Grožis ir smurtas, arba stulbinantis gelmių pasaulis

2004-08-10
Holger Lahayne
Pingvinai lyg raketos šauna iš vandens ir šlepteli ant aštraus ledinio kranto, po to, susispietę į didžiulį, lygų it plieninis skydas būrį, ginasi nuo sniego audros; keistų keisčiausi juodųjų gelmių padarai šviečia tamsybėse lyg milijonai išsisklaidžiusių neoninių reklamos lempučių; gležnos, švelnios, lengvutės, permatomos medūzos iš lėto juda susirikiuodamos į nepakartojamą meno kūrinį; stulbinantys koralų rifai su savo gyvūnija pažeria tokį spalvų margumyną, kad atrodo, jog egzistuoja tūkstančius kartų daugiau spalvų, negu mes pažįstame.

Tai akimirkos iš filmo "Vandenyno gelmėse" ("Deep Blue"). Meistrų kameros žeria pasakiškus, stačiai akį apžavinčius vaizdus, gaute pagauna, lyg pati gelmė įtraukia ir nuskraidina žiūrovą čia į galingą, milžinišką it kriauklė, besiriečiančią ir niekaip nesudūžtančią bangą, čia kartu su delfinais, žvejojančiais paukščiais, tunais ir rykliais panardina į įspūdingus žuvų sūkurius. Tai BBC kompanijos "Natural History Unit" naujas galingas maršas, leidžiantis užmiršti visus kolegų iš politikos redakcijos sukeltus skandalus apie karo Irake peripetijas. Tai BBC darbas, nepaprastai profesionalus, puikus, žavus, leidžiantis pamatyti tai, ko jokia kita kamera dar niekada nėra užfiksavusi, didžiuliame ekrane rodanti dalykus, kuriuos "mačiusios" dar tik šiuolaikinės technikos "akys".

Režisierius Alastairas Fothergillas pusantros valandos trunkančias "Vandenyno gelmes" pagamino iš aštuonių dalių BBC dokumentinių filmų serijos "The Blue Planet" (daugiau apie tai http://www.bbc.co.uk/nature/programmes/tv/blueplanet ). Britai televizinės dokumentikos apie gamtą prikūrę tikrai daug. Tai ir puiki filmų serija apie vabzdžių pasaulį "Alien Empire" bei daug kitų. Bet pagaliau jie, matyt, nusprendė nepasiduoti prancūzams ir sukurti filmą kinui.

Be abejo, filmo "Vandenyno gelmėse" atsiradimas paskatintas pastarųjų metų dokumentikos kine sėkmės. Prisiminkime tokius labai sėkmingus prancūzų filmus kaip "Mikropasaulis" (1996), "Migruojantys paukščiai" (2001). Šią vasarą Vokietijoje startuoja nauja dokumentinė juosta apie dviratininkus ir 2003 metų "Tour de France" ("Höllentour"). Michaelis Moore'as sudirgina ne tiek akis, kiek nervus savo naująja "antibušine" propagandine dokumentacija "Fahrenheit 9/11" (režisieriui pelniusia net Oskarą). Taigi dokumentika vėl madoje! Tą įrodo begalės Vakarų TV kanaluose transliuojamų dokumentinių "muilo operų" bei tokios pseudodokumentikos kaip "Blair Witch Project" (dvi dalys) populiarumas.

Fothergillas su savo kolegomis į juostą "Vandenyno gelmės" sudėjo viską, kas užfiksuota geriausio 7000 valandų trukmės TV dokumentinėje medžiagoje. Žinoma, ne be tam tikro meninio glaisto. Parodytas produktas nėra pažintinė dokumentika apie vandenyno pasaulį, tačiau kaip bebūtų, tai dokumentinis filmas, todėl žiūrovas, be abejo, gauna nemažai informacijos, pradedant nuo tropikų ir koralų rifų, baigiant arktika, pingvinais ir baltosiomis meškomis; pradedant nuo vandenynų paviršiaus ir baigiant žmogui nepasiekiamomis gelmėmis. Žinoma, kai kurie "ekspertai" nepatenkinti padaryta atranka ir tariamu pataikavimu žiūrovui. Tačiau suprantama, kad kuriant filmą didžiajam ekranui, be pastarojo dalyko tikrai neapsieisi. Žiūrovas nori matyti ir išties daugiausiai mato labiausiai laukiamus ir gerai pažįstamus "aktorius" – delfinus, ryklius ir banginius. Žiūrovas nori vaizdų ir gauna vaizdus, beje, su labai saikingu, dalykišku, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje įsiterpiančiu komentaru.

Kadangi šis filmas ne mokslinė medžiaga, o pramoginis produktas, sukurtas kinui, tai vaizdai komentuojami ne tik žodžių, bet ir muzikos. Išties žiūrovas išgirsta daug puikios, labai išraiškingos George'o Fentono sukurtos ir Berlyno simfoninio orkestro atliktos muzikos. Kiekvienai scenai sėkmingai pritaikyta, ji tai audrina vaizduotę, tai nuramina ir linksmina. Kai kuriems kritikams jos per daug, – tačiau ir vandenų juk labai daug! Vertėtų sutikti, kad galingasis okeanas tikrai nusipelno ir didingo orkestrinio fono.

Filme, žinoma, labai daug dramatiškumo. Poroje svarbiausių scenų tuo pasirūpina "piktieji personažai" – orkos. Jau pirmosiomis filmo minutėmis viena pademonstruoja savo žudikiškus instinktus, kai beveik iššokusi ant kranto nusitveria jūros liūtų jauniklį ir lyg šlapią maišą svaido jį savo didžiule uodega po vandenį. Ypač širdį suspaudžia tas filmo epizodas, kai būrys orkų tol persekioja pilkojo banginio patelę su jos mažyliu, kol šis nusilpsta, atsiskiria nuo mamos ir orkų paskandinamas. Ir visai ne dėl to, kad žudikės trokštų pasisotinti, o tik tam, kad nukąstų mažylio apatinį žandikaulį ir liežuvį...

Žudyti – just for fun. Toks tad gyvūnų pasaulis! Filmas šio fakto ne tik neignoruoja, bet net aiškiai pasako, kad "tai nuolatinio pavojaus pasaulis". Vandenų gelmės tuo pat metu yra ne tik neapsakomai gražios, bet ir pilnos mirties ir žiaurumo. Jame "amžinai kartojasi gimimo, mirties ir atsinaujinimo ratas". Persekiojimams ir žudymams, medžiotojams ir medžiojamiesiems filme skiriama ypatingai daug vietos ir dėmesio. Todėl, nepaisant daugybės žavių ir nuostabių vaizdų, juostoje nė ženklo šio, sakytume, natūralaus ir nepaliesto pasaulio pagražinimo ir tuo labiau jokio jo sudvasinimo ar sudievinimo.

Filmas parodo gyvenimo ir mirties ratą. Ir, kaip bebūtų keista, nieko nekalba apie evoliuciją (kitaip nei "Walking with Dinosaurs" ar kiti BBC dokumentiniai filmai). Tai vienas iš nedaugelio filmų apie gamtą be "pasakėlės apie evoliuciją"!

Žinoma, iš filmo nieko nesužinome ir apie jo sukūrimą, kai kurių epizodų nufilmavimą bei kitus techninius dalykus. Lieka tik žiūrėti ir stebėtis: kaip jiems tai pavyko? Viena vertus, daug kas atlikta technikos, ko gero, ne mažiau įspūdingos negu pats vandenynas. Antra, daugeliui siužetų reikia laiko, irgi įspūdingai daug laiko. Pavyzdžiui, scena su baltuoju lokiu, eketėje gaudančiu delfinus. Tai nepaprasta scena: pirmiausiai apie ledo įkalintus ir deguonies pritrūkusius delfinus žinią parnešė vietos medžiotojai, papasakodami ją savo gyvenvietėje, Kanados Šiaurėje. Iš gyvenvietės naujienos pasiekė Angliją. Anglijoje filmuotojų grupė susikrovė visą reikalingą įrangą ir išskrido į gamtos stotį esančią Elsmyro saloje už 8000 km. Kelionė užtruko apie 48 valandas. Dar po penkių valandų kelio ledynais komanda pagaliau pasiekė norimą vietą ir suspėjo nufilmuoti paskutinį lokį, nesėkmingai bandantį pačiupti delfiną. Filme nemažai epizodų, kurių filmuotojams teko "palaukti" keletą savaičių. O kiek dar laiko praleista veltui, nieko taip ir nesulaukus. Bet visa tai palikta užkulisiuose ir interviu komentaruose.

