© Lietuvos krikščionių studentų bendrija

http://lksb.lt//naujienos/pranesimas-938.htm

Gražiausias Liuterio sakinys

{alt}
2017-05-11
Holger Lahayne
Amor Dei non invenit sed creat suum diligibile

Martynas Liuteris buvo ne vien tik Reformacijos pradininkas. Jis taip pat laikytinas ir šio judėjimo produktyviausiu autoriumi. Visi jo raštai (vadinamasis "Weimarer Ausgabe", Veimaro leidimas) sudaro 127 tomus, maždaug 80 000 puslapių ir lentynose užima net kelis metrus! Kalvino veikalai (lot. Opera omnia), per 60 tomų, tesiekia vos pusę šio ploto.

Biblijos vertimu Liuteris padarė didelę įtaką vokiečių kalbai, padovanodamas nemažai naujų žodžių. Paliko ir daugybę sentencijomis virtusių minčių bei sakinių. Visi reformatoriai puikiai mokėjo rašyti lotyniškai ir pasižymėjo aukštais literatūriniais gebėjimais. Bet Liuteris rašė dar ir labai aiškiai, suprantamai, įtaigiai bei neretai itin kandžiai. Tad kuris sakinys iš šio gausaus bei spalvingo lobyno mums šiandien skambėtų išskirtinai ypatingai ir reikšmingai?

95 tezių paskelbimas 1517 metų spalio 31 dieną buvo ta kibirkštis, kuri davė pradžią Reformacijai. Tačiau tezės dar neatspindėjo besiformuojančio evangeliško mokymo, kadangi su jų teologiniu turiniu tuometinei Romos bažnyčiai nebuvo ko nesutikti. Net pirmutinė iš 95 tezių ("Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas 'Atgailaukite’ ir t.t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila") niekaip nesudaro Reformacijos esmės. Tezė ne tik teisinga, bet ir bendra visai krikščionybei, tad ir tada Romai prieštaravimo neturėjo sukelti.

Po dvidešimties metų Šmalkaldeno nuostatuose Liuteris jau kalba kaip subrendęs reformatorius. Antros dalies pradžioje jis pabrėžia, kad išgelbsti vien tikėjimas, be jokių įstatymų darbų ar žmogaus nuopelnų ir prideda: "Nuo šio nuostato negalima nei nukrypti, nei nuolaidžiauti, kad ir dangus ar žemė sugriūtų ar dar kas pasidarytų... Ant šio nuostato stovi viskas, ko mes mokome ir kuo gyvename, nepaisydami popiežiaus, šėtono ir pasaulio."

Liuteris dažnai pataikydavo tiesiai į reikalo esmę kaip ir Didžiajame katekizme: "Kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas". Ypač daug jis rašė apie tikėjimą: "Didžiausias ir kilniausias geras darbas yra tikėjimas Kristumi... Šis darbas apima visus kitus darbus." (Apie gerus darbus) Liuteris mėgo apibendrinimus ir santraukas, kurių ypatingai daug Užstalės pokalbiuose: "Trys dalykai išlaiko Dievo Bažnyčią ir priklauso jai: ištikimybė mokantis, uolumas meldžiantis ir kantrybė kenčiant." "Įstatymas yra tai, ką mes turime daryti, o Evangelija kalba apie Dievą, apie tai, ką Dievas nori duoti." Reformatorius nevengė ir aštrių pasakymų: "'Laisva valia’ yra ne kas kitas, kaip tik nuodėmės, mirties ir Šėtono vergė. Tokia 'laisvė’ iš viso nėra jokia laisvė." (Apie nelaisvą valią) Ir iki šiol aktualia išlikusi mintis: "Pasaulis ir masės yra ir visada bus nekrikščioniškos, nors jie yra pakrikštyti ir vadinami krikščionimis."

Nors su Reformacija dažnai siejama naujųjų laikų aušra, Liuteris vis dėlto labiau buvo viduramžių žmogus. Tiesa, kartais smarkiai peržengiantis to meto mąstymo ribas, mintimis nušokantis toli į priekį, pavyzdžiui, akcentuodamas sąžinės laisvę. Sąžinės laisvės idėja, išsakyta 1521 Vormso susirinkimo metu, sudaro Liuterio kalbos viršūnę ("eiti prieš savo sąžinę nei naudinga, nei saugu"), po kelerių metų veikale Apie pasaulietinę valdžią išplečiama ir papildoma: "Kur pasaulietinė valdžia išdrįsta duoti įstatymus sielai, ji kišasi į Dievo valdžią ir tiktai suvedžioja bei pražudo sielas..."

Ko tik nerastume Liuterio raštuose! Kalbos stilių įvairovė stačiai stulbina. Itin žavus jo polinkis į paradoksus kaip antai veikalo Apie krikščionio laisvę pradžioje: "Krikščionis yra laisvas nuo visų dalykų, yra šeimininkas ir niekam nepavaldus. Krikščionis yra visų paklusnus tarnas ir pavaldus kiekvienam." Kitur Liuteris tvirtina: "Kuo brangesnė mums Evangelija, tuo tvirčiau saugokime kalbą."

Liuteris išgarsėjo ir puikiu humoro jausmu bei autoironija. Niekada nesureikšmino savęs ir į savo asmenį per daug rimtai nežiūrėjo (tuo tarpu tarp kitų reformatorių buvęs ir ne vienas tikras savimyla). Savo gyvenimo dienomis jis taip pat spėjo pastebėti ir ryškėjantį jo asmenybės kultą, dėl kurio smarkiai nerimavo ir kurį labai peikė: "Kas gi su manimi, varganu, prasmirdusiu kirmėlių maišu turėtų atsitikti, kad Kristaus vaikus mano nuodėmingu vardu pavadintų? Atrodo, kad bažnyčios pavadinimui liuteronų vardu, jis būtų griežtai prieštaravęs. Taip pat nesunku įsivaizduoti, kaip įvertintų XIX amžiuje kilusį jo paminklų statybos bumą, kai vien Vokietijoje dygte pridygo šimtai biustų ir skulptūrų su didvyriška reformatoriaus povyza. (Vokietijoje Liuterio glorifikaciją skatino ne tiek teologija, kiek tautinis pabudimas ir nacionalizmas.)

Žavi ir Liuterio blaivus žvilgsnis į savo profesiją, į teologus ir dvasininkus. Didžiojo katekizmo pratarmės gale jis prašo "visų krikščionių, ypač kunigų ir pamokslininkų, kad nenorėtų per anksti tapti daktarais ir nemanytų jau viską žiną..., o kasdien mokytųsi katekizmo ir nuolat jį įsisąmonintų, taipgi rūpestingai ir apdairiai saugotųsi tokio pasitikėjimo savimi ar pasipūtimo nuodingo užkrato..." Jau 1520 m. svarbiame veikale Vokiečių tautos krikščioniškajai aukštuomenei reformatorius akcentavo visų tikinčiųjų kunigystę: "Iš tikrųjų visi krikščionys priklauso dvasiniam luomui ir visi yra lygūs, skiriasi vien tik pareigos."

Vienas iš didžiausių Liuterio atradimų buvo suvokimas, kad Dievui patinkantis ir jį šlovinantis gyvenimas įmanomas kiekvienoje profesijoje. Ne vien tik dvasininkai tarnauja Dievui. "Batsiuvys, kalvis, žemdirbys, kiekvienas turintis savo amatą, dirba ir tarnauja kaip pašventintas kunigas ir vyskupas ir kiekvienas atlikdamas savo profesines pareigas turi būti naudingas ir tarnauti kitiems. Lygiai kaip visi kūno nariai tarnauja vienas kitam, taip ir skirtingų profesijų atstovų veikla tarnauja bendruomenės fizinei ir dvasinei gerovei", rašo reformatorius jau cituotame veikale.

Šiame kontekste būtina pateikti ir iškalbingą pamokslo apie Jn 21, 19–24 citatą: "Pamaldi tarnaitė, paklūstanti savo šeimininko liepimui ir pagal savo pareigas šluojanti kiemą ar mėžianti tvartą, arba samdinys, taip pat nuolankiai ariantis ir vežantis, abu eina teisingu keliu ir tiesiai į dangų; o tas, kuris meldžiasi šventam Jokūbui, eina į bažnyčią, bet apleidžia savo tarnybą, nepadaro darbo, eina tiesiai į pragarą."

Dievo ir žmonių meilė

Taigi išties daug esama įsimintinų sakinių reformatoriaus raštuose. Kuris gi vis dėlto yra mano favoritas (renkuosi, be abejo, visiškai subjektyvus)? Pirmiausiai, tikrai ne žymusis sakinys apie obelėlę ("Jei nors ir žinočiau, kad rytoj ateis pasaulio pabaiga, šiandien eičiau pasodinti obelėlę"). Beje jis, kaip pasirodė, net ne Liuterio, o tikriausiai atsiradęs tik apie XX a. ketvirtą dešimtmetį.

Į favoritų sąrašą tikrai įtraukčiau Mažojo katekizmo tikėjimo išpažinimo trečiojo teiginio aiškinimą: "Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė..." Tikiu, kad negaliu tikėti – genialiau nepasakysi!

Tačiau man patį gražiausią Liuterio sakinį randu jau pirmame reformatoriaus veikale iš 1518-ųjų pavasario. Tuo laiku vienuolis jau buvo suformavęs atnaujintą teologiją ir pirmą kartą ją viešai pristatė Heidelbergo dispute. Kadangi Liuteris buvo Augustinų ordino vienuolis, tai ordino vadovybės buvo iškviestas viešam disputui į Kurpfalco kunigaikštystės rezidencijos miestą. Balandžio 26 dieną jis pristatė savo pažiūras 40 tezių bei jų paaiškinimų pavidalu (28 tezės teologinės, 12 tezių filosofinės). Disputas vyko ne vienuolyne, bet universiteto "Schola Artistarum", t.y. laisvų menų fakultete.

Heidelbergo disputo tezes galima suskirstyti į keturias dalis. Pirmos dvylika kalba apie gerus darbus. Pradžioje Liuteris pabrėžia: "Dievo įstatymas, išganingiausias gyvenimo mokslas, negali žmogaus atvesti į teisumą." (1) Įstatymas yra geras bei Dievo trokštas dalykas, tačiau jis nėra Evangelija. Po nuopuolio geri darbai neišgelbsti, nes "išoriškai jie blizga, bet viduje jie supuvę" (3 tezės komentaras).

Nuo tryliktos iki aštuonioliktos tezės Liuteris aptaria laisvą valią. Ar įmanoma prisidėti prie išganymo savo valingais sprendimais? Ne, nes valia yra "nuodėmės kalinė ir vergė. Ne ta prasme, tarsi būtų niekas, bet ta, kad ji laisva tėra tik tai blogiui!" (13) Valia yra uždaryta blogio gniaužtuose. Žmogus, kad ir "darydamas tiek, kiek gali", iš visų jėgų stengdamasis ir bent bandydamas įgyti teisumą, galų gale tesukuria tik tai "mirtiną nuodėmę". Septynioliktos tezės komentare: "Tik tuomet imama trokšti malonės, kai atsiranda nuodėmės suvokimas. Kai ligonis supranta savo ligos baisumą, ima trokšti pagydymo." Paskutinė šio skyriaus tezė viską apibendrina: "Iš tiesų žmogus pirma turi savimi nusivilti, kad taptų pasirengęs Kristaus malonę priimti." (18)

Tolimesnėse tezėse Liuteris pereina prie temos apie "Šlovės" bei "Kryžiaus teologą". Tikras ir teisingas teologas (ne vien tik šio mokslo profesionalai; visi krikščionys užsiima teologija) yra tik tas, "kuris pasauliui Dievo regimą būdą suvokia kaip regimu padarytą per kančią bei kryžių." (20) Dievas nori būti atpažintas būtent Jėzuje ant kryžiaus. Šios tezės komentare: "Nė vienam nebus pakankama, jei jis Dievą pažins jo didybėje bei šlovėje, bet nepažinos jo kryžiaus pažeminime bei gėdoje."

Liuteris perspėja žmones nesiskverbti į Dievo paslėptus dalykus; mums pakanka apreikštųjų, o jų visų viršūnė yra kryžius. Jame Dievas, nors ir "paslėptas kančioje", visgi yra mums ir regimas, ir atskleistas. Neturėtume apie Dievo būdą svarstyti iš neregimųjų dalykų anapus apreiškimo, o ieškoti bei pažinti jį būtent apreiškime.

Dvidešimt penkta teze reformatorius eina į pabaigą, viską apibendrindamas ir pabrėždamas: "Išteisintas ne tas, kuris daug dirba, o tas, kuris į Kristų daug tiki." Dievo teisumas ne užsidirbamas, o "tikėjimu dovanai gaunamas". "Ne tai, kad teisusis nieko nedirbtų, bet kad darbai jame nekuria teisumo. Kaip tik jo teisumas kuria darbus." Ir dvidešimt šeštoje tezėje pateikiami puikūs apibendrinimai: "Įstatymas sako: 'Daryk tai!’, ir nieko neįvyksta. Malonė sako: 'Į Jį privalai tikėti!’, nes viskas jau padaryta."

Ir štai priėjome prie paskutiniosios (iš teologinių) tezės. Originale dvidešimt aštuntoji tezė lotyniškai užrašyta šitaip: "Amor Dei non invenit sed creat suum diligibile, Amor hominis fit a suo diligibile" – Dievo meilė ne randa, o susikuria, kas jai miela; žmogaus meilė kyla tik tam, ką pamato vertu mylėti.

Liuteris šiuo sakiniu užčiuopia giliausią Evangelijos šaknį – Dievo meilę. Didysis skirtumas tarp tikrosios Evangelijos ir netikrų evangelijų, kurios skleidžiamos kitų religijų ar prisidengus krikščionybės pavadinimu, yra tai, kame mes regime Dievo meilės pagrindą. Kitaip tariant, tai atsakymas į paprastą klausimą: kodėl Dievas mus myli? Netikros evangelijos bando ką nors mylėtino surasti žmoguje (gerų darbų, religinių ritualų, priklausomybę tam tikrai grupei, laisvą valią, dorybių, nesugadintą protą, žmogaus orumą), kas pažadintų ir pagrįstų Dievo meilę žmonėms.

Tačiau, deja, mumyse nėra absoliučiai nieko, ant ko būtų galima pastatyti išganymo pastatą. Viskas apnuodyta nuodėmės. Savęs išganymas neįmanomas. Dievas juk nesvarsto: "Taip, žmonės tikrai nevykėliai. Bet vis dėlto pažiūrėkime, gal jiems pavyks man įtikti ir pasidaryti vertais mano meilės. Nesu pernelyg griežtas, padėsiu, man juk nereikia daug – nors šiek tiek jų pastangų, bent jau tikėjimo. Jeigu bendradarbiaus su manimi, mylės ir tikės mane, tada juos mylėsiu." Šitaip nieko neišeitų. Neturime nieko, kuo pasimainytume su Dievu. Iš savęs net tikėti nesugebame.

Tikros Evangelijos Dievo meilė kyla iš Jo paties, iš Jo vidaus (nes Jis – vien dėl Trejybės! – yra meilė); Dievo meilė tarsi įsilieja į žmones, kuriuos Jis pamilsta visiškai nepelnytai. Dievas žmonėse neieško nei ko nors mielo, nei jį patraukiančio, Jis "myli tai, kas nuodėminga, pagedę neprotinga ir silpna, idant visa tai padarytų teisingu, geru, išmintingu ir stipriu", rašo Liuteris tezės komentare. Dievas išteisina žmogų iš malonės, dovanai, ir sukuria žmoguje naują gyvenimą: atgaila ir tikėjimas yra pirmieji to naujo gyvenimo ženklai. Dievas ima ir visiškai be mūsų įsikišimo pats padaro mus vertus jo meilės.

Dievas yra Išganytojas ir Kūrėjas. Pasaulis buvo sukurtas iš nieko, ir išganymas yra naujai kūriamas iš nieko. Išganymas nėra dieviškas priedas prie mūsų pastangų (net jei mūsų indėlis tebūtų vos vienas procentėlis, o Dievo – visa kita). Dievas priima nusidėjėlius, bet Jis juos nepalieka tokius, kokie jie yra. Jis myli, kad sukurtų mumyse, anot Liuterio, "teisingumą, gerumą, išmintį ir stiprybę".

Čia reformatorius grįžta prie pirmos tezės apie įstatymą – nuo Dievo meilės atgal prie Jo įstatymo. Išganymo tikslas, kad mes panašėtume į Dievo Sūnaus atvaizdą, kuris tobulai pakluso Įstatymui, nes šis išreiškia Dievo tobulą būdą. Be kryžiaus teologijos žmogus piktnaudžiauja "geriausiu dalyku", Dievo įstatymu (24 tezė). Tačiau kai jis "išlaisvinamas iš savimylos", sužino, "jog Dievas jame viską padaro ir sukuria", tada ir paklūsta laisvai ir iš dėkingumo (tezės komentaras). Dvidešimt septintosios tezės komentare sakoma: "Kai tik per tikėjimą mumyse apsigyvena Kristus, pradeda skatinti veikti gyvai pasitikint Jo darbais. Nes būtent tie darbai, kuriuos Jis pats daro ir yra Dievo įsakymus išpildantieji darbai bei mums per tikėjimą padovanojami. Jei į juos žvelgiame, pajusime paskatą daryti tą patį."

Veiksmažodis mūsų lotyniškame sakinyje yra "creat" – Dievas sukuria. Tam veiksmui išganymo kontekste Biblija naudoja įvairias metaforas kaip, pvz., Ez 36, 26: "Duosiu jums naują širdį... Išimsiu iš jūsų akmens širdį". Tai radikali operacija! Ji absoliučiai būtina, nes Dievas nekenčia nuodėmės (Hbr 1, 9; Apr 2, 6). Bet tai, deja, tik pusė tiesos: Dievas nekenčia ir to, kuris daro nuodėmę (Ps 5, 6; 11, 5 ir kt. – pagal D.A. Carsoną iš viso keturiolika kartų pirmose penkiasdešimt psalmių! Žr. ir Kun 20, 23); dėl to virš žmonių "kybo Dievo rūstybė" (Jn 3, 36).

Ačiū Dievui, kad tai ne viskas! "Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes" (1 Jn 4, 10). Po nuopuolio žmogus niekaip nesugeba mylėti Dievo "visa širdimi, visa siela ir visu protu" (Mt 22, 37). Užtat Dievas pamilo mus "kai tebebuvome nusidėjėliai" (Rom 5, 8). Dievas vienu metu nusidėjėlių nekenčia ir juos myli. Kitaip ir būti negali. Tobulas Jo teisingumas ir šventumas reikalauja vieno, tobula meilė – kito.

J. Kalvinas Inst. II,16,4 cituoja Augustiną: Dievas "mus pamilo prieš pasaulio sukūrimą". Bažnyčios tėvas remiasi Rom 5, 8 ("...kai tebebuvome nusidėjėliai") ir teigia: "Jis glėbė mus savo meile dar tada, kai gyvenome jam besipriešindami... Taip jis atliko dievišką stebuklą – vienu sykiu ir mūsų nekęsti, ir mus mylėti."

Mes negalime įsivaizduoti, kaip tuos du veiksmus suderinti, nes mūsų žmogiškuose santykiuose meilė ir neapykanta prieštarauja viena kitai. Jeigu teologiją įgyvendiname 'iš apačios’, žvelgiame iš mūsų ribotos žmogiškos perspektyvos ir perkeliame savo patirtį į Dievą, tada Jis turi atitikti mūsų reikalavimams. Tokia teologija nurodinėja Dievui, koks Jis turi būti, kaip Jis privalo elgtis ir kokiais būdais rodyti savo meilę. Molis įsakinėja puodžiui (Rom 9, 21).

Tikroji teologija ateina 'nuo viršaus’. Dievas turėjo apsireikšti ir mums pranešti, koks Jis yra ir kaip su mumis elgiasi. Dievas, kuris nekenčia ir myli, nėra ir negali būti vaizduotės produktas – tai apreiškimo žinia. Tai geroji naujiena, jog Dievas yra kitoks. Ir Jo meilė kitokia negu žmogaus. Mes ją išvystame Jėzuje ant kryžiaus. Dievo rūstybė, Jo neapykanta nuodėmei, kurios taikinys buvome mes, išsiliejo ant Jo Sūnaus, t.y. ant paties Dievo. Būtent šitaip Dievas sutaikė šventumą, teisingumą ir meilę. Todėl dar kartą tenuskamba Liuteris ir teiškyla dar viena protestantiška sola: "crux sola est nostra theologia" – Kryžius yra vienintelė mūsų teologija. Tai dar vienas iš gražiausių ne tik reformatoriaus, bet ir visos Reformacijos sakinių.

© Lietuvos krikščionių studentų bendrija
http://lksb.lt//naujienos/pranesimas-938.htm