© Lietuvos krikščionių studentų bendrija

http://lksb.lt//naujienos/pranesimas-947.htm

Ką paliko Reformacija? (II)

{alt}
2017-12-01
Holger Lahayne
Bažnyčios

Evangelikų ir katalikų bažnyčių pastatai iš pirmo žvilgsnio dažniai nelabai skiriasi. Abiejų konfesijų vidaus architektūros įvairovė taip pat labai didelė. Bendrai katalikų šventovių bruožas – didesnis puošnumas, tačiau yra ir labai kuklių bažnyčių. O tarp evangelikų kartais kaip tik rastume tokių, kai pagalvoji, ar tik nebus jie pabandę su pačia Roma parungtyniauti – tokie stulbinantys ir įspūdingi pastatai su dideliais ir prašmatniais altoriais (pvz., Šv. Pauliaus katedra Londone arba Berlyno evangelikų katedra). Tačiau kad ir kaip pastatai stebintų, daug nuostabiau ir įdomiau atrodo pastatų naudos suvokimas ir teologija. Šie dalykai tarp konfesijų iš esmės skiriasi. Tai susiję su labai skirtingu pačios Bažnyčios ir šventumo supratimu.

Romos katalikų teologijoje Dievas veikia per šventą luomą (kunigus, vyskupus), šventas bendruomenes (vienuolynus), vietas (bažnyčias) ir objektus (relikvijas, paveikslus ir t.t.). Čia šventumas yra įvairiais būdais lokalizuojamas. Bažnyčios yra ypatingos ir šventos erdvės, kadangi čia aukojamos šventos mišios. Bažnyčioje taip pat stovi tabernakulis, kuriame saugoma eucharistijos ostija – paties Kristaus kūnas. Katalikų bažnyčia yra ir Dievo ypatingo artumo vieta, dėl to privalo būti konsekruojama.

Martynas Liuteris pabrėžė (pagrįsdamas 1 Kor 3, 16), kad Dievo šventykla arba šventvietė yra ne pastatas, o tikintis žmogus, visi tikintieji; Dievas per tikėjimą ir Dvasią gyvena žmonių širdyse. Tad bažnyčios tesančios tik vieta, kur tikintieji renkasi klausytis pamokslo, melstis, priimti sakramentus ir t.t. Tai bendruomenės namai, kurie be bendruomenės neturi jokio ypatingo šventumo. Jie tik tarnauja pamaldoms bei susirinkimams, savaime neturėdami jokios religinės vertės. Liuteris bažnyčios pastatą suvokė grynai funkcine prasme, tad ir visiems evangelikams jis nėra šventas ir neturėtų būti vadinamos šventove.

Liuteris savo 1522-ųjų veikale Atsakymas Anglijos karaliaus Henriko knygai pabrėžia, kad pamaldoms ir maldai galima rinktis "bažnyčioje, svetainėje, kambarėlyje, rūsyje" ar bet kur kitur – kaip laikas nenustatytas, taip ir "visos vietos yra laisvos".

1520 m. veikale Apie gerus darbus jis rašo, kad krikščionių bendruomenės svarbiausias ginklas yra bendra malda. "Piktoji dvasia tai žino, todėl daro viską, ką tik gali, kad tik šią maldą sutrikdytų." Velnias stengiasi nukreipti tikinčio žmogaus dėmesį, "prisistatykime gražių bažnyčių, apsikraukime puošnumu ir prabanga kiek tik pajėgiame, be jokio saiko." Ir visa tai, anot jo šėtoniškosios religinės !!! strategijos, "laikykime pačiu geriausiu dalyku". Ir puošnumai maldą nustelbs, ir "išorinis blizgesys ją nepastebimai uždengs". Taip šėtonas įgis "ko ieškojęs. Nes ten, kur malda nuslopinta, kas gi jam pakenks, ar nors menkiausiai pasipriešins. Tačiau jeigu jis pamatytų, jog mes maldą išsaugoti norime kad ir kur būdami – šiaudinėje pašiūrėje, ar net kiaulių tvarte , ten jis nė nosies nekiš, o to tvarto bijos daug labiau negu aukštų, didelių ir gražių bažnyčių su visais bokštais ir varpų gaudesiu... jei jose nesigirdės tokios maldos."

Sutelkta, nuoširdi tikinčių žmonių veikla – tai svarbiausia. Pabūti su Dievu tinka ir pats paprasčiausias, netgi 'purviniausias’ pastatas. Taip Liuteris tiesiog radikaliai nusakralina krikščioniškus pastatus, nuosekliai naikindamas atskirtį tarp sakralios (nuo lot. "sacer/sacra" – šventa) ir profaniškos (nuo lot. "profanum" – anapus pašventintos srities) erdvės. Bažnyčių pastatai skirti tarnauti vien tik bendruomenių susirinkimams. Kai skelbiamas Dievo Žodis ir tikintieji bendrai meldžiasi, tada ir tik tada Dievas ypatingu būdu būna tarp jų (Mt 18, 20!). Tuščiame bažnyčios pastate Dievas nėra nė kiek arčiau, negu bet kur kitur. Todėl evangeliškos bažnyčios, jei netarnauja susirinkimui ar maldai, dažniausiai būna užrakinamos. Taip pat jos nekonsekruojamos, o tik viešai, per pamaldas, paskiriamos savo funkcijai – bendruomenės pradeda jose rinktis ir veikti.

Nuo XVI a. evangelikai akcentuoja pastatų praktiškumą. H. Bulingeris Antrajame šveicariškajame išpažinime rašo, kad "reikėtų rinktis erdvius pastatus", nes visa bendruomenė turi klausytis pamokslų, tad turi sutilpti (XXII,3). Ciuricho reformatorius pabrėžia, kad bažnyčios kaip "vietos, skirtos Dievui ir Jo garbinimui, yra ne pasaulietiškos, o šventos". Tai gali būti klaidingai suprantama tarsi bažnyčia savaime būtų šventa. Tačiau Bulingeriui šventumo pagrindas arba šaltinis yra tikras bendruomenės Dievo šlovinimas; vieta tik ta prasme šventa, kad krikščionys pamaldų metu stovi Dievo akivaizdoje (lot. ir XXII,4 "coram Dei"). Ir vėl: be šventųjų bendruomenės pastato šventumo nėra.

Ženevos reformatorius ir Bulingerio bendražygis Jonas Kalvinas patvirtina Liuterio požiūrį, kad Dievas "per savo Žodį pasišventina šventyklą teisingam panaudojimui" (Inst. IV,1,5) – būtent joje susirinkusius tikinčiuosius (žr. Apd 7,48/Iz 66,1–2). Negalima pastatų "laikyti tikraisiais Dievo namais, tarsi Dievas juose labiau mūsų klausytųsi; neturėtume jiems kabinti ir kokio nors šventumo, tarsi Dievo akivaizdoje mūsų maldos atrodytų šventesnės. Juk mes patys esame tikrosios Dievo šventyklos, dėl to turėtume melstis savyje..." (Inst. III,20,30) Be bendruomenės maldų, pamokslų ir "švento mokymo bei ugdymo, šioji vieta jokios naudos neduoda" (Inst. IV,1,5). Visą šventumą ir visa tai, kas Dievo, Jis atpažįsta visur, "kur tik Jo Žodžio klausomasi ir dievobaimingai paisoma" (Inst. IV,2,3). O tai nėra pririšta prie jokios konkrečios vietos.

Be to, evangelinės bažnyčios akcentuoja, kad Šventoji Dvasia kuria tikėjimą "per Žodžio tarnystę" (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, XIV,1). Dėl šios teologinės priežasties evangelikų pamaldose pamokslavimas laikomas svarbiausia dalimi, o jo skelbimo vieta, sakykla, dažnai įtaisoma bažnyčios pastato centre. Šis principas ypatingai atsispindi daugelio reformatų bažnyčių vidaus architektūroje: visi bažnyčios lankytojai susodinami puslankiu aplink sakyklą. Tai reiškia tik vieną: mums svarbiausias yra pamokslaujamas Žodis, per kurį susitinkame su pačiu Dievu. Dievo žodžio artuma yra ir Dievo artuma.

Be to, būtent sakykla – bent jau tikrose reformatų bažnyčiose – dažniausiai yra ir vienintelis kruopščiai išpuoštas bažnyčios interjero elementas. Lietuvoje ryškiausias pavyzdys yra Kėdainių reformatų bažnyčios sakykla, išlikusi iš XVII amžiaus. Visa jos medinės puošybos prabanga praneša: Dievo žodžio skelbimas yra svarbiausias dalykas ir mes tam teikiame didžiausią garbę!

Ypač reformatai ir presbiterijonai (vėliau jų pėdomis pasukę metodistai, baptistai ir kt.) teikia didelę reikšmę pastato kuklumui ir paprastumui. Bulingeris rašo: "Iš maldos vietų turėtų būti pašalinta bet kokia drabužių prabanga, bet koks išdidumas ir visa, kas nedera krikščioniškam nusižeminimui, drausmei ir kuklumui. Nes tìkrosios šventyklų puošmenos slypi ne dramblio kaule, aukse ar brangakmeniuose, o šventykloje esančiųjų saikingume, pamaldume ir dorybėse." (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, XXII,4)

Kalvinas taip pat norėjo, kad "bažnytinių pastatų puošyboje" būtinai būtų išlaikytas saikingumas. "O ką iš viso to matome mūsų šiandienos bažnyčiose?" Vien prabanga ir prašmatnumas. Šiame kontekste jis įveda bažnyčios socialinės atsakomybės temą. "Dėl viso šito labai atsitolinome nuo didesnio rūpesčio gyvąja šventykla [t.y. tikinčiaisiais, bendruomenės nariais]". Verčiau leidžiame "ir tūkstančiams vargšų skurde prapulti, negu kad ir menkiausiai taurelei ar puodeliui sudužti, idant jiems būtų pagelbėta". Negalima nematyti vargstančiųjų stokos, dėl to būtina atgaivinti biblinę diakonijos tarnystę (Inst. IV,5,17–19). "Bažnyčia, kad ir turi aukso, tačiau ne tam, kad paslėpusi saugotų, o tam, kad išdalintų, ateidama vargstantiesiems į pagalbą" (Inst. IV,4,8).

Tarnystės

Reformacija radikaliai pakeitė bažnyčių tarnautojų ir bendrai krikščioniškosios tarnystės bei pašaukimo sampratą. Kadangi Lietuvoje kai kurių evangelikų bažnyčių tarnautojai ir vadinami kunigais, ir rengiasi panašiai kaip Romos katalikų kolegos, tai apie skirtumus retai tepagalvojame. O vis dėlto jie yra esminiai.

Protestantai neskirsto bažnyčios į (lot.) "clerus" ar dvasininkus, ir "laicus" (nuo gr. "laikos", tautai – "laos" – priklausantis) ir pasauliečius, 'eilinius’ tikinčiuosius. Visi tikrai tikintys žmonės turi Šventąją Dvasią ir šia prasme yra dvasininkai (Gal 6, 1). Be to, dar ir visi yra kunigai: "Tikėjimas suteikia žmogui kunigo statusą, sujungia su Kristumi, per jį gauname Šventąją Dvasią, kuri pripildo šventa malone ir dangiška galia. Vidinis patepimas – tai aliejus, geresnis už bet kokį aliejų, kada nors tekėjusį iš vyskupo ar popiežiaus indo; jis suteikia ne tik vardą, bet ir prigimtį, tyrumą, kunigiškus įgaliojimus; šiame patepime yra viskas, ką tikintieji priėmė iš Kristaus", rašo M. Liuteris 1520 m. veikale Vokiečių tautos krikščioniškajai aukštuomenei.

Evangelikai pabrėžia visuotinę arba bendrąją – visų tikinčiųjų – kunigystę. Liuteris kitame veikale, parašytame 1520 m. sako: "Esame kunigai, ir tai žymai daugiau, nei būti karaliumi, nes būtent kunigystė padaro mus vertus ateiti Dievo akivaizdon ir melstis už kitus." Tad kaip su bažnyčios tarnautojais? Argi ne visi yra lygūs? "Tu paklausi: 'Koks tada skirtumas tarp kunigų ir pasauliečių, jeigu visi yra kunigai?’ Atsakau: 'Neteisinga žodžius kunigas, dvasininkas ir panašius sieti ne su visais krikščionimis, o tik su nedidele grupe žmonių, kurie šiandien vadinami dvasiniu luomu’. Šventasis Raštas neduoda jokio kito skirstymo, kaip tik pavadindamas kai kuriuos 'tarnautojais' (ministri), 'tarnais’ (servi), 'valdytojais' (oeconomi), kurie turi pamokslauti kitiems Kristų, tikėjimą ir krikščionišką laisvę. Nors mes visi esame kunigai, tačiau negalime visi viešai tarnauti, administruoti ir pamokslauti.’" (Apie krikščionio laisvę)

Romos katalikų bažnyčia taip pat jau kurį laiką kalba apie bendrąją kunigystę (žr. II Vatikano susirinkimo dogminę konstituciją Lumen Gentium, 10), bet visada iš karto prideda, kad yra ir "hierarchinė kunigystė" (žr. ir CIC, 207). Kunigai ir vyskupai per šventimus gauna išskirtinę dvasinę žymę ir "šventąją galią", jie padaromi ypatingai panašūs į Kristų, kad taptų Jo tiesioginiu įrankiu, perimtų paties Kristaus funkcijas ir pareigas (žr. Katalikų Bažnyčios katekizmą, 1551, 1558, 1563, 1581, 1582). Romos katalikų ordinuoti tarnautojai yra esmiškai kitokie negu visi kiti krikščionys (pabrėžta ir Lumen Gentium, 10), kaip tokie gausiau dvasinėmis malonėmis apdovanoti (nes įšventinimas į kunigus yra sakramentas, suteikiantis malonę). Kadangi Romos katalikų dvasininkai iki šiol "aukoja" mišias, todėl pavadinimas "kunigas" jiems tinka.

Bet ar tinka ir evangelinių bažnyčių tarnautojams? Antrajame šveicariškajame išpažinime, skyriuje apie bažnyčios tarnautojus, H. Bulingeris rašo, kad "Kristaus apaštalai iš tiesų visus, tikinčius Kristų, vadina kunigais, tačiau ne dvasinės tarnystės prasme, bet dėl to, kad visi tikintieji, per Kristų tapę karaliais ir kunigais... popiežišką kunigystę iš Kristaus Bažnyčios išmetėme." (XVIII,10) Kitame skirsnyje jis tiesiai neigia, kad evangelikų bažnyčioje išliko – kaip iki šiol moko Roma – ypatinga kunigų tarnystė: "Iš tikrųjų Kristaus Naujajame Testamente nebėra tokios kunigystės, kokia buvo tarp senųjų žmonių, pasižymėjusi išoriniu patepimu, šventais drabužiais ir daugybe ceremonijų, simbolizavusių Kristų, kuris atėjęs ir įvykdęs visa tai panaikino. O Jis lieka vienintelis kunigas per amžius (Hbr 5, 6), ir kad to iš Jo neatimtume, niekam iš dvasininkų [lot. "ministri" – tarnautojai] nesuteikiame [šito] vardo. Nes pats mūsų Viešpats Naujojo Testamento bažnyčioje nepaskyrė jokių kunigų... o [paskyrė] tokius, kurie mokytų ir teiktų sakramentus" (XVIII, 11).

Kunigų (tarnavimo prasme) Jėzaus Kristaus Bažnyčioje nebėra. Romos bažnyčia vis dėlto kalba apie "kunigystės perleidimą apaštalams", o apaštalų tarnystę tęsia visi hierarchai. Deja, toks kunigystės perleidimas ar perdavimas niekaip nepagrindžiamas Šv. Raštu. (Patys katalikai to neneigtų: "NT nerasime kunigo sąvokos, kuria būtų apibūdinamas apaštalas ar vyskupas", rašo katalikų teologas A. Ramonas, Sakramentų teologija.)

Tai kuo evangelikų bažnyčiose skiriasi paprasti nariai nuo ypatingų tarnautojų? "Iš tiesų visi tikintieji yra dvasininkai, ir tarp jų nėra jokio kito skirtumo, kaip tik pagal pareigas", rašo Liuteris Vokiečių tautos krikščioniškajai aukštuomenei. Skiriasi ne dvasinis statusas, o 'tik’ pareigos arba tarnystės, nes "negalime visi viešai tarnauti, administruoti ir pamokslauti" (kaip sakė Liuteris).

Viešai tarnauja ne visi, o tik kai kurie, ir kitaip negali būti, nes bažnyčioje reikia tam tikros tvarkos. Paskirti bažnyčios tarnautojai atlieka tuos pačius darbus, kuriuos ir visi kiti tikintieji, tik žymiai intensyviau ir dėl to su didesne atsakomybe. Evangelikai visus tikinčiuosius laiko ir Dievo žodžio skelbėjais, ir disciplinos prievaizdais, ir gailestingumo skleidėjais, nes visi dalyvauja Kristaus tarnavime, bet tai daro, žinoma, skirtingais būdais – vieni viešai ir intensyviai (t.y. atlieka kaip pagrindinį užsiėmimą), su didesniu autoritetu, visi kiti taip pat tarnauja, mažiau intensyviai, nes dar tarnauja ir savo šeimoje, darbovietėje, visuomeninėje veikloje ir t.t.

1523 m. Grabnyčių pamoksle Liuteris teigia, kad iš principo visi krikščionys per tikėjimą geba pamokslauti, melstis ir suteikti sakramentus. Tačiau reikia atskirti bendrą gebėjimą nuo leidimo ir paskyrimo viešai tarnauti. Kitame to meto rašte reformatorius rašo: "Mat šito nė vienas nepaneigtų, kad kiekvienas tikintysis ir Dievo žodį turi, ir paties Dievo išmokytas bei į kunigus pateptas esti... Tad jei taip yra, kad jie Dievo žodį turi ir yra Jo patepti, vadinasi ir atsakingi jį išpažinti, skelbti bei visur platinti." (Daß eine christliche Versammlung oder Gemeinde Recht und Macht habe, alle Lehre zu urteilen und Lehrer zu berufen, ein- und abzusetzen, Grund und Ursache aus der Schrift)

1523-ųjų veikale De instituendis ministris ecclesiae Liuteris taip pat patvirtino, kad visi tikintieji yra gimę kunigais (per Šv. Dvasią), bet tarnautojais tampa tik kai kurie viešu bažnyčios paskyrimu.

Iš šių įsitikinimų išplaukia visai kitoks bažnyčios valdymo modelis negu Romoje. Liuteris reikalavo ne tik "vyskupams ir mokslo žmonėms bei susirinkimams leisti spręsti dėl mokymo dalykų", t.y. ne vien tik teologijos profesionalams ir bažnyčios vadovams. Ne kiekvienas turi galią mokyti, t.y. ne kiekvienas yra paskirtas bažnyčios mokytojas, "tačiau avys [bendruomenės nariai] turi spręsti, ar girdi Kristaus balsą, ar svetimojo". Todėl, anot Liuterio, 'pasauliečiai’ turi dalyvauti pastorių ar kunigų rinkimo procesuose. (Daß eine christliche Versammlung...)

Veikale Vokiečių tautos krikščioniškajai aukštuomenei Liuteris ragina visus krikščionis "drąsiai ir laisvai" elgtis, "nesileisti įbauginamiems popiežiaus išsigalvojimų"; ir kiekvienas "teišdrįsta viską, ką tik jie [dvasininkija] daro ar nedaro, įvertinti pasiremiant savo krikščionišku supratimu bei Raštu". Kadangi visi tikintieji yra kunigai, turintys "vieną tikėjimą, vieną Evangeliją, vieną sakramentą", tai kodėl negalėtume "ir turėti galių nuspręsti, kas teisinga ir kas blogai mūsų tikėjime?" Tad Liuterio išvada tokia: "Kiekvienam tikinčiajam pridera domėtis savo tikėjimu, jį suprasti ir ginti bei pasmerkti be kokį paklydimą."

Bet ir ši kontrolė turi būti vykdoma tvarkingai bei atsakingai, ne pavienių asmenų, o per susirinkimus (sesijas, sinodus, atstovų sueigas). H. Bulingeris Antrojo šveicariškojo išpažinimo skyriuje apie Bažnyčią teigia, kad "sinoduose reikėtų kruopščiai tirti dvasininkų [tarnautojų] mokymą ir gyvenimą." (XVIII, 22)

Reformacija panaikino dvasininkų luomą, tam tikra prasme bažnyčios narius sulygino. Be to, tarnavimo bei pašaukimo sfera buvo gerokai praplėsta, iš to patiriant didžiulę naudą.

Gaila, kad žodis "pašaukimas" Lietuvoje dažniausiai vartojamas tik religiniuose kontekstuose. Kunigai klausinėjami apie jų pašaukimą; pastoriai mielai pasakoja, kaip jie supranta savo pašaukimą. Susidaro įspūdis, jog šis specialus Dievo pavedimas reikalingas tik bažnytiniam tarnavimui ir niekam daugiau. Kiti tikintieji tiesiog turi savo profesijas, darbus ir tiek.

M. Greene’as knygoje Ačiū Dievui, pirmadienis kandžiai kritikuoja šią "nešventą hierarchiją", su kunigais, pastoriais ir misionieriais viršūnėje – jiems pašaukimas tai jau neišvengiamai būtinas – iki "reklamos agentūros darbuotojų" apačioje – žinoma, apsieinančių ir be pašaukimo. "Gaila, kad mes beveik visai praradome suvokimą, jog Dievas gali pašaukti ir pasaulietiniam darbui arba net tapti namų šeimininku ar šeimininke ir kad visa tai gali tarnauti jo planui lygiai taip pat, kaip ir kunigo darbas. Mes nebeturime 'pašaukimo teologijos’", rašo britų autorius, London Institute for Contemporary Christianity (LICC) vadovas.

Nors reformatoriai ko puikiausiai išvystė visų tikinčiųjų pašaukimo teologiją, tačiau mūsų dienų evangelikai kažkodėl ėmė ir nuo jos atsitolino, taip savotiškai tarsi vėl sugrįždami į viduramžius. Iki Reformacijos lotyniškoji sąvoka "vocatio Dei" (Dievo pašaukimas) buvo taikoma tik kunigams ir vienuoliams; tik jie šiame pasaulyje turėjo teisę į nepaprastą Dievo pašaukimą.

Liuteris žodį "pašaukimas" praplėtė ir iš esmės pakeitė. Anot jo, ne vienuoliai turi pašaukimą (vok. "Berufung"), o būtent visi tikintieji savo kasdienėse darbo ir veiklos vietose. Tikrasis Dievo pašaukimas įgyvendinamas pasaulyje dirbant įprastus darbus. Darbo sąvoka iki tol vokiečių kalboje buvo reiškiama žodžiais "Werk" arba "Arbeit". Liuteris sukūrė naują žodį "Beruf", reiškiantį "mano pašaukimo ("Berufung") vieta". Iki šiol vokiečių kalboje profesinė veikla apibūdinama būtent šiuo žodžiu.

Naujas žodis įtvirtino suvokimą, kad bet koks pasaulietinis darbas krikščionims turi dievišką (dvasinę) prasmę ir statusą: Dievas tikintį žmogų pašaukia tarnauti Jam ir artimui įvairiais kasdieniais darbais. Visi tikintieji turi kokį nors pašaukimą arba profesiją, anot Liuterio, "Dievo kiekvienam paskirtą gabalėlį veiklos", kuria kiekvienas tampa "Dievo parankiniu". Taigi ne vien tik dvasininkai ir bažnyčios tarnautojai yra Dievo bendradarbiai, o visi tikintieji. "Juk Dievas viską per tave nuveikia, net karvę pamelžia tavo rankomis." Visi moralūs, t.y. leistini užsiėmimai ir profesijos, visa veikla šeimoje ir visuomenėje, yra savotiškas viso etato krikščioniškas patarnavimas.

Tuo Liuteriui pavyksta sunaikinti dviejų pakopų dvasingumo sistemos pagrindus. Nelieka veiklų, kurios savaime būtų šventesnės ar dvasingesnės. Viskas tampa dvasinga, jei tik daroma su tikėjimu. Be to, visi darbai tampa ir pasaulietiški, kadangi atliekami Dievo pasaulyje, kaip ir lygiai taip pat visuose darbuose (ne išimtis ir 'dvasinė’ tarnystė) kovojame su pasaulietiškumu.

Žurnalistas U. Simon-Netto'as šią pašaukimo sampratą vadina "liuteroniškosios teologijos brangakmeniu" ir "tikriausia išlaisvinimo teologija". Kiekvienas tikintysis turi galimybę "kuo geriausiai patarnauti Dievui, jei tik jis savo kasdienėje veikloje su meile tarnauja savo artimui". Netikintis žmogus "savo kasdienį darbą laiko sunkia našta, o tikintysis priešingai – Dievo pašaukimu patarnauti artimui." ("'Masken Gottes’" iš: Martin Luther. Aus Liebe zur Wahrheit)

Šio naujojo supratimo pasekmės itin vaisingos: Siekiantieji pagal Dievo valią dvasiškai gyventi neprivalo trauktis į bažnytines tarnystes. Augsburgo tikėjimo išpažinime rašoma: "Krikščioniškas tobulumas yra rimtai bijoti Dievo, degti dideliu tikėjimu ir kliautis, kad Dievas palankus mums dėl Kristaus, prašyti Dievo ir su pasitikėjimu laukti pagalbos visuose savo pašaukimo reikaluose, o kartu išorėje uoliai daryti gerus darbus ir tarnauti pašaukimui" (XXVII,49–50). Čia pašaukimas suprantamas kaip mūsų įprastinė veikla pasaulyje, apvainikuota rimtu dievobaimingumu ir nuoširdžiu tikėjimu.

Pabaiga: kas yra Bažnyčia?

Pirmasis žingsnis, pradėjęs Reformacijos kelią – ginčas dėl atlaidų. Kelis dalykus jam vėliau pavyko priversti pataisyti, tačiau pagrindinis protestantų priekaištas tebeskamba ir šiandien: atlaidai menkina Kristaus auką bei Jo nuopelnus! Mat pagal Romos katalikų supratimą Kristus tikrai mirė tik už kaltę, o ne už laikinąją bausmę. Už ją tebereikia 'atidirbti’ – pačiam arba pavaduojant kitiems: šventiesiems, Marijai. Čia įsiterpia ir Bažnyčios lobynas: Kristaus darbai, bet ir darbai šventųjų, kuriuos visus administruoja Bažnyčia.

Atlaiduose išryškėja ir pagrindinė Romos problema, einanti greta su mūsų jau minėtais lūžiais: Tarp Dievo ir žmogaus skverbiasi Bažnyčia, kuri savo hierarchų bei dvasininkijos luomu nuolat tvirtina ir pastatų išskirtinumą, stebuklų reikšmę ir t.t. Katalikų teologijos sistemoje tai nėra suprantama kaip problema, kadangi joje "Bažnyčia ir Kristus yra viena" (KBK, 795); Bažnyčia yra sakramentas (KBK, 776), didžioji išganymo tarpininkė, jungiamoji grandis tarp Dievo ir žmogaus. Todėl susitaikyti reikia ne vien tik su Dievu, bet ir su Bažnyčia (KBK, 1462, 1469, 1484).

Bažnyčia yra Kristaus įsikūnijimo tąsą. Bažnyčia – regima, hierarchinė organizacija. Vokiečių katalikų teologas J. A. Möhleris (1796–1838) rašo: "Tad tokia yra ta regimoji Bažnyčia... tarp žmonių žmogiškuoju pavidalu nuolat pasirodantis, nuolat atsinaujinantis, amžinai atsijauninantis Dievo Sūnus, nepaliaujamas jo tapimas kūnu". Regimoji Bažnyčia yra Dievo Sūnus, todėl jai ir turi būti skiriama "iš vidaus kylanti pagarba, meilė ir atsidavimas" (Symbolik, 1832, § 36).

II Vatikano susirinkimo Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium (1964) kalba atsargiau; rašoma, kad Bažnyčia "dėl nepaprasto panašumo [lot. "analogia"] lyginama su įsikūnijusio Žodžio slėpiniu" (8). Tačiau popiežius Paulius VI II Vatikano susirinkimo antrosios sesijos atidarymo kalboje (1963 09 29) žengia kiek toliau teigdamas, kad "šventoji ir gyvoji Bažnyčia, kuri esame mes", tarsi išteka iš Kristaus, tęsia Jį. Popiežius šias mintis pakartoja daugelį kartų, kaip antai 1966 m. ("Bažnyčia yra Kristaus tąsa istorijoje, analogijos būdu vykstantis Jėzaus Kristaus inkarnacijos atsikartojimas bei sklaida") ir 1969 m. (Bažynčia yra "Įsikūnijimo slėpinio tąsa žmonijoje ir laike").

Lumen Gentium konkrečiau pasisako vyskupų atžvilgiu: "Vyskupų, kuriems padeda kunigai, asmenyje tikinčiųjų viduryje dalyvauja Viešpats Jėzus Kristus, vyriausiasis kunigas." Pats Kristus juose ypatingu būdu yra dabartiškas; jų tarnystė tikrai "išskirtinė", nes "per jų tėviškas pareigas... atgimdydamas iš aukštybių, jis [Kristus] įjungia į savo kūną naujus narius". Vyskupai "prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus – mokytojo, ganytojo ir kunigo – vietą ir veikia, atstovaudami jo asmeniui" (21).

Taigi, ypatingame hierarchų asmenyje susijungia pats Kristus ir Bažnyčia. To rezultatas: Kristaus išganomoji galia tvirtai pririšama prie Bažnyčios tarnų tarpininkavimo; be to, šitaip ir Kristaus autoritetas prie Bažnyčios pririšamas taip tvirtai, kad su ja beveik visiškai susilieja. Kitas rezultatas: ne vien tik Bažnyčia kaip institucija suprantama kaip įsikūnijimo tąsą; viskas, kas tik susiję su ja, taip pat savotiškai dalyvauja tame tęstinumo procese ir tuo pačiu dieviškume. Tokiu būdu įtraukiami netgi ir įvairūs daiktai, pvz., paveikslai, kurie laikomi Kristaus įsikūnijimo praplėtimu (žymus pavyzdys 1934 m. Dievo gailestingumo paveikslas Vilniuje).

Evangelikai niekaip negali pritarti tokiam mokymui. Reformacijoje protestantai naujai iškėlė ir pabrėžė, kad žmogus yra tiesiogiai ir betarpiškai atsakingas Dievui. Garsiajame 1529 Antrojo Špejerio susirinkimo Protestatio dokumente (evangelikams davusiame protestantų pavadinimą) užrašytas bene svarbiausias sakinys, bylojantis, jog "pagarbos Dievui reikaluose ir su sielos išganymu bei palaiminimu susijusiais dalykais kiekvienas pats turės stoti Dievo akivaizdon ir duoti apyskaitą". Pirmoje vietoje yra kiekvieno tikinčiojo santykis su Dievu, nuo kurio tiesiogiai priklauso jo santykis su regimąja bažnyčia.

Bemaž trims šimtmečiams prabėgus, F.D.E. Schleiermacheris antrame veikalo Der christliche Glaube (1830/31) leidime rašo: "Kol kas šioji prieštara [tarp protestantizmo ir katalikybės] tebūnie taip apibrėžta, kad protestantizme žmogaus santykis su bažnyčia priklauso nuo jo santykio su Kristumi, o katalikybėje būtent atvirkščiai – žmogaus santykis su Kristumi priklauso nuo jo santykio su bažnyčia." Dėl to iki šiol katalikams svarbiausia yra pasilikti su Bažnyčia (su ta vienintele), o evangelikams – išlikti tikėjime ir su Kristumi (galų gale ne taip svarbu, kokioje bažnyčioje). Dėl to iš katalikų perspektyvos žiūrint, M. Liuterio pagrindinė klaida buvo ta, kad jis nepasiliko Bažnyčioje.

Liuteris Šmalkaldeno nuostatuose (1537) popiežių vadina "žemiškuoju dievu" (III,12) ir pabrėžia: "Mes neleisime jiems vadintis [vienintele] Bažnyčia, kadangi jie tokie nėra ir mes nenorime klausytis to, ką jie bažnyčios vardu mums paliepia ar uždraudžia". Bažnyčia, evangelikų supratimu, yra visi "šventieji tikintieji", ir ji pastatyta "ant Dievo žodžio ir tikrojo tikėjimo". Tikėjimas apibūdina Bažnyčią: kur tikras tikėjimas, ten ir Bažnyčia.

Kun. A. Kazlauskas žurnalo "Artuma" rubrikoje "Klausimai ganytojams" (2017 m. rugsėjis, p. 4) aprašo, kas vienija krikščionis, o po to trumpai įvardija dvylika konkrečių pažiūrų, "kurios skiria protestantus ir katalikus". Išskyrus du punktus, visi jie yra susiję su Bažnyčia, jos tarnais ir sakramentais – net 10 iš 12! Evangelikai šiuos skirtumus įvardytų kiek kitaip, dėl kai kurių paprieštarautų ar kitaip formuluotų, tačiau sutiktų, kad būtent Bažnyčios supratimas sudaro esminį skirtumą tarp Romos katalikų ir evangelikų. Ir pažangos galimybėmis, bent šiuo metu, deja, net nekvepia. Kai kur situacija netgi blogesnė negu Reformacijos laikais (pvz., dėl popiežiaus neklystamumo dogmatizavimo, kuris buvo atliktas XIX a.).

Tad, deja, atrodo, jog mus ir toliau lydės ne vien tik kultūriniai skirtumai. Gali būti, kad Liuterio pranašystė, užrašyta prieš beveik penkis šimtmečius Šmalkaldeno nuostatuose išsipildė: "mes esame ir liksime amžinai atskirti ir nesutaikomi" (II,2).

© Lietuvos krikščionių studentų bendrija
http://lksb.lt//naujienos/pranesimas-947.htm