Dar vienas įdomus dalykas, kad "Vandenyno gelmėse" nieko nepasakojama ir apie žmogų. Be kelių povandeninio laivo metamų šviesos srautų, daugiau nematyti nieko, kas liudytų apie žmogaus įsiveržimą į vandenų pasaulį. Šitaip patvirtinamas žmogaus reliatyvumas: nepaisant milžiniškų galimybių, žmogus šioje mėlynojoje planetoje yra mažas ir nereikšmingas. Šitaip savaime ir netiesiogiai paliudijama ir Dievo kaip Kūrėjo didybė ir suverenumas. Abi šias mintis randame ir Dievo žodžiuose, pasakytuose Jobui, Job 38,4–11:

"Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus?
Pasakyk, jei esi toks supratingas!
Kas nustatė jos matmenis, tu tikrai žinai!
Argi kas tiesė ant jos matavimo virvę?
Į ką buvo įleisti jos stulpai,
ir kas padėjo jos kertinį akmenį,
kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės
ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo?
O kas uždarė jūrą už durų,
kai ji prasiveržė iš gelmių,
kai apdengiau ją debesų apdaru
ir suvysčiau tiršto rūko vystyklais,
kai padariau bangų mūšą jos ribomis
ir įstačiau duris su skląsčiais,
tardamas: 'Iki čia ateik, bet ne toliau,
čia tavo galingos bangos suduš!’?"

Žmogus skrenda į Mėnulį ir tyrinėja kitas planetas. Žemėje beveik neliko vietos, kuri nebūtų išžvalgyta ir ištirta. Tačiau vandenų gelmės žmogui dar menkai tepažįstatmos – tai filmo pabaigos akcentas. Gana kukliai pasakyta. Niekad to nepagalvotum apie šitiek daug nufilmavusius žmones. Tačiau jie tuo dar nebaigia. Jie sako, kad nors dar daugybė dalykų neištirta, tie turtai jau negailestingai naikinami. Deja, šiuo atžvilgiu esame pažengę žymiai daugiau! Filmas "Vandenyno gelmėse", be viso savo grožio, pasibaigia susirūpinusia ir kritiška gaida: dideliame ekrane matyti, kaip į vandenį švelniai iš lėto grimzta stačiai gigantiška mėlynojo banginio uodega – lyg ranka pamojanti atsisveikinant ir kartu tarsi primenanti, kad šių pačių didžiausių pasaulio gyvūnų kažkada buvę 300 000, o dabar belikęs tik vienas procentas !!!; kad šis įspūdingas dydis nėra visagalis ir niekada nemirštantis; kad šis stulbinantis grožis ir žavesys yra trapus, sparčiai nykstantis ir dar beveik nepažįstamas, o mes "vis dar niokojame jų paslaptingąjį pasaulį".
Komentarai (1)
pingvinė
2005-06-14 14:18:49
sveiki,

ka tik prisijungiau!Mirkt Noriu pasakyti,kad šis straipsnis labai gerai apibūdina filmus: " Vandenyno gelmėse" ir " Migruojantys paukščiai". Nors, deja, nė vieno iš šių filmų nemačiau, susidariau tikrai neblogą įspūdį. Ypač mane sužavėjo filmas " Migruojantys paukščiai". Skaitydama tarsi girdėjau tą šniokšiančią jūrą, paukščių klegesį... Aprašymas tikrai geras. Kai tik bus galimybė, būtinai išsinuomosiu šius filmus.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt