„Tik geras darbas yra krikščioniškas darbas“

2004-09-25
Holger Lahayne
Pasibaigus antrajam Prezidento rinkimų turui, prie LRT studijos stalo diskutuoti susėdo politikai, žurnalistai, politologai bei kiti ekspertai. Tik vietoj įdomios rinkimų analizės žiūrovui tą vakarą buvo patiektas laidos vedėjos R. Miliūtės surengtas rinkimus pralaimėjusios K Prunskienės kalimas prie gėdos stulpo. Žinoma žurnalistų darbas kelti nepatogius klausimus, knaisiotis po nemalonius faktus, provokuoti. Bet kam tokia proga pliekti jau ir taip pralaimėjusį kandidatą? Argi žurnalistų etika nesako, kad ir su politikais reikia elgtis pagarbiai ir nežeminančiai? O ypač jiems sunkiomis akimirkomis?

Lietuvos žurnalistų profesinė etika tebėra dar gana jauna, sakytume, išgyvenanti paauglystę. Geriausias paaugliškumo pavyzdys yra "Respublika" ir jos vyriausiasis redaktorius V. Tomkus, kuris, užuot informavęs skaitytoją, savo dienraštyje švaistosi keista, skandalinga ir pasipiktinimą keliančia rašliava. Kaip kitaip tai pavadinti, jeigu tik prasidėjus parlamentarų korupcijos skandalui, iškart pirmame puslapyje dedamos Masiulio ir Steponavičiaus nuotraukos su užrašu "Jie paėmė", nors tam nebuvo nė vieno teisinio įrodymo. Atrodo, kad "Respublika" su visais respublikiečiais nusispjovusi ant "Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso", kuriame aiškiai pasakyta, kad "žurnalistas turi laikytis nekaltumo prezumpcijos". Ne ką geriau šiuo požiūriu atrodo ir "Šiaulių naujienos", pilnos nepažymėtų reklaminių straipsnių, niekuo nesiskiriančių nuo redakcinių. Ši fundamentali žurnalistų etikos taisyklė, griežtai liepianti atskirti reklaminę medžiagą nuo redakcinės, pažeidinėjama nuolat ir labai gausiai. Ne išimtis ir solidusis "Veidas" su neretai pasirodančiais "Omnitel", "Elektrolux" ir "Linavos" paslėptos reklamos straipsniais.

(Jei jau prakalbome apie kūrybinguosius, tai pirmiausiai galvon ateina dainininkai. Įdomu, kokiomis profesinės etikos taisyklėmis jie vadovaujasi, kai dauguma, regis, burną praveria tik įrašų studijose, o scenoje koncertų metu pantomimiškai žiopsi į mikrofoną ir atlieka keletą senelių aerobikos judesių?)

Profesinės etikos laukuose, žinoma, neretai pasiklysta ir valstybės tarnautojai bei patys politikai. Pavyzdžiui, tikra problema tapo girti policininkai tarnyboje (beje, smarkiai reikalus pasitaisę greitu banko plėšikų sulaikymu rugpjūčio mėnesį). Seimo Etikos komisijai skųstis darbo stoka irgi netenka turint tokių "nuolatinių klientų" kaip V. Uspaskichas ar V. Šustauskas. Parlamentarų etikos sargams viena paguoda – Konstitucinio teismo išaiškinimas, pagal kurį už tokias "pražangas" kaip minėtų abiejų "veikėjų" (seimo posėdžių praleidinėjimas, melavimas, viešosios tvarkos pažeidimai), galima gretai atimti Seimo nario mandatą. Tačiau paprastam lietuviui maža ką reiškia ir tie etikos pažeidimai, ir tas konstitucinis išaiškinimas. V. Uspaskichas – dažniausiai Etikos komisijos svarstytas parlamentaras, tačiau į savo partijos programą be jokių skrupulų įrašęs etikos paisymą kaip didelę vertybę – šis žmogus rudenį tikriausiai taps premjeru...

Akivaizdu, kad geras politikas yra toks, kuris moka pakalbėti, ir ne bet ką, o tai, kas patinka ir linksmina liaudį. O jei į tą pačią dūdą dar papučia ir aukšti valstybės pareigūnai, liaudis klykia iš laimės: nesvarbu priemonės, svarbu tikslas. Štai ką sako A. Sakalas apie pastarąjį politikų korupcijos skandalą:
"Tokio neprofesionalumo, kokį demonstruoja prokuratūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), jau seniai nesu matęs. Jiems jau būtų laikas išmokti dirbti...Susidarė įspūdis, kad tų pokalbių, kurie buvo įrašinėjami jau prieš kelerius metus, niekas iki šių metų neklausė. Vadinasi, STT dirbo sau, kaupė įrašus. Tačiau niekas šių įrašų neanalizavo, kol kažkam neprireikė" ("Lietuvos rytas", 04 07 26).

Kitaip tariant, visur tas pats: tiek redakcijose, tiek scenoje, tiek ir partijose – visur viskas sukasi apie pinigus. (Galima pridėti dar ir profesionalųjį sportą, kuriame smarkiai paplitęs dopingo vartojimas atneša pergalę ir didelius pinigus.) Kur dideli pinigai, ten labai greitai paminami etikos, moralės ir profesiniai principai. Darbas imamas matuoti vien uždarbiu, pelnu, pinigais, karjera, bet ne kokybe. Pastarasis kriterijus vargu ar įsibrautų į svarbiausiųjų penketuką. Šią tendenciją dar prieš 50 metų smarkiai sukritikavo įžymi krikščionių rašytoja Dorothy Sayers. Esė "Kodėl reikia dirbti?" ji rašo:

"Įprotis darbą laikyti veikla, kuri duoda pinigų, mumyse taip giliai įsišaknijęs, kad sunku net įsivaizduoti, kaip būtų, jei vietoj to labiau imtume galvoti apie patį darbą... Kalbėdami apie verslą, turėtume klausti ne ar jis pelningas, bet ar ji geras, kalbėdami apie žmogų, turėtume domėtis ne kiek jis uždirba, bet ko vertas jo darbas, apie produktus – ne ar žmonės juos pirks, bet ar tai naudingi ir gerai padaryti produktai, apie darbo pasirinkimą – ne kiek gausiu, bet ar sugebėsiu darbą gerai atlikti." ("Creed or Chaos")

Apie savo meto darbo etiką nemažai gerų minčių parašė ir Sayers amžininkas, žemietis ir kolega C. S. Lewisas. Beje, jis daugiau kalbėjo apie meną ir kultūrą. Savo esė "Geras darbas ir geri darbai" jis rašo:

"Daug dabartinių romanų, poezijos bei paveikslų, kuriuos mes visi prigrasinti vertinti, nėra jokie geri darbai, nes į juos neįdėta jokio darbo. Tai viso labo išlietų jausmų ir minčių klanai... Padoraus ir sąžiningo meninio darbo šiandien galime rasti visų pirma mažiausiai dvasiškai pretenzinguose menuose: filme, detektyviniame romane ir vaikų literatūroje. Būtent jie dažniausiai demonstruoja solidų statinį: lygiai sudėti sienojai, gerai užsandarinti tarpai, tiksliai paskirstytas svoris; sumanumas ir pastangos sėkmingai suderinti ir pasiektas stebėtinas veiksmingumas... Gero darbo idealas mumyse dar nėra visiškai išnaikintas, nors, gaila, nelabai tipiškas religingiems žmonėms. Tarp stalių, batsiuvių ir jūreivių jo dar radau".

Sakysite, tie aštriaplunksniai britai perdeda? Vargu! Tokie geri kriminaliniai romanai kaip Johno Grishamo (beje, krikščionis!), nepriskiriami prie "didžiosios literatūros", tačiau dėl savo kokybės nepaprastai populiarūs. O, pavyzdžiui, lietuviškojo literatūros parnaso grando Herkaus Kunčiaus "postmodernizmai" skaitomi sunkai ir mažai, tačiau laikomi meno viršūne.

Lewisas mini kiną, ir gerai daro. Tos mintys puikiai tinka ir mūsų dienoms. Štai Holivudo filmai – nepaprastai blogas įvaizdis, ypač tarp Europos menininkų elito. Žinoma, Holivudo studijose daug galvojama apie pinigus. Tačiau yra ir dar vienas dalykas, apie kurį galvojama nė kiek ne mažiau – tai profesionalumas. Šis dalykas yra absoliutus jų sėkmės šaltinis. Amerikiečių režisieriai jau seniai suprato, kad filmas tik tada yra "good job", kai jis atlieka savo funkciją. R. K. Johnstonas teigia:

"Holivudas geriausiai pasirodo tada, kai pasakoja įdomias istorijas. Nes tokia yra šios medijos misija. Mes einame į kiną tikėdamiesi pamatyti įdomią istoriją. Mes norime prikaustančio veiksmo, įdomių reginių, mes norime įspūdingų personažų ir temų ("Reel Spirituality").

Krikščionių filosofas N. Wolterstorffas meninės kūrybos paskirtį bendrai apibūdina šitaip:
"Geras himnas yra toks himnas, kuris atlieka himno funkciją. Geras koncertas yra toks koncertas, kuris atitinka koncertų paskirtį. Geras foninės muzikos kūrinys yra toks kūrinys, kuris atlieka foninės muzikos funkciją... Taigi galime sakyti, kad meno kūrinys tuomet yra aukštos meninės vertės, kai jis gerai išpildo savo tikslą, kuriam yra sukurtas" ("Art in Action").

Profesionalumas nėra priedas prie diplomo. Ir be šito taip geidžiamo "popieriaus" (kad ir koks jis retkarčiais naudingas ir reikalingas būtų), galima tapti profesionalu. Juk pagal paskutiniąsias dvi citatas į klausimą "koks yra geras automechanikas?", negalėtume atsakyti, kad tik tas, kuris turi KTU mašinų gamybos inžinieriaus diplomą. O atsakytume, kad tas, kuris moka taisyti mašinas, ir tai atlieka greitai bei už gerą kainą, nepiršdamas nereikalingų detalių ir paslaugų. Kalbėdami apie profesionalumą, apie pardavėjas dažniausiai negalvojame. Jų darbas ir profesionalumas mums atrodo lyg savaime suprantami dalykai – diena iš dienos daugybę valandų paslaugiai, mandagiai, be klaidų mus aptarnauti. Tik ar pelnytai taip galvojame?..

Tradiciškai profesionalumą noriau siejame su geru išsilavinimu ir aukšta specializacija. Profesionalai yra vadybininkai, advokatai, menininkai; visi tie, kurių ypatingos pastangos yra gerai matomos, viešos. Lewisas ne veltui mini "paprastas" profesijas, tokias kaip staliaus, batsiuvio, kad pasakytų: svarbiausia yra geras darbas! Kad ir paprastas, ir nežibantis prestižu.

Profesionalumo ir gero darbo vertinimas pagrįstas Dievo žodyje, netgi pačiame krikščionių ir žydų Dievo charakteryje. Šis Dievas yra Dievas darbininkas, dirbantis ir vertinantis savo darbą: "Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera" (Pr 1, 31). Dievas yra savo darbo žinovas, tikras profesionalas: "Jo darbai tobuli" (Įst 32,4).

Žmogus, kaip Dievo kūrinys, sukurtas pagal jo paveikslą, irgi yra pašauktas dirbti – gerai dirbti. Užsiimti veikla raginami ir tik ką sukurti pirmieji rojaus žmonės (Pr 2, 15).

Darbas, kaip ir visa kita, iki nuopuolio, be jokios abejonės, buvo geras, produktyvus, profesionalus ir vaisingas. Po nuopuolio viskas iš esmės pasikeitė. Darbas pakvipo prakaitu, jis tapo susijęs su vargu ir kančia (Pr 3, 17). Tačiau gero darbo idealas nežlugo. Pradžios 6 randame labai profesionalius, konkrečius, tikslius Dievo duodamus Nojui laivo statybos praktinius nurodymus. Akivaizdu, kad Nojus tuos nurodymus gerai suprato, žinojo, kaip juos įgyvendinti ir pats buvo sumanus, nagingas meistras.

Abraomas taip pat demonstruoja profesionalumą – jis geras karvedys (Pr 14) ir gyvulių augintojas. Iš Išėjimo 39 sužinome apie Juozapą, kuris daugybę metų stulbinamai sėkmingai dirbo Egipto faraono "menedžeriu". Visų minėtų trijų vyrų sėkmė tiesiogiai susijusi su Dievo palaiminimu. Tačiau palaiminimas neprieštarauja sugebėjimams. Štai Saliamonas sudėtingiems šventyklos statybos darbams įgyvendinti kviečiasi profesionalą iš užsienio, Tyro Hiramą, kuris "buvo apdovanotas išmintimi, gabumais ir įgūdžiais pagaminti visokių daiktų iš vario" (1Kar 7, 14). Pagrįstai galime manyti, kad Hiramas, kaip ir meistrai iš Iš 31, 2–6, buvo ne tik Dievo apdovanotas gabumais, tačiau ir profesionalas. Bet net ir tuomet, jei visus šių vyrų sugebėjimus ir darbštumą laikytume tik Dievo stebuklingu būdu duotais dalykais išskirtiniam atvejui, vis vien tai liudytų, kad Dievui svarbu žmonių kokybiškai atliktas darbas.

Kiti didieji profesionalumo pavyzdžiai – izraelitų tremtiniai Nehemijas ir Danielius. Danielius dirbo babiloniečiams, o vėliau persams nuoširdžiai ir nepriekaištingai (Dan 1, 20; 6, 4.6). Dar labiau stebina pagalvojus, kokiomis sąlygomis jis dirbo – svetimose priešiškose kultūrose, stebint ir klaidas skaičiuojant piktiems konkurentams (6 sk.). Nehemijo darbų ir planų įgyvendinimo galimybės nė per plauką nebuvo palankesnės.

Tai vis profesionalai, labai garbingi ir sėkmingi vyrai. Tačiau Senasis Testamentas aukštai vertina ir paprastą darbą. Štai Pat 31, 10–31 stačiai liaupsina "namų šeimininkę", sugebančią gerai susitvarkyti savo buitį ir visą ūkį. Palyginkime šį tekstą su "feminizmo karalienės" Simone de Beauvoir (1908–1986) žodžiais, kurios gyvenime patarlių minimi dalykai praktiškai neegzistavo ir viskas buvo atliekama samdomų tarnaičių:

"Nedaug užduočių labiau primena Sizifo kančią nei namų ruošos darbai; diena iš dienos reikia plauti dubenis, šluostyti nuo baldų dulkes, lopyti baltinius, kurie rytoj ir vėl bus purvini, apdulkėję, suplėšyti. Namų šeimininkė išsenka trypčiodama vietoje; ji nieko nepadaro, ji tik įamžina dabartį; ji niekada nesijaučia užkariaujanti pozityvų Gėrį, o kovojanti nepabaigiamą kovą su Blogiu... Skalbti, lyginti, šluoti, traukioti iš po spintų tamsius dulkių gumulus – reiškia atitolinti mirtį ir sykiu neigti gyvenimą... moteris nepašaukta kurti geresnio pasaulio... Tačiau nuolat atremti priešą, užuot būti pasigręžus į pozityvius tikslus – liūdna dalia" ("La deuxieme Sexe").

Naujajame Tesatmente daug rašoma apie tuo metu jokio prestižo neturėjusius piemenis ir žvejus, gerai atlikusius savo amatą. Nuo visų amatininkų darbo kokybe neatsilieka ir Jėzus: vienu pirmųjų savo stebuklų jis vandenį paverčia į vyną, ir būtent į labai gerą vyną (Jn 2). Ir visi kiti jo stebuklingi darbai nepriekaištingi, tobuli. Paulius buvo palapinių gamintojas, ir jo palapinės tikriausiai taip pat buvo be priekaištų.

Naujojo Testamento laiškuose vienareikšmiškai laikoma, kad sekuliarus profesinis darbas nė kiek ne menkesnis ar mažiau dvasingesnis už Bažnyčios tarnautojų darbą. Nes Dievui tarnaujame ne tik papildomai greta savo darbo, ne tik laisvalaikiu ir ne vien Bažnyčiose. Dievui tarnaujame tiek darbe, tiek ir pačiu darbu. Tuo mes pagarbiname savo Dievą. 1 Kor 10, 31 Paulius sako: "Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei". D. Sayers apibendrina:

"Bažnyčia privalo suprasti, kad pašaukimas pasaulietinei veiklai yra šventas... Ji turėtų nesitaikstyti su žmogaus gyvenimo dalijimu į darbo laiką ir tarnavimo Dievui laiką. Kiekvienam turi būti duodama galimybė tarnauti Dievui savo darbe, ir kiekvienas darbą turi priimti kaip dieviškąją sukūrimo tvarką. Nė vienoje kitoje srityje Bažnyčia nėra taip smarkiai atitrūkusi nuo tikrovės, kaip pasaulienėje veikloje, kurios ji nesupranta ir nepriima. Bažnyčia nieko nepadarė, kad darbas ir religija nebūtų atskirti, o dabar dar ir stebisi, kad dėl to pasaulietinė žmonių veikla įgavo savanaudiškumo ir destruktyvumo".

Paulius ragina net vergus laikyti savo darbus tarnyste Dievui:
"Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui... Jūs, vergai, visuose reikaluose klausykite savo žemiškųjų šeimininkų ne dėl akių, kad įtiktumėte žmonėms, bet neklastinga širdimi, bijodami Viešpaties. Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms" (Kol 3, 17.22–23).

Visi krikščionys dirba savo darbdaviams, tačiau (ir kaip laiško tekstas rodo), tuo pat metu dirba ir Dievui. O pastarasis faktas kelia didžiulius reikalavimus darbo kokybei. Žmonės gali nepastebėti prastos kokybės, gali nevertinti gero darbo. Tačiau Dievas puikiai žino, kas gera, o kas ne. Prieš jį nesuvaidinsi. Bijoti Viešpaties (eil. 22) reiškia ne kuo greičiau atlikti darbą ir lėkti į bažnyčią, o tiesiog gerai atlikti darbą. Ir viskas.

"Dėl paprasto dailidės, tai bažnyčia dažniausiai apsiriboja raginimu gyventi dorai ir blaiviai ir sekmadienį ateiti į pamaldas. Bet svarbiausias bažnyčios raginimas, kuris atitiktų ir tikėjimo reikalavimą, turėtų būti, kad dailidė darytų gerus baldus. Be abejo, eiti į bažnyčią ir gyventi dorai yra geras ir teisingas dalykas, tačiau ko vertas, jeigu žmogus pagrindine savo veikla, savo profesija – prastu staliavimu liūdins Dievą? Esu tikra, kad iš Nazareto dailidės dirbtuvių niekas neatsiėmė stalo su nevienodomis kojomis ar stringančiais stalčiais", rašo Sayers.

Iš Sayers citatų galime daryti išvadą, kad krikščioniškas darbas nėra vien darbas bažnyčiose, sekmadieninėse mokyklose ar šlovinimo grupėse, o – kaip ji teigia – "tik geras darbas yra tikras krikščioniškas darbas"!

Geras ir nuoširdus darbas susijęs su bibliniu meilės įstatymu, minimu jau Kun 19, 18. Tačiau pas mus nuo Adamo Smitho, moderniosios XVIII a. ekonomikos teoretiko laikų tvirtinama, kad amatininkas savo produktus kuria ir parduoda tik iš savanaudiškų paskatų, o ne iš meilės savo artimui. Iš dalies tai tiesa. Tačiau problema ta, kad Smithas, visiškai išstumdamas iš ekonominio proceso meilę, jį dar labiau sekuliarizuoja. Šiandien tik retas krikščionis pagalvoja, kad geru ir sąžiningu darbu jis būtent tarnauja savo artimui. Beje, ši mintis reformacijos tėvų buvo vertinama dar labai aukštai.

Kun 19 kontekstas pateikia konkrečius pavyzdžius, kaip pritaikyti meilės įstatymą. Įdomu, kad nemažai yra ekonominių pavyzdžių: nevogti (11), imti derlių pagal tam tikras taisykles (9–10), laiku mokėti atlyginimą (13), nesukčiauti sveriant (35). Taigi kas nori mylėti savo artimą, tegu ne vien tik aukoja, teikia pagalbą, meldžiasi ir evangelizuoja, bet ir gerai bei sąžiningai dirba.

Kaip meilė buvo išstumta iš ekonomikos, taip ir profesionalumas iš krikščioniško darbo išstumiamas į sekuliarųjį. Tiek krikščionių bendruomenėse, tiek organizacijose labai retai profesionalumas laikomas svarbiu kriterijumi. Jį nurungia "atvira tarnauti širdis" ir "geri norai". Visų svarbiausia – motyvacija, o rezultatas – kaip bus, taip gerai. Dažnai kartojamas "mes dirbame Viešpačiui" reiškia ne ką kita, kaip "bus gerai, kad ir vidutiniškai". Iš tiesų tai tik bėgimo nuo griežtų pasaulio standartų priedanga. Pasaulio ekonomikos vienas iš pagrindinių "įstatymų" skamba labai kietai: geri norai nėra geras rezultatas! Čia nieko nepadarysi nei su širdim, nei su norais. Čia galioja vienintelė norma: parodyk man produktą. Apie jo kokybę nė kalbėti neverta...

Taip, Dievas iš tiesų žiūri į mūsų širdį – bet Dievas žiūri ir į mūsų darbą! Taip, Dievo karalystėje neviešpatauja žiaurūs pasaulio ekonomikos standartai. Bet neapsigaukime, Naujajame Testamente keliami profesionalumo reikalavimai gana aukšti. Jėzus savo palyginimuose apie Dievo karalystę vartoja daug pavyzdžių iš finansų ir ekonominės sferos. Jis liepia Dievo karalystėje efektyviai naudoti talentus, dovanas, išteklius (Mt 25, 14–30). 1 Pt 4, 10 rašoma: "Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone". Kitaip tariant, krikščionis su savo dovanomis turi elgtis kaip geras ūkvedys, mokėti jas gerai administruoti ir taikyti. Čia nekalbama nei apie pelną, nei apie sėkmę, kaip ekonomikoje. Tačiau mes privalome galvoti, kaip visa tai, ką turime – sugebėjimus, lėšas, jėgas – paskirstome ir naudojame. Dirstelkime į vieną pavyzdį iš 1 Kor 3, 6–8, kuriame Paulius vaizdžiai aprašo darbą bendruomenėje: "Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą".

Taigi bendruomenės ar misionieriško darbo kokybė yra tikrai svarbus dalykas, kadangi Dievas ją tikrins ir galų gale įvertins. Ir visa tai jis atliks pagal savo kriterijus. Jis nežiūrės darbo prestižo nei rezultatų tikslumo ar įspūdingumo (neskaičiuos atverstų į tikėjimą, nematuos bendruomenės augimo tempų) – visa tai ne mūsų, o jo pastangos ir darbas! Bet tikrai žiūrės mūsų ištikimybės ir patikrins, kaip mes panaudojome savo "talentus".

Darbo kokybė svarbi ne vien tik dėl ateities, bet ir dabar, kasdien, nes ji liudija apie mūsų tikėjimą. Netikintis pasaulis kasdien darosi apie mus savo nuomonę:stebi mūsų gyvenimą, drauge ir darbą, jo vaisius. Jėzus sako, kad reikia, jog ta nuomonė būtų kuo geresnė: "Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje" (Mt 5, 16). Petras prideda: "Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną" (1 Pt 2, 12). Žinoma, geri darbai yra ne vien tik profesinė veikla. Ta sąvoka daug platesnė. Tačiau reiktų vengti klaidos griežtai skirti pagalbos, evangelizavimo ir artimo meilės darbus nuo profesinio darbo. Nes, kaip matėme iš Sayers citatų, blogas dailidė kartu yra ir blogas misionierius. Tit 2, 9–10 Pauliaus raginimas vergams būti "visame kame klusniems" ir "visu kuo puošti mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą" reiškia ne ką kita, o būtent tai, kad visais savo gyvenimo dalykais, taigi ir darbu, profesine veikla turime atrodyti gerai. "Geras elgesys" (1 Pt 3, 16) yra pats tinkamiausias pagrindas tikėjimą liudyti žodžiais (1 Pt 3, 15).

Taigi ką daryti? Tiek sekuliarioje veikloje, tiek krikščioniškoje – visur reikia nusistatyti etinius principus ir susikurti standartus, atspindinčius gero ir sąžiningo darbo sampratą bei aprėpiančius visą konkrečią veiklą. Ką privalo žinoti, gebėti ir padaryti dailidė, kad galėtų gerai sumeistrauti stalą? Kokių klaidų turėtų vengti? Kaip reiktų reaguoti į profesionalumo standartų pažeidimus?

Kai kurių sričių profesionalai, kaip, pavyzdžiui, žurnalistai, gydytojai, pramonininkai, jungiasi į sąjungas, asociacijas, draugijas ir suformuluoja bendruosius savo veiklos principus bei normas. Kiti, pvz., politikai, juos skuba kurti. Ne visiems esamų sąjungų nariams pavyksta tų principų laikytis, tačiau jų nebuvimas sukelia dar rimtesnių problemų (politikų skandalai). Viena svarbiausių – "vartotojų" nusivylimas ir pasitikėjimo praradimas. Apie pasitikėjimo kūrimą kaip "galutinį produktą" įdomias mintis dėsto buvęs ilgametis europarlamentaras bei britų Evangelikų aljanso prezidentas Fredas Catherwoodas:

"Vienas iš svarbių faktorių, prisidėjusių prie Vakarų progreso, yra profesijos sampratos atsiradimas. Profesijos yra senojo žinojimo indai ir naujojo šaltiniai. Jose susieina teorinės žinios ir praktinės galimybės. Profesijos padeda jauniesiems semtis žinių iš praėjusių kartų, įvesti savo naujoves ir visa tai perduoti ateinantiems. Jos yra ir etikos buveinė, nes, nustatydamos standartus ir taikydamos sankcijas jų laužymo atveju, jos saugo ir gina visuomenę. Profesijos kuria vartotojų pasitikėjimą narių darbu, nes blogai dirbantys ir laužantys standartus iš profesinės organizacijos šalinami" ("The Creation of Wealth").

Pagaliau atėjo metas paklausti, koks gi yra geras studentas? Dešimtukininkas? Bet visi žino, kad kai kurie dešimtukai gali su geru mokymusi neturėti visiškai nieko bendro. Kas gi yra universitetinis išsilavinimas? Ko turėtų studentas universitete išmokti? Juk studijų tikslas negali būti vien tik bet kokiais būdais įgytas diplomas (nes tuomet universitetai galėtų juos paprasčiausiai pardavinėti). Dar įdomiau, kas yra geras krikščionis studentas? Ar pakanka tiek bažnyčioms, tiek misionieriškoms organizacijoms kaip LKSB raginti: skaityk Bibliją, melskis, pasakok savo draugams apie Jėzų, eik į bažnyčią? Prisiminkime cituotas Sayers mintis apie gerą dailidę...

Profesionalumas yra svarbus dalykas ir įtvirtintas biblinėje Dievo ir darbo sampratoje. Todėl šioje vietoje tinka pakalbėti apie dar vieną mūsų visuomenėje smarkiai paplitusį fenomeną – profesionalizmą. Tai savotiškas mąstymas, kai galvojama, kad visur ir viskam gyvenime reikia profesionalų, specialistų, ekspertų. Profesionalizmas iki padebesių iškelia profesionalumą – deja, su neigiamomis pasekmėmis, ypač socialinės pagalbos sferoje. Ekspertai smarkiai sumažina piliečių iniciatyvas, nes yra laikomi tiesiog geriau žinančiais ir geriau mokančiais. Christina Sommers rašo:

"Šių laikų rūpesčio bei užuojautos sumažėjimo priežastis yra moralinės iniciatyvos atskyrimas nuo individo. Geri darbai paliekami ekspertams. Veikla, kuri yra mūsų visuomenės moralės sudėtinė dalis, vis labiau pereina į mokamų profesionalų rankas ir vykdoma didelėse viešosiose įstaigose bei organizacijose. Doro piliečio norui padėti stokojančiam, ligoniui ar seneliui lieka vis mažiau ir mažiau vietos" ("Where Have All the Good Deeds Gone?").

Knygoje "The Careless Society" Johnas McKnightas pasakoja vieną amerikietišką istoriją:
"Miršta vienos moters iš bendruomenės tėvas. Kaimynai, kaip anksčiau būdavo, neateina, nes nedrįsta trukdyti gedulo psichologo. Moters giminės irgi neatvažiuoja, nes juk paguosti skausmo valandą geriausiai moka gedulo psichologas... Užtenka vienos kartos, ir atsiradę psichologai visiškai sunaikina gedėjimo tradicijas. Naujieji profesionalai savo galimybėmis sutrauko įprastus socialinius saitus ir nereikalingais paverčia giminių paramą, kaimynų pagalbą, užuojautą ir t. t... Ten, kur kažkada klestėjo bendruomenė ir bendrystė, plyti socialinė dykuma".

O tame miestelyje ir toliau vyksta seminarai tokiomis temomis kaip "Gedulo pamokos pradedantiesiems ir pažengusiems"...

Filosofas ir istorikas Ivanas Illichas pirmasis įtvirtino sąvoką "Gebėjimus naikinančios profesijos" (jo knyga "The Disabling Professions"). Ši sąvoka apibrėžia naujas paslaugas, pridengtas profesionalumo skraiste, tačiau atnešančias daugiau žalos negu naudos. Pavyzdžių čia kiek tik nori. Štai prieš keletą dešimtmečių imtas propaguoti dirbtinis kūdikių maistas pakeitė ne tik kūdikių maitinimo krūtimi tradicijas, bet ir sunaikino poreikį. Daugybė motinų, žinodamos, kad bet kada gali nusipirkti dirbtinių pieno mišinių, pradėjo nebegalvoti apie ilgesnį vaiko maitinimą savo pienu. Šiandien jau reikia naujų profesionalų, kurie atgaivintų pamirštas tradicijas, paaiškintų maitinimo krūtimi pranašumus ir vėl išmokytų motinas natūralaus kūdikių maitinimo.

Profesionalizmas smarkiai išsikerojęs ir vaikų auklėjime. Žinant ir pripažįstant, kad vaikų auklėjimas yra sunkus dalykas, tuoj po vaiko gimimo žvilgsnis ima krypti į ekspertus (tiksliau, į ekspertes). Mažasis žmogelis, vos atsistojęs ant savo kojų, jau verčiamas žygiuoti į lopšelį-darželį. O kaip gi kitaip, juk darželyje vaikai "tampa labiau socializuoti. Išmoksta bendrauti, dalytis, žaisti, yra drąsesni, atviresni, komunikabilesni negu augantys prie mamos ar močiutės sijono" ("Veidas" Nr 35)! Kitaip tariant, kaip koks tėvas ar mama gali būti tokie neatsakingi ir iki mokyklos savo vaiką auklėti vien šeimoje?! Tačiau Biblija skelbia priešingai. Pagal ją vaikų auklėjimas pirmiausia yra tėvų užduotis ir turi vykti šeimoje. Taigi visi darželiai ir mokyklos tėra tik pagalbinės istitucijos, padedančios tėvams įvykdyti savo užduotį. Tiesa, paskutinė mada rodo, kad jau mokyklų nepakanka, kad kiekvienam mokiniui žūtbūt reikia dar ir repetitorių...

Panašios tendencijos pastebimos ir Bažnyčiose (ypač Vakarų Europos ir Amerikos). Pagrindiniai dalykai, kaip artimo meilė ir tikėjimo skleidimas, sielovada perleidžiami profesionalams. Tačiau užmirštamas vienas labai svarbus faktas, kad krikščionių bendruomenėse daug kas vyksta žymiai geriau, kai nedaroma vien profesionalų arba kai jie yra tik pagalbininkai, bet ne pagrindiniai atsakingieji. Pavyzdžiui, dėl sielovados tą patvirtina bene vienas žymiausių Amerikos sielovadininkų Larry Crabbas. Jau daugelį metų jis kovoja, kad sielovada taptų visos bendruomenės reikalu ir kad sielovadininkai neprofesionalai įsitvirtintų kaip vienas iš svarbiausių Bažnyčios ramsčių.

Tiesa, nemažai krikščionių Bažnyčių, organizacijų, tarp jų ir LKSB, jau seniai suvokė, kad evangelizavimas nėra vien profesionalų, atsakingų darbuotojų reikalas. Štai, pavyzdžiui, LKSB, kaip ir visų IFES narių, darbas grindžiamas pačių studentų iniciatyva ir atsakomybe. Bendrijai svarbu teisingas pareigų pasiskirstymas ir kompetencijos ribų nustatymas. Tiek darbuotojai, tiek studentai dirba savo darbus, tačiau yra vieni nuo kitų priklausomi, vieni kitus papildo ir praturtina. Profesionalai neturi teisės paveržti veiklos ir galvoti, kad viską geriau išmano. Jų pareiga ir užduotis padėti studentams, kad šie galėtų gerai įgyvendinti savo iniciatyvas ir būtinus darbus.

Gerą profesionalų ir neprofesionalų bendradarbiavimą demonstruoja Amerikos ir Didžiosios Britanijos švietimo sistema. Šiose šalyse yra smarkiai paplitusios ir labai populiarios vadinamosios "namų mokyklos" (homeschooling), kai tėvai savo vaikus moko patys namuose. Žinoma, toks "mokytojavimas" yra griežtai kontroliuojamas, privalo atitikti standartus, tačiau tėvai sulaukia ir labai daug profesionalų pagalbos, patarimų ir naudoja specialiai tėvams ekspertų parengtą mokomąją medžiagą (žr. "JAV: daugiau kaip milijonas moksleivių mokomi namie", http://www.prizme.lt/index.php?action=news&id=305 ). Gaila, bet daugelyje Europos valstybių toks vaikų švietimo būdas yra draudžiamas įstatymo.

Tokio pat gero bendradarbiavimo pavyzdžių yra ir Biblijoje, Naujajame Testamente, Ef 4, 11–14. Čia Paulius kalba apie Bažnyčios tarnautojus (eil. 11), kurie rengia Bažnyčios narius tarnauti (eil. 12), kad pasiektų gerų darbo vaisių:

"Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką, kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius".

(Autoriaus mintys nebūtinai atspindi LKSB poziciją)
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt