© Lietuvos krikščionių studentų bendrija

http://lksb.lt//naujienos/pranesimas-944.htm

Kuo pavojinga Reformacija?

{alt}
2017-09-18
Holger Lahayne
Gerasis ganytojas

Evangelijoje pagal Luką užrašytas vienas gražiausių Jėzaus palyginimų – istorija apie paklydusią avelę: "Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’" (Lk 15, 4–6)

Jėzus Kristus yra tas, kuris "atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę" (Lk 19,10). Jono evangelijoje jis vadinamas "geruoju ganytoju", kuris rūpinasi savo avimis ir už jas "guldo gyvybę" (Jn 10, 11). Sąvoka ganytojas kuo puikiausiai apibūdina Jėzaus kaip Gelbėtojo vaidmenį (žr. ir Ps 23). Todėl nieko keisto, kad Gerasis ganytojas su avele ant pečių yra ir vienas iš pirmųjų Jėzaus vaizdavimų krikščionių mene (ypač gausu šių atvaizdų Romos katakombuose). Krikščionys nuo pat pradžių suprato, kad kiekvienas iš jų yra ta viena avelė; mes visi paklydę nusidėjėliai, nerandantys kelio namo pas Dievą.

Šiandien piemenų darbas laukuose mums atrodo mielas ir patrauklus, o avių ar kitokių gyvulių kaimenės – itin romantiškos. Tačiau nereiktų pamiršti, kad gyvulių ganymas, kaip ir Luko istorijoje, yra labai aktyvi veikla. Ne avys ateina pas savo piemenį ir prašosi būti paganomos, o piemuo eina pas avis, suvaro jas į kaimenę ir išgena į ganyklas. Lukas pasakoja, kad ganytojas ateina, ieško ir randa; paklydusi avelė yra randama.

Žymusis krikščionių autorius C.S. Lewisas (m. 1963) savo autobiografijoje Apstulbintas džiaugsmo aprašo savo kelią pas Dievą: kaip ateistas tapo tikinčiuoju. Tačiau pagrindinis knygos veikėjas yra ne pats autorius – ne Lewisas, ieškantis Dievo, o būtent Dievas, ieškantis jo, sekantis jam iš paskos. Lewisas naudoja ne ganytojo, o visą eilę kitų metaforų. Dievą pavadina "didžiuoju Žveju", betraukiančiu jį, spurdančią žuvį, į krantą. Pats susilygina su lape, išvyta iš miško ir skuodžiančia per platų lauką, o įkandin – Dievas; su pele, kuri nieko nenori žinoti apie katiną, Dievą, ir nuo jo bėga.

Knygoje Lewisas aprašo, kaip Dievas jį persekioja ir įsiveržia į jo gyvenimą. Kaip šis britų autorius, būdamas netikintis, norėjo "atokiausiame giliausių sielos gelmių kampelyje... apsitverti spygliuota viela ir pakabinti užrašą 'Pašaliniams draudžiama’." Jis nuolat troško "kampelio, nors mažiausio, bet savo, kuriame galėčiau visiems kitiems pasakyt: 'Tai mano, tik mano vieno reikalas’." Mano, o ne Dievo reikalas! Todėl Jis turėjo šią spygliuotą vielą nukirpti.

Paklydęs savo laisvėje

Martynas Liuteris Reformacijos pradžioje taip pat atrado šią biblinę tiesą apie žmogaus būseną be Dievo. 1517 metų rugsėjo mėnesį, dar prieš paskelbiant žymiąsias 95 tezes spalio pabaigoje, būsimasis reformatorius pakvietė į Disputą prieš scholastinę teologiją. "Iš prigimties [puolęs] žmogus negali norėti, kad Dievas būtų", rašo teologijos profesorius. Kita tezė tęsia: "Jis [žmogus] kaip tik nori, kad pats būtų Dievas, o Dievas nebūtų Dievas."

Puolęs žmogus atmeta Dievą; kūrinys maištauja prieš Kūrėją. Dievas žmonėms davė savo įstatymą, bet jie jo kratosi. Liuteris sako: "Kiekvieno žmogaus valia labiau nori, kad pasidarytų taip, jog neliktų įstatymo ir ji taptų visiškai laisva. Kiekvieno žmogaus valia baisiausiai nemėgsta, kai jai uždedamas [Dievo] įstatymas..." Mums tokia miela atrodanti paklydusi avelė turbūt taip pat norėjo būti "visiškai laisva", laisva nuo bandos ir ganytojo nurodymų – nepriklausoma, autonomiška avelė. Po nuopuolio žmogus dėl savo maišto yra paklydėlis. Paklydėlis savo laisvėje.

95 tezėse Liuteris kovojo prieš atlaidų piktnaudžiavimus, tačiau jo kova dar neišėjo už to meto Romos bažnyčios mokymo rėmų. Užtat praėjus vos pusmečiui, mes jau regime tikrą reformatorių, suformavusį ir iš esmės atnaujintą teologiją. Pirmą kartą ją Liuteris viešai pristatė Heidelbergo dispute. Kurpfalco kunigaikštystės rezidencijos mieste 1518 metų balandžio 26 dieną vienuolis Liuteris viešai paaiškina savo naująsias nuostatas.

Disputas padarė didelį įspūdį susirinkusiai auditorijai. Pirmojoje Heidelbergo disputo tezių dalyje Liuteris aptaria gerus darbus. Po nuopuolio geri darbai neišgelbsti, konstatuoja jaunasis reformatorius. Nors "išoriškai jie blizga, bet viduje jie supuvę", nes kyla iš netikėjimo. Po to Liuteris aptaria laisvos valios klausimą. Ar įmanoma palinkti į gėrį savo laisvais sprendimais? Ne, nes valia yra uždaryta blogio gniaužtuose, todėl "ji laisva tėra tik tai blogiui". Žmogus, kad ir "darydamas tiek, kiek gali", iš visų jėgų stengdamasis ir bandydamas įgyti teisumą, galų gale tesukuria tik tai "mirtiną nuodėmę". Bloga prigimtis užnuodija visus darbus, nes blogas medis neša blogus vaisius. Žmogus be Dievo ne vien tik paklydęs, bet ir nelaisvas.

Ką nusidėjėlis pajėgus padaryti dėl savo išganymo? Šis klausimas atskyrė reformatorius nuo to meto humanistų. XVI a. pradžioje žymiausias iš pastarųjų buvo Erazmas Roterdamietis. Svarbiausias to laikotarpio intelektualas taip pat matė negeroves bažnyčioje, pasisakė už reformas ir simpatizavo Liuterio mokymui. Tačiau netrukus išryškėjo takoskyra tarp reformos ir Reformacijos šalininkų. 1524 m. Erazmas išleido veikalą Apie laisvą valią, kitais metais Liuteris atsakė saviškiu Apie nelaisvą valią.

Prieštaraudamas Erazmui, Liuteris tame veikale pabrėžia, "jog laisvoji valia be Dievo malonės yra ne laisva, o tikrų tikriausia blogio vergė ir kalinė, iš savęs niekaip negalinti linkti į gėrį." Anot reformatoriaus, "mūsų supratimas yra taip užtemdytas, kad daugiau nesame pajėgūs pažinti Dievą ir Jo valią, nei galime suvokti ir vykdyti Dievo darbus. Be to, mūsų valia yra taip baisiai sugadinta, kad nesame pajėgūs pasitikėti Dievo malone ir Dievo bijoti. Dėl to gyvename abejingume, neapkenčiame Dievo žodžio ir Jo valios, valdomi savo kūno geidulių ir stiprių aistrų."

Žmogus gyvena tarsi įkalintas savo nuodėmingume, neturėdamas nė menkiausios galios pats išsigelbėti. Šį visišką žmogaus valios bejėgiškumą prisidėti prie išganymo Liuteris laikė savo mokymo "pagrindiniu dalyku"! Dėl to ir Erazmą pagiria, kad jis "vienintelis iš visų pats ėmėsi domėtis šiuo klausimu" bei "pats taip pagavo reikalo esmę". Tai ne nauja mintis, nes jau 1520 m. reformatorius teigė, jog straipsnis apie nelaisvą valią "yra iš visų geriausias ir taikliausiai apibūdina visą mūsų reikalą". Visi kiti dalykai, netgi ir atlaidai, su tuo palyginus, esantys tik "menkniekiai" (Visų straipsnių patvirtinimas).

Puolęs, bedievis žmogus, yra nelaisvas, nes miręs savo nuodėmėse (Ef 2, 1). Kaip lavonas pats save niekaip negali reanimuoti, taip ir žmogus negeba atstatyti santykį su Dievu. Reikia pabrėžti, kad reformatų konfesija šiuo klausimu visiškai pritaria Liuteriui. Anot H. Bulingerio, Cvinglio įpėdinio Ciuriche, po nuopuolio žmogus teturi tik "vergišką valią" ir noriai tarnauja nuodėmei (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, IX,3).

Šiandieninėje kultūroje įvairūs dvasingumo patarėjai duoda visiškai kitokį vaizdą. Štai XIV Dalai Lama teigia: "Visi [žmonės] turi prabudusiojo prigimtį, visuose yra nušvitimo, tobulybės sėkla." Ši sėkla "turi būti ugdoma iki pilnatvės. Kad tai pasiektume, reikia, kad kas nors pagelbėtų. Budistai prašo padėti nušvitusio mokytojo, guru... Nors tą dieviškąją prigimtį turime visi, praktikuojantys krikščionys ją pažadina, realizuoja ir tobulina per Jėzų Kristų." (Tyra širdis)

Dalai Lama gražiai kalba apie Jėzų. Bėda tik, kad jo sakiniai su krikščionybe nieko bendro neturi. Reformatoriai niekaip neįžvelgė žmoguje nei dievybės sėklos, nei dieviškojo potencialo, o tik nuopuolio vargą ir sunkumą gyvenant be Dievo. (Žr. Heidelbergo katekizmo pirmą dalį!)

"Žmogus pirma turi savimi nusivilti..."

Liuteris veikale Apie nelaisvą valią kasa dar giliau. Jis sako, kad Biblija rodo žmogų "ne tik įkalintą, vargstantį, nelaisvą, paliegusį ir mirusį". Žmogus iš prigimties dar yra ir aklas, nematantis savo dvasinės negalios. Šis aklumas pasireiškia tuo, "jog žmogus laikosi įsitikinęs, kad yra laisvas, dvasingas, išgelbėtas, galingas, sveikas ir gyvas. Bet šėtonas žino: jeigu žmogus nutuoktų, koks yra varganas, negalėtų nė vieno išlaikyti savo karalystėje." Šėtonui reikalinga, "kad žmonės nesuvoktų savo varganumo ir įsivaizduotų galintys viską".

Veikaluose Apie nelaisvą valią (1525), Heidelbergo disputo tezės (1518), Disputas prieš scholastinę teologiją (1517), ir kituose darbuose – visur reformatorius kategoriškai neigia žmogaus sugebėjimą pasiruošti Dievo malonei, laisvai ir savo jėgomis apsispręsti tikėti bei įgyti išganymą.

Kodėl ši tema Liuteriui taip labai rūpi? Jis iš visų jėgų stengiasi, kad žmogus suprastų, "jog jo išganymas galų gale nepriklauso nei nuo jo paties galių, norų ir pastangų, nei nuo valios ir veiksmų, o priklauso vien tik nuo sprendimo, ketinimų ir valios bei veiksmų kito asmens, kuris yra Dievas" (Apie nelaisvą valią). Kai žmogus tai supranta, tampa "visiškai pažemintu". Tokios būsenos jis nustoja save vaizduotis geresniu ir nebemėgina sau įteigti "bent šiuo tuo dar galįs prisidėti prie savo išganymo". Heidelbergo disputo tezių 18 tezė apibendrina: "Iš tiesų žmogus pirma turi savimi nusivilti, kad taptų pasirengęs Kristaus malonę priimti."

Žmogus be Dievo yra paklydęs, nelaisvas ir aklas. Tai tiesa, kurią šiais Reformacijos jubiliejaus metais būtina naujai ir garsai paskelbti. Nes mes jau esame pripratę prie perdėto žmogaus aukštinimo kaip, pvz., Rhondos Byrne knygose (The Secret–Paslaptis ir kt.). Savęs išganymas yra ir tai, ką mums siūlo didžioji dauguma šiandieninės "dvasinės" literatūros. Joje malonė subanalinama tiek, jog pavirsta savotišku dvasiniu energiniu gėrimu kiek pasilpusioms vidinėms jėgoms pastiprinti. Reformatorių vizija buvo kitokia. Ji byloja, kad žmogui reikalinga ne tik pagalba, bet užvis labiau visagalis Gelbėtojas, galintis atgimdyti naujam gyvenimui.

Bet mokymas apie žmogaus dvasinį bankrotą, negalią ir būtinybę nusivilti savimi nėra populiarus. Erazmas jį net laikė pavojingu. Jis įspėjo, kad Liuterio mokymo apie nelaisvą valią "viešas skelbimas" esąs labai "nenaudingas"; kad daugeliui "jis atversiąs didelį langą... į bedievystę". Esą taip iš žmogaus atimama bet kokia paskata nugalėti blogį ir tapti geresniu. Anot Erazmo, žmonių blogumo juk ir taip pakanka, tai kam dar skelbti, kad jų pastangos bevertės.

Erazmui visų pirma rūpėjo žmonių dorinis gyvenimas; jis siekė pakelti visuomenės moralės lygį. Liuteris taip pat nebuvo abejingas etikai (žr. jo Apie krikščionio laisvę). Bet jis žvelgė giliau ir visų pirma kalbėjo apie amžinąjį gyvenimą. Net su Erazmu jis būtų iš dalies sutikęs: taip, mano mokymas tikrai pavojingas, tačiau ne viešajai moralei, o žmogaus ego, žmogaus egocentriškumui, žmogiškajam Aš, kuris taip siekia nepriklausomybės nuo Dievo. Reformacijos mokymas yra pavojingas patiems žmonėms, t.y. jų užkietėjusioms širdims!

Kai šiais jubiliejiniais metais tiek daug šnekama apie Reformacijos pozityviąją įtaką visuomenei, švietimui ir raštijai, kai Reformacija visų pirma siejama su kultūra ir pažanga, kai plačiai svarstoma apie Reformacijos reikšmę Europai bei kitus puikius dalykus, ši, šviesioji, Reformacijos pusė pamažu ima dengti mano minėtąją egzistencinę ir asmeninę plotmę. O juk būtent ji yra centrinė Liuterio Reformacijos ašis! Reformacija yra asmeninis iššūkis – visų pirmiausia!

Džiugūs mainai

Iš Reformacijos mokymo apie žmogų tiesiogiai išplaukia, kad išganymas neslypi mumyse, nes jis nepriklauso nuo žmonių gebėjimų ir galių. Bedievis, teigia Liuteris, "visai nukreiptas į save ir savo reikalus", todėl Dievas jam nerūpi. Toks žmogus gyvena tarsi savo karalystėje ir savo rūmuose, nori netrikdomai mėgautis savo gyvenimu. Bet "per Evangeliją [iš išorės!] ateina Stipresnis, kuris nugalės ramiai gyvenantį rūmų savininką." (Apie nelaisvą valią) Pats Kristus užkariauja mūsų sielos rūmus.

Kas bedieviams pavojinga, iš tikrųjų yra pati geriausia naujiena! Kad mes nieko negalime pelnyti ir išmainyti pas Dievą, kartu reiškia, kad ir viso to visiškai nereikia. Dievas yra aktyvus, Jis savo iniciatyva atnaujina santykį su žmogumi. Ne mes lipame dvasiniais laiptais pas Dievą – tai Jis ateina pas mus būti savo sandoros tautos Viešpats. Evangeliškosios teologijos šerdis yra Jėzus Kristus, kuris buvo atėjęs į žemę ir pasiaukojo dėl savo žmonijos išganymo. Jis mums "padovanotas, kad mus visiškai atpirktų ir sugrąžintų teisumą", rašoma Heidelbergo katekizme (18). Tik per jį esame atperkami, tik dėl jo aukos ant kryžiaus Dievas atleidžia mums mūsų nuodėmes.

Žmogus, iš prigimties maištaujantis ir nekenčiantis Dievo, Jo surandamas. Jis įgyja naują statusą Dievo akivaizdoje. Visi reformatoriai akcentavo nuteisinimą (arba išteisinimą), kurį Heidelbergo katekizmas apibūdina šitaip: "Dievas man, ne už nuopelnus – vien iš savo malonės, dovanoja ir įskaito tobulą Kristaus atlygį, teisumą ir šventumą, lyg niekada nubūčiau nei turėjęs, nei padaręs jokios nuodėmės, lyg būčiau išpildęs visą paklusnumą, kurį už mane įvykdė Kristus" (60 kl).

Dievas išgelbsti nusidėjėlius – taip skamba viena iš galimų visos Biblijos santraukų. Dievas pasiima žmogų į savo šeimą. Kaip jis tai padaro? Jis dovanoja tikėjimą, juo paženklina savo vaikus. Tikėjimas visų pirma yra asmeninis pasitikėjimas. Liuteris teigia: "Tikėti į Dievą nereiškia, kai tu jį Dievu vadini tik lūpomis ir keliaklupsčiaudamas garbini, bet kai iš visos širdies juo pasitiki..." (Apie gerus darbus) Heidelbergo katekizmas pabrėžia šio tikėjimo asmeniškumą: Tikrasis tikėjimas – "Tai... nuoširdus pasitikėjimas, kad Dievas ne vien tik kitiems, bet taip pat ir man vien iš malonės ir tik dėl Kristaus nuopelnų dovanoja nuodėmių atleidimą, amžinąjį teisumą ir palaimą." (21)

Veikale Apie krikščionio laisvę (1520) Liuteris naudoja santuokos metaforą: tikėjimas sujungia sielą "su Kristumi kaip sužadėtinę su sužadėtiniu... Tai, ką turi Kristus, yra ir krikščionio. Visos gėrybės ir palaiminimai, kuriuos turi Kristus, priklauso ir sielai, o visas sielos ydas ir nuodėmes Kristus pasiima ant savęs. Nes jei Kristus – jaunikis, vadinasi, Jis turi pasiimti sau tai, kas priklauso Jo nuotakai, ir dovanoti jai tai, kas priklauso Jam."

Palyginimas su santuoka puikiausiai iliustruoja tikėjimo naudą. Dvasiškai bankrutavęs, tuščia sąskaita ir su didele skola žmogus atvedamas į santuoką su Kristumi. Per ją žmogus įgyja visus Kristaus nuopelnus, o skolas perleidžia Kristui. Šitokį apsikeitimą Liuteris vadina "džiugiaisiais mainais". Šie mainai ir yra Geroji naujiena!

"Tikiu, kad... negaliu... tikėti"

Tikėjimą žmoguje turi sužadinti pats Dievas, nes pats žmogus to padaryti negali. Kadangi "valios ir proto pilies soste sėdi ir valdo" netikėjimas (Apie nelaisvą valią). Jonas Kalvinas Liuteriui antrina: "Netikėjimas širdyje glūdi taip giliai ir įsišaknijęs taip tvirtai", kad pasitikėjimas Kristumi pats iš savęs neatsiranda (Inst. III,2,15). Tikime širdimi, bet širdis aptemusi, tarsi iš akmens (Ez 36, 26). Todėl Dievas turi įdėti naują širdį (Ez 11, 19), kad žmogus sugebėtų tikėti. Biblija tvirtina, kad tikėjimas kaip ir visas išganymas yra dovana (Ef 2, 8–9).

Liuteris savo Mažajame katekizme taikliai pastebi: "Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė..." Redukavę pirmosios dalies teiginius iki pamatinės minties, gautume paradoksalią, tačiau biblišką išraišką: "Tikiu, kad... negaliu... tikėti" (žr. Mk 9, 24!).

Tikėjimas nėra mūsų dorybė, dėl kurios Dievas mus apdovanotų. Nors kiekvienas žmogus į kažką tiki, gelbstintis tikėjimas nėra įgimtas. Tikėjimas pats savaime neišgano; išgano Dievas, panaudodamas tikėjimą kaip instrumentą. Tikintysis žvelgia ne į save ir savo tikėjimą, o į Dievą. Tikro tikėjimo apibūdinimui dažnai naudojamas tuščių rankų palyginimas, minimas ir A. M. Toplady'o giesmėje "Rock of Ages": "Nothing in my hand I bring / Simply to the cross I cling" (lietuviškai "Nieko neatsinešu / Tik prie kryžiaus ateinu"). Tikras tikėjimas išreiškia, kad Dievo akivaizdoje žmogus nieko neturi.

Šventoji Dvasia, kuri yra viena iš dieviškos Trejybės asmenų, mumyse sukuria tikėjimą. Kaip Ji tai atlieka? Liuteris rašo, kad "Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė"; Heidelbergo katekizmas aiškina, kad tikėjimas "Šventosios Dvasios manyje per Evangeliją žadinamas" (21). Evangeliją apie Jėzų Kristų randame Biblijoje, užrašytame Dievo žodyje. Kai šis Žodis aiškinamas ir pamokslaujamas, Dievas panaudoja jį ir per savo Dvasią paveikia klausytojo širdį. Dievas ateina pas žmogų per Žodį.

Daug pavyzdžių rastume Naujajame Testamente, Apaštalų darbuose. Štai Pauliui pamokslaujant Filipuose, pas jį atėjo moteris vardu Lidija, kuri "ėmė klausytis, ir Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams" (Apd 16, 14). Ne visi klausytojai tame Makedonijos mieste įtikėjo, nes Dievas savo Žodžiu, perduodamu apaštalo lūpomis, veikė suvereniai tik kai kurias širdis. Per Dvasią ir Žodį Dievas ateina pas žmogų, atgimdo jį, pakeičia širdį, taip įgalindamas jį tikėti ir norėti to, kas dvasiškai gera.

Šventoji Dvasia dažniausiai kuria tikėjimą "per Žodžio tarnystę" (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, XIV,1). Dėl šios teologinės priežasties evangelikų pamaldose pamokslavimas laikomas svarbiausia dalimi, o jo skelbimo vieta, sakykla, dažnai įtaisoma bažnyčios pastato centre. Šis principas ypatingai atsispindi daugelio reformatų bažnyčių vidaus architektūroje: visi bažnyčios lankytojai susodinti puslankiu aplink sakyklą. Tai reiškia tik vieną: mums svarbiausias yra Dievo žodis, per kurį susitinkame su pačiu Dievu. Dievo Žodžio artuma yra ir Dievo artuma.

Be to, būtent sakykla – bent tikrose reformatų bažnyčiose – dažniausiai yra ir vienintelis kruopščiai išpuoštas bažnyčios interjero elementas. Lietuvoje ryškiausias pavyzdys yra Kėdainių reformatų bažnyčios sakykla, išlikusi iš XVII amžiaus. Visa jos medinė prabanga praneša: Dievo žodžio skelbimas yra svarbiausias dalykas ir mes jam teikiame didžiausią garbę!

Pavojingos tarnystės

Nuo sakyklos bažnyčios paskirti tarnautojai viešai ir autoritetingai skelbia Dievo žodį. Mūsų bažnyčių ordinuoti tarnautojai atitinka Naujojo Testamento prižiūrėtojus arba vyresniuosius. Vyresniųjų užduotis rūpintis visais bažnyčios nariais. Dažnai vyresnieji lyginami su kaimenės ganytojais (Apd 20, 28). Jėzus yra Gerasis ganytojas, sielų sargas, "didysis avių Ganytojas" (Hbr 13, 20). Bažnyčios tarnai yra "ganytojai ir mokytojai" (Ef 4, 11), dėl to visi vyresnieji iš esmės yra pastoriai (nuo lot. pastor – ganytojas).

Pastorių pagrindinė užduotis žiūrėti tvarkos ir mokyti bei saugoti bendruomenę nuo klaidamokslių. Bet tai dar ne viskas. Būti ganytoju reiškia ir daugiau negu vien pamokyti žmones. Štai Scottas Manetschas apie Ženevos pastorius Kalvino laikais rašo: "Dievo žodžio skelbimas viešose pamaldose buvo būtinas, bet to nepakako." Iš pastorių buvo tikimasi artimo asmeninio ryšio su Ženevos miesto bei apylinkių gyventojais. Pastoriai "turėdavo pažinoti savo parapijų vyrus ir moteris, turėdavo jais rūpintis ir jiems padėti Dievo žodžio tiesas pritaikyti gyvenime..." (Calvin's Company of Pastors) Pastoriai negali apsiriboti vien skelbimu nuo sakyklos, bet, reikalui esant, ir savo skelbimą nesuprantantiems turi asmeniškai išaiškinti, turi žmones drąsinti ir paguosti. Ganytojas privalo pažinoti savo kaimenę ne tik bendrai, bet ir kiekvieną jos narį atskirai, kad galėtų, reikalui esant, kaip Jėzus eiti ieškoti paklydusios avies.

Galime būti tikri, kad Kalvinas šiuos principus iš dalies perėmė iš savo mokytojo Martyno Bucerio. Strasbūro reformatorius 1538 metais išleido veikalą Apie tikrąją sielovadą ir teisingą ganymą. Anot Bucerio, dvasininkai visų pirma yra ganytojai, kuriems patikėta žmonių sielų rūpyba. Kaip pagal Ez 34, 16 Dievas yra tikrasis Ganytojas, taip panašiai ir mūsų dienų ganytojai Bažnyčioje turi ieškoti paklydusiųjų, aptvarstyti sužeistuosius ir pastiprinti nusilpusius.

Evangelikų bažnyčių dvasininkai yra ganytojai, kurie skelbia Evangeliją – paguodos žinią. Vienas iš pirmųjų Liuterio veikalų neatsitiktiniai vadinasi Tiesos tyrinėjimui ir būgštaujančių sąžinių paguodai (1518). Ir pirmasis Heidelbergo katekizmo klausimas skamba taip pat: "Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?" Atsakymo pradžia: "Kad aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė." Priklausau Gerajam ganytojui ir Jo kaimenei. Reformacijos tikslas nuo pat pradžių buvo ne vien tik atstatyti tikrąjį mokymą, bet dar ir suteikti daugiau tikros paguodos.

Skelbti paguodos žinią nuodėmingame pasaulyje yra pavojinga. Šia prasme Reformacija pavojinga ir patiems ganytojams, ir visiems Žodžio skelbėjams. Juk Jėzus, Gerasis ganytojas, "už avis guldo gyvybę" (Jn 10,12), jis numirė, numirė ant kryžiaus. Bažnyčios tarnautojų darbas pavojingas, jie turi apginti kaimenę nuo vilkų – netikrų pranašų, klaidingų mokytojų ir kitų Evangelijos priešų (Mt 7, 15; 10, 16; Apd 20, 29).

Kai kurie Reformacijos lyderiai ėjo Jėzaus pėdomis ir numirė dėl savo tikėjimo. Martyno Liuterio gyvybei 1521 metais taip pat grėsė didelis pavojus; tik dėl savo kunigaikščio apsaugos jis išliko gyvas. Kitiems kaip Kenterberio arkivyskupui Tomui Krenmeriui nepasisekė. Anglijos karalienė Marija panorėjo šalį atgal parvesti į katalikybę. Krenmeris tam trukdė, dėl to 1553 m. rugsėjo mėnesį, prie 464 metus, buvo įkalintas, o vėliau 1556 metais Oksforde sudegintas – kaip ir tarp 1555 ir 1558-ųjų šimtai kitų dvasininkų bei dar daugiau paprastų žmonių.

Neatsitiktiniai Heidelbergo katekizmo pradžioje minima paguoda ir mirtis. Gyvenant ir mirštant krikščioniškas tikėjimas privalo įrodyti savo tikroviškumą. Ir jis tai gali! Geroji naujiena nėra, kaip tvirtina filosofas A. Šliogeris, kad "mūsų gyvenimą valdo Jo Didenybė Atsitiktinumas, arba, jei norite kito žodžio, – Likimas". Geroji naujiena sako, kad esame paties Trejybės Dievo rankose, arba kaip aiškina ir pirmas katekizmo atsakymas: esu Kristaus nuosavybė, kuris "išvadavo mane iš visos velnio galybės"; esu saugomas Tėvo, kuris "taip mane sergi, kad be dangiškojo Tėvo valios man ne tik joks plaukas nuo galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai turi tarnauti"; taip pat manyje gyvena Šventoji Dvasia, kuri "laiduoja man amžinąjį gyvenimą" ir "guodžia mane" (53 kl.).

Pirmame atsakyme Dievas yra vienintelis aktyvus veikėjas – Jis gali, ir vien tai suteikia giliausią paguodą. Tačiau neapsigaukime: Tai ne abstraktus Dievas, ne energija, ne traukos dėsnis ir ne kažkoks panteistinis vienis; jis nepanašus ir į lentynoje stovinčią knygą – visada vietoje, visada po ranka, kai tik mums prireikia ja pasinaudoti. Ne, tai Dievas, kuris yra tikras Asmuo, "tasai Gyvasis, tasai, kuris traukia kitą virvės galą, tasai, kuris galbūt nepaprastu greičiu artėja prie mūsų, tas Medžiotojas, Karalius, Jaunikis – tai visiškai kitas dalykas". Šis Dievas, rašo C.S. Lewisas Stebukluose, yra šiurpą keliantis Dievas, nes yra gyvas. Tas, kuris mus, tenorinčius toliau maloniai "pliuškentis religijos vandenyse", čiumpa ir ištraukia, suranda ir pasiima sau. Jis pavojingas, bet geras – Gerasis ganytojas.

© Lietuvos krikščionių studentų bendrija
http://lksb.lt//naujienos/pranesimas-944.htm