Kada gimė Jėzus?

2004-12-25
Holger Lahayne
Kalėdinė viktorina – 18 klausimų ir atsakymų apie Kristaus šventę

"Urve gavo pradžią tai, kas daro krikščionybę tokią žmogišką"
G.K. Chesterton

1. Jėzus gimė valdant... (galimi keli atsakymai)

(1) imperatoriui Augustui
(2) Julijui Cezariui
(3) Poncijui Pilotui
(4) Aleksandrui Makedoniečiui
(5) Erodui Didžiajam
(6) Erodui Antipui

2. Jėzus tikriausiai gimė...

(1) nuliniais metais
(2) 7–6 pr. Kr.
(3) 3 po Kr.

Evangelijoje pagal Luką papasakota Jėzaus gimimo istorija suteikia nemažai gana tikslių duomenų apie tą istorinį laikotarpį. Pagal Lk 2, 1–2 Jėzus gimė valdant imperatoriui Augustui (31 pr. Kr.– 14 po Kr.) bei karaliui Erodui, bandžiusiam pražudyti gimusį Mesiją. Erodas valdė Palestiną kaip Romos patikėtinis ir mirė 4 m. pr. Kr. Lukas taip pat mini dar vieną Romos valdžios pasiuntinį Kviriną, kuris Siriją valdė (kaip yra įrodyta) tik nuo 6 m. po Kr. Dėl šio asmens paminėjimo Evangelijoje ir istorinės vietos kyla nemažai abejonių (yra manančių, kad Lukas kalba apie galėjusį būti pirmąjį jo valdymo laikotarpį nuo 6 iki 4 m. pr. Kr.). Kaip bebūtų, Jėzus turėjęs gimti iki 4 m. pr. Kr. (daugiau apie tai 3 skyrelyje).

Už klaidingą Jėzaus gimimo datos paskelbimą turėtume "dėkoti" vienuoliui Dionyzui Mažajam, gyvenusiam Romoje nuo 500 iki 545 m. Tai jis įvedė kalendorinį skaičiavimą "pagal Kristaus gimimą", deja, apsirikdamas keleriais metais.

[teisingi atsakymai – 1.: 1, 5; 2.: 2]

3. Betliejaus žvaigždė tikriausiai buvo...

(1) supernova
(2) kometa
(3) savotiška ir labai reta dviejų planetų padėtis

Mt 2, 2 autorius pasakoja, kad išminčiams iš Rytų kelią pas Jėzų parodė ryški žvaigždė. Ar tikrai išminčiai matė žvaigždę? Šiandien mokslininkai galutinai atmeta, kad tai buvusi supernova, t. y. sprogstanti žvaigždė. Dėl kometos daugiau tikimybės, todėl kai kur Betliejaus žvaigždė vaizduojama su kometos uodega. Dar labiau įmanoma, kad išminčių matytas dangaus šviesulys buvo savotiška ir labai reta dviejų planetų padėtis. Planetos galėjo priartėti viena prie kitos taip smarkiai, kad, žiūrint iš žemės, atrodė kaip viena labai šviesi žvaigždė. Dar vokiečių astronomas Kepleris (1571–1630) apskaičiavo, kad šį evangelijų aprašytą reiškinį gali atitikti daugkartinis Saturno ir Jupiterio – "Karaliaus žvaigždė!" – suartėjimas 7 m. pr. Kr. Neginčijama, kad 7 m. pr. Kr. Saturnas suartėjo su Jupiteriu 3 kartus, o paskutinysis suartėjimas įvyko gruodžio 14 d. Šis keistas įvykis buvo nustatytas Babilonijos astronomų. Taigi pagal tai darytina išvada, kad Jėzus galėjęs gimti 7 metų pabaigoje arba 6 pradžioje.

Kita žvaigždės atsiradimo galimybė – antgamtinis reiškinys. Juk Dievas be jokių problemų galėjo padaryti stebuklą ir sukurti danguje naują žvaigždę. Šitaip daug lengviau paaiškinti ir jos judėjimą, minimą Mt 2, 9.

[teisingas atsakymas – 3]

4. Kalėdos švenčiamos nuo...

(1) pirmųjų krikščionių laikų
(2) IV a. vidurio
(3) XVI amžiaus

5. Kalėdos švenčiamos gruodžio 25-ąją, nes būtent tą dieną

(1) gimė Jėzus
(2) romėnai švęsdavo dievo "Nenugalimoji saulė" gimtadienį
(3) gimė popiežius Leonas I

Pirmieji krikščionys nešventė Jėzaus gimtadienio. Jiems svarbiau buvo jo nukryžiavimas ir prisikėlimas. Todėl nėra išlikę jokios tikslios Jėzaus gimimo dienos šventimo tradicijos. Be to, paprotys švęsti gimtadienį ilgai buvo laikomas pagonišku. Pirmą kartą Jėzaus gimtadienis kaip šventė paminimas 354 m. bažnytinių švenčių kalendoriuje. Jame ši diena yra gruodžio 25-oji. Manoma, kad Kalėdos Romoje pradėtos švęsti nuo 336 m.

Jėzaus gimtadienio šventimo priežasčių buvo keletas. Viena jų – pabrėžti Jėzaus žmogiškumą. Kita – parodyti, kad jis nuo pat kūdikystės buvo garbinamas kaip karalius ir laikomas Dievo Sūnumi. Šitaip buvo ginamasi nuo klaidamokslių, teigusių, kad Jėzus neturėjęs tikro kūno (t. y. jis nebuvęs tikras žmogus) arba kad jis nesąs tikrai Dievas, o tik vėliau Dievo įsisūnytas.

Be to, tais laikais vyko labai stipri krikščionių konfrontacija su pagonimis. 274 metais Romos imperatorius Aurelijus įvedė dievybės "Nenugalimoji saulė" kultą (perimtą iš sirų saulės dievo Emesos garbinimo tradicijos), kurios gimimo dieną nustatė gruodžio 25-ąją. Tam pasipriešino krikščionys ir šią dieną pervadino "Teisingumo saulės" (Mal 3, 20) arba "Didžiosios šviesos" (Iz 9, 1) gimtadieniu, nes Jėzus yra tikroji pasaulio šviesa.

Kitą teoriją pateikia W. Krämer ir G. Trenkler knygoje "Jūs irgi taip manėte?":
"Iš tiesų pirmaisiais krikščionybės amžiais Viešpaties gimimo diena buvo švenčiama ne gruodžio 25-ąją, bei įvairomis kitomis dienomis... Gruodžio 25-oji pirmąsyk buvo nustatyta IV amžiaus viduryje, vadovaujantis tokiu samprotavimu: nekaltasis prasidėjimas įvyko metų pradžioje, o kadangi tais laikais metai prasidėdavo kovo 25-ąją, tai pridėjus 9 mėnesius išeina gruodžio 25".

Kalėdų – Jėzaus gimtadienio šventimas Romos imperijoje tradicija virto lėtai. Iš pradžių tvirtinosi rytiniuose regionuose, o visoje imperijoje išpopuliarėjo tik nuo V a. Dar šv. Augustinas rašė: "Mes tik prisimename Išganytojo gimimą, bet jo nešvenčiame".

[teisingi atsakymai – 4.: 2; 5.: 2]

6. Tradicinės Kalėdų spalvos yra...

(1) žalia ir balta
(2) žalia ir geltona (aukso)
(3) žalia ir raudona

Viduramžiais žalia spalva kaip amžino žiemos žalumo simbolis įgavo dar vieną – bundančio gyvenimo prasmę. Amžinas žalumas nuo tada iki dabar simbolizuoja Išganytoju nepripažįstamą Kūdikėlį. Kaip visžalis medis žiemą atspindi gyvybę, taip ir Dievas, dar neatpažintas savo naujagimyje Sūnuje, veikia šiame pasaulyje.

Krikščionių tradicinės advento ir Kalėdų spalvos yra žalia ir raudona. Žalia simbolizuoja ne tik gyvybės viltį žiemą, bet ir ištikimybę. Todėl Kalėdoms naudojami visžaliai augalai: eglės, pušys, kukmedžiai, kadagiai, palmių, paparčių lapai. Žalios ir raudonos spalvų komponavimas krikščionims reiškia viltį.

Šios dvi spalvos dominuoja puošiant Kalėdų eglutę, kalėdinį stalą, pašto ženkleliuose, vokuose, atvirukuose, dovanų įpakavimo popieriuje. Raudona spalva su Kristaus gimimu sujungia jo mirtį, šitaip savotiškai į Išganytojo gimimą sudedamas visas jo gyvenimas ir misija. Yra net legenda, kad esą ėdžios ir kryžius buvo padaryti iš tos pačios rūšies medžio. Taip pat ir kai kuriose prakartėlėse galima pamatyti įkomponuotą kryžių.

[teisingas atsakymas – 3]

7. Išminčiai iš Rytų buvo...

(1) astrologai
(2) karaliai
(3) diplomatai

Graikiškame Mato evangelijos tekste išminčiai vadinami magais (magoi; anksčiau taip buvo vadinami persų kunigai), atvykusiais iš "saulėtekio šalies", t.y. iš Rytų. Aišku, kad jie buvo kilę iš Babilono imperijos ir gebėjo suprasti bei paaiškinti astronominius reiškinius. Tuo metu mokslinis žvaigždžių tyrinėjimas buvo glaudžiai susijęs su astrologija, todėl ne klaida tris išminčius vadinti astrologais.

Dėl minimų trijų brangių dovanų – aukso, smilkalų ir miros – Bažnyčios tėvo Origeno buvo nuspręsta, kad ir magai turėję būti būtinai trys. Pasakymą "karaliai" III a. įtvirtino Tertulijonas bei kiti Bažnyčios rašytojai. Vardai karaliams "duoti" tik VI amžiuje. 700 po Kr. atsirado naujas karalių paaiškinimas, teigiantis, kad trys karaliai atspindi tris žmonių kartas: jaunuolį, brandų vyrą ir senelį; vėliau dar vienas –, kad karaliai simbolizuoja tris kontinentus: Aziją, Europą ir Afriką. Todėl nuo 1300 m. išminčiai iš Rytų kai kur vaizduojami pagal konkrečioms rasėms būdingus bruožus.

XVI a. Trijų karalių dieną pradėtas praktikuoti namų lankymas ir giedojimas. Ant namų durų buvo rašomos pirmosios karalių vardų raidės: C+M+B (reiškusios "Christus Mansionem Benedicat" – "Kristus telaimina šiuos namus") ir turėjusios apsaugoti tuos namus nuo blogio.

[teisingas atsakymas – 1]

8. Kaip išminčiai buvo įspėti negrįžti pas Erodą į Jeruzalę?

(1) įspėjamai išsidėsčius žvaigždėms
(2) per sapną
(3) pranešė Juozapas

Kelią į Palestiną išminčiams parodė žvaigždė. Pirmiausiai atkeliavę į Jeruzalę jie užsuko pas Erodą ir pasiteiravo, kur yra gimusysis žydų karalius. Erodas, būdamas šaltakraujis politinis intrigantas ir garbėtroška, iškart užuodė pavojų. Jis sumanė pasinaudoti išminčiais kaip šnipais ir šitaip sužinoti menamo konkurento buvimo vietą. Tačiau tam kelią užkirto pats Dievas. Sapne jis įspėjo aplankiusius Jėzų išminčius negrįžti pas Erodą į Jeruzalę (Mt 2, 12).

[teisingas atsakymas – 2]

9. Kas pasakoja apie jaučio ir asilo buvimą gimstant Jėzui?

(1) Matas
(2) Pseudomatas
(3) Lukas

Matas ir Lukas nepapasakoja nieko tikslaus apie Jėzaus gimimo vietą. Pasakymas, kad kūdikį paguldė "ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje" (Lk 2, 7), gali reikšti, jog Juozapas su Marija glaudėsi tvarte, gyvulių pastogėje, buvusioje greta antikinio "motelio". Evangelistai nemini ir jokių ten buvusių gyvulių (labai tikėtina, kad pastogėje galėję būti kupranugarių). Įžymiuosius gyvulius VIII a. pirmą kartą pamini Pseudomatas (gal užuomina į Iz 1,3): "Trečią dieną po mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo Marija paliko akmeninę olą ir prisiglaudė tvarte. Ten ji paguldė vaikelį į ėdžias, o jautis ir asilas jį pagarbino". Legendinės Jėzaus gimimo istorijos autorius mini olą, susijusią su labai sena tradicija (II a.) ir neprieštaraujaunčią istoriniams šaltiniams. Ir Jėzaus gimimo Bažnyčia, pastatyta imperatoriaus Konstantino IV a., iškilusi ant uolos. G. K. Chestertonas apie tai rašo:

"Žmogaus istoriją pradėjome urvu, urvu, kurį mokslininkai sieja su urviniu žmogumi ir kuriame iš tiesų buvo atrasti seniausieji gyvūnų piešiniai. Antroji žmogaus istorijos pusė, primenanti naują pasaulio sukūrimą, taip pat prasideda urve. Čia vėlgi pasirodė gyvūnai, nes šis urvas buvo naudojamas kaip Betliejaus kalniečių arklidės – į tokius urvus ir olas ir šiandien nakčiai suvaromi gyvuliai. Būtent čia, po žeme, du benamiai prisiglaudė kartu su savo gyvuliais, prieš jų nosis užsitrenkus perpildytų nakvynės namų durims, būtent čia, po pačiomis praeivių kojomis, celėje po pasaulio grindimis gimė Kristus.... Urvas Kristaus gimimo istorijoje pirmiausia byloja apie tai, kad Dievas buvęs tremtiniu ar benamiu. Pirmasis dieviškos dramos aktas prasidėjo ne pakylėtoje virš žiūrovų scenoje, bet tamsioje ir užsklęstoje scenoje, neprieinamoje žmogaus akiai". ("Amžinasis žmogus")

Matas sako, kad išminčiai Jėzų aplankė "namuose" (Mt 2, 11). Iš to spėjama, kad jie Jėzų pagarbino jam jau nesant varganoje priebėgoje, praėjus kelioms savaitėms ar net mėnesiams po jo gimimo. Šitokios aplinkybės gerai paaiškina ir įvykių, Mato ir Luko aprašytų po Jėzaus gimimo, atitikimą. Mat Lukas iškart po gimimo istorijos pereina prie apipjaustymo ir paaukojimo šventykloje įvykių (2, 22 s), o Matas dar papasakoja apie išminčių negrįžimą pas Erodą bei Marijos ir Juozapo bėgimą į Egiptą. Manoma, kad Mato minimi įvykiai galėję vykti po Luko aprašytųjų.

[teisingas atsakymas – 2]

10. Šios eilutės yra...

(1) iš Biblijos
(2) iš Mormono knygos
(3) iš Korano

"Marijai priėjus palmę, prasidėjo gimdymo skausmai. Ji tarė: "Kodėl nemiriau prieš jam gimstant! Kodėl nesu menkas ir greitai užmirštamas sutvėrimas!" Iš apačios jai kažkas sušuko: "O, neliūdėk! Dievas ties tavo kojomis leido ištrykšti šaltiniui... Tad valgyk ir gerk..." Balsas tęsė toliau [Marijos giminėms]: "Aš esu Viešpaties tarnas. Tai jis man davė šią šventąją Knygą ir padarė mane pranašu..."

Islamas Jėzų laiko taip pat pranašu, netgi vadina Mesiju. Pripažįsta jo gimimą iš mergelės. Tačiau gimimo faktą smarkiai išpučia ir pagražina: tik ką gimęs Jėzus jau moka kalbėti, geba kreiptis gražiais ir sklandžiais sakiniais į savo motiną bei kitus žmones!

[teisingas atsakymas – 3]

11. Naujagimį Jėzų aplankė šie asmenys (galimi keli atsakymai)

(1) piemenys
(2) kunigai
(3) Marijos giminės
(4) Kalėdų Senelis
(5) angelai
(6) pirkliai
(7) Jonas Krikštytojas

Be išminčių, gimusį Jėzų aplanko vieninteliai asmenys – netoliese laukuose buvę piemenys. Apie gimimą jie sužino iš angelo ir nutaria nueiti pasižiūrėti naujagimio. Aplankę Jėzų, jie papasakoja visiems, ką matę ir patyrę ir šitaip tampa savotiškais pirmaisiais evangelistais!

To meto istoriniame ir kultūriniame kontekste toks dėmesys piemenims buvo ypatingas ir išskirtinis dalykas, turint omeny, kad jų įvaizdis Romos imperijoje buvo labai prastas. Jamesas F. Jeffersas rašo:

"Romėnai ir graikai į piemenis žiūrėjo panašiai kaip į vergus. Kadangi piemenys didžiąją savo gyvenimo dalį praleisdavo laukuose su galvijais, tai buvo laikomi nevalyvais ir amžinai dvokiančiais. Aristotelis teigė, kad iš visų žmonių labiausiai sugedę yra piemenys, nes dykaduoniai, be jokio triūso prasimaitinantys iš savo prijaukintų gyvulių; bandos, ieškodamos ganyklų, nuolat keliauja iš vienos vietos į kitą, todėl piemenys priversti traukti jiems iš paskos, dėl ko palaipsniui patys tampa banda ("Politika" 1, 8). Be to, dauguma romėnų piemenis laikė dar ir vagimis bei plėšikais..." ("The Graeco-Roman World of the New Testament").

Žydai piemenų šitaip nemenkino (juk jų pačių garbieji tėvai kaip Abraomas buvo piemenys). Bet Luko evangelijos skaitytojai visų pirma buvo nežydai – ką jiems galvoti apie Dievą, kuris pirmiausia leidžiasi pagarbinamas piemenų?! Galima sakyti, gryna antireklama... Tačiau šio fakto aprašymas pačioje Evangelijos pradžioje rodo, kad Dievas iš tiesų tapo žmogumi, iš tiesų smarkiai nusižemino ir tapo Išganytoju net patiems žemiausiems visuomenės sluoksniams.

[teisingas atsakymas – 1]

12. Ankstyviausia pranašystė apie Išganytojo gimimą iš moters aprašyta...

(1) Pr 3,15
(2) Pr 49,10
(3) Iz 7,14

Pati įžymiausia pranašystė apie Jėzų, žinoma, yra Iz 7, 14: "Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis". Ši eilutė cituojama ir Mt 1, 23. Bet apie ateisiantį pasaulio Išganytoją pranašauja jau pirmoji Biblijos knyga: "Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso; tada jam turės paklusti tautos" (Pr 49, 10). Mesijas kils iš Judo giminės, bus "tarsi jaunas liūtas" (eil. 9) ir viešpataus taikiai (eil. 11). Devinta eilutė cituojama Apr 5, 5.

Tačiau pati pirmoji pranašystė apie Jėzų užrašyta dar anksčiau – trečiame Biblijos skyriuje. Po nuopuolio Dievas gyvatei sako: "Nesantaiką sukelsiu tarp tavęs ir moteriškės, tarp tavo vaisiaus ir jos vaisiaus: šis kirs tau į galvą, o tu kirsi jam į kulnį" (Pr 3, 15). Ši eilutė tradiciškai vadinama protoevangelija, kitaip tariant, "pirmąja evangelija". Čia trumpai ir aiškiai išpranašaujamas blogio ir žmogaus konfliktas – blogiui net nespėjus įsiviešpatauti pasaulyje, jau numatomas jo žlugimas. Moters vaisius (vienaskaita!), jos palikuonis nors ir bus blogio sužeistas (Jėzaus kančia ir mirtis), tačiau per tai jį nugalės, sutrupins gyvatei galvą.

[teisingas atsakymas – 1]

13. Kalėdų eglutė vidurio Europoje tapo populiari...

(1) VIII amžiuje
(2) XVIII amžiuje
(3) XX amžiuje

Kalėdų eglutė atsiradusi iš viduramžių bažnytinio betliejų teatro, kuris kilęs iš rojaus teatro, vaizdavusio Adomo ir Ievos gyvenimo rojuje, nuodėmės atėjimo į pasaulį bei išgelbėjimo per Kristaus mirtį scenas. Būtent rojaus teatre buvo naudojamas visžalis medelis, vadinamas "Rojaus medžiu" (arba "Adomo medžiu"), nuo kurio ir buvo skinamas "uždraustasis vaisius" (raudonas obuolys). Laikui bėgant "Rojaus medį" imta vis labiau puošti, gražinti paauksuotais riešutais, šventiniais pyragaičiais, saldumynais. Puošmenos turėjusios žiūrovui sustiprinti ir raiškiau atspindėti medžio "rojiškumą". Į sidabrinę arba auksinę blizgančią foliją įvynioti įvairūs vaisiai yra dabartinių eglutės puošmenų pradžia.

XVI a. "Rojaus medis" pradedamas naudoti plačiau – įvairių gildijų bei draugijų renginiuose. Nuo tada jis tapo advento ir Kalėdų laiko simboliu – Kalėdų eglute. Pirmoji Kalėdų eglė viešai buvo pastatyta Strasbūre 1605 m. kaip dovanų medis, bet nepapuošta žvakėmis. Po to prasidėjo jos kelionė po visą Europą: Vokietijoje išpopuliarėjo XVIII a. pirmiausia pas evangelikus, vėliau pas katalikus; į Austriją ji atkeliavo 1816, o į Prancūziją 1840 metais.

Puošti Kalėdų eglę žvakėmis pirmiausia pradėjo protestantų aukštuomenės bei turtingų miestiečių šeimos. Maždaug XVIII a. pabaigoje, labiau XIX a. eglutės pradėtos statyti ir puošti namuose – pirmiausia evangelikų, o nuo XIX pabaigos ir katalikų.

[teisingas atsakymas – 2]

14. Paprotys per Kalėdas dovanoti dovanas atsiradęs...

(1) iš to, kad kūdikėlis Jėzus gavo dovanų iš Rytų išminčių
(2) iš gruodžio 6-osios, šventojo Mikalojaus dienos
(3) išlikęs senas pagonių paprotys

Iki Naujųjų laikų vaikams dovanos buvo dovanojamos tik gruodžio 6, šv. Mikalojaus dieną. Mikalojus gyveno IV a. Mažojoje Azijoje ir buvo Miros miesto vyskupas. Jo gyvenimas apipintas galybės legendų. Viena jų pasakoja, kad Mikalojus anonimiškai duodavęs vienai skurstančiai šeimai pinigų, kad šios tėvas nepardavinėtų savo dukterų prostitutėmis. Mikalojaus kultas ypač išpopuliarėjo vėlyvaisiais viduramžiais.

Vaikų apdovanojimas šv. Mikalojaus dieną neišnyko ir reformatorių laikais. Savo šeimoje tą praktikavo ir Martynas Liuteris, nors teologiškai jam šventųjų kultas buvo nepriimtinas. Siekdamas išvengti susidariusio dviprasmiškumo, Liuteris vaikų apdovanojimą perkėlė į Kalėdas o dovanų nešėju padarė "kūdikėlį Kristų" (pagal kitus šaltinius "Šventą Kristų"). Tačiau XX a. pradžioje iš protestantų šeimų Liuterio "kūdikėlį" išstūmė per Olandiją bei Ameriką į Europą atkeliavęs sekuliarizuotas Mikalojus – Santa Klausas – Kalėdų Senelis. Išstumtąjį evangelikų dovanų nešėją "įsivaikino" kai kurių Europos šalių katalikai, kurie iki šiol yra griežti Kalėdų Senelio priešininkai (kai kurios Pietų Vokietijos žemės, Austrija; iki šiol čia dovanėles neša ne Kalėdų Senelis, o "Kūdikėlis Kristus").

[teisingas atsakymas – 2]

15. Paprotys per Kūčias prie stalo palikti vieną vietą tusčią yra...

(1) kilęs iš Biblijos
(2) svetingumo bruožas
(3) pagoniška tradicija

Šis Lietuvoje plačiai paplitęs paprotys neturi nieko bendra su Biblija. Tai vienas iš pagoniškos kultūros mirusiųjų pagerbimo elementų ir vienas iš dabar labai populiariais tapusių pagoniškų Kūčių dienos ritualų (greta gausių burtininkavimų ir prietarų). Paliekant vietą tuščią, prisimenami šeimos mirusieji ir tikima, kad jų vėlės naktį apsilanko prie Kūčių stalo ir sėdi būtent jiems skirtoje vietoje. (Beje, paliekama ne tik vieta, bet ir po vakarienės per naktį visas maistas ant stalo.) Jei šis paprotys būtų bent kiek susijęs su svetingumu, tai būtų visai pagirtina.

[teisingas atsakymas – 3]

16. Prie prakartėlių išpopuliarėjimo labiausiai prisidėjo...

(1) evangelikai
(2) jėzuitai
(3) Tėvas Stanislovas

Prakartėlės atsirado viduramžiais. Ypač jas išpopuliarino jėzuitai XVI a. pabaigoje, antireformacinio judėjimo Vidurio Europoje metu. Tuo laiku labai mėgstamos tapo betliejinės piemenėlių giesmės. Vėliau katalikišką prakartėlių statymo bažnyčiose ir namuose tradiciją noriai perėmė evangelikai, o į katalikų namus atkeliavo pas evangelikus išpopuliarėjusi puošnioji Kalėdų eglutė.

[teisingas atsakymas – 2]

17. Kalėdos pagal kilmę ir tradiciškai (iki XVIII a.) švenčiamos kaip... (galimi keli atsakymai)

(1) dovanų šventė
(2) vaikų šventė
(3) šviesos šventė
(4) šeimos šventė
(5) ramybės šventė

Šiandien Kalėdos vadinamos dovanų, vaikų ir šeimos švente. Tačiau šis pavadinimas gana jaunas. Dovanos susiję su šv. Mikalojaus diena ir tik naujaisiais laikais buvo perkeltos į Kalėdas. Iki tol Kalėdos buvo laikomos ne šeimos, o klasikine bažnytine švente. Tik po reformacijos miestuose Kalėdos ėmė keltis iš bažnyčių į šeimas. XIX a. bažnyčiose buvo atliekamos jau tik kalėdinės liturginės apeigos, o tikras Kalėdų šventimas vykdavo namuose. Žingsnis po žingsnio Kalėdos tapo privačia miestiečių šeimų švente su dovanomis, eglute ir šventiniais valgiais bei gėrimais.

Miestietiškos tradicijos pavertė Kalėdas ir vaikų švente. Apskritai, anot Neilo Postmano, tik XIX a. susiformavo samprata "vaikystė" kaip "visuomeninis produktas, o ne biologinė kategorija". Savo esė "Išnykstanti vaikystė" jis rašo: "Aštuonioliktame amžiuje nebuvo papročio švęsti vaiko gimtadienį, o ir įprotis tiksliai nurodyti jo amžių yra gana naujas, ne senesnis kaip dviejų šimtų metų". Ir Kalėdos tada buvo, žinoma, suaugiusųjų, o ne vaikų sventė.

Ir žvilgsnis į giesmynus, į daugybę kalėdinių giesmių liudija, kad ši šventė buvo suaugusiųjų reikalas ir į ją buvo žiūrima labai rimtai. Net norėdami vargu ar rastume bent vieną vaikišką kalėdinę giesmę. Jos pasirodo tik XIX a., tačiau greičiau ne kaip bažnytinės giesmės, o kaip sekuliarios vaikų dainos.

[teisingai atsakymai – 3, 5]

18. Šie žodžiai priklauso...

"Mintis, kad visatos esmę sudaro meilės ir logikos jėga, yra galingas išeities taškas... Mintis, kad toji meilė ir logika pati savanoriškai save pristato kaip gimusią šūde, šiauduose ir skurde, yra geniali ir tikrąja žodžio prasme priverčia mane pulti ant kelių. Aš kaip poetas žiūriu į ją su pagarba ir baime. Visa tai turi poetinę prasmę. Tai leidžia man darytis tikinčiuoju, nors to daugybę metų net nenutuokiau."

(1) Robbie Wiliamsui
(2) Eminemui
(3) Bono
(4) Andriui Mamontovui

[teisingas atsakymas – 3]
Komentarai (2)
Sigis_
2004-12-25 15:30:17
Labai geras straipsnis, kuris privercia prisiminti ir galbut pasitaisyti savo kaledines ziniasŠypsena

ACIU!!! patariu visiems ji perskaityti, o ypac netikintiesiems Mirkt
S
2008-01-02 11:37:42
kaip gi yra su ta kaledu eglute? esu girdejusi teoriju, kad tai is pagonisku tradiciju perkeltas simbolis (kaip dievu meiles vaisius) i krikscionybe ir jokiu kriksiconisku saknu neturi? gal kas zinot Šypsena
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt