Vadybininkai... privalo jausti savo kultūrą, istoriją ir tradicijas"

Jėzus buvo žydas, augęs žydiškoje kultūroje. Jis ją gerai pažinojo, žinojo istoriją ir laikėsi daugumos tradicijų. Buvo apipjaustytas, stropiai lankė sinagogą ir laikėsi maisto papročių.

Taip pat Jėzus buvo gerai informuotas apie svarbiausias savo meto temas ir karščiausias diskusijas. Jų jis nevengė, net priešingai, stengėsi dalyvauti, susitikinėjo su įvariais, įvairių pažiūrų žmonėmis. Vienaip kalbėdavosi su okupacinės valdžios atstovais, kitaip su fariziejais ir religiniu elitu. Jis nevengė nekenčiamų samariečių ir bendraudavo net su okupantų kolaborantais muitininkais. Būdamas savo kultūros vaikas, Jėzus mokėjo bendrauti su visais socialiniais ir kultūriniais sluoksniais.

To išmoko ir Jėzaus mokiniai, apaštalai. Nors jie visur skelbdavo tą pačią Evangeliją apie išganymą per Jėzaus mirtį ant kryžiaus, tačiau kaskart tai darydavo skirtingai. Paulius rašo, kad jis žydams buvo kaip žydas, o graikams – kaip graikas (1 Kor 9, 19ss), kitaip tariant, pritaikė savo skelbiamą žinią prie esamos kultūros. Lygiai taip pat lanksčiai Paulius rinkdavosi ir metodus, "kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos" (1 Kor 9, 22–23).

7. Bendravimas ir atsakomybė

"Kiekviena organizacija susideda iš darbuotojų su skirtingais gebėjimais ir įpročiais. Dėl to jie gali atlikti daug įvairiausių darbų. Kad įvairovė gerai funkcionuotų, organizacijos veikla privalo būti paremta bendravimu ir asmenine atsakomybe"

Per pastaruosius metus dauguma vadybininkų suprato, kad geras bendravimas organizacijoje yra sėkmės raktas. Darosi vis svarbesnė "Bendravimo psichologija vadovams". Kokius dramatiškus padarinius prastas bendravimas gali sukelti vykdant didelį projektą, galime pamatyti perskaitę apie Babelio bokšto statybą (Pr 11).

O Jėzus buvo tikras bendravimo meistras. Jis galėjo vienodai laisvai bendrauti tiek su didele publika, tiek su mažu ratu klausytojų. Artimiausiai ir daugiausiai jis bendravo su trimis savo mokiniais: Petru, Jokūbu ir Jonu. Pašnekovus jis sugebėdavo įkvėpti, uždegti, kad net pora jų prisimena: "Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios..." (Lk 24, 32). Jis visada surasdavo teisingus žodžius, paaiškinimus, nors žinojo, kad kartais liks nesuprastas.

Savo sekėjus Jėzus rengė gyvenimui, realiai aplinkai, dideliems uždaviniams. Tam jis jiems suteikdavo daug laisvės ir atsakomybės, nuolat skatino jų angažuotumą, kūrybingumą. Ypač pritaikant Evangeliją prie klausytojų kultūros, jis skatino mokinius būti kūrybingus ir atsakingus. Be to, Jėzus turėjo ypatingą gebėjimą konkrečioms užduotims parinkti tinkamus žmones.

Jei kurie nors darbuotojai savo darbus atlieka nekokybiškai, geras vadybininkas turėtų stengtis ne nutylėti, o kuo greičiau ir aiškiau jiems apie tai pasakyti. Taip elgėsi ir Jėzus. Taip pat geras vadybininkas neturėtų apsimetinėti supermenu, nebijoti parodyti, kad yra ribotas ir kartais pavargsta – taip ir padarė Jėzus. Nes norint išlikti geru vadybininku, reiktų pasistengti nepersidirbti ir nesusigadinti sveikatos.

8. Svarbiau už pelną

"Pelnas neturėtų būti pagrindinis įmonės vadybos efektyvumo rodiklis. Pelningai ir klestinčiai įmonei turi rūpėti ir rinka, ir inovacijos, ir produktyvumas, ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, ir kokybė bei pajamos"

Jau Senajame Testamente, Patarlių knygoje perspėjama dėl godumo pinigams ir noro greitai praturtėti. Be jokios abejonės, pelnas yra svarbus ir visiškai pateisinamas dalykas (Abraomas irgi buvo labai sėkmingas ūkininkas), tačiau ne pats svarbiausias. Visos įmonės dirba siekdamos pelno, tačiau ne vien jo. Šiandieninių koncernų tikslai formuluojami daug plačiau (pvz., Taivano elektronikos milžinė BenQ: "Bringing Enjoyment to Life").

Svarbiausia ne greiti pinigai, o ilgalaikis pelningumas. Šį principą suprato ir Jėzus, todėl jo organizacija buvo orientuota į palaipsnį ir nuoseklų augimą. Pirmųjų metų pozicijos 'rinkoje’ atrodė labai prastai (saujelė negudrių mokinių), tačiau geri pagrindai (mokymasis ir motyvacija) spartino pažangą ir netrukus davė puikių vaisių (Apaštalų darbai!).

Pelnas nėra viskas, bet pajamos ir produktyvumas yra labai svarbu. Tą akcentavo ir Jėzus. Palyginimuose apie vynuogyną (Jn 15) bei apie patikėtą dešimtinę (Mt 25) jis kviečia krikščionis duoti vaisių, panaudoti savo dovanas ir gebėjimus.

9. Patenkintas klientas

"Galų gale vienas svarbiausių faktorių yra tas, kad rezultatai egzistuoja tik už įmonės ribų. Puikus įmonės rezultatas yra patenkintas klientas"

Jėzus dirbo dėl kitų. Tiesa, jis jautė savo ribas, ieškojo poilsio ir ramybės, tačiau niekuomet neatsitraukdavo ilgam, niekad nebėgo į 'vienuolyną’. Pabaigoje nors ir ne visi liko patenkinti, tačiau ta grupė žmonių, kurie buvo jo mokiniai, pasikeitė radikaliai ir visam gyvenimui.

Jėzus nubrėžė aiškias jų misijos pasaulyje ribas ir mokiniai greitai pamatė, kad Bažnyčia yra ne jauki pamaldžių bičiulių draugija, o ištisa organizacija, kurią reikia puoselėti ir nuolat auginti. Suprato, kaip svarbu, kad atsirastų naujų bendradarbių, kad Dievo priešai taptų Dievo vaikais.

Kalno pamoksle Jėzus pateikia daug kitų Bažnyčios išorinės veiklos principų. Jis sako, kad krikščionys turi būti druska ir šviesa pasaulyje (Mt 5, 13–16). Šiuo pavyzdžiu Jėzus paragina tikinčiuosius gyventi ne vien sau, skatina veikti visų žmonių labui ir visų žmonių akivaizdoje: "Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje" (Mt 5,16). Panašiai kalba ir Senasis Testamentas raginimuose žydams, išvarytiems į Babiloną (Jer 29, 7): "Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį Viepačiui...".

Vokiečių teologas D. Bonhoefferis prieš 60 metų yra rašęs: "Bažnyčia yra tik tada Bažnyčia, jei ji gyvena dėl kitų. Kad tokia taptų, pradžiai teatiduoda visą savo turtą vargšams... Visiems visų profesijų žmonėms ji turi parodyti, ką reiškia gyventi su Kristumi, ką reiškia gyventi dėl kitų".

10. Platus akiratis

"Vadybininkai remiasi visuomenės ir socialinių mokslų žiniomis bei įžvalgomis, psichologija ir filosofija, ekonomika ir istorija, fizika ir etika"

Jėzui neteko studijuoti daugybės dalykų, nes kai kurių, kokie yra šiandien, visai net nebuvo. Bet patyrinėjus jo kalbas, galima pastebėti, kokia lanksti jo argumentacija, kiek daug jis žino, kokio plataus akiračio.

Jėzus gerai išmanė Izraelio teologiją ir istoriją, tuometinę politinę Palestinos padėtį, buvo susipažinęs su socialinėmis problemomis bei permatė žmonių psichologiją. Savo palyginimuose jis minėdavo daug pavyzdžių iš finansų, žemės ūkio ir ekonomikos sferos.

Būdamas žmogus, Jėzus domėjosi žmonių gyvenimu. Jis netapo profesionaliu teologu, o pasirinko paprastą pasaulietinį amatą. Kodėl gi ne? Jo tikslas buvo pažinti amžininkų kasdienybę ir darbą. Ypač pasirinkta tėvo Juozapo specialybė (gr. tekton – statybininkas; "dailidė" yra per siauras vertimas) ir darbo stoka nedideliame Nazareto miestelyje jam leido sutikti daug įvairiausių žmonių ir vietų. Gali būti, kad Jėzui nemažai teko dirbti svarbiame helėnistiniame mieste Sepforidėje, esančiame už 6 km nuo Nazareto. Ten jis, ko gero, susipažino ir su graikų teatru. Evangelikalų istorikas C. P. Thiedė netgi drįsta spėti, kad "istorinis Jėzus pažino teatrą, aktorius ir mokėjo pasinaudoti šia patirtimi". Iš evangelijų nežinome nė vienos (tiesioginės) dramaturginės citatos, tačiau Thiedė nurodo, kad Jėzaus sakinys Sauliui/Pauliui jį pašaukiant prie Damasko cituojamas iš Eschilo ("Sunku tau spyriotis prieš akstiną", Apd 26,14). Apie Paulių žinome, kad jis ne kartą citavo graikų dramaturgus (pvz., Apd 17, 28; 1 Kor 15, 33).

Pabaiga. Du Taylorai

Šiuolaikinės vadybos pradininkas F. W. Tayloras savo pagrindiniame veikale rašo: "Pagrindinis įmonės uždavinys – optimaliai išnaudojant žmogiškosios darbo jėgos resursus per mokslo pagrįstas darbo organizavimo struktūras pasiekti kylančio įmonės efektyvumo".

Šiame sakinyje daug tiesos. Be to, pastebimas tam tikras mąstymo bruožas: viską galima padaryti, suorganizuoti, suplanuoti, valdyti – tada, jei pasirenkamos teisingos priemonės ir metodai. Visiškai nesijaučia, kad gali trūkti ir ko nors daugiau, kažko aukštesnio, transcendentinio. Žmogus pamiršta Dievą ir per daug pasitiki savimi, metodais, priemonėmis. Užmiršta, kad net pati geriausia vadyba dabartiniais globalizacijos laikais negali visko suplanuoti ir valdyti. Tą liudija pastarosios krizės informacinių technologijų bei akcijų rinkose.

Jėzus įgyvendino daug vadybinių principų, tačiau nė sekundės nepamiršo savo priklausymo nuo Dievo, jo planų ir pamokymų.

Viena karta anksčiau už F. W. Taylorą gyveno kitas Tayloras – anglų misionierius Hudsonas Tayloras, iki šių dienų vienas garsiausių misionierių. Dar jaunystėje jis išsikėlė sau aiškų tikslą: evangelizuoti tuo metu beveik visiškai uždaroje valstybėje Kinijoje. 1865 jis įkūrė "China Inland Mission." Ir meldėsi, kad Dievas pašauktų 24 misionierius. Tayloras iš principo nepaskelbė aukų rinkliavos savo veiklai ir visiškai pasitikėjo Dievo pagalba. Išties norimi 24 misionieriai atsirado, ir 1866 visi išvyko į Kiniją!

Tayloras turėjo vieną pagrindinį ir keletą antrinių tikslų, tikėjo aiškiomis vertybėmis. Kinijoje įsiliejo į tenykštę kultūrą (rengėsi kaip kiniai), išmoko gerai jausti situaciją ir atsižvelgti į esamus poreikius. 1895 misionierių būrys išaugo iki 641 – 40 proc. visų misionierių Kinijoje. 1890 metais jau buvo tūkstantis darbuotojų (su kinais). Žmonės į kolektyvą buvo priimami ne pagal tautybę ar išsilavinimą, bet besilaikantys bendrų vertybių.

H. Tayloras vadybos požiūriu nebuvo nė kiek panašus į F. W. Taylorą, tačiau taip pat taikė vadybos principus. Iš dalies misijos Kinijoje sėkmė priklausė ir nuo gerai apgalvoto, suplanuoto ir sistemingo darbo. Tačiau daugybės dalykų H. Tayloras neplanavo sąmoningai, kad išlaikytų priklausomybę nuo Dievo ir pabaigoje visą garbę dėl savo sėkmės galėtų atiduoti jam. H. Tayloro raktas į sėkmę buvo visiškas pasitikėjimas Dievu. Jis aiškiai žinojo: "Pagarbi Viešpaties baimė – pažinimo pradžia" (Pat 1, 7) – bei pradžia ir pagrindas visos vadybinės išminties.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt