Kas bendra tarp darbo ir evangelizacijos?

2004-11-09
Mark Greene
Evangelizacija neturi nieko bendra su darbu.
Bet galėtų būti ir kitaip...

Per aimanas, skundus ir dantų griežimą dėl Didžiosios Britanijos bažnyčių padėties, pražiūrimas pagrindinis dalykas: dauguma bažnytinės veiklos programų ir iniciatyvų neturi nieko bendra su būdais, kuriais žmonės praleidžia didžiąją dalį savo budraus laiko. Dėl to dauguma evangelikalų niekad nėra girdėję nė vieno vienintelio pamokslo apie darbą. Kam dar apsimesti, kad Bažnyčios savo žmones remia visur, kur jie bebūtų, jei dauguma jokios pagalbos nesulaukia du trečdalius viso savo gyvenimo? Juk beveik visi galvoja, kad dvasine prasme jų darbas menkesnis už pastoriaus ar misionieriaus. Tik mažuma sutiktų, kad sekretorės, statybininko, biržos maklerio, namų šeimininkės ar inžinieriaus darbas kuo nors reikšmingas Dievui. Todėl nieko nuostabaus, kad tik retam kyla mintis, jog evangelizacija galėtų turėti ką nors bendra ir su darbu.

Šiais laikais mūsų Bažnyčiose evangelizuoti reiškia giedoti pėsčiųjų bulvaruose, pamokslauti naudojant modernią techniką, vaidinti pantomimos spektakliukus prekybos centruose, kviestis draugus į pamaldas, susidraugauti su kaimynais, išklausyti "Alfa kursą" ir dar daugybė kitų užsiėmimų. Tačiau vienas dalykas nesivadina evangelizacija – tai Dievo šeimos lavinimas krikščioniškai mąstyti, krikščioniškai gyventi ir liudyti Kristų ten, kur praleidžiama daugiausiai laiko. Yra viena vieta, kurioje išbūname nuo 50 iki 70 proc. mūsų budraus laiko. Šioje vietoje krikščionys nei drąsinami, nei rengiami krikščioniškai gyventi ir liudyti Kristų. Šioje ypatingoje vietoje, kurioje neišvengiamai susitinka tikintys ir netikintys žmonės. Šioje vietoje, kurioje visi renkasi žaisti pagal tas pačias taisykles, kurioje krikščionys su nekrikščionimis yra tos pačios kultūros dalyviai, turi tą patį viršininką ir priversti atlaikyti tokią pat įtampą ir spaudimą. Šioje vietoje, kurioje nekrikščionys gali akivaizdžiausiai pamatyti, ką reiškia tikėjimas krikščionių gyvenime – ir būtent ne valandą per pietų pertrauką, o daugelį metų ir keturiasdešimt ar daugiau valandų per savaitę. Ši ypatinga vieta yra darbovietė.

Ar negali būti taip, kad noras evangelizuoti ir kurti stiprias bendruomenes daugumai pastorių nejučia užgožia ilgalaikės perspektyvos suvokimą ir svarbą? Kad jie ima nematyti, kaip Dievas žmones naudoja už bendruomenės ribų. Bijau, kad pastoriai iš savo bažnyčios narių nori tik vieno: kad šie tarnautų bažnyčiose. Mes netrunkame pamiršti, jog esame pašaukti statydinti Kristaus karalystę – visur, kur tik jo valia esame. Ir dar bijau, kad mes per daug stengiamės nekrikščionis vesti į bažnyčias, kad jie išgirstų pastorių, užuot vedę į Dievo karalystę, kad klausytųsi Žodžio.

Šiandien jau ir bažnyčios pagaliau pamatė, kad vis mažiau žmonių žino pagrindines tikėjimo ir Jėzaus mokymo tiesas. Todėl visi esame drąsinami ir raginami tiesti tiltus į netikinčias širdis, eiti į bedievį pasaulį ir mokytis jo kalbos. Ir mes tai darome. Mes iškeliame evangelizacijos vėliavas ir patraukiame keliais ir vieškeliais į tolius toliausius, braunamės į kaimynų, kurių visai nepažįstame ir su kuriais nebendraujame, butus ir gyvenimus. Ir visai užmirštame, kad kiekvieno krikščionio darbo vietoje jau senių seniausiai ir tiltai nutiesti, ir net pereiti, ir kolegos jau seniai ir gerai pažįstami bei suprantami. Mes nuolat drąsinami žvejoti grioviuose ir balose, nors sėdime pilnuose žuvų ežeruose. Žmonių žvejys, gerai pažįstantis savo žuvis, yra ne gyvenantis kaimynystėje, o dirbantis prie gretimo darbo stalo.

Mūsų darbovietės pilnos skirtingų žmonių su įvairiais gyvenimais ir dar įvairesnėmis problemomis – ligomis, nedarbo baimėmis, neištikimybėmis, liūdesiu, paklydimais, beviltiškumu, etinėmis dilemomis, krikminaliniais polinkiais, diskriminacija, nešvariais darbeliais ir t. t. Pilnos žmonių, kuriems reikia išganymo. O, kaip turėtume vienas kitą drąsinti ir raginti atrasti mūsų evangelizacijai būtent šiuos "kaimelius ir miestus"! Drąsinti ir raginti tarnauti ten, kur esame, kur praleidžiame daugiausiai laiko – kokia tai būtų palaima daugybei žmonių! Aš esu įsitikinęs, kad Nehemijas, Juozapas, Išėjimo knygos pribuvėjos, Naamano tarnaitė, Danielius, Estera ir Lidija tikrai tam pritartų. Nes Biblija, ragindama liudyti pagonių pasaulyje, sako labai aiškiai: palikite tai darbininkams!

Mark Greene, buvęs reklamos agentūros darbuotojas, vadovauja Londono "Institute for Contemporary Christianity" (LICC) ( http://www.licc.org.uk ), knygos "Thank God it's Monday. Ministry in the Workplace" autorius.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt