Aleksandras... Didysis?

2005-01-11
Holger Lahayne
I. Kinematografinė plotmė – O. Stone'o filmo Aleksandras

"Kai krenta galingieji, tai jie krenta iš didelio aukščio. Taip nutiko Aleksandrui Didžiajam, lygiai tas pats dedasi ir Oliverio Stone'o Aleksandrui."
Rogeris Ebertas

Kokių filmų būta!.. "Wall Street" apie šaltakraujį ir galingą kapitalistą Gordoną Geką ir jaunąjį, beprotiškai trokštantį karjeros ir didelių pinigų, maklerį Badį Foksą. Arba laukinis, psichodeliškasis, ryškusis, absurdiškasis "The Doors" apie Jimo Morrisono gyvenimą. Arba "Nixon" – puikiai pavykęs demoniško, valdingo, be jokių skrupulų Baltųjų rūmų "valdovo" portretas.

Buvo laikai, kai Oliveris Stone'as dar šį tą galėjo – jo filmai apie kilimus ir nuosmukius, apie blogį ("Gimę žudyti"!) ir karą ("Būrys"!); jo filmai – dažniausiai tendencingi, polemiški, visada neobjektyvūs, visada kupini aistros... Stone'o nepavadinsi tobulu režisieriumi kaip S. Spielbergas ar dabartinis plataus vartojimo produkcijos gamintojas W. Petersenas. Stone'o kūryba žiebė aistras, siutino ir skaldė, tačiau niekuomet nekėlė žiovulio.

O štai dabar "Aleksandras Makedonietis". Dar vienas filmas apie galinguosius pasaulio istorijos kūrėjus. Aleksandras – jaunasis Makedonijos karalius ir pasaulio užkariautojas, vieniems kėlęs susižavėjimą (Diodoras: "Būdamas protingas ir drąsus, jis savo pasiekimais praaugo visus karalius, kokius tik galima atsiminti"), kitiems pasibjaurėjimą ir gailestį (Seneka: "Troškimas griauti nelaimingąjį Aleksandrą stūmė į protu nesuvokiamus žygius").

Aleksandras sugebėjo pakeisti pasaulį ir atlikti neįmanomų dalykų – Stone'as sugebėjo gauti 180 milijonų dolerių ir sukurti tik menką, miglotą didžiojo makedoniečio šešėlį. Stone'o Aleksandras joks ne didysis ir visai ne galingasis, ne demoniškas ir ne žiaurus. Jo Aleksandras – nei šis, nei tas, ko gero, vienas labiausiai nepavykusių šio istorinio veikėjo meninio pavaizdavimo bandymų.

Po Stone'o "Aleksandro Makedoniečio" jau ir "Troja" neatrodo toks blogas filmas. Šis bent papasakoja rišlią istoriją su tam tikra struktūra, tikslu, aiškiai ir gerai suskirstytais personažais ir su pakankamu kiekiu intrigos. Toks filmas, kokie ir turi būti tokio pobūdžio darbai. "Aleksandro Makedoniečio" scenarijaus, tarp kitų kurto ir paties režisieriaus, nepavadinsi niekaip kitaip, kaip diletantišku. Nuo pat pradžių žymiai per daug plepalų ir žymiai per mažai dramatizmo. Tą ypač gerai iliustruoja Ptolemajo monologai, kupini tuščio filosofavimo ir daugžodystės.

Iš pradžių susipažįstame su jaunuoju princu Aleksandru ir (švelniai tariant) šiek tiek sudėtingais šeimyniniais santykiais Aleksandro tėvo, Makedonijos karaliaus Pilypo namuose. Aleksandras auga meilės ir neapykantos savo tėvui bei motinos Olimpijos (vienos iš septynių Pilypo žmonų; beje, Angelina Jolie šiek tiek juokinga dėl jai filme primesto slaviško akcento) visiško dominavimo atmosferoje. Negi sunku iš tokios medžiagos padaryti ką nors įdomaus? Tikrą froidišką vaikystės patirčių slopinimo dramą – edipišką konfliktą, pasibaigiantį pabėgimu nuo despotės motinos į pasaulio kraštą?.. Bet ypatingo Stone'o dėmesio visa tai nenusipelnė. Jis nusprendė neanalizuoti šio Aleksandro biografijos tarpsnio, o tik užgriebti vieną kitą nereikšmingą epizodą ir pasitenkinti "jautraus, ašaringo kario" portretu. Gal kam ir simpatiškas toks antikinis "arklių užkalbėtojas", koks pasirodo Aleksandras, tramdydamas savo žirgą Bukefalą. Tačiau šitoks "didvyris" neturi beveik nieko bendra su graikų varžybų agon mentalitetu – visada būti geriausiam, stipriausiam, vyriškiausiam, visada kitą nugalėti, nepaliauti siekti garbės ir stiprybės, visada tapti didvyriu (dėl to istorinis Aleksandras dažnai, o žygiuose visada, turėdavo didvyrių epą Homero "Iliadą").

Stone'as nesugeba suregzti nė vienos padorios scenos, kurioje parodytų, kaip jaunasis princas tampa karžygiu. Todėl ir visiškai neaišku, kaip toks skystablauzdis ryžtasi išžygiuoti prieš to meto supergalybę, didžiausią antikinę imperiją, neapkenčiamiausius Graikijos priešus, Persiją. Argi nebuvo galima imti ir prieš tai bent trumpai parodyti šešiolikmečio Aleksandro kovų Trakijoje ir pergalę Tėbuose? Būtų ir istoriškai nuosekliau, ir žiūrovui aiškiau...

Ir šitaip per visą filmą: 334 pr. Kr. makedonų armijos persikėlimas į Mažąją Aziją ir jos mistinis simbolinis užkariavimas, pagarbos atidavimas mylimam didvyriui Achilui prie jo kapo, Graikijos miestų išlaisvinimas, pirmieji didieji mūšiai – viskas tik keliais sakiniais Ptolemajo monologuose. "Gordijo mazgo" perkirtimas kaip pranašystės apie viešpatavimą pasaulyje išsipildymas net visai neminimas. Apie nereikalingą, tačiau išdidumo ir garbės troškimo kurstomą 7 mėnesius trukusią Tyro apgultį bei po to vykusias gyventojų skerdynes – nė scenos. Galų gale Egipto užėmimas, Aleksandro paskelbimas faraonu, negana to – Sivos oazėje, Dzeuso-Amono šventykloje jo pripažinimas dievo sūnumi, – įvykiai kaip auksas, stačiai prašyte prašosi nufilmuojami, bet Stone'o jie nesudomina.

Filme Aleksandras čia dar paauglys, čia jau suaugęs ir traukia į Gaugamelus, vieną didžiausių mūšių prieš Darijaus valdomą Persiją (331 pr. Kr.). Gerai, mat jį bala. Tačiau bent jau čia puikiausiai buvo galima kurti filmo kulminaciją, pridėti dramatiškų ir karštų scenų, suremti pagrindinius priešus akis į akį, atverti pasaulio galingųjų charakterius ir taip toliau, ir toliau. Tačiau nieko panašaus neįvyksta. Darijus sušmėžuoja kadre pora kartų ir viskas. Per visą filmą mirtinai trūksta antiherojaus. Aleksandras neturi aiškaus priešo – argi negalėjo tokiu tapti Darijus? Pats mūšis (300 000 vyrų, vienas didžiausių sausumos mūšių iki Napoleono) inscenuotas visai pakenčiamai. Galima sakyti, vienintelė filmo vieta, kurioje tikrai dramatizmo nestinga. Istoriškai tai labai įdomus mūšis, nes Aleksandras jam ryžtasi turėdamas žymiai mažesnes pajėgas, tačiau laimi, nes pats asmeniškai pasišauna gana rizikingam ir labai neįprastam žingsniui. Su pulku raitelių atsiskiria nuo likusios armijos ir išjoja prieš karalių Darijų. Šis, nesitikėjęs tokio siurprizo, sprunka iš mūšio lauko, o jo kariuomenė, žinoma, dėl to pralaimi. Laimei, ir filme visa tai matome, ir jei ne nežmoniškai apgailėtina muzika, Stone'as galėtų tikėtis ir atlaidesnių vertinimų. Tačiau būtent čia viską sugadina muzika...

Aleksandro portretas – sudėtingas reikalas. Šiuo atžvilgiu Stone'ui nepavyko irgi nieko gero. Jam aiškiai pritrūko drąsos apie Aleksandrą pakalbėti tiesiai ir aiškiai. Režisierius neslepia, kad Aleksandras buvo biseksualus (tai atitinka istorinius faktus). To meto graikams tai įprastas dalykas ir jokia problema. Todėl jei jau pasakoti apie tai, tai ne užuominomis, o vienareikšmiškai, neapsiribojant vien pora Aleksandro broliškų apsikabinimų su savo draugu Hefaistionu. Tas pats pasakytina ir dėl makedonų (vadovaujamų paties karaliaus) nusigėrimo orgijų, vadinamų symposion. Nuo F. Felinio laikų, rodos, visi turėtų žinoti, kaip vykusiai pavaizduoti antikinius pasilėbavimus. Bet tik ne Stone'as. Menant ankstesnius šio režisieriaus darbus, tikrai buvo galima tikėtis ko jau ko, bet nors gerų (geresnių už Felinio!) tokių scenų vaizdų. Nieko panašaus – vaizdai prasti, fragmentiški, paviršutiniški. Todėl visai nerealistiškai ir neįtikimai atrodo scena, kur Aleksandras, būdamas labai girtas, afekto būsenos nužudo savo draugą Kleitą. Stone'o Aleksandras niekada nebūtų sugebėjęs to padaryti. Bet kadangi visgi padarė, tai graužiasi, liūdi, sukrėstas baisisi savo poelgio – istorinis Aleksandras dėl savo padarytų veiksmų tikrai niekada šitaip nešliurpčiojo.

Filmo pagrindinis herojus nėra ir charizmatinė asmenybė. Jo akys tuščios, iš jų nespinduliuoja niekas, kas turėtų spinduliuoti iš didžio pasaulio užkariautojo (kaip Lorenco iš epinės dramos "Lorencas iš Arabijos"). Britas Lorencas kovai pakelia maištingąsias arabų gentis, Stone'o Aleksandras realiame gyvenime nieko nebūtų padaręs. Jis nebūtų jokios armijos nuvedęs ne tik į pasaulio kraštą, bet ir kiek tolėliau už Makedonijos ribų. Aktorius Colinas Farellis tikrai stengėsi, bet tokio herojaus vaidmuo buvo ne jo nosiai. Šaltakraujiškumas, didybės manija, terorizavimo ir naikinimo aistra, paranoja – visa tai ne mielam ir simpatingam jaunajam airiui.

Visą filmą sėdi ir lauki, kada galingasis imperatorius ims reikštis kaip demonas (ar kaip genijus). Tuščiai. Tiesa, vienoje scenoje trumpai šmėsteli maištininkų mirties bausmės vykdymas, epizodiškai parodomi keletas konfliktų tarp makedoniečių perimant nukariautų persų ritualinius papročius. Istoriškai vienas ryškesnių tokių konfliktų – Aleksandro įsakymas generolams, savo seniesiems draugams pulti ant kelių ir pagarbinti jį kaip karališkąjį viešpatį (persų dvaro ceremonijos, vadinamos proskineze; persams įprastas ritualas, graikams – neįsivaizduojamas dalykas) – filme parodomas prabėgom ir taip trumpai, kad tokio net konfliktu nepavadinsi.

Pabaigoje derėtų paminėti bent kelis gerus dalykus: didžiulis istorikų indėlis, puikus ir labai įspūdingas dizainerių, kostiumininkų, ginklakalių darbas – deja, tai ir viskas. G. E. Veithas teisus pasakęs, kad "This is not Alexander the Great. This is Alexander the Awful".

II. Kultūrinė ir dvasinė plotmė – Jėzus ir Aleksandras

"Ožys tapo nepaprastai galingas, bet, jam esant pačioje galybėje, jo didysis ragas buvo nulaužtas..."
Dan 8,8

Žinoma, būtų galima nusispjauti ir "Aleksandrą Makedonietį" užmiršti kaip ir daugelį kitų niekam tikusių filmų. Tik bėda, kad istorinis Aleksandras buvo ne koks kitoks, o Didysis. Tiesa, kartais ta jo "didybė" reikšdavosi labai savotiškai (Aleksandras buvo labai žiaurus – pvz., per savo žygius žuvo apie 750 000 žmonių). Kaip bebūtų – jis pakeitė pasaulio istoriją tiek, kiek nė viena kita žemiška asmenybė; be to, Aleksandras yra labai įdomus bei reikšmingas ir krikščionims. Todėl šioje dalyje trimis punktais norisi pasvarstyti apie Aleksandrą kultūros ir Biblijos kontekste, ir suteikti visam šiam rašiniui bent truputį teigiamo skambesio.

Helenizacija ir Evangelija. Paulius mokėjo graikiškai, evangelistai kaip Lukas savo raštus užrašė graikiškai, tikriausiai šia kalba kalbėjo ir Jėzus. Ypač Jėzaus laikais graikų kalba buvo suprantama tiek Atėnuose, tiek Aleksandrijoje, Antiochijoje, tiek ir Jeruzalėje bei Babilonijoje. Kodėl? Ogi dėl Aleksandro. Savo imperiniais žygiais jis pasėjo gimtąją kalbą ir kultūrą visuose šiandieniniuose Artimuosiuose Rytuose ir atvėrė duris helenizmo epochai. Eduardas Lohsė rašo:

"Artimųjų Rytų tautos atsivėrė graikų įtakai, jų manieroms, kultūrai bei dvasinėms vertybėms. Senųjų filistinų ir finikiečių palikuonys, užmiršę savo kalbas ir perėmę graikų, taip įsišaknijo helenizmo pasaulyje, kad net prarado visus savitumus. Graikai statėsi naujas gyvenvietes ir miestus bei kūrėsi jau esamuose... Apsigyvenę Palestinos žydų kaimynystėje, graikai savo kalbą pavertė visų gyventojų bendrine... Su kalba, graikiškuoju gyvenimo būdu į kraštą vežėsi ir helenistinė civilizacija... Įsitvirtino graikų papročiai" ("Umwelt des Neuen Testamentes").

Pasaulinė graikų kalba buvo nepamainoma dirva greitam Evangelijos plitimui. Britų evangelistas ir teologas M. Greenas neperdeda sakydamas, kad "...nė vienas istorijos tarpsnis nebuvo tinkamesnis priimti jaunajai Bažnyčiai, kaip kad pirmasis šimtmetis po Kristaus". Toliau jis komentuoja:

"Prie Evangelijos išplitimo žymiai prisidėjo ir Graikija. Svarbiausia čia buvo pati graikų kalba. Tuo metu ji buvo paplitusi toli už Viduržemio jūros baseino ribų ir laikoma kone bendra šnekamąja kalba. Užkariautoji Graikija nugalėjo savo užkariautojus, – skundėsi Horacijus; o nuo II šimtmečio pr. Kr., šaliai pasiduodant romėnų valdžiai, graikų kalba susirungė su lotynų. Aleksandro pergalės jau daugiau kaip prieš šimtmetį graikų kalbą pavertė bendrine kalba Rytuose, dabar tą patį darė Vakaruose, tik Ispanija ir toliau vartojo lotynų kalbą...
Todėl buvo savaime suprantama, kad žydas Paulius į Romos lotynus kreipėsi graikiškai, o Ireniejus, kilęs iš Mažosios Azijos, II šimtmetyje dirbdamas misionieriaus bei apologeto darbą vienoje Galijos provincijų Lugdūne (dab. Lione), rašė graikiškai. Įdomu, kad romėnų įgulos viršininkas, palaikydamas apaštalą Paulių egiptiečių maištininku, jį užklausia graikų kalba: "Tai tu moki graikiškai?" (Apd 21, 37). Krikščionių misijai buvo neįkainojama nauda, kad gyvavo tokia visuotinė kalba.
Dar reikia pridurti, kad tai buvo jautri, gana lanksti kalba, puikiai tinkanti platinti teologinėms žinioms. Šimtmečius šia kalba buvo perteikiamos didžiausių pasaulio mąstytojų mintys – puiki galimybė naudotis parengtu filosofijos ir teologijos žodynu". ("Evangelizacijos proskyna", iš knygos "Evangelism in the early church", "Prizmė" 98/1).

Išsipildžiusi pranašystė ir Dievo įrankis. Aleksandrą valdė garbės ir didybės manija, žiaurumas, įniršis bei, nepaisant pragmatiškumo, strateginio mąstymo ir diplomatinių gebėjimų visiškas nenuspėjamumas. Bet Dievui šios savybės nesutrukdė pasirinkti būtent Aleksandrą Evangelijos dirvai paruošti. Konkrečiai jis makedoniečio rankomis įvykdydė pažadėtąjį teismą Tyrui (Ez 26).

Aleksandras laikė save be ribų galingu ir stipriu kaip Dievas. Tačiau vos 33 sulaukęs, mirė nuo drugio. Pasirodė, kad, kaip ir daugelio tokių "dievų", taip ir Aleksandro gyvenimą kontroliavo daug aukštesnis, dangaus Dievas, kuris numatė ir smulkiai suplanavo jo likimą. Danieliaus knygoje (VI a. pr. Kr.) 8 skyriuje pranašas aprašo savo regėjimą apie aviną – persus ir ožį – Aleksandro imperiją. Štai 5–8 eilutės:

"Man besvarstant, staiga iš vakarų pasirodė ožys [graikai, makedonai], atskubantis skersai visą žemę [Aleksandro imperijos plitimas], net neliesdamas žemės [greitas plitimas – pasaulinė imperija per 10 metų ]. Ožys turėjo iškilų ragą tarp akių [graikų vadas makedonų karalius]. Jis priėjo prie ano avino su dviem ragais [persai], kurį buvau matęs stovintį palei upę [persai prie Eufrato, arba kautynės prie Gaugamelų netoli Tigro], ir įsibėgėjęs puolė visa savo įniršio jėga [graikų kerštas persams už jų laimėtus žygius Graikijoje]. Aš mačiau, kaip jis pasiekė aviną ir niršo ant jo, smogė avinui ir nulaužė jam abu ragus. Avinas buvo bejėgis jam pasipriešinti. Parbloškęs aviną ant žemės, jis trypė jį kojomis, ir nebuvo nieko, kas būtų galėjęs išgelbėti aviną iš jo galybės [Darijaus pralaimėjimas, pabėgimas ir mirtis]. Ožys tapo nepaprastai galingas [Aleksandro pasaulinė imperija], bet, jam esant pačioje galybėje, jo didysis ragas buvo nulaužtas [staigi Aleksandro mirtis 323 metais], o vietoj jo išdygo keturi iškilūs ragai, atsukti į keturis padangių vėjus [keturios diadochų valstybės]". (Taip pat žr. 2,39; 7,6; 8,21–22 ir sk. 11.)

Tai viena preciziškiausių Biblijos pranašysčių, kuri išsipildė visa nuo pradžios iki galo! Tikrai puikus antgamtiškos Biblijos kilmės ir teisingumo įrodymas. Tik liberalūs ir modernūs teologai tam priešinasi ir sako, kad Danieliaus knyga parašyta II šimtmetyje, todėl pranašysčių tikslumas yra ne kas kita, kaip jau įvykusių dalykų aprašymas.

Jėzus ir Aleksandras. Senajame Testamente galime rasti ne vieną pranašystę apie Jėzaus kaip Izraelio ir visų pasaulio tautų Gelbėtojo atėjimą. Greta pranašysčių beveik visos tautos turi po vieną ar keletą Jėzaus typos, t. y., asmenų, vienaip ar kitaip (savybėmis, veiksmais) bylojančių apie būsimąjį Išganytoją. Pavyzdžiui, Jėzaus typos gali būti Juozapas – gailestingasis savo šeimos, tautos ir net egiptiečių išgelbėtojas. Vėliau, žinoma, Mozė, turėjęs ypatingai daug Kristaus bruožų arba karalius Dovydas.

Aleksandrą būtų galima pavadinti Kristaus antitypos. Nors jiedu daug kuo panašūs, tačiau tie panašumai atspindi ir akcentuoja jų skirtingumą, paryškina kontrastą.

Abu mirė sulaukę panašaus amžiaus (33 metų). Vienas priklausė didžiųjų Homero didvyrių linijai ir laikė save antruoju Achilu, kitas buvo žydas, vienas iš daugelio ir buvo laikomas antruoju Dovydu. Vienas buvo garbinamas kaip Dzeuso sūnus, kitas Sūnus Viešpaties Dievo. Abiejų veiklos metai buvo trumpi ir sunkūs, tačiau su visiškai aiškiu tikslu ir būdais jį pasiekti. Abu turėjo daug sekėjų, tačiau tik nedidelį ratą patikimų draugų (tarp kurių buvo ir išdavikų). Abu neturėjo pastovios gyvenamosios vietos ir keliaudavo iš vieno krašto į kitą. Abu svajojo apie naują gyvenimą, atnaujintą tautą, abu buvo savotiški kosmopolitai – vienas siekė sukurti naują valdovų rasę, kitas sukūrė Dievo šeimą, naują "rasę", kurioje nėra "nei žydo, nei graiko". Abu pakeitė pasaulį iki tol neregėtu mastu ir abiejų šūkis buvo "laisvė"!

Ir Jėzus, ir Aleksandras buvo karaliai, abu savajojo valdyti pasaulį. Tačiau vienas jų veikė savo valia, kitas vykdė valią savo Tėvo Dievo. Vienas nepripažino jokių kitų autoritetų, pats save laikė ir dievu, ir įstatymu. Kitas išties buvo Dievas, tačiau nuolankus ir darė tik tai, kas buvo liepiama Tėvo. Vieno kelias vedė į viršų, iš žmogaus į pusdievį, kitas buvo Dievas, tačiau jo kelias vedė į apačią, iš Dievo į žmogų, jis "apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones" (Fil 2, 7). Vienas savo valdžią grindė jėga, kitas gelbėjo pasaulį savo silpnumu ir kančia. Aleksandro kardu kurta imperija po jo mirties žlugo, Jėzaus "imperija", pastatyta ant Žodžio ir Dvasios, jo mirtimi buvo sutvirtinta, gyvuoja per amžius.
Komentarai (9)
AHTAHAC
2005-01-17 16:18:06
Geras straipsnis:

sukritikavo filma ir pateike geru istoriniu ir bibliniu faktu Laimingas
sausis
2005-01-24 16:17:37
O man patiko! Tarp kitko, visi tie DIDIEJI, ne tokie jau didus,ka ir parode filme rezisierius. Jei filmas butu buves pastatytas pagal Jusu scenariju- niekas jo neziuretu! Holivudas daro pinigus, o ne iesko tiesos. Ir apskritai , kas is tiesu gali pasakyti, koks buvo tas Aleksandras?
Anilop
2005-01-29 02:14:07
Man filmas irgi patiko. Kaip sausis sake, rezisierius parode, kas didieji yra ne tokie jau didieji. Yra ten, apie ka pamastyti...
ariokas
2005-02-19 23:27:00
Puiki kritika, tas Oliver Stone'o nemasąmonę parodė, vieną iš žiauriausių karvydžių parodė, kaip jautrią asmenybę, turintį gailestį. Gal tam režisiuoriui Stalinas ir Hitleris irgi buvo jautrios asmenybės, žudažios šimtus ir net milionus nekaltų žmonių. Aleksandras turėjo būti parodomas kaip baisus despotas, demono akimis, o ne nekalto veidelio jaunuolis, kurį tiesiog dėk prie širdies.

O tu sausi ir anilopai visiškai nenusimanot ne tik apie filmus, bet ir apie istoriją, taigi nerašykit atsiliepimų, jei esat, kaip čia švelniau pasakius,-tamsuoliaiŠypsena
GR4
2005-03-17 19:18:50
Klausimas zinovams.



Siame straipsnyje rasoma "Konkrečiai jis makedoniečio rankomis įvykdydė pažadėtąjį teismą Tyrui (Ez 26)."



Ezechielio 26 rasoma, kad "Juk taip kalba Viešpats DIEVAS: "Tikėk manimi, atvesiu prieš Tyrą iš šiaurės Babilono karalių Nebukadnecarą, karalių karalių, drauge su žirgais, vežimais, raiteliais, su didele ir galinga kariuomene."



O tai sitas Nebukadnecaras ir buvo A. Makedonietis? Bet argi Makedonietis neuzkariavo Persijos praejus daugiau nei 200 po Nebukadnecaro (kuriam tarnavo Danielius)?
GR4
2005-03-17 19:50:27
OK, radau sitos pranasystes aprasyma http://www.aboutbibleprophecy.com/tyre.htm



Gal dar kas nors daugiau zinote?
stefano
2005-04-05 01:52:02
esu neutralus skaitytojas - as apakes

nepykit, bet jums reikia gero spyrio i sikna, kad smegenys i vieta atsoktu

biblija - tai ta pati istorijos knyga

koks skirtumas - ka padare vienas ar kitas - esme - ka jus darot dabar

turbut ir pats kristus nuliptu nuo kryziaus kai perskaitytu ka jus cia kliedit
WipeArti
2006-06-28 11:05:56
Biblija ne seip istorijos knyga, nes joje parasyta istorija yra nuo "pradzios" iki "pabaigos", ir suprantamas kaip Dievo zodis, uzrasytas Sventosios Dvasios ikveptu autoriu.

"O tai sitas Nebukadnecaras ir buvo A. Makedonietis?"

Ne, nes 624 p.m.e.Nebukadnecaras paeme Babilono valdzia i savo rankas ir tapo Naujojo Babilono imperijos antruoju valdovu. Per 43 valdzios metus jis uzmeme zemes, priklausiusias Asirijos pasaulinei imperijai, ir isplete savo valdas: siaureje prisijunge Sirija, vakaruose-Palestina iki pat Egipto sienos. Ketvirtaisias viespatavimo metais (620m. p.m.e.) Nebukadnecaras padare Juda vasaline karalyste (2Karaliu 24:1). po treju metu, Judui sukilus, Jeruzale atsidure babilonieciu apsiaustyje. Nebukadnecaras issivede Jehojachina, Danieliu ir dare kitus belaisvius i Babilona. Karalius taip pat isgabeno kai kuriuos Jehovos sventyklos reikmenis.

Aleksandras gime Peloje (Makedonija) 356m. p.m.e. Jo tevas buvo karalius Pilypas II, motina - Olimpiada. Kai 336m. p.m.e. Pilypas buvo nuzudytas, Makedonijos sosta paveldejo 20-metis Aleksandras. 334m. p.m.e. pavasari persikeles per Helesponta (dabar Dardanelai) ir izenges i Azija, Aleksandras pradejo pergalinga zygi su maza, bet gera kariuomene - 30 000 pestininku ir 5000 raitininku. Kartu keliavo inzinieriai, topografai, architektai, mokslininkai, istorikai. Prie Graniko upes, Mazosios Azijos siaurvakariuose (dabar Turkija), Aleksandras iskovojo pirma pergale pries persus. tu paciu metu ziema jis uzkariavo Mazosios Azijos vakarus. Kita rudeni Mazosios Azijos pietryciuose, prie Iso, Aleksandras stojo i antra lemiama musi su persais. Didis Persijos karaliu Darijus III pasitikti jo atzygiavo su mazdaug puse milijono kareiviu. Pernelyg pasikliaudamas savimi, Darijus pasikviete motina, zmona ir kitus seimos narius, kad patys regetu stulbinancia pergale. Bet persai buvo nepasiruose atremti staigios ir smarkios makedonu atakos. Aleksandro pajegos sutriuskino persu kariuomene, o Darijus paliko savo seima Aleksandrui ir pabego.Uzuot persekiojes begancius persus, Aleksandras patrauke i pietus palei Vidurzemio jura ir uzeme galingojo Persijos laivyno bazes. Bet Tyro miestas, isikures saloje, nepasidave. Aleksandras ryzosi iveikti ji ir pradejo septyniu menesiu apgulti.... Bet Biblijoje jau Nebukadnecaro laikais Dievo pranasas Danielius buvo ispranasaves, kad Aleksandro Didziojo karalyste suskils ir bus padalyta, "taciau ne jo paties palikuonims" (Dan 11:3,4). Nuo staigios Aleksandro mirties (323m. p.m.e.) praejus 14 metu, jo santuokinis sunus Aleksandras IV ir pavainikis Heraklis jau buvo nuzudyti. didziuleje Alexandro imperijoje 301m. p.m.e. isiviespatavo jo karvedziai. Kasandras paeme valdzia Makedonijoje ir Graikijoje. Karo vadas Lisimachas gavo Mazaja Azija ir Trakija. Seleukui I Nikatorui atiteko Mesopotamija ir Sirija. O Ptolemejas Lagas, dar vadinamas Ptolemeju I, valde Egipta ir Palestina. Sitaip is vienos dideles Aleksandro karalystes atsirado keturios helenistines, arba graiku, karalystes.
kiesha
2007-01-04 11:15:02
as esu didelis alexandro didžiojo ir apskritai senoves istorijos gerbėjas.jei norit istorijos pasiskaitykit
"aleksandra makedonieti" .jei ne istoriko tai bent lance b. kurke.alexandras tikrai buvo didysis kaip ir daugelis kitu karvedžių.filme daug tiesų neieskokite.visdelto duota tik
keletas valandu.per jas neymanoma parodyti visko ka padare sis zmogus.ir siaip visi kas varo ant aleksandro makedoniecio patys yra maoriai,nes niekas kitas nesugebetu per 13 karaliavimo metu padaryti tiek daug.daugiau niekada neatsiras tokio didvyrio.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt